- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-28
- Bylos Nr.
- I1-4159-331/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02211-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas pateiktu skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 5 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 1).
2. Paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Vilniaus pataisos namuose jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, padaryti pažeidimai prilyginami žmogaus kankinimui, nebuvo užtikrintas plotas laisvam judėjimui, dušai įrengti pažeidžiant privatumą, be pertvarų ar skiriančių užuolaidų, dušo nebuvo galima reguliuoti, taksofonai įrengti be sienelių, per visą koridorių, patyrė pažeminimą iš kitų asmenų, nes turėjo kalbėtis su žmona visiems girdint.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN, nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 6-10) paaiškino, kad Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau - Aprūpinimo normos), kurių 13 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Laisvės higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms. 2018 metų antroje pusėje visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, pastabų dėl jų niekada neturėjo ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas, su skundais į Vilniaus PN administraciją nesikreipė ir pats pareiškėjas.
3.1. Pažymėjo, kad nuteistųjų teisė kalbėti telefonu reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir PĮ VTT) XIX skyriuje buvo detalizuotas nuteistųjų skambinimas ir kalbėjimas telefonu. Teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN nuomone I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.
3.2. Teigia, kad Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pažymi kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444- 619/2008). Nesutinka su Pareiškėjo prašoma priteisti neturine žala, teigdamas, kad pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturinė žala, nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Byloje pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d
5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
6. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12).
7. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.
8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpį, kurį buvo laikomas Vilniaus PN ir per kurį jam galimai kilo neturtinė žala, nurodo nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. Tai patvirtina ir byloje pateikti Vilniaus PN duomenys. Dėl to teismas CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo skundo argumentų pagrindu vertins laikotarpį nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.
9. Pareiškėjo teigimu, patalpoms įrengtose dušinėse nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas, dušo nebuvo galima reguliuoti, kad bėgtų tinkamas vanduo. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 13-15) matyti, kad dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, kabinos ir dušai tvarkingi. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui (apsirengimui), kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. Be to, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau - Aprūpinimo normos), kurių 13 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Laisvės higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstatų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms.
9.2. Dėl prausimosi duše dažnumo pasisakytina, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194, 258 punktas nustatė, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu <...>“. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta „Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše“. Nuteistiesiems nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai - prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.
9.3. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundu dėl netinkamai veikiančių dušų į Vilniaus PN administraciją, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, kad Vilniaus PN patalpoms pastabų niekada neturėjo ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad skundo argumentai dėl netinkamai įrengto dušo atmestini kaip nepagrįsti.
10. Pareiškėjo teigimu, naudojantis taksofono aparatu nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas. Nuteistųjų teisė kalbėti telefonu, skambinimo dažnumą reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau - PĮ VTT) XIX skyriuje buvo detalizuotas nuteistųjų skambinimas ir kalbėjimas telefonu. PĮ VTT 124 punkte nustatyta, kad Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Nuteistųjų, kuriems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse (4 priedas) arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje“.
10.1. Iš byloje pateiktų I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtų taksofonų fotonuotraukų (b. l. 11-12, 18-21) matyti, kad taksofonai įrengti patalpų viduje ir lauko teritorijoje. Atsakovės duomenimis įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Pabrėžtina, kad įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė. Taksofonai priklauso ir juos administruoja UAB „CSC Telekom“, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. UAB „CSC Telecom“ perdavė pataisos įstaigos administracijai specialias T+ korteles, kurios buvo individualiai išdalintos nuteistiesiems. Nuteistieji šias korteles pasipildo asmeninėse sąskaitose turimomis lėšomis bei pasipildę turi galimybę skambinti telefonu. Nuteistųjų telefoniniai skambučiai fiksuojami specialioje elektroninėje apskaitos sistemoje. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Teismo vertinimu I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad skundo argumentai dėl netinkamai įrengtų taksofonų atmestini kaip nepagrįsti.
11. Nagrinėjamu atveju nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę 5 000 Eur žalą, nes nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
12. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.