Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis pakeistas: Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis dėl A. R. išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimta nauja ši nuosprendžio dalis – A. R. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. R. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžiu A. R. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas T. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, bei prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio 6 d., apie 17.30 val., prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), tyčia durdamas S. Š. peiliu vieną kartą į krūtinės kairę pusę ir vieną kartą į pilvą, sunkiai suluošino S. Š., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Be to, A. R. nuteistas už tai, kad tuo pat metu, toje pačioje vietoje, tyčia peiliu durdamas J. K. vieną kartą į nugaros kairės pusės sritį, nežymiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniame skunde A. R. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 28 d. nuosprendį, jį išteisinant vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Skunde kasatorius nurodo, kad byloje surinktų įrodymų skirtingas vertinimas nulėmė skirtingus nuosprendžius. Būtent tai, kad skirtingai vertinant tuos pačius įrodymus priimtas tiek išteisinamasis, tiek apkaltinamasis nuosprendis, lemia kasacijos būtinumą. A. R. mano, kad byloje nėra tiesioginių jo kaltės įrodymų. Byloje nėra įrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp A. R. veiksmų ir atsiradusių sužalojimų, nenustatytos nusikalstamos veikos priemonės. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu keitėsi, parodant vis tikslesnes ir esmines įvykio aplinkybes, kurių anksčiau jie nenurodė. Atsižvelgiant į pirminius nukentėjusiųjų parodymus (T. 1, b. l. 52, 56), teismas privalėjo neginčytinai įrodyti, kad būtent A. R. buvo tas vaikinas su kepure, kurį pirmiausiai įsidėmėjo nukentėjusieji, nurodę, kad būtent taip atrodantis asmuo padarė sužalojimus. Abejonių kelia ir J. K. parodymai, užfiksuoti apeliacinės instancijos teisme, apie tai, kad abu nuteistieji yra jo kaimynai, nes iškart po incidento jis negalėjo nurodyti, kas jį sužalojo, ir paminėjo tik išorinius kaltininkų požymius. Tokie jo parodymai prieštarauja byloje rašytiniams ir nepaneigtiems dokumentams. J. K. parodymai, kad po kontakto su T. M. jis atsisuko ir pamatė A. R., prieštarauja S. Š. parodymų patikrinimui vietoje. Pagal parodymų patikrinimo vietoje protokolus A. R. negalėjo būti už J. K. nugaros. Kasatorius taip pat nesutinka, kad jo parodymai, kurių metu jis paaiškino, jog pasižiūrėjo į parduotuvės duris, o ten nieko nebuvo (T. 1, b. l. 129), negali būti interpretuoji kaip neginčytinas netiesioginis jo kaltės įrodymas. Teismo psichiatrinės–psichologinės ekspertizės akte Nr. 33 (T. 2, b. l. 64) lieka neaiškumų vertinat T. M. parodymus bei įvykio situaciją. Kasatorius taip pat tvirtina, kad būtent T. M. dūrė smūgius į nugarą abiem nukentėjusiesiems. Kasatorius taip pat tvirtina, kad po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atsiliepė asmuo, teigiantis matęs situaciją, todėl jo parodymai, kasatoriaus nuomone, turi būti įvertinti. Loginių išvadų pagrindu teigti, kad daugiau nebuvo kam, išskyrus A. R., sužaloti J. K., nepagrįsta, nes atstumas tarp jaunuolių buvo nemažas. Kasatorius teigia, jog svarstytina, ar byloje pakanka įrodymų jo kaltei pagrįsti.

Nuteistojo A. R. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

BPK 376 straipsnio 1 dalis apibrėžia kasacinės instancijos teismo įgaliojimus nagrinėjant kasacinę bylą. Čia nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Pagal BPK 369 straipsnį kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai BPK pažeidimai. Taigi kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Skirtingai nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, kur nagrinėjami ir sprendžiami tiek teisės, tiek fakto klausimai, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, sprendžiami tik teisės, bet ne fakto klausimai. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, remiasi žemesnės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats faktų nenustatinėja, įrodymų netiria ir jų nevertina. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tik tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Priešingu atveju įrodymų vertinimas yra tik apeliacinio teismo nagrinėjimo dalykas.

Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kasacinė teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje neranda BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reguliuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

Tai, kad tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui nukentėjusiojo J. K. parodytos aplinkybės skyrėsi nuo vėlesnių jo parodymų, dar nesudarė pagrindo apeliacinės instancijos teismui remtis būtent pirminiais jo parodymais ar abejoti jo vėliau parodytų aplinkybių teisingumu. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirminiai J. K. paaiškinimai buvo gauti jam esant po operacijos, ligoninėje. Tuo metu J. K. sveikatos būklė buvo sunki, o išsakyti teiginiai buvo neaiškūs, nekonkretūs ir tuo metu detaliai bei išsamiai apklausti jį apie įvykio aplinkybes nebuvo galimybės. Tačiau tyrimo metu savo parodymus jis patikslino (T. 1, b. l. 53). Esant šioms aplinkybėms, spręsdamas A. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai nesirėmė pirminiais neišsamiais ir neaiškiais J. K. parodymais, juo labiau kad kitas nukentėjusysis – S. Š. tokių aplinkybių, kurias nurodė J. K. savo pirminiuose paaiškinimuose, užfiksuotuose tyrėjo D. B. 2004 m. sausio 6 d. tarnybiniame pranešime (T. 1, b. l. 52), niekada nenurodė, be to, jų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga.

Ta aplinkybė, kad abu nuteistieji, kaip teigia nukentėjusysis J. K., yra jo kaimynai, tačiau nukentėjusysis iškart po incidento negalėjo nurodyti, kas jį sužalojo, ir paminėjo tik išorinius kaltininkų požymius, taip pat nebuvo pakankama priežastis apeliacinės instancijos teismui abejoti J. K. paaiškinimais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Bylos medžiaga patvirtina, kad J. K. niekada neneigė, jog abu vaikinus galėtų atpažinti, bei nurodė, kur galėtų gyventi A. R. ( T. 1, b. l. 52, 56).

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat teisingai buvo nustatyta T. M. būsena nusikalstamos veikos padarymo metu, ir teismas turėjo pagrindą kritiškai vertinti jo parodymus. Išanalizavęs 2005 m. sausio 27 d. teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės aktą Nr. 33 (T. 2, b. l. 64), teismas padarė išvadą, kad įvyko metu T. M. nebuvo fiziologinio afekto ar kitoje reikšmingoje emocinėje būsenoje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismo ekspertizės akte nurodyta, jog T. M. parodymai, kad nuo to momento, kai jis pamatė vieno iš vaikinų rankose peilį, nieko neatsimena, vertintini kaip sąmoninga gynyba ar motyvuoto užmiršimo pasekmė. Taigi šis teismo ekspertizės aktas T. M. yra nepalankus ir nuosprendžio priėmimo metu leido teismui pagrįstai vienareikšmiškai manyti, kad įvykio metu T. M. galėjo adekvačiai suprasti savo veiksmus ir galimas jų pasekmes, teisingai vertinti susiklosčiusias aplinkybes, t. y. jo veikla buvo ir yra sąmoninga bei valinga. O kasatorius visiškai nepagrįstai teigia, kad šis teismo psichiatrinės– psichologinės ekspertizės aktas palieka neaiškumų vertinat T. M. parodymus bei įvykio situaciją.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu teisingai įvertinti A. R. parodymai, kad po smūgių jis atsisuko į parduotuvės pusę ir pasižiūrėjo, ar nemato apsauga, nurodant, jog tai dar vienas netiesioginis įrodymas, kad A. R. suvokė darąs neteisėtus veiksmus. Šiuos A. R. parodymus teismas vertino visų bylos įrodymų kontekste, vadovaudamasis įstatymu, todėl kasatoriaus argumentas, kad tokios teismo išvados nepagrįstos, atmestinas.

Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad pagal parodymų patikrinimo vietoje protokolus A. R. negalėjo būti už J. K. nugaros. Teismas įvertino visų – tiek nukentėjusiųjų, tiek nuteistųjų – parodymų patikrinimo vietoje protokolus ir, nenustatęs jokių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų parodymų bei atsižvelgdamas į kitus bylos duomenis, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad T. M. smūgiuodamas peiliu J. K. stovėjo pastarajam iš priekio, o A. R. su S. Š. tuo metu buvo J. K. už nugaros, iš kairės pusės, arčiau parduotuvės laiptų. Įvertinęs byloje surinktus duomenis ir nustatęs, kad T. M. smūgiavo J. K. iš priekio, t. y. būdamas priešais jį, ir tai, kad pastarajam traukiantis A. R. ir S. Š. liko už nugaros, taip pat tai, kad pajutęs smūgius į nugarą ir atsisukęs J. K. pamatė būtent A. R. teismas pagrįstai nusprendė, kad aklinai durtą–pjautą žaizdą nugaros kairės pusės srityje J. K. padarė A. R.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų pakanka darant išvadą apie A. R. kaltės įrodytumą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. A. R. kaltė padarius sveikatos sutrikdymus įrodyta šiais nuosprendyje išdėstytais įrodymais: nukentėjusiųjų parodymais, teismo medicinos tyrimo aktais, specialisto išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiųjų, nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, daiktų apžiūros protokolais ir kitais bylos duomenimis.

Byloje surinktais, išanalizuotais, įvertintais įrodymais nustatyta, kad būtent dėl A. R. neteisėtų veiksmų atsirado pavojingi padariniai – nukentėjusiųjų S. Š. ir J. K. atitinkamai sunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymai. Taigi A. R. veiksmai buvo būtinoji pavojingų padarinių atsiradimo sąlyga, todėl nepagrįsta manyti, kad byloje nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp A. R. veiksmų ir atsiradusių nukentėjusiųjų sužalojimų. O tai, kad nusikalstamos veikos priemonė – peilis – nenustatytas, dar nepaneigia A. R. kaltės, kai yra pakankamai kitų jo kaltę dėl padarytų veikų patvirtinančių faktinių duomenų.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. R. kasacinį skundą.