- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-04
- Bylos Nr.
- 1A-539-495-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01200-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė (pirm.), Arūnas Kisielius, Rišardas Skirtunas
- Nuteistasis
- J. V.
- Nukentėjusysis
- B. D.
Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-539/2011
Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01200-2010-9
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. liepos 4 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. 16 MGL 2080 (dviejų tūkstančių aštuoniasdešimties) litų dydžio bauda.
Nukentėjusiosios B. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir jos naudai iš J. V. priteista 3000 (tris tūkstančius) litų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. V. nuteistas už tai, kad jis 2010-06-28 apie 8.43 val., vairuodamas jam priklausantį automobilį Toyota Corolla, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) važiuodamas Lukiškių gatve, link Vasario 16-osios g., Lukiškių-Tumo-Vaižganto g. sankryžoje, Vilniuje, buvo neatsargus bei neatidus ir, artėdamas link per gatvės važiuojamąją dalį ėjusiosios pėsčiosios B. D., laiku nemažino vairuojamos transporto priemonės greičio ir partrenkė B. D., kuriai dėl patirtų kūno sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais veiksmais J. V. pažeidė Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 9, 134 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendį, nurodant, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą, arba panaikinti teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi nukentėjusios parodymais bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau visiškai nevertino kitų bylos aplinkybių. Teisme B. D. parodė, kad važiuojamąją kelio dalį Lukiškių gatvėje kirto pėsčiųjų perėjoje, degant žaliai šviesoforo šviesai, tačiau minėtoje vietoje nėra nei šviesoforo, nei pėsčiųjų perėjos. Tai patvirtina eismo įvykio vietos planas. Minėtą aplinkybę konstatavo ir teismas nuosprendyje, nurodydamas, kad B. D. ėjo per gatvę ne per pėsčiųjų perėją.
Specialisto išvada grindžiama eismo įvykio vietos planu, tačiau nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, kad minėtas planas nėra eismo įvykio vietos planas, kadangi po įvykio apeliantas buvo priverstas patraukti automobilį į priekį 2-3 metrus, į posūkį negalėjo įvažiuoti miesto keleiviniai autobusai. Šią aplinkybę patvirtino apklausta teisme liudytoja T. R.-L.. Specialisto išvada, apelianto nuomone, turėjo būti vertinama kritiškai dar ir dėl to, kad jis Tumo-Vaižganto gatvę pravažiavo per tris kartus. Eismas nuo 8.00 val. ryto yra labai intensyvus. Jis turėjo praleisti važiuojančius iš kairės, po to iš dešinės. Be to, baigiant kirsti Tumo-Vaižganto gatvę, jam kelią užstojo autobusas. Praleidus jį, jis pradėjo judėjimą link Vasario 16-osios gatvės, jį apakino švietusi saulė ir tuo metu pajuto smūgį į priekinę automobilio dalį. Išlipęs iš automobilio, jis pamatė gulinčią moterį, kuriai padėjo nueiti iki šaligatvio. Liudytoja T. R.-L. patvirtino, kad minėtu laiku eismas Tumo-Vaižganto gatvėje buvo labai intensyvus. Ji taip pat patvirtino, kad 2-3 metrus į priekį jis pastūmė savo automobilį, todėl teismo išvada, kad ji nebeprisimena visų aplinkybių, apelianto įsitikinimu, yra neteisinga.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą teisme, posėdžio metu jo gynėjas prašė iškviesti į posėdį policijos pareigūnus bei specialistę L. L.. Šį prašymą jis palaikė, tačiau teismas atmetė prašymus, tokiu būdu pažeisdamas jo teisę į gynybą ir rungimosi principą.
Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas pagrindinis procesinis veiksmas - parodymų patikrinimas vietoje, taip būtų išvengta vieno iš pagrindinių prieštaravimų, įvykio vietos nustatymo.
Teismo nuosprendis, apelianto nuomone, naikintinas, nes visiškai nemotyvuotas, teismas neišsamiai išnagrinėjo 2010-06-28 eismo įvykio aplinkybes, šios bylos faktinius duomenis vertino ne kaip įrodymų visumą, o atskirai, todėl neišsamiai, nepakankamai motyvuotai ir formaliai išnagrinėjo bylą, taip pažeisdamas BPK 20 str. 4 ir 5 dalies, 241 str. 2 d. ir 305 str. nuostatas.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji, jos atstovas, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas skunde nurodo, jog skundžiamas nuosprendis visiškai nemotyvuotas, teismas neišsamiai išnagrinėjo 2010-06-28 eismo įvykio aplinkybes, šios bylos faktinius duomenis vertino ne kaip įrodymų visumą, o atskirai, todėl neišsamiai, nepakankamai motyvuotai ir formaliai išnagrinėjo bylą, taip pažeisdamas BPK 20 str. 4 ir 5 dalies, 241 str. 2 d. ir 305 str. nuostatas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, jog aukščiau išdėstyti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir vertintini kaip apelianto siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą neatsargų nusikaltimą. Apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., nustatyta baudžiamojoje byloje, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų bei nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų įvertintų įrodymų visuma, skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka LR BPK 305 str. reikalavimus. Apelianto parodymai apie tai, jog jis nepažeidė Kelių eismo taisyklių ir yra nekaltas dėl įvykusio eismo įvykio, būtent nukentėjusiosios padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai sąlygojo eismo įvykio kilimą, kurio metu jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, yra paneigti ne tik nukentėjusiosios, liudytojos T. R. L. parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos planu, bet ir iš dalies paties apelianto parodymais.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu vykusiosios apklausos metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duotų nuoseklių parodymų seka, jog 2010-06-28 po 8 val. ryte ji ėjo J. Tumo – Vaižganto gatvės kairiuoju šaligatviu nuo Goštauto gatvės pusės link Gedimino prospekto pusės. Priėjusi J. Tumo – Vaižganto – Lukiškių g. sankryžą ji sustojo ant šaligatvio, įsitikino, kad įsukančių į Lukiškių gatvę automobilių nėra, visi automobiliai juda link Baltojo tilto, ir ramiu tempu ėjo per Lukiškių gatvę. Jai baigiant pereidinėti gatvę, likus porai žingsnių iki šaligatvio, ji pajuto smūgį į dešinę koją. Ji trumpam prarado sąmonę, atsimerkusi pamatė, jog guli ant asfalto, o jai iš dešinės pusės stovi automobilis. Apelianto skunde nurodyti nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotiems duomenims apie tai, kad įvykio vietoje nėra pėsčiųjų perėjos ir šviesoforo, nelaikytini reikšmingais sprendžiant apelianto kaltės klausimą. Taip, kaip matyti iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, eismo įvykio vietos plano, įvykio vietoje nėra nei šviesoforo, nei pėsčiųjų perėjos, tačiau šaligatvio ribose yra dviračių taką žyminčios linijos. Gi pagal nukentėjusiosios bei liudytojos T. R. L. parodymus, nukentėjusioji būtent ir ėjo dviračių taką žyminčių linijų ribose. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, jog kadangi tyrimui pateiktoje medžiagoje nenurodyta, kad Lukiškių gatvėje pėsčiosios partrenkimo vietos matomumo zonoje yra kelio ženklais ir ženklinimu pažymėta pėsčiųjų perėja, tai pėsčioji B. D. į kitą Lukiškių gatvės važiuojamosios dalies pusę privalėjo eiti sankryžoje pagal šaligatvio liniją, prieš įžengdama į važiuojamąją dalį įsitikinusi, kad tai saugu. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad netoliese nuo Lukiškių-Tumo-Vaižganto g. sankryžos yra reguliuojama pėsčiųjų perėja kertanti J. Tumo – Vaižganto gatvę, todėl nukentėjusioji, duodama parodymus galėjo suklysti dėl šviesoforo.
Iš tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos T. R. L. teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, pagarsintų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų seka, jog ji kaltinime nurodytu laiku ėjo J. Tumo – Vaižganto gatve nuo Goštauto gatvės pusės iš pradžių dešiniuoju šaligatviu, po to kairiuoju. Einant kairiuoju J. Tumo – Vaižganto gatvės šaligatviu, matė prieš ją kelių metrų atstumu ėjusią moterį. Tiek ji, tiek prieš ją ėjusi moteris, ėjo ramiu, vidutinišku tempu. Nors liudytoja nematė, kai nukentėjusioji įžengė į Lukiškių gatvės važiuojamąją dalį, ar prieš tai ji buvo sustojusi, įsitikino, kad nėra atvažiuojančių automobilių, tačiau ji tiksliai matė, jog nukentėjusioji Lukiškių gatvę kirto sankryžoje su J. Tumo - Vaižganto gatve tiesiai, toje vietoje, kur yra pažymėtas dviračių takas. Išgirdusi riksmą ir pakėlusi akis, ji matė kaip skrenda nukentėjusiosios rankinė, nukentėjusioji buvo ant automobilio kapoto, o vairuotojas automobilio nestabdo. Po to moteris nusirideno nuo kapoto, o automobilis sustojo. Nukentėjusiąją partrenkęs automobilis atvažiavo nukentėjusiajai iš dešinės pusės, t.y. jis kirto J. Tumo - Vaižganto gatvę tiesiai nuo tunelio pusės.
Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog nagrinėjamo eismo įvykio mechanizmas buvo toks: J. V. vairuojamas automobilis „Toyota Corolla” važiavo Savickio gatve Lukiškių g. kryptimi. Automobiliui artėjant link nereguliuojamos sankryžos su Tumo - Vaižganto g., į Lukiškių g. važiuojamąją dalį automobilio atžvilgiu iš kairės į dešinę išėjo pėsčioji B. D. ir ėjo į kitą Lukiškių g. važiuojamosios dalies pusę. Vairuotojas J. V., pravažiavęs Tumo - Vaižganto g., partrenkė automobilio priekinės dalies kaire puse, apie 5,6 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto, nuėjusią pėsčiąją. Automobilio „Toyota Corolla” vairuotojo J. V. veiksmai, - artėdamas prie per kelio važiuojamąją dalį ėjusios pėsčiosios B. D., laiku nemažino savo vairuojamos transporto priemonės greičio, dėl ko partrenkė pėsčiąją, - techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Automobilio vairuotojas J. V., važiuodamas jo paties nurodytu apie 20 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios B. D., ėjusios jam iš kairės, partrenkimo net ir neintensyviai stabdydamas savo vairuojamą automobilį „Toyota Corolla”. Specialisto išvadoje nurodyta, jog tyrimo rezultatai patvirtina tai, jog tuo momentu, kai pėsčioji B. D. įžengė į Lukiškių gatvės važiuojamąją dalį, apie 20 km/h greičiu prie jos artėjęs automobilis „Toyota Corolla” buvo apie 25,5÷32,0 m atstumu iki jos partrenkimo vietos. Atstumas nuo dešiniojo, žiūrint nuo Goštauto g., Tumo-Vaižganto gatvės važiuojamosios dalies krašto iki pėsčiosios partrenkimo vietos yra 17,7+2,4=20,1 m, t. y. tuo momentu, kai pėsčioji įžengė į Lukiškių gatvės važiuojamąją dalį, automobilis dar net nebuvo įvažiavęs į Tumo-Vaižganto gatvės važiuojamąją, dalį.
Apeliantas skunde nurodo, jog specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo būti vertinama kritiškai, kadangi atlikto tyrimo metu buvo remiamasis kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole bei eismo įvykio vietos plane užfiksuotais duomenimis. Gi kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas buvo surašytas, eismo įvykio vietos planas nubraižytas po to, kai jo vairuojamas automobilis po eismo įvykio buvo 2-3 metrus patrauktas į priekį. Netikėti, kad apelianto automobilis po eismo įvykio buvo patrauktas 2-3 metrus į priekį, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, nes šį faktą patvirtino liudytoja T. R. L., kad automobilis buvo patrauktas patvirtino ir nukentėjusioji. Kita vertus, tai nesuteikia pagrindo nesivadovauti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir nedaro jos niekinės. Iš apelianto, liudytojos, nukentėjusiosios parodymų seka, jog po įvykio J. V. automobiliu pavažiavo į priekį. Pats apeliantas ir liudytoja nurodė, jos automobilis į priekį pavažiavo 2-3 metrus. Nei vienas iš proceso dalyvių nenurodė, jog kaip nors buvo pakeista automobilio padėtis, jis pasuktas kitu kampu ir pan. Vadinasi, iš aukščiau išdėstytų aplinkybių seka, kad kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole, eismo įvykio vietos plane kinta tik atstumas, kiek automobilio galinė dalis po eismo įvykio buvo nutolusi nuo J. Tumo – Vaižganto gatvės (protokole bei plane nurodyta 10,8 m). Gi kaip matyti iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) šis matmuo, atliekant tyrimo metu įvairius paskaičiavimus net ir nebuvo naudojamas.
Kaip jau buvo minėta, be aukščiau išdėstytų įrodymų, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtinta ir jo paties parodymais. Iš apelianto viso proceso metu duotų parodymų seka, jog 2010-06-28 apie 8.40 val. jis važiavo Lukiškių gatve ir privažiavęs sankryžą su J. Tumo – Vaižganto gatve sustojo praleisti pagrindiniu keliu važiuojančių automobilių. Po to, įvažiavęs į sankryžos vidurį, sustojo ir praleidinėjo J. Tumo – Vaižganto gatve link Goštauto g. pusės judančias transporto priemones, pirma eismo juosta lėtai važiuojantį autobusą. Autobusui lėtai judant J. Tumo – Vaižganto gatve, jis nematė pėsčiųjų, kurie galėjo eiti nuo Goštauto pusės link Lukiškių gatvės, nes matomumą ribojo minėtas autobusas. Įvažiuojant į Lukiškių gatvę, akino saulė, todėl jis nuleido skydelį nuo saulės. Kai nebuvo atvažiuojančių transporto priemonių nuo Gedimino pr. pusės, jis žiūrėjo į dešinę pusę.
Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog B. D. padaryta dešinės blauzdos kraujosruva, dešinio šeivikaulio lūžis, galimai užduotyje nurodytu laiku (2010-06-28) ir aplinkybėmis, eismo įvykio metu. Nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl šeivikaulio lūžio gijimas trunka ilgiau 10 dienų.
Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog J. V. kraujyje etilo alkoholio nerasta.
Aukščiau išdėstytų įrodymų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, neginčijamai patvirtina tai, jog apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., t.y. jis 2010-06-28 apie 8.43 val., vairuodamas jam priklausantį automobilį Toyota Corolla, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas Lukiškių gatve, link Vasario 16-osios g., Lukiškių-Tumo-Vaižganto g. sankryžoje, Vilniuje, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 134 punktų reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajai B. D. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Būtent apelianto neatsargumas, neatidumas, laiku nemažinimas vairuojamos transporto priemonės greičio sąlygojo eismo įvykio kilimą ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – nukentėjusiosios nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Apeliantas skunde nurodo, jog nagrinėjant bylą teisme, posėdžio metu jo gynėjas prašė iškviesti į posėdį policijos pareigūnus bei specialistę L. L.. Šį prašymą jis palaikė, tačiau teismas atmetė prašymus, tokiu būdu pažeisdamas jo teisę į gynybą ir rungimosi principą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas pagrindinis procesinis veiksmas - parodymų patikrinimas vietoje, taip būtų išvengta vieno iš pagrindinių prieštaravimų, įvykio vietos nustatymo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto gynėjo prašymas iškviesti į posėdį apklausai įvykį įforminusius policijos pareigūnus bei specialistę L. L., teisiamojo posėdžio metu, nepažeidžiant LR BPK 270 str., 253 str. reikalavimų, buvo išspręstas ir motyvuota protokoline nutartimi atmestas. Teisėjų kolegija pritaria, jog kviesti į teismą apklausai įvykį įforminusius policijos pareigūnus ir specialistę L. L. nebuvo pagrindo, nei policijos pareigūnai, nei specialistė nebūtų nurodę, jokių naujų aplinkybių, kurios turėtų reikšmės sprendžiant apelianto kaltės klausimą. Aukščiau išdėstytų įrodymų visumos pakako tam, kad išsamiai bei nešališkai ištirti bylos aplinkybes ir priimti byloje teisingą procesinį sprendimą. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teigti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė apelianto teisę į gynybą ir rungimosi principą, nėra jokio pagrindo. Be to, pastebėtina ir tai, jog prašymas atlikti parodymų patikrinimą vietoje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pateiktas.
Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Pagal LR BPK 105 str. 1 d., 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti proceso išlaidas, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji prašė iš J. V. priteisti turėtas atstovavimo išlaidas (500 Lt) ir pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą pateikė nuteistasis J. V., atsiliepimo į pateiktą apeliacinį skundą nukentėjusioji ar jos atstovas nepateikė, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Priteisiant nukentėjusiajai turėtas proceso išlaidas šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, kad advokatas atstovavęs ją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme taip pat dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taigi susipažinti su byla jam jau nebereikėjo, juolab, kad byla nėra sudėtinga, o nusikalstamos veikos aplinkybės aiškios, be to, nukentėjusiosios naudai apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu jau yra priteisęs iš J. V. 1500 Lt už advokato teisinę pagalbą. Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytą, B. D. prašomų iš J. V. priteisti proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme suma mažintina iki 200 Lt.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš J. V. nukentėjusiosios B. D. naudai 200 Lt už suteiktą advokato teisinę pagalbą.