Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Loretai Ščerbakovienei, dalyvaujant ieškovo UAB „Nofir“ atstovėms buhalterei L. P. ir advokatei I. B., atsakovo UAB ,,Polyeta“ atstovams technikos vadovui T. S. ir advokatui M. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Nofir“ ieškinį atsakovui UAB ,,Polyeta“ dėl skolos, palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2015-04-21 Nr. 1000523, 2015-04-21 Nr. 1000524, 2015-04-30 Nr. 1000535 (56-61 b. l.). Ieškovas nurodo, jog pateikė atsakovui prekę – švino laužą, švino virves, atsakovas prekę priėmė, perdirbo, gavo pajamų, pretenzijų priimant prekę nereiškė, tačiau su ieškovu pagal nurodytas PVM sąskaitas – faktūras neatsiskaitė. Atsakovas nurodo, jog sąskaitose faktūrose nurodytas švino virvių kiekis yra neteisingas, kadangi ieškovas pateikė nekokybiškas švino virves, t. y. su vandeniu, akmenimis ir polipropilenu, atsakovas patyrė nuostolius ją perdirbdamas. Atsakovas priešieškinio nuo 2015 m. lapkričio mėn. byloje nepareiškė, nors šalys rengėsi bylos nagrinėjimui paruošiamaisiais dokumentais. Atsakovas nesutinka su sąskaitose faktūrose nurodyta 380,00 Eur prekės kaina, kadangi ji neatitinka rinkos kainų, yra nesuderinta ir primesta ieškovo vienašališkai, atsakovas su ieškovu buvo suderinęs sumažintą, t. y. 150,00 Eur kainą už toną.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog 2012-09-21 tarp šalių buvo pasirašyta švino laužo pirkimo-pardavimo sutartis (67-68 b. l.), kurios 2 punktas numato, jog pardavėjas (ieškovas) įsipareigojo pateikti pirkėjui (atsakovui) sutartyje numatytą prekių (švino laužo) kiekį ir perduoti pirkėjui (atsakovui) nuosavybės teisę į jį, o pirkėjas (atsakovas) įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti pardavėjui (ieškovui) sutartyje numatytą kainą numatytomis sąlygomis ir terminais. Nors tiek ieškovas, tiek atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad sutarties sąlygų nebuvo griežtai laikomasi, kiekvienu atveju parduodant prekę sąlygos buvo derinamos žodžiu, tačiau atsakovas byloje neginčijo, jog nuo 2012 metų jam buvo tiekiama prekė – švino laužas ir virvės, už ją atsakovas ieškovui atsiskaitydavo, bendradarbiavimas vyko, todėl teismas sprendžia, jog šalis siejo prievoliniai pirkimo-pardavimo santykiai nuo 2012 metų, kadangi šalys vykdė veiklą parduodant ir perkant prekę – švino laužą.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVMĮ) PVM sąskaitą faktūrą apibrėžia kaip dokumentą, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ja taip pat galima įrodyti ir šalis siejančius sutartinius santykius. Ši aplinkybė byloje gali būti įrodinėjama visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, tame tarpe ir PVM sąskaita – faktūra, teisme turi būti nustatinėjamos ir kitos reikšmingos bylai aplinkybės, kurios leistų įvertinti ginčo šalių sutartinių santykių atsiradimo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir/ar kitas aplinkybes (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Taigi, išrašytos PVM sąskaitos – faktūros taip pat gali būti vertinamos kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas.

Šioje byloje nustatyta, jog šalis siejo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai nuo 2012 metų. Šalys šiuos santykius tęsė: išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodydavo sumas, jų apmokėjimo terminus, o kita šalis atsiskaitydavo. 2015-04-21 ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 1000523 už prekę – 19,546 tonų švininės virvės, kurios kaina už vieną toną 380,00 Eur, mokėtina suma iš viso 7427,48 Eur, mokėjimo terminas – 2015-04-21 (57 b. l.). 2015-04-21 taip pat išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. 1000524 už 21,32 tonas švininės virvės, kurios kaina nurodyta 380,00 Eur už toną, mokėtina suma iš viso 8101,60 Eur, mokėjimo terminas 2015-05-21 (59 b. l.). 2015-04-30 išrašyta PVM sąskaitą-faktūra Nr. 1000535 už prekes: 6,735 tonos švininės virvės, kurios kaina 380,00 Eur už toną, ir 6,222 tonos švino laužo, kaina už toną 1274,00 Eur, iš viso mokėtina suma už prekes – 10486,13 Eur, mokėjimo terminas – 2015-05-30 (61 b. l.).

Be byloje esančių PVM sąskaitų – faktūrų, atsakovo prievolę sumokėti patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš pateikto elektroninio susirašinėjimo matyti, jog atsakovui 2015-07-02 buvo siųstas elektroninis laiškas, kuriuo atsakovo buvo pasiteirauta dėl likusios nesumokėtos skolos dalies (63 b. l.). 2015-07-31 elektroniniu laišku atsakovas UAB „Polyeta“ patvirtino, jog yra skolingas pagal PVM sąskaitas – faktūras Nr. 1000477, Nr. 1000523, Nr. 1000524, Nr. 1000535. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra ginčo, kad elektroniniame laiške nurodyta PVM sąskaita faktūra Nr. 1000477 atsakovo buvo apmokėta, ką patvirtino ieškovas teismo posėdžio metu (2016-03-03 garso įrašas). Įvertinus nurodytus rašytinius įrodymus, matyti, jog atsakovas 2015 metų liepos mėnesį 26015,21 Eur skolą ieškovui pripažino ir ieškovo išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodyto prekės kiekio, kainos neginčijo, pretenzijų dėl prekės kokybės taip pat nereiškė, vieną iš sąskaitų apmokėjo (CPK 178, 187 str.).

Civiliniame procese galioja rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 12 str.), kurio esmė yra ta, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Atsakovas su ieškiniu nesutinka ir teigia, jog ieškovas pateikė atsakovui nekokybišką prekę, t. y. švino virvės apie 20 procentų svorio sudaro vanduo, švino virvė buvo su akmenimis ir polipropilenu, todėl PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekės kiekis yra neteisingas, atsakovas patyrė nuostolius tokią produkciją perdirbdamas, tačiau byloje, jog gauta prekė neatitinka kokybės reikalavimų, kad buvo vandens, akmenų, atsakovas neįrodo (CPK 178, 185 str.).

Pateiktas elektroninis susirašinėjimas su ieškovo UAB „Nofir“ generaliniu direktoriumi patvirtina, jog atsakovas tik 2015-09-01 kreipėsi į ieškovą ir prašė sumažinti švininės virvės kainą iki 150,00 Eur už toną (42-43 b. l.). Ieškovas 2015-09-04 atsakė į atsakovo elektroninį laišką, nurodydamas, jog sutinka su nauja virvių kaina, t. y. 150,00 Eur už toną (42 b. l.). Šis rašytinis įrodymas patvirtinta ieškovo išdėstytą aplinkybę, jog susitarimas dėl kainos sumažinimo sudarytas 2015 m. rugsėjo 4 d. tik dėl naujai atsakovui tiekiamų švino virvių, o neapmokėtos PVM sąskaitos-faktūros išrašytos atsakovui 2015 m. balandžio mėn., atsakovas šias sąskaitas su jose nurodyta 380,00 Eur kaina už toną pripažino, todėl atsakovo argumentai, jog minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta švino virvės kaina galėjo ar turėjo būti mažinama atmestini, kaip neįrodyti ir nepagrįsti (CPK 178, 185 str.).

Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog negali pasakyti tiksliai, kiek procentų švino virvėje sudaro vanduo, kad švino virvės su akmenimis pasitaikydavo ir anksčiau šalių bendradarbiavimo metu, tačiau į tai jis nekreipė dėmesio, kadangi atsakovas siekė išlaikyti bendradarbiavimą su atsakovu (2016-03-03 garso įrašas). Atsakovas teigia, jog patyrė nuostolius dėl nekokybiškos švino virvės apdirbimo, patirtus nuostolius įrodinėja 2015-12-11 pažyma, kurioje nurodytos darbo sąnaudos dėl 47 tonų švino virvių atskyrimo nuo nekokybiško polipropileno (37 b. l.). Priešieškinio nereiškė. Šalis, kurios sutartiniai interesai pažeisti, reikalaudama iš kitos šalies nuostolių atlyginimo, privalo įrodyti bendrąsias sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus kitos šalies veiksmus vykdant sutartį (CK 6.246 straipsnis); patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis); neteisėtus veiksmus atlikusios šalies kaltę, kuri, įrodžius pirmąsias tris sąlygas, preziumuojama (CK 6.248 straipsnis). Nors iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog ieškovas pateikė atsakovui 47 601 tonas švininės virvės, tačiau iš pateiktos atsakovo pažymos nėra aišku, kada ir iš kur pažymoje nurodytos virvės buvo įsigytos. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodo, jog pirkti produkcijos kitur jis negalėjo, kadangi šalis saistė nekonkuravimo sutartis, tačiau byloje tokių įrodymų nepateikta (CPK 178, 185 str.). Be to, atsakovui švino virvės buvo parduotos 2015 metų balandžio mėnesį, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog prekes gavo, jas panaudojo, t. y. perdirbęs švino virves gavo išvalytą šviną, jį pardavė ir gavo pajamas, o pažyma dėl švino virvių atskyrimo nuo nekokybiško polipropileno, išrašyta 2015 m. gruodžio mėnesį, t. y. praėjus net septyniems mėnesiams po produkcijos iš atsakovo įsigijimo. 2015-09-01 elektroninis susirašinėjimas (42 b. l.) įrodo, jog atsakovas nurodė ieškovui, kad virvės buvo labai užterštos jūros dumbliais ir kitomis atliekomis, tačiau iš šio elektroninio laiško nėra aišku, kokias virves atsakovas turi omenyje, ar jos atsakovui buvo parduotos pagal neapmokėtas PVM sąskaitas - faktūras, taip pat atsakovas laiške nurodo, jog prašo nurodyto laiško nelaikyti skundu (43 b. l.).

Iš 2015-06-30 PVM sąskaitos-faktūros serija ATC 15-005921 ir 2015-07-31 PVM sąskaitos-faktūros serija ATC 15-005961 matyti, jog VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras priėmė iš atsakovo UAB „Polyeta“ 24,900 tonų ir 36,700 tonų plastiko ir gumos atliekų, tačiau byloje nėra įrodymų, jog atsakovo plastiko ir gumos atliekos išvežtos atliekų tvarkytojui buvo gautos būtent perdirbus iš ieškovo įsigytą švino laužą pagal nepamokėtas PVM sąskaitas faktūras, (CPK 178, 185 str.). Atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, jog atliekų tvarkytojui išvežtos atliekos susidariusios per visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį. Teismo posėdžio metu atsakovas taip pat nurodė, kad kokybės reikalavimų neatitinka tik švininė virvė, o už švino laužą atsakovas nemoka dėl patirtų nuostolių (2016-03-03 garso įrašas), tačiau teismo vertinimu atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog nuostoliai dėl plastiko ir gumos apdirbimo bei darbo sąnaudų dėl 47 tonų švino virvių atskyrimo nuo nekokybiško polipropileno susidarė dėl ieškovo kaltės, byloje nėra pareikšto priešieškinio (CK 6.246 str.). Pagrįstų abejonių dėl atsakovui pateiktų nekokybiškų prekių kelia ir teismo posėdyje išsakyti atsakovo teiginiai, jog viso šalių bendradarbiavimo metu pasitaikydavo nekokybiškos produkcijos, tačiau atsakovas, siekdamas išlaikyti gerus santykius į tai nekreipdavo dėmesio (2016-03-03 garso įrašas).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.327 straipsnyje yra reglamentuoti reikalavimai daiktui, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų- įprastus reikalavimus. Pagal CK 6.338 straipsnio 1 dalies nuostatas, šalims nesusitarus kitaip, pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų. Be to, CK 6.337 straipsnio 2 dalis nustato, kad tais atvejais, kai įstatymai ar sutartis nenustato daiktų kokybės patikrinimo tvarkos ir terminų, tai daiktų kokybė turi būti patikrinta per protingą terminą ir pagal įprastai taikomas daiktų kokybės patikrinimo sąlygas bei prekybos papročius. Taigi, atsakovui CK 6.348 straipsnio 1 dalies pagrindu kyla pareiga pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių daiktų kokybę, kiekį, asortimentą, komplektiškumą, tarą ir pakuotę, pažeidimą per įstatymų ar sutarties nustatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas - per protingą terminą po to, kai buvo ar, atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir paskirtį, turėjo būti nustatytas atitinkamos sąlygos pažeidimas.

Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus; pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų pardavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 str. 6 d.). Šioje byloje atsakovas pretenzijų ieškovui nereiškė iki pat kreipimosi į teismą, atsakovas neįrodė, kad ieškovo parduota prekė neturi tų savybių, kurių jis galėjo protingai tikėtis, t. y. kad atsakovas iš esmės negali naudoti daikto pagal jo paskirtį, be to, kad šie daikto trūkumai atsirado dar iki jo perdavimo. Atsakovas pripažino, jog ieškovo pateikta prekė yra atsakovo panaudota, parduota ir už ją gautos pajamos (CPK 178 str.).

Teismo vertinimu, ieškovas pateikė teismui pakankamai rašytinių įrodymų savo pareikštam reikalavimui pagrįsti – atsakovui pateiktas ir pastarojo patvirtintas PVM sąskaitas faktūras, – kurie patvirtina, kad ieškovas pardavė ir perdavė atsakovui prekes – švino laužą ir švinines virves. Tuo tarpu atsakovas atsisako sumokėti skolą, atsikirtimus grįsdamas tuo, jog švino virvė yra nekokybiška. Prekių kokybės trūkumai yra fakto klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-12-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010 pažymėjo: „parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. jog daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų turi įrodyti pirkėjas“. Nors ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad švino virvėje galėjo būti vandens, tačiau tokių byloje įrodymų, jog pagal išrašytas ginčo sąskaitas perduotas ir priimtos švininės virvės buvo su vandeniu, ar akmenimis, nėra, dėl prekių kokybės nebuvo pateiktos pretenzijos, priešingai, kaip jau buvo minėta, 2015-07-31 elektroniniu laišku atsakovas UAB „Polyeta“ patvirtino, jog yra skolingas pagal PVM sąskaitas – faktūras Nr. 1000477, Nr. 1000523, Nr. 1000524, Nr. 1000535, o teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovo parduodama produkcija atsakovą tenkina, jei produkcijos kaina būtų 150,00 Eur už toną, patvirtino, kad gautą prekę jis jau yra panaudojęs ir gavęs pajamų (2016-03-03 garso įrašas).

Byloje nustatyta, jog šalis siejo pirkimo-pardavimo prievoliniai teisiniai santykiai. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis).

Atsakovas neįrodė jo atsikirtimų į ieškinį sudarančių aplinkybių, byloje esantys kiti teismo aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina pirkimo-pardavimo teisinius santykius tarp šalių, jų sutartomis sąlygomis ieškovė įrodė, kad prekės buvo parduotos atsakovui, atsakovas pripažino, jog priėmė prekes ir pardavęs gavo pajamų, todėl atsakovui kyla pareiga sumokėti ir reikalaujama 26 015,21 Eur skola priteistina iš atsakovo (CPK 178, 185 str., CK 6.200, 6.205, 6.256 str.).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. atsakovas privalo mokėti ieškovui 6 (šešių) procentų dydžio palūkanas už priteistą 26 015,21 Eur sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015-10-21, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kurios priteistinos.

Kadangi ieškinys tenkintinas, iš atsakovo ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 585,00 Eur žyminis mokestis, 1274,49 Eur išlaidos advokato pagalbai, 64,00 Eur išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, kurios pagrįstos rašytiniais įrodymais (13, 66, 73, 91-104 b. l., CPK 88 str. 1 d. 8 p., 93, 98 str.). Valstybei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, nes neviršija nustatytos minimalios bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 93, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270, 284, 307 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Polyeta“ ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Nofir“ 26 015,21 Eur (dvidešimt šešių tūkstančių penkiolikos eurų, 21 euro cento) skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 26 015,21 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-10-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1923,49 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų dvidešimt trijų eurų, 49 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.