- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- I-5785-406/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. (A. B.) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad jis nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. birželio 5 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namų gyvenamosiose patalpose nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kuriose nebuvo užtikrinta temperatūra (šaltuoju metų laiku teko šalti), dirbtinis apšvietimas (dieninis ir naktinis). Pažymėjo, jog Alytaus PN virtuvėlėje buvo pelėsis, sanitariniame mazge pisuarai vienas nuo kito nebuvo atskirti sienele. Teigė, kad 2008 metų pripažinimo avariniu aktas patvirtina, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Alytaus PN avarinės būklės pastate. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį depresiją, nepatogumus, pažeminimą, stresą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 6-9) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad visos nuteistiesiems skirtos nuteistiesiems patalpos Alytaus pataisos namuose užtikrina nuteistųjų privatumą, tualetai ir dušinės yra atskirti sienelėmis. Bendrabučio tipo patalpos ir uždarosios zonos kameros turi duris, kurias nuteistieji gali užsidaryti. Pažymėjo, jog pareiškėjo gyvenamos patalpos buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 p. reglamentuojančiame kameras, numatyta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm nuo ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ar unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms įrengta vieta. Taip pat vadovaujantis 13.5. p. gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Teigė, kad visų būrių sanitariniuose ir higienos mazguose yra įrengtos praustuvės, veidrodis, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Būriuose ir uždaros zonos kamerose įrengtos prausyklos ir tualetai yra geros būklės, jie nuolat prižiūrimi. Nurodė, jog temperatūra bei apšvietimas kalinimo įstaigoje užtikrinamas pagal teisinį reglamentavimą. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 4 iki 2018 m. birželio 5 d. (b. l. 2).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo kalinimo Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpose neužtikrinant jam tinkamo dirbtinio apšvietimo, temperatūros, ventiliacijos (dėl virtuvėlėje buvusio pelėsio), netinkamai įrengto sanitarinio mazgo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Alytaus PN atvyko 2018 m. sausio 18 d. Taip pat nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. vasario 8 d. jis buvo išvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (b. l. 10).
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.). Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.).
Iš į bylą pateikto 2018 m. lapkričio 7 d. Alytaus PN rašto Nr. 8-9621 matyti, kad kalinimo įstaigos bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros vėdinamos atidarius langus (b. l. 39). Teismas vertina, kad kai gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
Atsakovės atstovas į bylą pateiktame 2018 m. lapkričio 7 d. Alytaus PN rašte Nr. 8-9621 nurodė, kad įstaiga vadovaujasi teisės aktais ir užtikrina, kad šaltuoju metų laiku bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra būtų 18 °C - 22 °C (b. l. 39). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpoje šaltuoju metų laiku buvo šalta, taip pat buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, bet nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Nors pareiškėjas teigia, kad buvo prastas apšvietimas, tačiau byloje esančioje Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 13-15) nėra užfiksuotų jokių pareiškėjo regėjimo sutrikimų.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo apgyvendintas ginčo laikotarpiu, netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, temperatūros, virtuvėlėje buvusio pelėsio. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (ginčo laikotarpiu tikrintų bendro naudojimo patalpų, gyvenamųjų patalpų, kuriose bausmę atliko pareiškėjas), kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, temperatūros, dirbtinio apšvietimo, buvusio pelėsio galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (ventiliacijos, temperatūros, apšveitimo, buvusio pelėsio) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, temperatūros, dirbtinio apšvietimo, virtuvėlėje buvusio pelėsio laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog sanitariniame mazge pisuarai nebuvo atkirti vienas nuo kito sienelėmis, todėl gamtinius reikalaus teko atlikinėti kitų nuteistųjų akivaizdoje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Iš į bylą pateiktos foto nuotraukos matyti, kad sanitariniame mazge įrengti unitazai buvo atkirti vienas nuo kito dalinėmis pertvaromis (b. l. 40). Nors minėtas įrodymas pavirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad įrengti pisuarai nebuvo atskirti sienelėmis vienas nuo kito, tačiau teisinis reglamentavimas nenumato kalinimo įstaigoms pareigos atkirti sienelėmis ir pisuarus, be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas, jei jam naudojimasis pisuarais kėlė diskomfortą, galėjo naudotis unitazais, kurie buvo atskirti vienas nuo kito. Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, kaip to reikalauja teisės aktai, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas nurodė, jog pagal 2008 m. pripažinimo avariniu aktą kalinimo sąlygos yra netinkamos, tačiau dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo minėto akto priėmimo, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ginčo laikotarpiu kalinimo sąlygos buvo analogiškos 2008 m. kalinimo sąlygoms, kadangi kaip nurodė atsakovės atstovas atsiliepime, Alytaus PN yra finansuojami iš valstybės biudžeto skiriant tikslinį finansavimą remonto darbams (b. l. 7).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Iš į bylą pateiktos 2018 m. liepos 19 d. pažymos Nr. 14.3.-353 matyti, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu Alytaus PN, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 12). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos dėl blogų gyvenimo sąlygų. Taigi, šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 3 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui ar per šį teismą.