Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Virginija Jurkšienė Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00526-2011-3

2013 m. sausio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Artūro Ridiko, Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendžio, kuriuo A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas S. R. jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad padarė viešosios tvarkos pažeidimą: t.y 2011 metų spalio 16 dieną, apie 19.30 valandą, Pasvalio rajone, Grūžių kaime, viešoje vietoje – alaus bare, veikdamas bendrininkų grupe su S. R., tyčia, iš chuliganiškų paskatų, veikdamas įžūliai sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą D. M. ir šiuo savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Akcentuoja, kad teismas vertindamas jo veiksmus ir skirdamas bausmę vadovavosi BK 56 str. nors anksčiau niekada nebuvo ir nėra pripažintas recidyvistu, be to neatsižvelgta į tai, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini) kaime ir į parduotuvę atvyko apsipirkti, jokio konflikto nenorėjo, o D. M. pastūmė gindamasis.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto A. J. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, apelianto veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d. byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad A. J. įvykdė jam inkriminuotą veiką. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, subjektyviai interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. A. J. argumentai, kad jo kaltės sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, vertintini kaip deklaratyvūs ir paneigti byloje surinktų įrodymų, t.y. nukentėjusiųjų D. M. ir V. U., liudytojų T. M., J. J., A. S., V. B. T., J. K. G. parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga, visuma patvirtinančia neteisėtų A. J. veiksmų pobūdį.

Dėl veikos kvalifikavimo

Kaip minėta, nuteistasis A. J. iš esmės ginčija įrodymų vertinimą (BPK 20 str. 5 d.) bei apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 str.).

BK 284 str. 1 d. baudžiamąją atsakomybę numato tam, kas viešoje vietoje savo įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, tad už baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka tikrai buvo sutrikdytos.

Suformuota teismų praktika visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laiko veiksmus, kuriais prieš asmenį būna panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutrauktas būna žmonių poilsis ar darbas, padaryta būna didelė materialinė žala, sutrikdoma būna normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas būna didelis išgąstis ar sumaištis, nutraukiamas būna žmonėms skirtas renginys, sustabdomas būna eismas ir pan. (LAT nutartis 2K-364/2011).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiuoju pripažintas D. M. nuosekliai tvirtino, kad po pakartotinio konflikto 2012-10-16 apie 19 val. 30 min. prie alaus baro Grūžių kaime atvažiavus A. J. su S. R., jis įėjo į baro vidų, supratęs, kad vėl gali kilti konfliktinė situacija pasiėmė nuo krosnies pusplytę ir ją laikė iškeltą, kai priešais jį atsistojo A. J. ir S. R. jis pusplytę padėjo ir atsisėdo, tačiau tuo metu priėjęs apeliantas sudavė jam kumščiu vieną smūgį lūpą ir ją praskėlė. Tuo tarpu nukentėjusysis V. U., kurio apklausti teisiamojo posėdžio metu nebuvo galimybių, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jam analogiškomis, D. M. nurodytomis aplinkybėmis, kilus sąmyšiui alaus bare, smūgį sudavė kartu su A. J. atvykęs asmuo, t.y. S. R., tuo tarpu D. M. jam vėliau papasakojo, kad pats A. J. jam taip pat sudavė smūgį, tokiu būdu prakirsdamas lūpą. A. J. smūgio sudavimo D. M. faktines bylos aplinkybes taip pat patvirtino ir T. M. tiesiogiai matęs smūgio jo broliui D. M. sudavimą, J. J., nurodžiusi, kad matė, kad buvo suduotas smūgis D. M. į veidą dėl ko buvo prakirsta lūpa, ir A. S., konkretizavęs, kad bandant nuraminti A. J., po to, kai šis sudavė smūgį D. M., A. J. jį perspėjo nesikišti.

Šiuo atveju apelianto išsakoma nuomonė, kad liudytoja V. B. T., nurodė, kad baro veikla sutrikdyta nebuvo, tokią išvadą iš esmės grindžiant tik iš konteksto paimtais šios liudytojos parodymais, kad ji, kaip baro savininkė dėl šios situacijos nuostolių nepatyrė, o baras nebuvo uždarytas, A. J. veikos kvalifikacijai jokios reikšmės neturi. Pažymėtina, kad byloje esančiais duomenimis, ko neneigia ir apeliantas, įvykio metu bare, ne tik buvo nemažai lankytojų, bet į jį kaip į viešąją erdvę galėjo nekliudomai patekti ir kiti asmenys. Tokioje viešoje erdvėje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent - gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Akivaizdu, kad dėl A. J. ir S. R. nusikalstamų smurtinių veiksmų bare buvusių D. M. ir V. U. atžvilgiu jame buvę žmonės pasijuto nesaugiai, buvo kilęs ne mažas sąmyšis, baro lankytojai patyrė neigiamas emocijas ir išgąstį, pati baro savininkė patvirtino, kad dėl susiklosčiusios situacijos buvo sutrikdyta baro veikla. Todėl apylinkės teismas nuteistojo A. J. veiką pagal BK 284 str. 1 d. kvalifikavo teisingai.

Tiek nukentėjusiojo, tiek aukščiau įvardintų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, jie nesikeitė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tai, kad dalis liudytojų teisiamojo posėdžio metu nebeprisiminė visų konflikto detalių, nepatvirtina apelianto skunde dėstomų jų parodymų interpretavimo sau palankia linkme. Pažymėtina, kad pirmiau aptarti įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įrodymai nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip A. J. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., įrodymus.

Apeliantas kolegijos vertinimu taip pat be pagrindo apeliuoja į tai, kad neva jis gynėsi nuo D. M.. Pagal BK 28 str. 1 d. nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 str. 2 d. prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Tuo tarpu, nuteistojo A. J. versija, jog jis smūgio D. M. nesudavė, o tiesiog gindamasis jį pastūmė, iš esmės veikiant būtinosios ginties situacijoje, paneigta išsamiais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo D. M. bei įvykio vietoje buvusio ir betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų T. M., J. J., A. S. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme duotais parodymais bei nukentėjusiojo V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie patvirtina A. J. smurtinius veiksmus - smūgio į veido sritį, o konkrečiau į D. M. lūpą sudavimą, o ne pastūmimą, kaip jis teigia apeliaciniame skunde.

Nuteistasis jokių konkrečių duomenų, kad šie asmenys būtų suinteresuoti jį apkalbėti ar neteisingai apkaltinti, teismui nepateikė.

Taigi, apelianto teiginiai, kuriais neigiama jo kaltė, atmetami, ir konstatuojama, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams bei jų pagrindu padarytoms teismo išvadoms. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl A. J. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų aukščiau nurodytų aplinkybių ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 284 str. 1 d. numatytą veiką laikytina įrodyta, o apeliacinio skundo argumentai dėl objektyvių ir neginčijamų nuteistojo kaltės įrodymų stokos, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bausmės

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantija, įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kuris numato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Bylos aplinkybės rodo – to neneigia ir nukentėjusysis, bei patvirtina liudytojo J. K. G. parodymai, kad įėjus į barą A. J. su S. R. D. M. pasiėmė nuo metalinės krosnelės plytą ir ją iškėlęs aukštyn laikė. Šios aplinkybės neneigia ir pats nukentėjusysis, nurodydamas, kad plytą jis ketino panaudoti gynybai, nes dar iki šio įvykio tarp jo, V. U. ir A. J. prie baro buvo kilęs žodinis konfliktas, po kurio išvažiavęs A. J. į barą grįžo pasitelkęs pagalbą – S. R.. Šios aplinkybės, atsižvelgus į konflikto tarp A. J. ir D. M. priešistorę, t.y., kad D. M. su V. U. reikalavo nesirodyti jų kaime A. J. bei jų ankstesnių santykių priešiškas pobūdis, nukentėjusiojo poelgis – atėjus į barą A. J. su S. R. – plytos pasiėmimas ir iškėlimas priešais juos, turėtų būti vertini kaip nukentėjusiojo elgesys skatinęs įvykį – iš dalies nustatytų nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Akivaizdu, kad aukščiau aptartos konflikto eigos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymui šiuo atveju įtakos turėjo ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ši aplinkybė nesvarstyta ir neįvertinta. Nustačius šią aplinkybę, konstatuotina, kad apylinkės teismo nuosprendyje nurodytas vienas iš bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų – nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis – turi būti susietas su nauja atsakomybę lengvinančia aplinkybe, dėl ko svarstytinas klausimas dėl nuteistojo bausmės švelninimo.

Atsižvelgus į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurios iš esmės aptartos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir įvertinus naujai nustatytą A. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., t.y. kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, darytina išvada, kad A. J. paskirta bausmė savo trukme yra akivaizdžiai per griežta, tačiau atsižvelgus ir į tai, kad A. J. šią nusikalstamą veikas padarė būdamas anksčiau teistas ir teistumas jam nėra išnykęs ar panaikintas, t.y. būdamas recidyvistu (BK 27 str.), tai BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nekeičiant paskirtos bausmės rūšies, o skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinus iki šešių (šešių) mėnesių.

Dėl nurodytų priežasčių nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.) ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti A. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 6 p. - kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo D. M. elgesys.

A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. paskirtą bausmę sušvelninti iki šešių mėnesių laisvės atėmimo.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.