Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-02-22 · Byla Nr. N-444-831-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-22
Bylos Nr.
N-444-831-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N-444-831/2010Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutarimo E. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2009 m. vasario 23 d. surašė E. P. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, 2009 m. sausio 6 d., apie 15.30 val., Vytenio gatvėje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Audi 100 Avant“ ir išvažinėdamas iš stovėjimo vietos, buvo neatidus, nepraleido gatve važiuojančio automobilio „VW Passat“, dėl ko šis buvo priverstas keisti važiavimo kryptį siekiant išvengti susidūrimo ir atsitrenkė į kelkraštyje stovintį automobilį „Honda Civic“. Administracinio teisės pažeidimo protokole taip pat nurodyta, jog E. P. iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas Kelių eismo taisykles (toliau – KET), pasitraukė, tokiais savo veiksmais pažeisdamas KET 9, 107 ir 232 punktų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu pripažino E. P. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas konstatavęs, jog asmens kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio vietos schema, tarnybiniu pranešimu, fotonuotraukomis, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Teismas pažymėjo, jog nukentėjusysis B. S. nurodė, kad jis važiavo apie 45 km/h greičiu, o ne 50-60 km/h greičiu kaip nurodo E. P. ir su juo kartu važiavęs sūnus R. P. Parodė, kad automobilis „Audi 100 Avant“ įvažiavo į kelią priešais jo vairuojamą automobilį apie 3 metrų atstumu, todėl, vengdamas susidūrimo, nusprendė apvažiuoti automobilį „Audi 100 Avant“, tačiau už kelių metrų įvažiavo į stovėjusį automobilį „Honda Civic“. Pažymėjo, jog po susidūrimo jis išlipo ir apie 5 metrų atstumu matė nuvažiuojantį automobilį „Audi 100 Avant“, užsirašė šios transporto priemonės valstybinį numerį. Tai, kad automobilis „Audi 100 Avant“ įvažiavo į kelią ir nukentėjusysis, vengdamas susidūrimo, išvažiavo į priešingą eismo juostą, patvirtino ir liudytojas M. L., be to, pastarasis nurodė, kad nukentėjusysis važiavo 30-40 km/h greičiu. Atsižvelgiant į tai, teismas kritiškai įvertino liudytojo R. P. parodymus. Teismas pabrėžė, jog iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad atstumas tarp automobilių „Audi 100 Avant“ ir „VW Passat“ yra apie 4-5 metrai, o kiti byloje esantys įrodymai nepaneigia to, kad E. P. matė automobilių susidūrimą ir galėjo girdėti tokio susidūrimo garsą.

Parinkdamas subendrintą nuobaudą – 3200 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 2 mėnesiams – teismas pažymėjo, jog atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

II.

Nesutikdamas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu, E. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog net ir važiuojant 40 km/h greičiu per vieną sekundę nuvažiuojama apie 11 metrų, todėl nukentėjusiojo teiginys, kad jam prieš 3 metrus atsiradus kliūčiai, t. y. jo vairuojamam automobiliui, jis dar spėjo pasukti į kairę, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, jog nukentėjusiojo automobilis buvo už 50 metrų, todėl, įvertinęs tai, jog pastarasis važiavo greitai, jis pavažiavo atgal į stovėjimo vietą. Pažymi, jog tarp jo automobilio ir nukentėjusiojo automobilio fizinio kontakto nebuvo, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikoma ATPK 124¹ straipsnio 1 dalis, o ne ATPK 127 straipsnio 2 dalis. Nurodo, jog teismas konstatavo, kad jis turėjo matyti ir girdėti, kad susidūrė automobiliai, tačiau tokia išvada padaryta remiantis prieštaringais parodymais. Liudytojas M. L. parodė, jog garsas buvo silpnas, nukentėjusysis B. S. dėl garso iš viso nepasisakė, o nukentėjusioji O. M. („Honda Civic“ savininkė) nurodė, jog garso negirdėjo, tik veikiančią signalizaciją. Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas, nustatydamas, kad eismo įvykis įvyko 4-5 metrų atstumu nuo jo automobilio, rėmėsi M. L. parodymais, nors šis sėdėjo savo automobilyje, kurio priekinė dalis buvo nukreipta ne į važiuojamąją dalį, o į šaligatvį, be to, pastarasis nurodė, jog automobilį vairavo ne jis, o jaunas vaikinas. Tvirtina, jog jokio susidūrimo garso jis negirdėjo ir susidūrusių automobilių nematė, nes tuo metu buvo apie 15 metrų atstumu, ką patvirtina fotonuotraukos, o iš eismo įvykio vietos nepasišalino, nes nežinojo ir nesuvokė, jog toks įvykis buvo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nusišalino nuo aktyvaus įrodymų rinkimo ir tyrimo, visapusiškai, pilnutinai neišnagrinėjo visų įvykio aplinkybių ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutarimą (b. l. 48 – 50).

Atsiliepdama į apeliacinį skundą, Institucija prašo jo netenkinti palaikydama Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimo motyvus. Pažymi, jog apeliantas pasišalino iš eismo įvykio vietos suvokdamas apie kilusias neigiamas pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog E. P. kaltė, padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje (pirmosios instancijos teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta ATPK 126 straipsnio 2 dalis laikytina rašymo klaida) ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, pilnai įrodyta, ir mano, jog veikos kvalifikuotos bei nuobauda individualizuota tinkamai.

E. P. jam inkriminuotus pažeidimus neigia iš esmės teigdamas, jog kitokios išvados teismas priėjo netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog įrodymų vertinimo principų, įtvirtintų ATPK 257 straipsnyje, pažeidimo nenustatyta. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės buvimo, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė eilę liudytojų (R. P., B. S., O. M., M. L.), kurių parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykio versija. Pabrėžtina, kad šiuo atveju kertiniai yra M. L., pašalinio asmens, stebėjusio įvykį, parodymai. Pastarasis gana tiksliai apibūdino eismo įvykį (taip pat ir nukentėjusiojo B. S. mažą važiavimo greitį), šio asmens suinteresuotumas byla nenustatytas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jo parodymais nustatydamas nuoseklią įvykio seką, t. y. tokią, kokia fiksuota administracinio teisės pažeidimo protokole. Minėto liudytojo parodymai neprieštaringi, o ta aplinkybė, kad M. L. tiksliai nurodyti vairuotojo negalėjo, šios bylos kontekste esminės reikšmės neturi, nes E. P. pats pripažino tuo metu vairavęs.

Teisėjų kolegija pastebi, jog tyčia pasišalinant iš eismo įvykio vietos nustatyta pagrįstai. Kartu su apeliantu važiavęs sūnus nurodė, jog smūgio garsą girdėjo, jį girdėjo ir M. L., be to, apeliantas savo paaiškinime Institucijai buvo nurodęs, kad išgirdo kažkokį smūgį (b. l. 17), tačiau teisme jau teigia, kad jokio garso negirdėjo ir autoįvykio nematė (b. l. 22, 39). Tai, kad O. M. susidūrimo garso negirdėjo, visiškai suprantama, nes ji eismo įvykio vietoje nebuvo, sėdėjo savo buto virtuvėje (b. l. 39). Pažymėtina ir tai, jog tarp automobilių buvęs mažas atstumas bylos medžiaga nepaneigtas.

Liudytojų R. P. parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė, nes pastarojo parodymai nuo paaiškinimo Institucijai iš esmės skyrėsi, t. y. paaiškinime nurodė, jog matė maždaug 70-80 km/h greičiu atvažiuojantį automobilį „VW Passat“, kuris slydo ir nuvažiavęs apie 200 metrų sustojo, nuvažiavimo priežasties nesuprato (b. l. 15). Tuo tarpu teisme jau parodė, kad automobilis „VW Passat“ važiavo apie 50-60 km/h greičiu, buvo smūgis, dūžio garsą girdėjo, kurioje vietoje sustojo automobilis nematė (b. l. 37 – 38). Pažymėtina, jog šis liudytojas su apeliantu susijęs giminystės ryšiais (sūnus), todėl suinteresuotas padėti išvengti tėvui administracinės atsakomybės. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas, neigdamas, kad jis staiga įvažiavo į važiuojamą dalį, nurodė, kad matė apie 30 - 50 metrų atstumu nuo jo atvažiuojantį apie 80 km/h greičiu automobilį „VW Passat“, todėl pavažiavo atgal į stovėjimo vietą ir po 4-5 sekundžių pralėkė „VW Passat“, tačiau tokiu greičiu važiuojant būtų nuvažiuotas dvigubai didesnis atstumas nei nurodo apeliantas, kas, įvertinus bylos medžiagą, tik patvirtinta nukentėjusiojo B. S. teiginius, jog automobilis „Audi 100 Avant“ staiga jam užtvėrė važiuojamąją dalį, o atstumas buvo per mažas, kas spėtų sustabdyti (b. l. 10).

Apeliantas teigia, jog jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal ATPK 124² straipsnio 1 dalį (KET pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją), tačiau ši pažeidimo sudėtis nereikalauja kitiems asmenims priklausančio turto apgadinimo, todėl šiuo atveju nustačius priežastinį ryšį tarp E. P. padaryto KET pažeidimo ir kilusių pasekmių, pastarojo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius