Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūnio, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (2024-07-05 – 2024-07-06 veika) laisvės apribojimu 4 mėnesiams be intensyviosios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; 3 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2024-08-15 - 2024-08-22 veika) laisvės apribojimu 6 mėnesiams be intensyviosios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; 4 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2024-10-28 veika) laisvės apribojimu 9 mėnesiams be intensyviosios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; 5 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Paskirtos bausmės BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies pagrindu subendrintos iš dalies sudedant (prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės) ir Ž. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 3 mėnesiams be intensyviosios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš Ž. B. nukentėjusiajai R. K. priteista 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 1400 Eur jos turėtų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (trys veikos) už tai, kad :

1.1. 2024 m., laikotarpyje nuo liepos 5 d., 23 val., iki liepos 6 d., 01 val., tiksliau nenustatytą dieną ir valandą, namo, adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, rankomis stipriai suimdamas R. K., su kuria kartu bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, gulinčiai lovoje už riešų ir patraukdamas ją išstūmė iš lovos ant grindų, per du kartus, tai yra R. K. gulint ant grindų, o po to, jai stovint, kumščiais suduodamas R. K. iš viso ne mažiau kaip dešimt kartų į abiejų rankų bei kojų įvairias sritis, sukėlė šeimos narei nukentėjusiajai R. K. fizinį skausmą.

1.2. 2024 m. laikotarpyje nuo rugpjūčio 15 d. iki rugpjūčio 22 d. imtinai, nuo 20 val. iki 22 val., vakare, tiksliau nenustatytą dieną ir valandą, namo, adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, kumščiu suduodamas vieną smūgį R. K., su kuria kartu bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, į kairę akį, sukėlė šeimos narei nukentėjusiajai R. K. fizinį skausmą.

1.3. 2024 m. spalio 28 dieną, apie 10 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) progimnazijos, adresu (duomenys neskelbtini), teritorija aptverta tvora, vairuodamas automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jame sėdinčiai priekinėje keleivio sėdynėje R. K. tyčia kumščiu suduodamas: vieną kartą į galvos kairę pakaušio sritį, du kartus į krūtinės kairę sritį, vieną kartą į kairį petį ir du kartus į kairės rankos žastą, padarė dvi poodines kraujosruvas krūtinės kairėje pusėje ir dvi poodines kraujosruvas kairiame žaste, taip dėl padarytų R. K. dviejų poodinių kraujosruvų krūtinės kairėje pusėje ir dviejų poodinių kraujosruvų kairiame žaste nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. K. sveikatą, o dėl suduotų R. K. vieno smūgio į galvos kairę pakaušio sritį ir vieno smūgio į kairį petį nukentėjusiajai R. K.sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato A. Pėstininko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

19. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Tuo tarpu esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis yra draudžiama, o nepašalintos abejonės vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Atsižvelgusi į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaujantis aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo surinkta patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad Ž. B. kaltinime nurodytais laikotarpiais R. K. sudavė ne mažiau kaip dešimt kartų į abiejų rankų bei kojų įvairias sritis bei taip pat kumščiu sudavė smūgį į kairiąją akį, dėl ko R. K. buvo sukeltas fizinis skausmas. Atsižvelgiant į tai, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas nuosprendis – Ž. B. išteisinant pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies

20. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog byloje yra įrodyta, kad kaltinamasis Ž. B. 2024 m. spalio 28 dieną, apie 10 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) progimnazijos, adresu (duomenys neskelbtini), teritorija aptverta tvora, vairuodamas automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jame sėdinčiai priekinėje keleivio sėdynėje R. K. tyčia kumščiu suduodamas: vieną kartą į galvos kairę pakaušio sritį, du kartus į krūtinės kairę sritį, vieną kartą į kairį petį ir du kartus į kairės rankos žastą, padarė dvi poodines kraujosruvas krūtinės kairėje pusėje ir dvi poodines kraujosruvas kairiame žaste, taip dėl padarytų R. K. dviejų poodinių kraujosruvų krūtinės kairėje pusėje ir dviejų poodinių kraujosruvų kairiame žaste nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. K. sveikatą, o dėl suduotų R. K. vieno smūgio į galvos kairę pakaušio sritį ir vieno smūgio į kairį petį nukentėjusiajai R. K. sukėlė fizinį skausmą.

21. Kaip matyti pirmosios instancijos sprendė, jog Ž. B. kaltę šioje dalyje patvirtina nukentėjusiosios R. K., liudytojų G. B., G. K. G. T. parodymai, specialisto išvada apie R. K. padarytus sužalojimus, tačiau jokių detalesnių argumentų šios išvadoms pagrįsti nenurodė. Išnagrinėjusi byloje surinktų įrodymų visumą, šioms išvadoms visiškai pritaria ir teisėjų kolegija, tačiau atsižvelgusi į aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje apsiribojo tik bendro pobūdžio lakoniška išvada bei jokių argumentų dėl byloje surinktų įrodymų išsamesnio vertinimo, tarpusavio ryšių ir įrodomosios reikšmės nenurodė, o dėl dalies įrodymų iš viso nepasisakė, papildo pirmosios instancijos teismo išvadas.

22. Taigi, Ž. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu dėl šio epizodo savo kaltę pripažino iš dalies bei nurodė, jog jis kavinėje ,,Hesburger“ susitikęs su draugais R. M. ir E. V., ten atvyko ir R. K. su jų dukra bei nurodė, kad nori pasikalbėti. „Jis sutiko, atsisveikino su draugais ir atsisėdus prie stalo kalbėjo su ja. Ji priekaištavo jam apie jų buvusius santykius. Jis nenorėjo su ja pyktis, nenorėjo, kad kiltų žodinis konfliktas, todėl išėjo į savo automobilį, į kurį įsėdo ir jo buvusi sugyventinė su dukra. R. K. jam pasakė: ,,vežk ją nusipirkti cigarečių". Ji buvo piktai nusiteikusi. Pradėjus važiuoti automobiliu, R. K. pradėjo kelti žodinį konfliktą, jam priekaištavo, kad jis negali bendrauti prie vaiko su kitomis moterimis, kad jos negerbia. Ji taip kalbėdama rėkė, šaukė, verkė, kėlė isteriją. Jis nieko jai nesakė, nekalbėjo, tylėjo. Matydama, kad jis stengiasi nekreipti į jos kalbas dėmesio, pradėjo jį trankyti su ranka per kaklą, kad jis į ją reaguotų, kadangi, jis vairavo, tai stengėsi išlikti ramus. Tada dukra pradėjo verkti, o tuo pačiu metu R. K. vis tiek jį trankė ir rėkė ir isteriškai verkė. Jis vairuodamas kita ranka ją bandė sulaikyti, stengėsi atsiginti, pagauti jos ranką, kad nustotų trankytis, netyčia kelis kartus jai trenkė su ranka, negali pasakyti į kurią vietą, bet tikrai nestipriai ir tik dėl to, kad nustotų taip elgtis. Jai fizinio skausmo nesukėlė ir jos nesužalojo, neketino to padaryti. Matydamas, kad situacija nesibaigs geruoju, jis nusprendė važiuoti link namų. Privažiavęs prie jų sustojo, užgesino automobilio variklį, išlipo iš automobilio ir paliko R. K. su dukra automobilyje“ (3 t., 33-36 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu Ž. B. dėl 2024 m. spalio 28 d. įvykio parodė, jog „išėjo iš kavinės, atsisėdo į automobilį, R. K. taip pat atsisėdo į automobilio priekinę keleivio sėdynę, dukra atsisėdo į galą. Važiuojant R. K. pradėjo jam priekaištauti, rėkti, draskytis, įžeidinėti jo naują draugę. Kilo ginčas. Jam važiuojant, R. K. pradėjo jį daužyti rankomis per galvą. Daužė jį ir su kumščiais, ir nagais. Pristabdęs automobilį, nustūmė nuo savęs R. K., tokiu būdu gynėsi nuo R. K.. Jo veiksmai buvo savigyna. Nebandė atimti iš R. K. telefono. Vaikas pradėjo rėkti, isterikuoti. Buvo didelė įtampa, net nebežinojo kur važiuoti. <...> Įvykio metu, besigindamas galėjo padaryti R. K. mėlynių, nes ji puolė, o jis ją stūmė nuo savęs. R. K. galėjo patirti fizinį skausmą, tačiau jo veiksmai buvo tik gynimasis. Jokių smūgių R. K. nesudavė. Taigi, iš paties Ž. B. parodymų matyti, jog pirminėje apklausoje jis iš esmės neneigė konflikto metu sudavęs R. K. smūgius, tačiau teigė tai atlikęs tik gindamas nuo jos aktyvių veiksmų ir tik vėliau savo veiksmu įvardijo kaip „nustūmimą nuo savęs“. Visgi, spręstina, jog šiuos nuteistojo parodymus dėl atliktų veiksmų intensyvumo paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.

23. Nukentėjusioji R. K. dėl 2024 m. spalio 28 d. įvykių paaiškino, „Ž. B. vėliau priėjus prie jų, kavinėje tarp jos ir Ž. B. kilo žodinis konfliktas dėl dukros auklėjimo <...> Po to jie visi trys išėjo iš kavinės. Išėję visi įlipo į Ž. B. automobilį, nes Ž. B. pasakė, kad parveš jas. Konfliktas nebuvo pasibaigęs. Ji atsisėdo į priekinę keleivio sėdynę, dukra atsisėdo į galą. Važiavo link (duomenys neskelbtini) kvartalo. Važiuojant ties (duomenys neskelbtini) g., automobilyje tarp jos ir Ž. B. toliau vyko žodinis barnis, staiga Ž. B. užsimojo ir sudavė jai smūgius į pakaušį, paskui į krūtinės ląstą, į petį, į žastą, smūgiai buvo suduoti kumščiu. Dėl smūgių jautė fizinį skausmą. Bandė apsiginti nuo smūgių, susigrūmė, bandė nustumti Ž. B.. Ji rankose turėjo telefoną, sakė, kad skambins policijai. Ž. B. atėmė iš jos rankų telefoną, numetė automobilyje ant žemės. Automobilis riedėjo nedideliu greičiu. Ji buvo atsidariusi automobilio dureles ir šaukėsi pagalbos, tačiau gavo dar smūgių. Po smūgių, dukros, esančios automobilyje, nematė, nes ši sėdėjo ant galinės sėdynės, bet girdėjo, kad ji verkė ir rėkė. Ž. B. sustojo prie savo namų (duomenys neskelbtini) g. Ž. B. išlipęs iš automobilio nuėjo į namus, ji su dukra išlipo iš automobilio. Tiek ji, tiek dukra buvo šoke. Išlipusi paskambino motinai. Norėjo viską jai papasakoti, bet nepavyko. Buvo stipriai susijaudinusi, negalėjo nieko išsakyti. Dukra paėmė jos telefoną ir pasakė jos mamai, kur jos yra ir kas atsitiko. Mama pasakė, kad tuoj atvažiuos. Netrukus atvažiavo jos mama ir paėmė ją su dukra. Po to įvykio tą pačią dieną į policiją nusikreipė. Įvykis vyko pirmadienį, o į policiją kreipėsi trečiadienį. <...> Po įvykio pas ją (R. K.) atsirado kelios mėlynės, gal trys. Po įvykio buvo sumušta ranka, skaudėjo petys, kreipėsi į gydytoją, buvo paskirti vaistai. Kreipėsi ir į psichologą. Dukra dėl įvykio irgi patyrė didelį stresą, ją taip pat vedė pas psichologą.“. Iš esmės tapačiai įvykio aplinkybes R. K. aiškino ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu – 2024 m. spalio 30 d. apklausos metu parodė, kad „Važiuojant automobiliu tarp jos ir Ž. B. kilo žodinis konfliktas dėl mažametės dukros priežiūros. Važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, tikslaus namo numerių nepamena, Ž. B. vieną kartą iš kumščio sudavė į kairės pusės galvos sritį (pakaušį). Po to iš kumščio sudavė ne mažiau 3 kartų į krūtinės sritį ir kairės rankos petį ir žastą. Nuo smūgių pajuto stiprų fizinį skausmą, galvoje ir rankoje, kurį jaučia iki šiol, krūtinės srityje, kairėje rankoje atsirado mėlynės. Kai prieš ją smurtavo, visa tai matė jų mažametė dukra, kuri pradėjo verkti, šaukti. Matėsi, jog mergaitė buvo išsigandusi ir bijanti“ (1 t., 37-40 b.l.); 2024 papildomos apklausos metu parodė, kad, kai važiavo kartu automobilyje su buvusiu sugyventiniu Ž. Ž. gatve ir kai konflikto metu ji pajautė smūgį į pakaušį, ji labai išsigando, tada atidarė automobilio dureles ir šaukėsi pagalbos: ,,padėkit, padėkit“. Tada uždarė automobilio dureles ir iškart pajautė smūgius į krūtinę, kairį petį ir žastą, po šių smūgių norėjo telefonu kviestis pagalbą skambinant bendruoju pagalbos numeriu, tačiau Ž. jai atėmė telefoną. Visą konfliktą matė jos vaikas, kuris buvo labai išsigandęs, šaukė, verkė. Apie šį konfliktą papasakojo savo mamai G. K., nes ji jai skambino iškart po konflikto su Ž. (1 t., 47-50 b.l.); apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. K. 2025 m. sausio 17 d. apklausoje parodė, kad „Važiuojant konfliktas tęsėsi, buvo vadinama visokiais necenzūriniais žodžiais. Iš jos pusės irgi buvo įžeidžiantys žodžiai. Tada jis užsimojo trenkti į veidą, bet sustojo ir netrenkė, ji išsigando, pradėjo muistytis, gintis. Tada gavo vieną smūgį į krūtinę ar į žastą. Neatsimena, kur pirmiau. Po pirmo smūgio pradarė važiuojančio automobilio duris ir pradėjo šauktis pagalbos. Tada dar gavo kelis smūgius. Kai sustojo prie Ż. B. gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) g., jis tiesiog išlipo iš automobilio ir nuėjo į namus. Paskambino savo mamai, kuri pasiėmė jas ir parsivežė namo. <...> Vienas smūgis buvo į pakaušį, vienas į krūtinę, o tada į ranką peties / žasto sritį. Smūgių buvo ne mažiau 3-4, tiksliai nepasakys. Nuo smūgių į petį buvo likusios mėlynės. Buvo mėlynės po įvykio, jutau skausmą petyje. Kreipiausi į medikus, kad išrašytų vaistą nuo skausmo. Petį skaudėjo apie dvi savaites. Ji jokių fizinių veiksmų Ż. B. atžvilgiu neatliko. Galėjo prisiliesti prie jo gindamasi. Pirma buvo smūgis į pakaušį, tada atsidariau dureles ir šaukiau pagalbos, tada duris uždariau ir gavau likusius smūgius į krūtinę ir petį“ (1 t., 65-69 b.l.).Teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiosios parodymai dėl esminių bylos aplinkybių – nuteistojo veiksmų įvykių metu, jos pačios veiksmų po įvykio buvo nuoseklūs (tam tikri neatitikimai parodymuose natūraliai galimi dėl patirto streso), o ir faktą apie nukentėjusiosios R. K. patirtą fizinį smurtą, patvirtina ir byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visuma. Šiuo atveju apeliaciniame skunde keliamos abejonės nėra pakankamos priešingoms išvadoms daryti.

24. Kaip matyti ir iš pirmiau aptartų parodymų turinio, nagrinėjamus įvykius tiesiogiai stebėjo Ž. B. ir R. K. dukra G. B., kuri 2025 m. sausio 17 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė, jog „tėtis ir mama buvo daug kartą susipykę. Atsimena paskutinį kartą. Ji su mama buvo nuvažiavusios į „Hesburger“ kavinę. Ten sėdėjo tėtis, jo draugė ir draugas. Mama pasakė tėčiui, kad kai išeis jo draugai, jis atsisėstų prie jų pasikalbėti. Kai tėtis atėjo, pasikalbėjo ir tada su tėčio automobiliu išvažiavo į tėčio namus. Kol važiavo, mama su tėčiu pradėjo pyktis. Pradėjo rėkti, kai jau buvo visai netoli prie tėčio namo, tėtis pradėjo mamą daužyti. Daužė kumščiais. Trenkė į petį ir krūtinę. Kiek kartų, neatsimena. Ji ant tėčio supyko ir nuliūdo, todėl apipylė jį gėrimu, kad suprastų, ką jis padarė. Mama norėjo paskambinti policijai, bet tėtis atėmė mamos telefoną ir sakė: „ką tu čia darai, neskambink“. Kai tėtis pradėjo mušti mamą, ji pradėjo verkti. Atvažiavus, tėtis išlipo iš automobilio ir nuėjo namo. Ji su mama irgi išlipo. Ji su mama nuėjo prie tokios parduotuvytės, tiesiog verkė, buvo apsikabinusios. Kai buvo prie tėčio namo, mama paskambino močiutei, savo mamai, kad atvažiuotų jų pasiimti. Mama beveik nepakalbėjo, ji paėmė telefoną ir pasakė, kad tas glušas jas mušė. Kai atvažiavo močiutė, viską jai papasakojo. Mama pasakė, kad jai bloga, kad gali apsivemti. Sėdo į mašiną ir išvažiavo. Viskas buvo 2024 m. spalio 28 d. Nepamena, dėl ko tėvai mašinoje pykosi. Kai jas pasiėmė močiutė, viską jai papasakojo, kas atsitiko. Iš pradžių pasakojo ji, paskui mama, pasakojo abi. Kai tėtis mušė mamą, mama buvo atidariusi mašinos dureles ir sakė „pagalbos, gelbėkit“, bet nieko nebuvo. Mama tėčiui nesudavė jokių smūgių. Įvykio datą atsimena tiksliai, nes kai atvažiavo pas močiutę, pas ją pamatė kalendoriuje, kad buvo spalio 28 d. ir pirmadienis (1 t., 127-130 b.l.).

25. Liudytoja G. K. dėl šio įvykio parodė, kad 2024 m. spalio 28 d. būnant darbe jai (G. K.) paskambino dukra R. K.. Atsiliepusi išgirdo verksmus, verkė R,, girdėjosi anūkės G. verksmas. Ji (G. K.) pradėjo raminti R.. R. pasakė: „mama jis mus muša“, girdėjosi panika, riksmas. Paklausė jos, kur ji yra ir atsiprašiusi iš darbo nuvažiavo į nurodytą vietą, (duomenys neskelbtini) kvartale, prie mokyklos. Atvykusi pamatė gatvėje stovinčias R. K. su dukra G., jos stovėjo apsikabinusios. Abi verkė, ypač G., kuri buvo labai išsigandusi. Sužalojimų tuo metu pas jas nepastebėjo, matė tik jų išgąstį, paniką. Parvežė jas pas save į namus, padarė arbatos ir tada duktė R. papasakojo, kas nutiko. <...> R. pasakojo, kad po to atsisėdo į Ž. B. mašiną, kuris žadėjo nuvežti į namus, bet Ž. B. pasuko į priešingą pusę. R. K. papasakojo, kad automobilyje toliau vyko ginčas ir Ž. B. sudavė jai smūgius į galvą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja davė iš esmės tapačius parodymus bei paaiškino, jog „jai dukra R. K. apie 10.30 val. paskambino telefonu, ji atsiliepė, girdėjo šurmulį, triukšmą, tada perskambino dukrai atgal ir išgirdo anūkės G. verksmą, kukčiojimą, suprato, kad kažkas negerai nutiko, paklausė ,,kas nutiko?“. Jai dukra ir anūkė pasakė, kad tėtis Ž. jas mušė, anūkė labai verkė, kartojo ,,tėtis muša mašinoje“. Tada ji paklausė ,,kur Jūs esate? Kur ta mašina?. Jai atsakė, kad (duomenys neskelbtini). Tada ji pasakė, kad atvažiuoja savo automobiliu pas jas. Nuvykusi į (duomenys neskelbtini) namų kvartalą, tikslaus adreso nežino, bet netoli (duomenys neskelbtini), bet ne prie pat tų namų pamatė anūkę ir dukrą. Dukra įvardijo, kad pirmiausia Ž. mušė jai į galvą, po to mušė į petį, sakė, kad jai liko mėlynė, kurią ji matė pati. Anūkė sakė, kad matė kaip tėtis muša mamą, kad ji bandė tėčiui pilti vandenį iš butelio, kad jis nustotų mušti mamą. Kai ji pasiėmė anūkę su dukra, važiavo pas ją į namus, kad jos nusiramintų (1 t., 95-98 b.l.). Akcentuotina, jog pirmiau aptarti liudytojų parodymai esminėse detalėse sutampa tiek tarpusavyje, tiek su nukentėjusiosios R. K. nurodytomis įvykių aplinkybėmis bei ir vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija jais nesivadovauti neturi pagrindo.

26. Kaip matyti, byloje esančioje Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) apie R. K. padarytus sužalojimus konstatuota, kad R. K. padaryta poodinės kraujosruvos žaste, krūtinės kairėje pusėje, paveikus kietais bukais daiktais (-u), 4 trauminiais poveikiais galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Pagal nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, galima atmesti galimybę, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti nugriuvusi. Sužalojimų padarymas sukelia fizinį skausmą. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., 134-135 b.l.). Taip pat ir R. K. medicininiuose dokumentuose – UAB „(duomenys neskelbtini) šeimos klinika“ pateiktoje informacijoje, užfiksuotas buvęs sužalojimas kairiajame petyje, dėl ko jai buvo paskirtas medikamentinis nuskausminamasis gydymas (1 t., 149 b.l). Taigi, šie įrodymai taip pat patvirtina R. K. nurodytas aplinkybes apie patirtus sužalojimus. Be to, kaip ir minėta, ir pats Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažino kelis kartus trenkęs R. K. ranka, nors tai tvirtino buvus nestiprius smūgius, kas iš esmės atitinka ir nukentėjusiosios bei tiesiogiai įvykius stebėjusios liudytojos G. B. parodymus.

27. Taip pat pastebėtina, jog byloje apklausti liudytojai E. V., R. M. nors tiesiogiai konflikto ir nestebėjo, tačiau patvirtino, jog Ž. B. jiems sakė apie 2024 m. spalio 28 d. automobilyje su R. K. kilusį konfliktą bei nurodė matę apdraskytą Ž. B. kaklą (4 t., 14, 16-17 b. l.). Liudytoja L. V. parodė, jog po nagrinėjamų įvykių namo grįžęs „sūnus (Ž. B.) buvo pasimetęs, sakė, kad R. K. užpuolė jį automobilyje, puolė draskyti nagais, sūnus gynėsi mosuodamas rankomis“ (4 t., 15 b.l.) . Taigi, nors minėtų liudytojų, kuriems apie vykusį konfliktą pasakojo Ž. B., parodymuose yra nurodoma kiek kitokia konflikto eiga, tačiau esminė detalė, tai yra, jog pats konfliktas įvyko bei peraugo į fizinius veiksmus, išlieka nepakitusi.

28. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Ž. B. gynėjo pateikti duomenys – Ž. B. ir R. K. įrašytas pokalbis, vykęs jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, nepaneigia šiame epizode Ž. B. inkriminuoto kaltinimo bei nepatvirtina Ž. B. versijos, jog R. K. jį apkalba, ypač esant nustatytai ir pirmiau aptartai įrodymų visumai.

29. Taigi, atsižvelgusi į pirmiau aptartų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, Ž. B. kaltę nežymiai sutrikdžius R. K. sveikatą ir sukėlus jai fizinį skausmą pagrindžia pirmiau aptartų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji Ž. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai nuteistojo veikoje nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl Ž. B. skirtinos bausmės

30. Atsižvelgiant į byloje nustatytas bei pirmiau aptartas aplinkybes dėl Ž. B. išteisinimo dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų įvykdymo, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat yra pagrindas spręsti klausimą ir dėl Ž. B. skirtos bausmės už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįstumo. Kaip nustatyta, Ž. B. įvykdė vieną tyčinę smurtinę veiką prieš asmenį su kuriuo ilgą laiką palaikė šeiminius santykius, veika įvykdytą jų mažamečio vaiko akivaizdoje, dėl jo nuteistojo veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas; Ž. B. anksčiau neteistas, dirbantis, baustas administracine tvarka (3 t., 10-12 b.l.). Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinusi šių aplinkybių visumą teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis bus įgyvendinta kaltinamajam paskyrus sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, tačiau kartu konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo už šią veiką skirta laisvės apribojimo bausmės trukmė (9 mėnesiai), vertinant ją nustatytų aplinkybių visumos kontekste, yra aiškiai per griežta ir mažintina iki bausmės trukmės, artimos minimaliai galimos skirti bausmės trukmei, paliekant pirmosios instancijos teismo skirtus įpareigojimus.

Dėl civilinio ieškinio

31. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistojo Ž. B. nukentėjusiajai R. K. buvo priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatavo, jog nukentėjusioji dėl Ž. B. veiksmų neabejotinai turėjo išgyvenimų, nepatogumų, patyrė stresą, skausmą, buvo nežymiai sužalota bei nustatytos aplinkybės atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, todėl nukentėjusiosios R. K. pareikštą civilinį ieškinį tenkino pilna apimtimi. Teisėjų kolegija su šiais argumentais neturi pagrindo nesutikti, tuo labiau, kad byloje nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio patenkinimas apeliaciniais skundais nėra ginčijamas. Visgi, įvertinus, jog Ž. B. yra išteisinamas dėl dviejų nusikalstamų veikų prieš nukentėjusiąją įvykdymo, yra teisinis pagrindas mažinti priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį.

32. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į byloje nustatytų aplinkybių visumą – prieš nukentėjusiąją smurtavo asmuo su kuriuo ji ilgą laiką palaikė šeiminius santykius bei šie veiksmai vyko šalių mažamečio vaiko akivaizdoje, dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, taip pat į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus neturtinės žalos atlyginimo bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiosios dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos patirta neturtinė žala turėtų būti įvertinta 1000 Eur suma. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo yra keičiama (BPK 328 straipsnio 4 punktas), nukentėjusiajai R. K. priteistą 2000 Eur sumą neturtinės žalos atlyginimui sumažinant iki 1000 Eur.

33. Duomenų apie bylos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtas teisinės pagalbos išlaidas nebuvo gauta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3, 4 dalimis, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria Ž. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2024-07-05 – 2024-07-06 veika) ir 140 straipsnio 2 dalį (2024-08-15 - 2024-08-22 veika) panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

Ž. B. iš kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2024-07-05 – 2024-07-06 veika) ir 140 straipsnio 2 dalį (2024-08-15 - 2024-08-22 veika) išteisinti, šiam nepadarius veikų turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti:

Ž. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės apribojimo bausmę, be intensyviosios priežiūros, sumažinti iki 6 mėnesių, įpareigojant Ž. B. laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei 4 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš nuteistojo Ž. B. nukentėjusiajai R. K. priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų).

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.