Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-05-21 nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal LR BK 310 str. laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu J. D., vadovaujantis LR BK 38 str., buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 310 str., ir baudžiamoji byla nutraukta, tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su J. D., 2008-03-03 apie 2.40 val. (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., žiauriai elgėsi su gyvūnu – sudavė smūgius pagaliais kieme prie būdos pririštam nukentėjusiajai L. S. priklausančiam šuniui, dėl to šuo žuvo.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta neteisinga – per griežta – bausmė. Pasak apelianto, teismas, skirdamas bausmę, neįvertino tos aplinkybės, kad jis neturėjo tikslo užmušti šunį, net nenumatė, kad gali būti tokios pasekmės, sudavė smūgius šuniui todėl, kad nuo jo gynėsi. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, kaltu prisipažįsta, nuoširdžiai gailisi ir pasižada daugiau nenusikalsti, žalą atlygino, susitaikė su nukentėjusiąja, ji jam atleido, nuo birželio 1 d. ruošiasi pradėti dirbti pagal verslo liudijimą. A. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-05-21 nuosprendį ir skirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, ir prašo paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį. Skirdamas A. A. bausmę už padarytą nusikaltimą, apylinkės teismas laikėsi LR BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, vadovavosi LR BK 56 str. įtvirtintomis bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisyklėmis. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad A. A. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą dorovei, žiauriai elgėsi su negalinčiu pasipriešinti gyvūnu, be jokios priežasties jam suduodamas smūgius, dėl to šis žuvo, įvertino A. A. asmenybę, tai, kad jis nusikalto neišnykus teistumui, todėl LR BK 27 str. 1 d. prasme yra recidyvistas, kaip matyti iš bylos duomenų, jis anksčiau teistas už nusikaltimus, numatytus LR BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 8 p. bei 286 str., teismas pripažino A. A. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino padarytą žalą, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (b. l. 118). Aptarti duomenys atskleidžia kaltininko žiaurumą, agresyvumą, polinkį į smurtinius nusikaltimus, visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų nepaisymą. Apelianto argumentai, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, kaltu prisipažįsta, nuoširdžiai gailisi ir pasižada daugiau nenusikalsti, žalą atlygino, susitaikė su nukentėjusiąja, ji jam atleido, neatitinka tikrovės. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad teismas, skirdamas bausmę, į šias aplinkybes jau atsižvelgė, todėl jos nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės. Tai, kad nuteistojo teigimu, jis ruošiasi pradėti dirbti pagal verslo liudijimą, yra bylos medžiaga nepatvirtintas, deklaratyvus teiginys ir taipogi nėra bausmės švelninimo pagrindas. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jis sudavė smūgius šuniui todėl, kad nuo jo gynėsi, paneigiamas byloje surinkta medžiaga. Tiek pats A. A., tiek J. D. parodė, kad šuo buvo pririštas, nieko jiems nepadarė, jie galėjo pro jį praeiti (b. l. 128-129). Taigi šuo jokio pavojaus negalėjo sukelti, netgi negalėjo pabėgti mušamas, todėl nebuvo ir jokio reikalo nuo jo gintis. Nors, pasak A. A., jis neturėjo tikslo užmušti šunį, net nenumatė, kad gali būti tokios pasekmės, tai neturi jokios reikšmės paskirtai bausmei. Teismas išanalizavo bei tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusias aplinkybes, jų visumą ir, vadovaudamasis aukščiau nurodytomis įstatyminėmis nuostatomis, nuteistajam skyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą baudžiamajame įstatyme numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas įvertino bei pritaikė tinkamai ir nuteistajam A. A. paskyrė teisingą bausmę. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo A. A. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.