Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. nutarties, kuria kaltinamajam M. D. nustatytas paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2013 m. spalio 23 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-24-315/2013 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, kaltinamas tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti, o būtent:

2009 m. pabaigoje, Lietuvos Respublikos teritorijoje, Vilniaus mieste bei Vilniaus rajone iš brolio J. D. neteisėtai įgijo, turėdamas tikslą platinti, 901,02 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 223,950 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurį laikė šalia savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir kuris buvo rastas ir paimtas 2009 m. gruodžio 15 d. kratos metu;

M. D. taip pat yra kaltinamas tuo, kad dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje neteisėtai įgijęs, turėdamas tikslą platinti, 901,02 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 223,950 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, bei dalyvaudamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo dalyviais išplatino ne mažiau 63105 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga amfetaminas ir metamfetaminas, ne mažiau 9986 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, ne mažiau 1125 g miltelių, kurių sudėtyje yra narkotinė medžiaga kokainas, ne mažiau 404 g miltelių, kurių sudėtyje yra narkotinė medžiaga heroinas, ne mažiau 13015 vnt. psichotropinių tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorofenil) piperazinas ir MDMA.

Kaltinamasis M. D. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, buvo sulaikytas 2009 m. gruodžio 15 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas to paties ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis tęstas iki 2011 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi M. D. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas panaikinta ir paskirta kita kardomoji priemonė – namų areštas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartimi kaltinamajam M. D. vėl paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas M. D. pakeista į namų areštą. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartimi kaltinamajam M. D. be pateisinamos priežasties neatvykus į teismo posėdį kardomoji priemonė – namų areštas – pakeista į suėmimą.

Teismo posėdžio metu gynėjas prašė kaltinamojo M. D. skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo M. D. skundas atmetamas.

BPK 139 straipsnyje numatyta, kad paskirta kardomoji priemonė pakeičiama griežtesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. BPK 123 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta, kad kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti arba panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis šio kodekso 122 straipsnio reikalavimais.

Griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas gali būti skiriamas tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Skiriant kardomąją priemonę – suėmimą ar pratęsiant jo terminą nebūtina nustatyti visų BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų suėmimo pagrindų, pakanka, kad būtų nustatytas bent vienas iš jų. Sąlygos pratęsti suėmimo terminą M. D. yra, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis/kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Taip pat nėra būtina, kad duomenų byloje būtų tiek, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį (arba išteisinamąjį) nuosprendį. Susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, matyti, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis M. D. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys yra nurodyti kaltinamajame akte ir jų buvimas sudarė pagrindą surašyti kaltinamąjį aktą bei perduoti bylą nagrinėti į teismą. Sprendžiant dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 24 d. nutartimi nustatė kaltinamajam M. D. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, konstatavęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus suėmimo taikymo pagrindus, t. y., kad būdamas laisvėje kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Teismų praktikoje nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Nusikalstamos veikos sunkumas ir gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Priešingai, negu teigia skunde M. D., skundžiamoje nutartyje teismas atsižvelgė ne tik į kaltinamajam inkriminuojamų nusikalstamų veikų sunkumą bei galimai gresiančią griežtą laisvės atėmimo bausmę. Pagrįstai buvo įvertinta ir tai, kad M. D. yra nesaistomas tvirtų socialinių ryšių, praeityje teistas du kartus. Šių aplinkybių pakanka daryti išvadai, kad būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skunde kaltinamojo M. D. nurodytos aplinkybės apie turimą nuolatinę gyvenamąją vietą, užsiregistravimą Darbo biržoje bei pateiktą rekomendaciją įsidarbinti nešalina teismo nustatyto suėmimo taikymo pagrindo. Be to, pasislėpimo tikimybę sustiprina ir tai, kad M. D. pažeidė jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės – namų arešto sąlygas, be pateisinamos priežasties neatvykdamas į 2013 m. spalio 16 d. teisiamąjį posėdį. Kaltinamasis nevykdė savo pareigos dalyvauti iš anksto suplanuotuose ir su kitais bylos dalyviais suderintuose teismo posėdžiuose. M. D. teismui pateikto dokumento iš Darbo biržos kopijoje matomas eilinės registracijos datos pataisymas atliktas ne be kaltinamojo žinios, todėl darytinai išvada, kad kaltinamasis nedėjo pastangų derinti kitų savo turimų įsipareigojimų su privalomu dalyvavimu teismo posėdžiuose. Skundžiamoje nutartyje teisingai nurodoma, kad kaltinamojo pateikti dokumentai nepatvirtina jokios BPK 37 straipsnyje numatytos svarbios nedalyvavimo baudžiamajame procese priežasties.

Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodė kitą, BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą, suėmimo pagrindą, t. y., kad yra pagrįstas manymas, jog būdamas laisvėje M. D. gali daryti naujas nusikalstamas veikas. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jei yra duomenų, kad asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Vadovaujantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Nors nusikaltimai, kurių padarymu kaltinamas M. D., buvo galimai padaryti nusikalstamo susivienijimo veikloje, susiję su pelnymusi iš nusikalstamos veikos, tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad taikant švelnesnes kardomąsias priemones M. D. planavo daryti naujus nusikaltimus. Juo labiau, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartyje, kuria kaltinamajam M. D. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pagrindas nenurodytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skundžiamoje nutartyje nurodytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas suėmimo pratęsimo pagrindas šalintinas, paliekant tik vieną – BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą.

Apeliacinis teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad M. D. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų. Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kurios taikomos BPK 119 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti. Kaltinamajam M. D. taikyta kardomoji priemonė – namų areštas pakeista į kardomąją priemonę – suėmimą, siekiant BPK 119 straipsnyje numatyto tikslo, o būtent: užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese.

Pažymėtina, kad paskirta kardomoji priemonė (šiuo atveju – suėmimas) gali būti panaikinta, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės (BPK 139 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant teisme, kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje yra ši byla.

Apeliacinis teismas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad kaltinamajam M. D. kardomoji priemonė – suėmimas paskirta pagrįstai, švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų negalima.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo M. D. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.