- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-13
- Bylos Nr.
- 1A-189-458-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-1-00292-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Daugėla (pirm.), Dalius Jocys, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- M. V.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius
Pranešėjas Arvydas Daugėla Baudžiamoji byla Nr. 1A-189-458/2014
Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00292-2013-5
2014 m. kovo 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio M. V. sulaikymo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. birželio 7 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. V. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su G. S. pagrobė svetimą turtą įsibrovę į patalpą. Jie 2013 m. balandžio 22 d., tikslus laikas nenustatytas, išlaužę stoge buvusią plokštę, įsibrovė į O. B. individualios įmonės patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., pagrobė 8 vnt. kušečių-fotelių, kurių bendra vertė 2280 Lt, taip pagrobė O. B. individualiai įmonei priklausančio turto už 2280 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, sušvelninti paskirtą bausmę ir paskirti naują bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, ar sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pasak nuteistojo, nors teismas ir pripažino lengvinančiomis aplinkybėmis jo prisipažinimą nusikaltus bei faktą, kad jis visiškai atlygino padarytą žalą, tačiau vis tiek jam skyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tai, nuteistojo manymu, prieštarauja teisingumo principui. Nuteistojo M. V. teigimu, jis labai gailisi dėl padarytų nusikaltimų, stengėsi sušvelninti savo nusikaltimų pasekmes, atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Ir nors yra teistas, tačiau pasibaigus laisvės atėmimo bausmės laikui, jis susirado darbą ir dirba, todėl yra pagrindas manyti, kad daugiau jis nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Anot nuteistojo, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pavojingumą ir įvertinus jo elgesį tiek po įvykio, tiek prieš jį, galima daryti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jam būtų per griežta bausmė. Apelianto teigimu, nors jis yra recidyvistas, tačiau įstatyme nėra įtvirtintos pareigos teismui skirti recidyvistui laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad yra jauno amžiaus, nusikaltimus įvykdė tik dėl to, jog elgėsi spontaniškai, be to, įvykdyti nusikaltimai padaryti tik nuosavybei, t. y. jis nėra pasikėsinęs į kito žmogaus gyvybę ar sveikatą. Mano, kad tai patvirtina, jog jis nėra pavojingas aplinkiniams bei visuomenei, o paskyrus laisvės atėmimo bausmę, bus nutraukti jo socialiniai ryšiai, grįžus iš įkalinimo įstaigos, bus sunku prisitaikyti. Pasižada ateityje nenusikalsti.
Nuteistojo M. V. gynėjas teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis apeliaciniame skunde iš esmės kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo skirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnis).
Spręsdamas klausimą dėl kaltininkui skirtinos bausmės, teismas turi atsižvelgti į Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, taip pat atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. V., šių nuostatų nepažeidė.
Sankcijoje numatytos bausmės už BK 178 straipsnio 2 dalies nusikalstamos veikos padarymą yra alternatyvios, t. y. bauda, areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. M. V. už padarytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, beje, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu dar sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarytas vienas nusikaltimas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai), įvertino tai, kad nusikalstamą veiką apeliantas padarė neišnykus teistumui už ankstesnes nusikalstamas veikas, nepraėjus nė dviem mėnesiams po paskutiniu nuosprendžiu paskirtos laisvės bausmės atlikimo, todėl M. V. apylinkės teismo pagrįstai laikytas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis), tai yra priešingai apelianto tvirtinimui, asmeniu, keliančiu didesnį pavojų visuomenei, kuriam, paprastai, skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 straipsnio 1 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko nuteistajam griežčiausią inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir skirdamas bausmę atsižvelgė į M. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl paskyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmę, kuri, beje, žymiai mažesnė už BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (laisvės atėmimo bausmės vidurkis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį sudaro 3 metus 1 mėnesį 15 dienų). Tuo apylinkės teismas nepažeidė anksčiau nurodytų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų.
Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog už ankstesnius nusikaltimus nuteistajam du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai nuteistajam neturėjo pakankamai teigiamos įtakos, nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Akivaizdu, kad nei skiriamos bausmės, nei teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymas apelianto elgesiui pozityvaus poveikio nedaro, jis dėsningai renkasi visuomenėje netoleruotiną elgesį, todėl aišku, kad nepaskyrus laisvės atėmimo bausmės, bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, pasiekti nepavyktų.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, M. V. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Tai, jog nuteistasis vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirto bausmės dydžio.
Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad atlikęs laisvės atėmimo bausmę, stengėsi nenusikalsti ir susirado darbą, tačiau, kaip matyti, ši aplinkybė nesulaikė jo nuo naujo nusikaltimo padarymo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.
Įvertinusi visas anksčiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog skirdamas bausmę (parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį) nuteistajam M. V. apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į visas nustatytas faktines aplinkybes, turinčias reikšmės tinkamam bausmės individualizavimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.