Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-19 · Administracinė byla Nr. I-5017-189/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-19
Bylos Nr.
I-5017-189/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05753-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
V. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 1.21Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Administracinė byla Nr. I-5017-189/2016Proceso Nr. 3-61-3-05753-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.21., 1.15.2.3.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant pareiškėjui V. Z.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 9000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad į teismą kreipėsi dėl kalinimo sąlygų Ligoninėje, kurioje buvo gydomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skundo argumentais prieštaravo, kad pareiškėjui atvykus į Ligoninę jam tekdavo būti laikino sulaikymo kameroje, kurioje būdavo apie 15 žmonių, todėl kameroje nebūdavo vietos visiems atsisėsti, tekdavo stovėti net po kelias valandas, dėl vietos trūkumo kildavo konfliktai. Toje patalpoje taip pat buvo rūkoma, nebuvo sanitarinio mazgo. Prieš nuvedant į kamerą būdavo atliekama asmens apžiūra. Apžiūra būdavo atliekama žemoje temperatūroje, drabužiai būdavo sumetami į vieną krūvą, tokiu būdu būdavo išsityčiojama iš drabužių ir maisto. Kameros, kuriose pareiškėjas buvo gydomas buvo perpildytos, todėl dažniausiai buvo priverstas gulėti arba sėdėti savo lovoje. Kamerose taip pat buvo šalta, drėgna, trūko oro, sienos buvo su pelėsiu. Apšvietimas neatitiko reikalavimų, kamerose nebuvo karšto vandens, kėdžių, stalo. Kameroje Nr. 23 esant 4 miegamoms lovoms buvo tik 2 spintelės daiktams sudėti, nebuvo veidrodžio, ventiliacijos, langai buvo purvini. Kamerose nebuvo atskiro tualeto. Buvo laikomas su infekuotais ŽIV ir hepatitu.

Pažymėjo, jog dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, kančias, pažeminimą, atsirado problemos su sveikata (atsirado bėrimai, pablogėjo regėjimas) ir pan.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 8–11) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje pačioje palatoje negali, nes tokių duomenų neturi, o jų kaupti teisės aktai nenumato. Taip pat pažymėjo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiui. Todėl neneigė aplinkybių, susijusių su galimu ploto pažeidimu vienam asmeniui. Nurodė, kad sanitarinis mazgas, patalpų vėdinimas per langus atitiko teisės aktų reikalavimus. Patalpų remontas atliekamas pagal iš anksto nustatytą grafiką ir turimus finansinius resursus. Pažymėjo, kad nuteistųjų, sergančių užkrečiamomis ligomis, izoliavimas nuo kitų nuteistųjų organizuojamas tik jiems patiems prašant, ar pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos sprendimu.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Atsakovės atstovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje keliamas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiais nuo 2015-09-02 iki 2015-09-07, nuo 2015-10-07 iki 2015-10-15.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Neturtinė žala pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šių Taisyklių 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 8) nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2015-09-02 iki 2015-09-17, Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27 (21,25 kv. m., 7 lovos) ir Nr. 29 (15,45 kv. m., 8 lovos); laikotarpiu nuo 2015-10-07 iki 2015-10-15 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 23 (8,80 kv. m., 4 lovos). Atsakovę atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu minėtose palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo nuteistųjų/suimtųjų, o tik nurodė, jog teisės aktai tokios informacijos fiksuoti neįpareigoja. Tačiau atsiliepime atstovė pripažino, jog pareiškėjui gydantis Ligoninėje įstatymu nustatyta ploto norma galėjo būti ir viršyta. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį palatos plotą skaičiuoja pagal jose buvusių lovų skaičių, nes pareiškėjas skunde nurodė, kad palatos buvo perpildytos žmonių, o atsakovės atstovė šios aplinkybės iš esmės nepaneigė. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būdamas kamerų tipo palatose viso 25 paras, visą laikotarpį buvo gydomas kamerų tipo palatose, kuriose minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m., pareiškėjui nebuvo užtikrintas, preziumuojant tai, kad visos kamerose buvusios lovos 4, 7 ir 8 buvo užimtos (atsakovės atstovė šių aplinkybių nepaneigė). Tuo tarpu atsakovės atstovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju, neturi teisinės reikšmės dėl valstybės atsakomybės. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Taisyklių reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.

Pareiškėjas nurodė, kad Ligoninės palatose trūko tam tikrų baldų (spintelių, stalo, kėdžių ir pan), taip pat, pareiškėjo teigimu, kamerų tipo palatos neatitiko ir higienos reikalavimų (kamerose šalta, drėgna, trūko oro, ventiliacijos, pelėsis ir pan.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 46 punkte yra įtvirtintas reikalavimas, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė privalo turėti leidimą-higienos pasą. Tai, be kita ko, nustatyta ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 str. 4 dalies 2 punkte. Šio įstatymo 21 str. 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas-higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad Ligoninei, kurios veiklai būtina turėti leidimą-higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 20) tvirtina, kad Ligoninėje asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, kad Ligoninės patalpose gyvenimo sąlygos neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų nehigieniškose palatose, negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Tokia išvada darytina iš to, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktai (b. l. 21–26, 48) tvirtina, kad atlikus operatyviąsias visuomenės sveikatos saugos kontroles kamerose Nr. 23 ir 27, higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Vėdinimas kamerų tipo palatose per langus atitiko Higienos normos 47:2011 47 punkto reikalavimus, kamerų paviršiai (sienų, lubų, grindų, aplinkos daiktų) buvo švarūs ir atitiko Higienos normos 47:2012 114 punkto reikalavimus (sveikatos priežiūros įstaigos aplinkos paviršiai turi būti švarūs), spintelės, drabužių kabyklos nesulūžusios ir tinkamos naudoti, be to, kaip fiksuota Patikrinimo aktuose, kamerų įrengimas pilnai atitiko Higienos normos 47:2011 21 punkto reikalavimą (kiekvienam pacientui turi būti spintelė asmeniniams daiktams laikyti bei spinta ar kabykla viršutiniams drabužiams kabinti). Papildomai pažymėtina, kad, kaip matyti iš byloje pateiktų 2012-02-21, 2013-05-15 Darbų priėmimo aktų (b. l. 42, 44), jais buvo priimti atlikti darbai (sienų, lubų dažymas ir glaistymas, grindų, langų, lovų, durų dažymas, sanitarinio mazgo remontas, sienų tinkavimas, glaistymas ir kt.) kamerose Nr. 23, 27 ir tai tik patvirtina Ligoninės teiginius dėl nuolatinio patalpų gerinimo atsižvelgiant į poreikį ir finansinius resursus. Nors atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie kameros tipo palatą Nr. 29, tačiau, atsižvelgiant į pateiktus rašytinius įrodymus dėl kitų kamerų, teismas neturi pagrindo abejoti dėl pagal reikalingumą atliekamų gyvenamųjų sąlygų gerinimo taip pat ir kameroje Nr. 29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui vien tik deklaratyviais teiginiais Ligoninės pateiktų argumentų, paremtų įrodymais nepaneigus, pareiškėjo argumentai dėl kamerų tipo palatų neatitikimo higienos reikalavimams (baldų trūkumas, kamerose šalta, drėgna, trūko oro, ventiliacijos, įsiveisęs pelėsis ir pan.) nelaikytini įrodytais.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 su pakeitimais, V skirsnio „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35.5 punkte nurodyta: „Sanitarinio mazgo patalpos įrengimas. Patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga“. Atsižvelgiant į minėtą teisės nuostatą, tai, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios vietos yra atskirtas tik 1,5 metrų tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, kad sanitarinis mazgas būtų uždaroje patalpoje.

Pareiškėjas prieštaravo, kad jam atvykus į Ligoninę asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai, daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes. Pažymėtina, kad HN 76:2010 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 145 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, pareiškėjas skunde šių argumentų detaliau nenurodė, t. y. kuriuo metu tai vyko, kuriose konkrečiai patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien tik tokių abstrakčių domenų nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykus į Ligoninę asmens krata (tame tarpe ir pareiškėjo asmeninių daiktų dėjimo į tam tikras talpas) buvo atliekama pažeidžiant tam tikrą tvarką. Be to, asmenų bei daiktų apžiūros yra trumpalaikės procedūros, atliekamos ne kiekvieną dieną, todėl tam tikrų galimų nepatogumų sukėlimas pareiškėjui negalėjo viršyti neišvengiamai kalinimui būdingų nepatogumų, todėl žalos patyrimo faktas šiuo atveju nėra įrodytas.

Pareiškėjas nurodė, kad jam tik atvykus į Ligoninę, jis kelias valandas praleido perpildytoje patalpoje, kurioje neturėjo vietos atsisėsti, patalpoje buvo rūkoma, nebuvo sanitarinio mazgo. Kaip nurodė pareiškėjas, jis patalpoje, iki paskyrimo į kitas kameras, buvo patalpintas tik kelias valandas, be to pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jam padaryta žala minėtoje patalpoje išbuvus tik kelias valandas. Kaip nustatyta Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ligoninės patalpos yra bendrojo gyvenamoji patalpos, taigi Ligoninė turinti pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Tačiau, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013-07-16 nutartis Nr. A-822-1396/2013). Byloje, be kita ko, nėra pateikta jokių duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to Ligoninės administracijai skundėsi žodžiu ar raštu. Taigi, nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta, kad Ligoninės administracija būdama kaip nors informuota apie pažeidimus, nesiėmė veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Ligoninės administracijos veiksmuose, užtikrinant draudimą rūkyti, neteisėtų veiksmų nenustatyta. Tuo tarpu pareiškėjas jam padarytos žalos, kurią kildino iš nepatogumų, kuriuos patyrė iki paskirstant į gyvenamąsias kameras, jokiais įrodymais nepagrindė.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į tai, vien tik šalto vandens sanitariniame mazge įrengimas teisės aktų nuostatoms neprieštarauja.

Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo palatose taip pat buvo laikomas su infekuotais ŽIV ir hepatitu. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nenumato pareigos ŽIV infekuotus asmenis laikyti atskirai. Priešingai, tokių asmenų patartina neizoliuoti – Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 p. numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 p. pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Taigi net ir tuo atveju, jei Ligoninės palatose pareiškėjas buvo laikydamas su ŽIV infekuotu asmeniu, Ligoninė nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Atkreiptina, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kokia konkrečiai žala pareiškėjui buvo padaryta jam vienoje patalpoje būnant patalpintam su infekuotais ŽIV ir hepatitu. Pareiškėjas tik nurodė, kad galimai buvo kilusi grėsmė jo sveikatai, tačiau, plačiau šių argumentų pareiškėjas nedetalizavo. Atitinkamai vien tik tokie pareiškėjo argumentai apie galimai galėjusią kilti grėsmę sveikatai, tačiau nenurodant, ar žala sveikatai iš tiesų buvo padaryta, taip pat vertintini, kaip neįrodyti.

Nors pareiškėjas nurodė, kad dėl blogo apšvietimo pablogėjo pareiškėjo regėjimas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Pažymėtina, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje, pastarasis turėjo galimybę dėl pablogėjusio regėjimo kreiptis medicininės pagalbos, tačiau, kaip minėta, tokių įrodymų byloje nėra pateikta.

Pareiškėjo teigimu, dėl senos, susidėvėjusios ir purvinos patalynės pareiškėjui atsirado spuogų ir niežulys. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl išbėrimų nuo patalynės būtų kreipęsis į Ligoninės gydytojus, todėl pareiškėjo vien tik bendro pobūdžio teiginiai apie tai, kad pareiškėjas buvo išbertas būtent nuo nešvarios patalynės, nelaikytini įrodymais. Be to, kaip matyti iš į bylą pateiktos pareiškėjo gydymo stacionare istorijos (b. l. 14), pareiškėjas į Ligoninę 2015-09-02 atvyko jau sergant odos liga.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo gydymu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo patalpintas kamerose (palatose), kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisti 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad gydymasis higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 170 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo V. Z. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 170 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjas Bronius Januška