Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-606-493/2007

2007 m. lapkričio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam G. Ž., gynėjui advokatui Artūrui Baužai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 1d., ir nuteistas 1 metams laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Ž. nuteistas pagal LR BK 182 str. 1d. už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis (dėl kurių tyrimas atskirtas į atskirą) apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2006 m. spalio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytam asmeniui Rimui nurodant surasti asmens sąskaitą banke “Hansabankas”, į kurią apgaulinga informacija apie laimėjimus patikėjęs žmogus pervestų 2239 litus ir pažadant už tai sumokėti 100 Lt jam ir 100 Lt asmeniui, kurio sąskaita bus pasinaudota, surado pasinaudoti pažįstamo T. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke “Hansabankas”, į kurią apgaulinga informacija patikėjusi nukentėjusioji V. I. pervedė 2239 Lt ir 2006-10-30, toliau vykdydamas tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymus telefonu, nuo 11¹³ val. iki 11¹⁶ val. iš bankomato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, nuo T. B. sąskaitos nuimtus pinigus, t.y. 2239 Lt perdavė Rimui, iš kurio gavo žadėtus 200 Lt, taip padarydamas nukentėjusiajai V.lvinskienei 2239 Lt turtinę žalą.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo G. Ž. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistasis G. Ž. neginčija kaltės klausimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 1d., padarymo, apeliaciniu skundu nesutinka tik su paskirta bausme, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

G. Ž. pripažintas kaltu padaręs tyčinį nesunkų nusikaltimą nuosavybei. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad jo nusikalstama veika padaryta tiesioginės tyčinės kaltės forma, savanaudiškais tikslais, siekiant neteisėtai praturėti. Teismas nustatė G. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą bendrininkų grupėje. Teismas atsižvelgė į tai, jog G. Ž. anksčiau praeityje 2 kartus teistas už tyčinius nusikaltimus nuosavybei, tačiau išvadų dėl įstatymų laikymosi nepadarė ir vėl nusikalto. Jo neigiamą asmenybę charakterizuoja ir tai, kad jis iki veikos padarymo niekur nedirbo, į Kauno darbo biržą kreipėsi tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Nustatyta, kad G. Ž. padarė tyčinį nusikaltimą būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str. 1d.), o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos bausmės rūšies G. Ž. skirti nėra pagrindo. Apylinkės teismo už inkriminuojamą nusikaltimą paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė, negu straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, iš bylos duomenų apie nuteistojo neigiamą asmenybę, jo polinkį nusikalsti nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus jos vykdymą. Manytina, kad tik realus šios laisvės atėmimo bausmės atlikimas sulaikys G. Ž. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, paveiks jį taip, kad laikytųsi įstatymų, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir leis pasiekti bausmės tikslus. Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje ir nenurodė baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog nuteistasis nukentėjusiajai atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą, tačiau G. Ž. skiriant bausmę, į šią aplinkybę teismas pagrįstai atsižvelgė ir ją įvertino, todėl dar kartą vertinti šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme ir šiuo motyvu švelninti bausmę nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmos instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.