Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 104 str. laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2001-07-10 nuosprendžiu bei 2003-07-07 nutartimi perkvalifikavus veiką paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. S. priteista 1475 S. R. turtinei žalai atlyginti ir 555 Lt valstybei už gynėjo paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, jog atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, 2003 m. kovo 7 d., apie 22 val., Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose, 14 būrio, 2 brigados gyvenamoje sekcijoje, esančioje Pravieniškės – 2, Pravieniškių sen., Kaišiadorių raj., užsimovęs pirštines, rankų kumščiais bei spardydamas sudavė nuteistajam V. S. apie 10 smūgių į pilvą, krūtinę, kojas, tuo padarydamas jam blužnies subkapsulinį plyšimą, dėl ko įvyko kraujavimas į blužnies parenchimą (audinį po kapsule), o 2003-03-09 apie12 val. plyšus blužnies kapsulei ir prasidėjus ūmiam kraujavimui į pilvo ertmę, nukentėjusysis V. S. 2003-03-10 apie 02.15 val. laisvės atėmimo vietų ligoninės kieme mirė, t.y. tyčia jį nužudė.

R. S. apeliaciniame skunde nuodo, jog su Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu nesutinka. Apelianto nuomone, teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vienašališkai, nekreipdamas dėmesio į jo ir liudytojų parodymus, bei nuoširdų jo prisipažinimą. Teismas nuosprendyje neteisingai nurodo, jog jis buvo užsimovęs pirštines tam, kad pats nesusižalotų ir nepaliktų ant nukentėjusiojo kūno žymių.

Tvirtina, kad jis nukentėjusiojo nemušė, nes pats nukentėjusysis 2003-03-09 12.00 val. kreipdamasis į medikus nurodė, jog skausmai prasidėjo prieš tris paras. Be to, atliktos trys ekspertizės, dėl nukentėjusiojo mirties laiko nustatymo, nepatvirtino, jog mirtį lėmęs smūgis galėjo būti suduotas parą ar dvi ankščiau, todėl jomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Pasak apelianto, yra liudytojų, kurie matė, kad V. S. sumušė guminėmis lazdomis kareiviai, kurie buvo įvesti į lokalinį sektorių, tačiau teismas juos atmetė kaip neteisingus ir nepakankamai ištyrė šį faktą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, visapusiškai, išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus. Pirmosios instancijos teismas aptaręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus R. S. pagrįstai pripažino kaltu pagal 1961 m. LR BK 104 str. dėl V. S. nužudymo.

Nors R. S. apeliaciniame skunde neigia mušęs V. S. į gyvybiškaii svarbius žmogui organus, tačiau šį faktą patvirtina byloje surinkti įrodymai. Apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. S. mirė būtent nuo R. S. suduotų smūgių. R. S. pripažįsta, kad V. S. sudavė 3 nestiprius smūgius į nugaros, pečių sritį, t.y. smūgius, nuo kurių nukentėjusysis mirti negalėjo. Tačiau tokius R. S. parodymus paneigė ir įvykį matę liudytojai. M. K. , V. L. parodė, kad nuteistasis sudavė V. S. apie 10 smūgių į pilvą , šonus, o jam nukritus, jį spardė. Liudytojas J. K. taip pat nurodė, kad jis matė suduodant apie 5 smūgius į šonus, pilvą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais, nes jų parodymai nuoseklūs, vieni kitus papildantys ir jais abejoti nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai kritiškai įvertino liudytojų A. R. , A. Č. , B. V. , T. Spundzevičiaus, D. D. , D. V. , A. M. parodymus, kuriuos jie teisme pakeitė ir pagrįstai tikėjo jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kolegijos nuomone, apygardos teismas įvertinęs surinktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, jog R. S. sudavė V. S. apie 10 smūgių į pilvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, vietoj 25, kurie buvo inkriminuoti ikiteisminio tyrimo metu. Be to, teismas teisingai atkreipė dėmesį ir į tai, kad R. S. odines pirštines buvo užsidėjęs tam, kad nesusižalotų pats bei neliktų žymių ant nukentėjusiojo kūno ir tai nėra teismo prasimanymai. Šios pirštinės ikiteisminio tyrimo metu buvo paimtos ir apžiūrėtos kaip daiktiniai įrodymai (t.1, b.l.48).

R. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad atliktos trys ekspertizės, kuriomis grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, neva yra nepagrįstos. Kolegijos nuomone, šis nuteistojo teiginys yra atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmąją teismo medicinos ekspertizę (akto Nr. 443) paneigė atliktos kitos dvi teismo medicininės komisijinės ekspertizės, kur dviejų skirtingų teismo medicinos ekspertinių įstaigų ekspertai nustatė, kad sužalojimas, nuo kurio mirė V. S. , galėjo būti padarytas ne daugiau kaip 2-3 paros iki jo mirties, bei paneigė, jog sužalojimai galėjo būti padaryti praėjus 5 paroms iki mirties (t.3, b.l.130-131). V. S. mirė 2003-03-10 2.15 val. R. S. jį sumušė 2003-03-07 apie 22.00 val., tokiu būdu, faktinės bylos aplinkybės atitinka ekspertų išvadas, todėl kolegija konstatuoja, kad jomis grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš 2003 10 10 teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad V. S. laisvės atėmimo vietoje laiku nebuvo diagnozuotas vidinis kraujavimas į pilvaplėvės ertmę, dėl to medicinos pagalba suteikta nelaiku, bei tai turėjo įtakos mirčiai (t.2, b.l.10-15). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte nurodyta, kad „Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti“. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus teisingai konstatavo, kad būtent R. S. veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t.y. V. S. mirtimi.

Kolegija atmestinu laiko nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentą, jog V. S. buvo mušas guminėmis lazdomis kareivių, kurie buvo įvesti į lokalinį sektorių. Kaip matyti iš bylos, kareiviai į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus buvo įvesti dalyvauti atliekant kratas. Kariai taip pat trumpam buvo įvesti į 4 sektoriaus patalpas, tačiau nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad V. S. buvo mušamas guminėmis lazdomis. Nors keletas nuteistųjų, kaip ir apeliantas, parodė, kur jie ir V. S. buvo mušami, į kokias kūno vietas jiems buvo suduodama, tačiau iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad po to, nei V. S. nei kiti nuteistieji nesikreipė į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą dėl neva padarytų kūno sužalojimų (t.1, b.l.43, t.2, b.l. 29-27).

Apygardos teismas skirdamas nuteistajam bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. R. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, veikos padarymo metu nusikaltimas buvo priskiriamas prie sunkių, jo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, neteisėtais veiksmais buvo sukeltos ypač sunkios pasekmes – nužudytas žmogus, todėl paskirtoji bausmė yra teisinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.