- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-16
- Bylos Nr.
- 2S-111-163/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-11728-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alona Romanovienė
- Ieškovas
- J. L.
- Atsakovas
- Ž. L.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. L. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-10 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui Ž. L. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja (motina), priteisti iš atsakovo vaikų išlaikymą po 500 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, mokant išlaikymą nuo ieškinio pateikimo iki vaikų pilnametystės; priteisti jai butą, adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui priteisti kompensaciją už jai tenkančią atsakovo nuosavybės teisės dalį, išdėstyti sprendimo dalį dėl kompensacijos išmokėjimo atsakovui dvejiems metams, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-10 nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį ir grąžino jį, nurodydamas, kad ieškovė su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo turi kreiptis į Jungtinės Karalystės atitinkamą teismą. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje, ieškovė Lietuvoje nedirba ir pajamų negauna. Vadovaudamasis 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003), 3 straipsnio 1 dalies a papunkčio nuostata sprendė, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-10 nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino Reglamentą Nr. 2201/2003, neatsižvelgė į CPK ir CK normas, reglamentuojančias teismingumo nustatymą atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, o ieškinyje nurodyti tik laikini šalių buveinės adresai, kuriais šalis gali pasiekti teismo ir šalių siunčiama korespondencija. Nurodo, kad šalių darbo santykiai Didžiojoje Britanijoje yra tik laikino pobūdžio. Šalių santuokoje įgytas ir dalytinas turtas yra Lietuvoje. Taip pat pažymėjo, kad dėl kalbos barjero negalėtų tinkamai atstovauti sau ir vaikų interesams Didžiojoje Britanijoje. Teismas nepagrįstai taikė Reglamentą Nr. 2201/2003, nes jis taikomas tik santuokos ryšių nutraukimui ir neturėtų liesti tokių klausimų, kaip santuokos nutraukimo pagrindai, santuokos nutraukimo turtinės pasekmės, taip pat į šio Reglamento taikymo sritį neįeina ir išlaikymo pareigos. Teismas spręsdamas teismingumo klausimą turėjo vadovautis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Kadangi šalys Didžiojoje Britanijoje negyveno ištisai penkerius metus, todėl šalių gyvenimo kitoje valstybėje trukmė neatitinka 16 straipsnio, kad būtų galima spręsti dėl sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismas ex officio privalo patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga (CPK 782 straipsnis). Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 str. nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublikai daugiašalės sutarties pagrindu 2004-05-01 tapus Europos Sąjungos nare, Europos Sąjungos institucijų priimti reglamentai taikomi visuotinai. Reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, taikė 2003-11-27 Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau tekste – Reglamentas Nr. 2201/2003), tačiau neteisingai taikė ir aiškino taisykles, reglamentuojančias bylų teismingumą.
Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnis nustato, kad jis taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyriumi (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia bei tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, kai šių klausimų sprendimas susijęs su kelių valstybių narių teismų jurisdikcija. Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnyje numatyta bylų, susijusių su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia bendrosios jurisdikcijos pagrindai, siejantys valstybėje narėje esančio teismo jurisdikciją su sutuoktinių nuolatine gyvenamąja vieta (1 dalies a punktas) arba abiejų sutuoktinių pilietybe (1 dalies b punktas). Vadinasi, šios Reglamento nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą, o tai reiškia, kad imperatyvaus reikalavimo spręsti ginčus dėl santuokos nutraukimo išimtinai tik šalių gyvenamosios vietos valstybės narės teisme nėra.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškino ir įvertino faktines aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovės nuolatinės gyvenamosios vietos. CK 2.12 str. nurodyta, kad nuolatine asmens gyvenamąja vieta laikoma valstybė ar jos teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena ir kurią laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta. CK 2.16 str. 1 d. numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose; tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta (CK2.16 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal CK 2.17 str. 1 d. registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti, todėl nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, turi būti atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas bei jų nepilnamečiai vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad ieškovė ir atsakovas yra deklaravę išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau jokių kitų patikimų faktinių duomenų apie ieškovės nuolatinį gyvenimą užsienyje – Didžiojoje Britanijoje byloje nėra. Ieškinyje ir atskirajame skunde ieškovė teigia, kad šiuo metu tik laikinai gyvena Didžioje Britanijoje, darbo santykiai Didžiojoje Britanijoje taip pat yra tik laikino pobūdžio, šios šalies nelaiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta, o jos nuolatinė gyvenamoji vieta – Lietuvoje. Taip pat pažymėtina ir tai, kad ieškovei ir atsakovui bendrosios nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – butas, adresu (duomenys neskelbtini). Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad ieškovės gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje yra įgijusi nuolatinį pobūdį ir gali būti laikoma nuolatine jos gyvenamąja vieta.
Reglamento Nr. 2201/2003 preambulės 11 punkte nustatyta, kad į jo taikymo sritį neįeina išlaikymo pareigos, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001, tačiau taip pat pažymėta, kad teismai, turintys jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus ir dėl išlaikymo pareigų, taikydami Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį. Pagal minėto Reglamento 5 straipsnio 2 dalį, valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus (šiuo atveju vaiko) nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente Nr. 2201/2003, yra suformuluoti labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (preambulės 12 punktas). Nagrinėjamu atveju jokių įrodymų, kad ginčo šalių nepilnamečiai vaikai yra išvykę ir gyvena bei mokosi Jungtinėje Karalystėje, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, nėra.
Pažymėtina, kad teismingumas ieškovo pasirinkimu (alternatyvusis teismingumas) nustatomas bylose, kuriose ginamos ypač reikšmingos ieškovo teisės ir interesai (išlaikymo, tėvystės nustatymo bylos), todėl ieškovui taikomos tam tikros lengvatos, kad jis galėtų ekonomiškiau ir operatyviau įgyvendinti teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos. Palengvinant kreipimosi į teismą tvarką, siekiama užtikrinti mažiau socialiai apsaugotų asmenų, atstovaujančių ir ginančių nepilnamečių asmenų interesus, teises.
Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovė pareikšdama ieškinį dėl santuokos nutraukimo tinkamai įgyvendino jai priklausančią alternatyvaus teismingumo pagal ieškovo pasirinkimą teisę ir pagrįstai reiškė tokį reikalavimą Lietuvos Respublikos teisme tiek pagal savo nuolatinę gyvenamąją vietą, kuria ji laiko Lietuvą, tiek pagal abiejų sutuoktinių pilietybę, taip pat atsižvelgdama į nepilnamečių vaikų interesus (Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio a, b punktai), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byla dėl santuokos nutraukimo neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Kiti ieškovės atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reguliuojančias bylų teismingumą, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, todėl skundžiama nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-10 nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.