Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-50/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.5; 44.5.2.14; 44.5.2.6; 44.5.2.16

2008 m. sausio 21 d.

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, atstovei Eglei Petukauskaitei,

atsakovo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikos atstovei advokatei Daliai Zeleckienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. P., atsakovų R. L. ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-47-45/07 pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovams R. L., Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, viešajai įstaigai Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikai dėl turtinės bei neturtinės žalos, susijusios su gyvybės atėmimu, atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė S. P. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau-administracija), VŠĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikos (toliau- Antakalnio poliklinika) bei R. L. 4 000 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos, padarytos dėl dukters gyvybės atėmimo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas R. L., būdamas nepakaltinamu, 2004 m. gruodžio 1 d. apie 16 val. H. V. priklausančiame bute revolverio šūviais nušovė atėjusią į butą ieškovės dvylikametę dukrą N. Z. . Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi atsakovas R. L. pripažintas padaręs įstatymo uždraustas veikas numatytas Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio antrosios dalies 1, 5 punktuose, 254 straipsnio pirmojoje dalyje bei 253 straipsnio pirmojoje dalyje; jam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarus stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Ieškovės nuomone, sąžiningumo ir protingumo principai reikalauja, kad atsakovas, nors ir būdamas pripažintas nepakaltinamu už įvykdytą mažamečio vaiko nužudymą, bent dalinai kompensuotų padarytą žalą, patirtą dėl dukros mirties; turtinė žala, susijusi su laidojimo išlaidomis, sudaro 4 000 Lt (baudž. byla Nr. 10-1-04039-04, t. 3, b. l. 38-42); be to, neturinė žala įvertinama 500 000 Lt, nes dukros smurtinė mirtis sukėlė ieškovei didžiulį dvasinį sukrėtimą, kuris dėl jos ypatingo ryšio su nukentėjusiąja neigiamai paveiks visą ieškovės gyvenimą.

Ieškovės teigimu, minėtą žalą privalo atlyginti ir atsakovai Lietuvos Respublika, Vilniaus miesto savivaldybės administracija bei VšĮ Antakalnio poliklinika, nes jie nevykdė jiems visuomenės patikėtų funkcijų ir nesiėmė priemonių, nukreiptų į galimos žalos sumažinimą ar išvengimą. Šiuos teiginius ieškovė grindė, nurodydama, jog atsakovas R. L. nuo 1974 m. sirgo sunkia psichine liga, kuri turėjo būti gydoma, tačiau tai nebuvo daroma dėl minėtų atsakovų neveikimo. Atsakovas VšĮ Antakalnio poliklinika žinojo, o atsakovai SAM bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo žinoti, apie R. L. pavojingą ligą, tačiau, pažeisdami minimalius atsargumo standartus, tinkamai neorganizavo ir nevykdė jo psichinės sveikatos priežiūros, nesikreipė nei dėl atsakovo R. L. būklės psichiatrinio įvertinimo ir priverstinio gydymo, nei dėl atsakovo pripažinimo neveiksniu ir globos jam paskyrimo. Ieškovės teigimu, jei atsakovas R. L. būtų priverstinai hospitalizuotas, žala apskritai nebūtų kilusi, o pripažinus atsakovą neveiksniu, žalą turėtų atlyginti atsakovo globėjas (CK 6.278 str. 1 d.). Atsakovų pareiga imtis priemonių, kad asmuo būtų pripažintas neveiksniu, atsiranda pagal 1995 m. birželio 6 d. Nr. I-924 LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 6 straipsnį, CK 6.263 straipsnio pirmąją dalį, 6.268 straipsnį.

Atsakovas R. L., nesutikdamas su ieškiniu, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pagal CK 6.268 straipsnio pirmąją dalį, veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. Be to, ieškovės dukra nebuvo vienintelis ieškovės gyvenimo tikslas, nes ieškovė persikėlusi gyventi su kitu vyru, dukrą paliko pas patėvį H. V., kur ir įvyko nelaiminga žūtis. Atsakovo nuomone, žalai atsirasti nemažą įtaką padarė tretysis asmuo H. V., kuris atsakovui pasiūlė įsigyti šaunamąjį ginklą, kuriuo ir buvo padarytas nusikaltimas, todėl CK 6.268 straipsnio antrosios dalies pagrindu gali būti netaikomas visiško žalos atlyginimo principas.

Atsakovas SAM su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad vien tik susirgimas sunkia psichikos liga nesudaro pagrindo skirti priverstinį hospitalizavimą ar pripažinti neveiksniu. Dėl psichikos ligos ir jos eigos sunkumo gali nuspręsti tik gydytojas, vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministro 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr.548 patvirtinta Tarptautine statistinių ligų ir sveikatos problemų kvalifikacija bei Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau-PSPĮ) 28 straipsnio nuostatomis. SAM nėra sveikatos priežiūros paslaugų teikėja ir neturėjo šios pareigos, dėl kurios neatlikimo padaryta žala.

Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija nepripažino ieškinio. Nurodė, kad pagal CK 6.250 ir 6.284 straipsnių nuostatas, ieškinį pateikė asmuo, neturintis šios teisės. Be to, ieškovė nenurodė, kokiais neteisėtais veiksmais atsakovas pažeidė įstatymų nustatytas pareigas, o Vilniaus m. savivaldybės administracija pagal CK 2.10 straipsnio ketvirtąją dalį nepatenka į asmenų ratą, kurie gali teikti prašymą dėl neveiksnumo ar globos nustatymo.

Atsakovas VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika, nesutikdama su ieškiniu, nurodė, kad nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas R. L. nuo 1997 m. birželio 29 d. iki 2006 m. spalio 10 d. teikė VĮ Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 8 d. sprendimu patenkino iš dalies ieškovės S. P. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai (Valstybei) bei R. L. , solidariai priteisdamas ieškovei 4 000 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o likusią ieškinio dalį bei ieškinio reikalavimus atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, VšĮ Vilniaus m. Antakalnio poliklinikai atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovas SAM nepateikė įrodymų, jog jis padarė viską, kad laiku nustatytų atsakovo R. L. psichikos ligos paūmėjimą, ir neužkirto kelio su tuo susijusioms neigiamoms pasekmėms. Teismas konstatavo, kad yra priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų sistemos netinkamo veikimo, organizuojant psichikos sveikatos priežiūrą, ir tarp psichikos sutrikimo sąlygotos R. L. pažintinės veiklos, elgesio, emocinio reagavimo ypatumo, sukėlusio gyvybės atėmimo faktą, todėl yra valstybės prievolė atlyginti padarytą žalą. Be to, teismas nurodė, jog nustatyta, kad atsakovas R. L. pripažintas padaręs įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio antrosios dalies 1 punkte, 5 punkte, 254 straipsnio pirmojoje dalyje, 253 straipsnio pirmojoje dalyje, būdamas nepakaltinamu, o jo veikos pasekmė - ieškovės mažametės dukros gyvybės atėmimas, sukūrė atsakovui prievolę atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Teismas, spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio, nurodė, jog nustatant neturtinės žalos dydį, reikia atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Dėl to teismas, nurodęs, kad žala buvo padaryta labiausiai įstatymais saugomai vertybei – žmogaus gyvybei, kad ieškovė yra vidutinio amžiaus (gim. 1968 m.), nurodė neturinti jokio turto, pajamų, nepateikė dokumentų, įrodančių ieškovės sveikatos būklės pablogėjimą, kad R. L. turi nedidelės vertės nekilnojamąjį turtą, piniginių lėšų banko sąskaitose, gauna invalidumo išmoką, tačiau yra senyvo amžiaus (gim. 1934), serga psichikos ir onkologinėmis ligomis, yra neįgalus asmuo, kuriam nustatyta antra invalidumo grupė, sprendė, jog ieškovės reikalaujama 500 000 Lt suma yra nepagrįstai didelė, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Dėl to teismas, iš dalies patenkindamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisė ieškovei 50 000 Lt, taip pat sprendė, kad ieškovės patirtą 4 000 Lt turtinę žalą atsakovai privalo atlyginti visiškai, o šios žalos dydis įrodytas baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Teismas atmetė ieškinio reikalavimus atsakovų VšĮ Antakalnio poliklinika ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu, nurodydamas, jog nėra pagrindo patraukti šių atsakovų civilinėn atsakomybėn dėl ieškovei padarytos žalos atlyginimo. Teismas nurodė, jog pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio pirmosios dalies 7 punktą sveikatos priežiūros įstaigos yra atsakingos už jos gydytojų ar kitų darbuotojų veiklą, teikiant paslaugas, padarytą žalą pacientų sveikatai. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (Žin., 1995, Nr.53-1290) 23 straipsnio antroji dalis nustato asmenis, kurie gali kreiptis dėl asmens pirminio apžiūrėjimo – tokie asmenys yra gydytojas, paciento atstovas, artimieji, policija. Šio straipsnio pirmoji dalis nurodo, kad pirminį asmens psichikos būklės patikrinimą ir įvertinimą psichiatras gali atlikti pagrįstai įtardamas sunkią psichikos ligą, kurios požymiai yra nurodyti šio įstatymo 27 straipsnyje. Be to, paciento ligos ir jos eigos sunkumą konstatuoja gydytojas psichiatras vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministerijos ministro 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 548 patvirtinta Tarptautine statistinių ligų ir sveikatos problemų kvalifikacija; gydytojas psichiatras turi bendradarbiauti su institucijomis, atsakingomis už sveikatos apsaugą, diagnozuojant, gydant sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėjant psichikos ligų paūmėjimus. Teismas nustatė, jog R. L. nuo 1997 m. birželio 29 d. iki 2006 m. spalio 10 d. dėl pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo buvo pasirinkęs viešąją įstaigą Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę, o Antakalnio poliklinika R. L. teikė sveikatos priežiūros paslaugas iki 2001 m. lapkričio 19 d. ir žinojo, jog jis serga psichikos liga, tačiau, teismo nuomone, vien žinojimo fakto nepakanka civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog tiek Antakalnio poliklinika, tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėjo ir buvo atsakinga už R. L. psichinės sveikatos būklę ne tik tuomet, kada pats pacientas tokios paslaugos pageidauja, bet ir esant nustatytai pareigai prižiūrėti jo psichinės sveikatos būklę, siekiant laiku perspėti psichikos ligos paūmėjimą. CK 2.10 straipsnio ketvirtoji dalis nustato asmenis, kurie gali kreiptis su prašymu į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu: asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras, o minėti atsakovai nėra nurodytų asmenų sąraše.

Apeliaciniu skundu ieškovė S. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu, o iš Lietuvos Respublikos ir R. L. priteista 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, R. L. 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Skundą grindžia tokiais motyvais:

Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, nes šis atsakovas dėl jam visuomenės patikėtų ir valstybės deleguotų funkcijų privalėjo imtis priemonių, siekiant sumažinti galimą žalą ar jos išvengti, tačiau to nepadarė (CK 6.246 str. 1 d. ir 6.271 str.). Šis atsakovas tinkamai neorganizavo R. L. psichinės sveikatos priežiūros, psichiatrinio įvertinimo ir priverstinio gydymo, jo pripažinimo neveiksniu ir globos paskyrimo (Sveikatos sistemos įstatymo 3 str., 64 str., Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 6 str., 23 str. ir 27 str., CK 2.10 str. 1 d. ir 4 d., 6.263 str. 1 d., 6.246 str. 1 d., 1996 m. vasario 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 234 patvirtintų Psichikos sveikatos centro nuostatų 1 str., 3 str., 4 str. 1 p., 16 str.). Atsakovą priverstinai hospitalizavus, žala apskritai nebūtų kilusi, o pripažinus atsakovą neveiksniu - žalą turėtų atlyginti jo globėjas (CK 6.278 str. 1 d.).Teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimą, pažeisdamas konstitucinius principus bei teisės normas, visiškai nuvertinęs valstybės atsakomybę prieš savo piliečius, sutapatinęs valstybės ir atsakovo R. L. atsakomybę.

Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skundą grindžia tokiais argumentais:

Teismas turėjo atmesti ieškinį atsakovui R. L. kaip nepagrįstą, nes atsakovas nebuvo ir nėra pripažintas neveiksniu, o pagal CK 6.268 straipsnio pirmosios dalies nuostatas asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako.Teismo sprendimas šioje dalyje nepagrįstas, nes atsakovo R. L. veiksmuose nėra kaltės. Žalai atsirasti nemažą įtaką padarė didelis trečiojo asmens H. V. neatsargumas, nes šis asmuo šizofrenija sergančiam atsakovui pasiūlė įsigyti šaunamąjį ginklą, kuriuo ir buvo padarytas nusikaltimas.Teismo priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo R. L. negalės būti išieškotas, atsakovas niekada neturės tokių pinigų. Atsakovas serga psichine liga daugiau kaip trisdešimt metų, teismui pritaikius priverčiamąją medicinos priemonę, šiuo metu jis yra specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra garbaus amžiaus, serga onkologine liga bei kitomis ligomis. Teismas, priteisdamas 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), ši pinigų suma pernelyg didelė, be to, ieškovė neturtinės žalos atlyginimo dydžio nepagrindė ir neįrodė.Lietuvos Respublikoje nėra tinkamai organizuota psichinės sveikatos priežiūra ir psichinėmis ligomis sergančių asmenų priverstinis hospitalizavimas. Nė viena sveikatos apsaugos sistemos įstaiga nesikreipė dėl R. L. pripažinimo neveiksniu ar priverstinio gydymo (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 6, 23, 27 str.), dėl ko nebūtų atsiradę tokių pasekmių ir žalos.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama SAM, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį atsakovo Lietuvos Respublikos atžvilgiu, skundą motyvuodamas tuo, kad:

Teismas pažeidė CK 6.246 straipsnį, nes neįvardijo veiksmų, kurių konkrečiai neatliko SAM, vykdydama viešąjį administravimą. Tarp ieškovei padarytos žalos ir SAM veikos nėra priežastinio ryšio. Ministerija neatliko veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai, bei neturėjo atlikti pareigos, dėl kurios neatlikimo padaryta žala. Pagal CK 2.10 straipsnio ketvirtąją dalį nei vienas iš atsakovų neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl R. L. pripažinimo neveiksniu. Pagal CK 2.26 straipsnio ketvirtąją dalį asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas tik dėl sunkios psichikos ligos bei esant būtinai sąlygai, tai yra esant realiai grėsmei, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei bei turtui. Priverstinio hospitalizavimo atvejai nustatyti ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-149/2005 nebuvo konstatuota, kad iki R. L. nusikalstamos veikos egzistavo reali grėsmė, jog jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui. Iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2007 m. sausio 5 d. raštu Nr. 3S-30 pateiktos ataskaitos apie R. L. lankymąsi pas sveikatos priežiūros specialistus, matyti, kaip dažnai jis buvo apžiūrimas specialistų, kurie būtų pastebėję, kad R. L. psichikos liga paūmėjusi ir dėl to būtų ėmęsi veiksmų užkertant kelią žalai atsirasti.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu, palikti nepakeistą. Nurodo, kad nėra pagrindo taikyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu civilinę atsakomybę, nes nėra tam būtinų sąlygų: savivaldybės neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio. Atsakovo teigimu, savivaldybė pagal galiojančius teisės aktus nėra asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėja, todėl neturėjo pareigos teikti psichikos sveikatos priežiūros paslaugų atsakovui R. L. Be to, ieškovė neįrodė, jog R. L. reikėjo priverstinai hospitalizuoti (CPK 178 str.). Asmenys, turinys teisę kreiptis į teismą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, išvardinti CK 2.10 straipsnio ketvirtojoje dalyje pateiktame baigtiniame sąraše, tačiau šiame sąraše savivaldybė nėra paminėta, todėl savivaldybės administracija neturi teisės kreiptis į teismą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu. Administracija sutinka su SAM apeliaciniu skundu, o atsakovo R. L. apeliacinį skundą prašo nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas VšĮ Antakalnio poliklinika prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškinys šio atsakovo atžvilgiu, palikti nepakeistą. Nurodo, kad Antakalnio poliklinika nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes R. L. nuo 1997 m. birželio 29 d. iki 2006 m. spalio 10 d. buvo pasirinkęs VšĮ Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę kaip pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėją. Be to, vien žinojimo fakto apie R. L. ligą nepakanka civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovo teigimu, iš R. L. sveikatos būklę apibūdinančių byloje esančių dokumentų matyti, jog nebuvo jokio pagrindo įtarti ar diagnozuoti sunkią ar pavojingą R. L. ligos formą. Atsakovo nuomone, ieškovė neteisingai aiškina sunkios psichinės ligos sąvoką, nes pagal PSP įstatymo 27 straipsnį reali grėsmė padaryti žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei, yra atskiras, savarankiškas požymis, kuris kartu su kitomis įstatyme numatytomis aplinkybėmis sudaro pagrindą priverstinei hospitalizacijai. Taip pat CK 6.268 straipsnis numato baigtinį sąrašą asmenų, kurie gali atsakyti už asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės, padarytą žalą, o sveikatos priežiūros įstaigų ar gydytojų šiame sąraše nėra.

Atsiliepimuose į atsakovų R. L. ir SAM apeliacinius skundus ieškovė nurodo esmines savo apeliacinio skundo aplinkybes.

Atsiliepime į ieškovės S. P. bei atsakovo SAM apeliacinius skundus atsakovas R. L. iš esmės nurodo savo apeliacinio skundo aplinkybes.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, pažeidė civilinio proceso įstatymą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs, netinkamai įvertinęs reikšmingas bylos aplinkybes, neatskleidė esminių faktinių bylos aplinkybių, padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka faktinių aplinkybių, dėl ko teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Pagal CPK 176 straipsnio dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą.

CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Be to, teismo sprendimas turi būti paremtas tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir aplinkybėmis (CPK 260 str. 2 d.).

Apygardos teismas, nesilaikydamas aukščiau nurodytų CPK taisyklių, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs esmines faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, reikšmingus teisingam bylos išsprendimui, netinkamai juos įvertinęs, nenustatė reikšmingų bylos aplinkybių, nepagrįstais motyvais priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Bylos duomenimis, ieškovė ieškinio pareiškime bei teisme nurodė, jog atsakovų (juridinių asmenų) neteisėti veiksmai pasireiškė neatlikimu pareigų, organizuojant psichikos ligonių psichikos sveikatos priežiūrą ir neatlikimu organizacinių priemonių, skirtų apsaugoti visuomenę nuo pavojaus, kurį sukelia ligoniai su psichikos sutrikimais, tarp jų dėl R. L. pripažinimo neveiksniu ir globos paskyrimo bei priverstinio hospitalizavimo, ir šie priešingi teisei veiksmai (neveikimas) padėjo atsirasti neturtinei žalai, kurią privalo atlyginti ieškinyje nurodyti atsakovai pagal CK 6.245 str. 4 d., CK 6.250.2 d., 6.268 str. 4 d., 6.271 str.

Antai, baudžiamojoje byloje atsakovas R. L. pripažintas padaręs visuomenei pavojingą veiką (atimant dviejų asmenų gyvybes), negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, tačiau jis nėra pripažintas neveiksniu civiline tvarka.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškovės ieškinį, priteisdamas ieškovei dalį žalos iš atsakovų valstybės ir R. L. ir atmesdamas kitą ieškinio dalį bei reikalavimus kitų atsakovų atžvilgiu, reikiamai neišnagrinėjęs ieškinio reikalavimų ir nenustatęs reikšmingų faktinių aplinkybių, pagrįsdamas teismo sprendimą įrodymų duomenimis, kurie nepatvirtina teismo išvadų, todėl negalima teigti, jog teisingai išsprendė bylą.

Lietuvos Respublikos CK 6.246 str.1 d. numatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o pagal CK 6.247 str., atlyginami tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad jie pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veikos rezultatu.

Pagal CK 6.268 str. 4 d., jeigu žalos padarė asmuo, kuris savo veiksmų reikšmės suprasti ar jų valdyti negalėjo dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo, tai teismas gali įpareigoti atlyginti žalą kartu su šiuo asmeniu gyvenantį jo sutuoktinį, tėvus ar pilnamečius jo vaikus, kurie žinojo apie tokią žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu. Be to, pagal CK 6.271 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, o atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydamos savo darbuotojų kaltės.

Apygardos teismas padarė abstrakčias išvadas, kad „valstybės institucija, kaip viešosios teisės subjektas, atstovaujamas Sveikatos apsaugos ministerijos, nepateikė teismui įrodymų, jog ji, vadovaudamasi visuomenės interesais, padarė viską, kad laiku perspėtų R. L. psichikos ligos paūmėjimą ir užkirto kelią su tuo susijusioms blogoms pasekmėms atsirasti“, kad „priežastinis ryšys pasireiškė tarp valstybės organų sistemos netinkamo veikimo organizuojant psichikos sveikatos priežiūrą ir psichikos sutrikimo sąlygotos R. L. pažintinės veiklos, elgesio, emocinio reagavimo ypatumo įvykęs gyvybės atėmimo faktas, sukūręs valstybei prievolę atlyginti turtinę ir neturtinę žalą“. Tačiau teismas nenurodė ir nenustatė neteisėtų valstybės (jos institucijos - SAM) veiksmų (neveikimo), kurie būtų buvę priežastiniame ryšyje su aukščiau nurodyta žala.

Vien dėl to apygardos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

Be to, kolegijos nuomone, byloje nenustatytos reikšmingos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti ieškinio pagrįstumą (nepagrįstumą) kiekvieno atsakovo atžvilgiu. Beje, teismas įstatymo nustatyta tvarka ir netyrė įrodymų, net nepareikalavęs ieškovės prašomų ištirti duomenų, reikšmingų išsamiam ir teisingam bylos faktinių aplinkybių bei ieškinio reikalavimų pagrįstumo nustatymui, tarp jų, dėl sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės, dėl atsakovo R. L. veiksmų pavojingumo iki nurodyto įvykio, t. y., ar dėl sunkios psichinės ligos buvo realus pavojus jam pačiam arba aplinkiniams, be pagrindo nurodęs, kad ieškovės reikalavimai kitų atsakovų (juridinių asmenų) atžvilgiu neįrodyti. Teismas turėjo pagrindo teigti, jog vien žinojimo fakto nepakanka civilinei atsakomybei atsirasti, tačiau atmesdamas ieškinį atsakovų sveikatos priežiūros įstaigos ir savivaldybės administracijos atžvilgiu, pakankamai neišnagrinėjo jiems pareikšto reikalavimo ir galėjo netinkamai pritaikyti įstatymą.

Atkreiptinas dėmesys, kad CK 2.10 straipsnis nustato asmenis, kurie gali kreiptis su prašymu į teismą dėl pripažinimo neveiksniu asmens, kuris dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, o pagal CK 6.278 str. 1 d., už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatomis, vienas iš psichikos sveikatos priežiūros, kuri turi būti vykdoma pagal sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus, tikslų - laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus; psichikos invalidai yra globojami valstybės; savivaldybė organizuoja ir remia psichikos invalidų slaugą ir globą šeimose, sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos centruose ir kitose globos bei reabilitacijos įstaigose. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 11 straipsnis numato, kad psichikos sveikatos priežiūra pagal gyvenamąją vietą yra vykdoma psichikos sveikatos centruose, taip pat kitose psichiatrijos, globos ir rūpybos įstaigose; Psichikos sveikatos centro steigėja yra savivaldybė.

Be to, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nustato asmenis, kurie gali kreiptis dėl asmens pirminio apžiūrėjimo (gydytojas, paciento atstovas, artimieji, policija), o šio straipsnio 1 dalis numato, kad pirminį asmens psichikos būklės patikrinimą ir įvertinimą psichiatras gali atlikti pagrįstai įtardamas sunkią psichikos ligą, kurios požymiai yra nurodyti šio įstatymo 27 straipsnyje; gydytojas psichiatras turi bendradarbiauti su institucijomis, atsakingomis už sveikatos apsaugą, diagnozuojant, gydant sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėjant psichikos ligų paūmėjimus. Beje, pagal CK 2.26 straipsnio ketvirtąją dalį, asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas tik dėl sunkios psichikos ligos, esant realiai grėsmei, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai arba gyvybei ir turtui, o Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnis numato, jog asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei.

Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 str. 1d. 7 p., sveikatos priežiūros įstaigos yra atsakingos už jos gydytojų ar kitų darbuotojų veiklą, teikiant paslaugas, padarytą žalą pacientų sveikatai.

Apygardos teismas, nenustatęs reikšmingų bylos aplinkybių, negalėjo tinkamai pritaikyti nurodytų materialinės teisės normų.

Bylos duomenimis, R. L. nuo 1997-06-29 iki 2006-10-10 dėl pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų buvo pasirinkęs viešąją įstaigą Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę, o atsakovas Antakalnio poliklinika teikė R. L. sveikatos priežiūros paslaugas iki 2001-11-19 (b. t. 1, l. 105, 156-158); šios įstaigos turėjo pareigą prižiūrėti ir R. L. psichinės sveikatos būklę. Be to, psichinės sveikatos priežiūros įstaigos yra kontroliuojamos ne tik SAM, bet ir savivaldybės vykdomųjų įstaigų, kuriosužtikrina (kompetencijos ribose) sveikatos priežiūrą savivaldybės teritorijoje, organizoja SPĮ medicinos auditą, steigia PS centrus, sudaro PS komisijas, įgaliotas spręsti psichikos ligonių sveikatos priežiūros klausimus, o savivaldybės administracijai ir pavesta organizuoti nurodytą priežiūrą. Tačiau apygardos teismas reikiamai neištyrė ir nenustatė svarbių aplinkybių apie tai, kuris iš atsakovų turėjo pareigą prižiūrėti R. L. psichikos sveikatą iki minėto įvykio ir buvo atsakingas ne tik tada, kai pats pacientas tokios paslaugos pageidauja, bet ir laiku perspėdamas psichikos ligos paūmėjimą.

Apygardos teismas neištyrė ir nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su reikalavimu dėl PSPĮ 27 straipsnio taikymo, su atsakovo R. L. psichikos būklės realiu pavojingumu visuomenei iki padarymo įstatymo uždraustos veikos, kurios metu buvo atimta ieškovės dukters gyvybė, t. y. nenustatė, ar iki šios veikos padarymo egzistavo reali grėsmė, jog atsakovas dėl sunkios psichinės ligos gali savo veiksmais padaryti esminę žalą savo ir (arba) aplinkinių sveikatai ar gyvybei, o bylos įrodymuose nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima atsakyti į paminėtą klausimą. Pagal Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto duomenis (baudž. byla, t. 2, l. 172-174 ), teismo ekspertai netyrė klausimo, ar iki nurodyto įvykio egzistavo paminėta reali grėsmė, o teismas, net neapklausęs teismo eksperto, savo išvadas grindė nurodytu Teismo ekspertizės aktu, kurio duomenų nepakanka minėtų aplinkybių nustatymui, jo tinkamai neįvertinęs.

Teismui nenustačius esminių faktinių bylos aplinkybių, tarp jų, ar iki nurodyto įvykio (ne)egzistavo reali grėsmė, kad R. L. dėl sunkios psichinės ligos savo veiksmais gali padaryti esminę žalą aplinkinių ar savo gyvybei arba sveikatai, nėra pagrindo teigti ir apie bylos esmės atskleidimą.

Be to, apygardos teismas, pažeisdamas CPK taisykles, neišsprendė klausimo dėl naujo atsakovo (kitos sveikatos priežiūros įstaigos) įtraukimo dalyvauti byloje, nors toks klausimas buvo iškeltas įstatymo nustatyta tvarka pirmosios instancijos teisme (b. t. 1, l. 126-128, 145-148, 162-164).

Minėta, jog, R. L. pasirinkimu, VšĮ Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė buvo jo pirminės sveikatos (taip pat ir psichikos) priežiūros paslaugų teikėja (kuriai VTLK mokėjo ir už R. L. pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas), ir turėjo žinoti, jog jis serga psichikos liga, tačiau, neįtraukus šios įstaigos į bylą, liko neištirtos šios ir kitos aplinkybės, susijusios su sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybe. Be to, iki nurodyto įvykio atsakovas R. L. buvo gydomas stacionare dėl somatinės ligos, dėl kurios nustatymo atsakovas, jo brolio J. L. teigimu, tapo labiau psichiškai nepusiausvirus, turėjo suicidinių ketinimų, ir siekė įsigyti ginklą, turėdamas tikslą nusižudyti, o tuo ginklu ir buvo nušauti ieškovės duktė bei ginklo pardavėjas, tačiau šios aplinkybės, taip pat ir dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos tinkamumo, atliekant joms pavestas psichinės sveikatos priežiūros funkcijas, reikiamai neištirtos. Teismas, nenustatęs reikšmingų duomenų, neatskleidė bylos esmės, tačiau konstatavo, jog dėl žalos ieškovei atsakingi valstybė ir R. L.

Nenustačius nurodytų faktinių aplinkybių, neatskleidus bylos esmės, nėra galimybės teisingai išspręsti bylą pagal ieškovės ieškinį jame nurodytais pagrindais, o joms nustatyti reikalinga atlikti papildomus procesinius veiksmus, įtraukiant į bylą naujus asmenis, pasiūlant pateikti papildomus įrodymus, pasinaudojant ir specialiomis žiniomis teismo psichiatrijos srityje, be to, galimai ir ekspertų žiniomis dėl asmens psichinės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų paslaugų, susijusių su R. L. psichinės sveikatos priežiūra, atlikimo tinkamumu. Beje, neįtraukus dalyvaujančiais asmenimis visų susijusių sveikatos priežiūros įstaigų, negalima nustatyti visų esminių aplinkybių, kurių nenustačius negalima padaryti ir teisingų išvadų dėl ieškinio pagrįstumo.

Dėl to teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 320 str., 329 str., 327 str.1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimą ir perduoti civilinę bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam apygardos teismui.