Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

išteisintajam M. H.

nuteistojo D. M. gynėjui advokatui P. Orlovui, išteisintojo M. H. gynėjui advokatui K. Stasiuliui,

išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. A. ir nuteistojo D. M. gynėjo advokato Piotro Orlovo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo

D. M. nuteistas pagal 1961 metų Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 ir 8 dalimis, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme paskirta Tauragės rajono apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų. D. M. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 105 straipsnio 8 punktą, 234 straipsnio 1 dalį išteisintas M. H., nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš D. M. priteisti 8000 Lt turtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajai A. A., jos ieškinį dėl 20 000 Vokietijos markių priteisimo paliekant nenagrinėtą.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, kuria atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiosios A. A. ir nuteistojo D. M. apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių skundus atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė žmogų, t. y. 2000 m. rugpjūčio 10 d., apie 15 val., Tauragės r., Stragutės k. ribose, ant kelio, esančio netoli AB „Tauragės keramika” gamyklos tvenkinių, tarpusavio konflikto su A. A. metu, iš nenustatytos markės 5,6 mm kalibro šaunamojo ginklo tyčia šešis kartus šovė į automobilyje „Volkswagen Golf” sėdėjusį A. A. Nuo šautinių galvos ir krūtinės ląstos sužalojimų nukentėjusysis vietoje mirė.

Be to, D. M buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 234 straipsnio l dalį tuo, kad iki 2000 m. rugpjūčio 10 d. automobilyje BMW 316 neteisėtai laikė ir 2000 m. rugpjūčio 10 d., eidamas žudyti, nešiojo nenustatytos markės 5,6 mm kalibro šaunamąjį ginklą bei nenustatytą kiekį šaudmenų, o po nužudymo laikė paslėpęs miške prie sodų Bernotiškės kaime, Tauragės rajone. Pagal 1961 m. BK 234 straipsnio l dalį jis išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

M. H. buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 105 straipsnio 8 punktą tuo, kad būdamas nusikaltimo organizatoriumi ir veikdamas kartu su D. M., organizavo tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis ir jam vadovavo, o būtent: 2000 m. rugpjūčio 10 d., apie 15 val., Tauragės r., Stragutės k. ribose, ant kelio, esančio netoli AB „Tauragės keramika” gamyklos tvenkinių, bendrininkaudamas su D. M., siekdamas išvengti 20 000 Vokietijos markių (36 762 Lt) grąžinimo A. A., davė D. M. nurodymą nušauti A. A. D. M., vykdydamas pastarojo nurodymus, priėjęs prie A. A., iš nenustatytos markės 5,6 mm kalibro šaunamojo ginklo šešis kartus šovė į sėdintį automobilyje nukentėjusįjį. Nuo šautinių galvos ir krūtinės ląstos sužalojimų A. A. vietoje mirė. Taip D. M. tyčia dėl savanaudiškų paskatų (iš M. H. prieš nužudymą gavo 1000 Vokietijos markių (1838 Lt), o po nužudymo 2000 JAV dolerių (8000 Lt) nužudė A. A.

Taip pat M. H. buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 234 straipsnio l dalį tuo, kad 2000 m. vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, A. P. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo, po to laikė ir nešiojo nenustatytą kiekį šaudmenų ir nenustatytos markės 5,6 mm kalibro šaunamąjį ginklą, iš kurio 2000 m. rugpjūčio 10 d., apie 15 val., D. M. iššaunant 6 šūvius į A. A. ir tyčia jį nužudžius, po nužudymo ginklą laikė paslėpęs miške prie sodų, esančių Tauragės r., Bernotiškės k.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. M. gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nurodo, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi remtis kaltinamojo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Skunde teigiama, kad bylos tyrimo ir nagrinėjimo eigoje nuteistojo D. M. parodymai keitėsi, buvo prieštaringi. Po to, kai apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo skundą, jis savo advokatui parašė laišką, kuriame nuosekliai išdėstė A. A. nužudymo aplinkybes, nurodydamas, kad nukentėjusįjį nužudė M. H. Šiame laiške D. M. taip pat paaiškino, kodėl anksčiau davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Kasatorius mano, kad atsiradus naujai aplinkybei, turi būti nustatyta, ar teismuose ištirti įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus, o tam reikalingas naujas bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nurodo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad D. M. parodymai buvo nelogiški, prieštaringi, neatitiko kitų byloje surinktų įrodymų. Teismai minėtų prieštaravimų nepašalino. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad tiek D. M., tiek D. H. parodė, kad tuo metu, kai buvo nužudytas A. A., abu buvo kartu. Kasatorės manymu, tai reiškia, kad ir nusikaltimą jie padarė kartu. Ikiteisminio tyrimo metu D. M. nurodė, kad A. A. nužudė M. H., kuris ginklą paslėpė miške. Tai patvirtino ir jų akistatos metu. Ši nusikaltimo versija buvo pirmoji, vėliau ją D. M. pakartojo laiške, adresuotame A. A. Jos nuomonę, šią versiją patvirtina tai, kad D. M. nurodytoje vietoje šaunamasis ginklas nebuvo surastas. Kasatorė įsitikinusi, kad pirmuosius parodymus D. M. davė savo valia, o vėlesnius, kuriais prisipažino, kad nužudė A. A., davė dėl M. H. psichologinio spaudimo ir pažado materialiai atsilyginti. Skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu, jei remiasi tik kaltinamojo parodymais, kurie nenuoseklūs ir neišsamūs. Pavyzdžiui, prisipažinęs, kad nužudė nukentėjusįjį, D. M. paaiškino, jog padarė tai gindamasis nuo ginkluoto A. A. užpuolimo. Nuteistojo teigimu, ginklui užsikirtus, jį iš nukentėjusiojo atėmė, ir A. A. nušovė jo paties ginklu. Teismas neišsiaiškino, ar A. A. turėjo ginklą, ar galėjo ginklas užsikirsti, o vėliau iššauti, nenustatytos konflikto tarp nukentėjusiojo ir D. M. priežastys, jų tarpusavio santykiai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp A. A. ir M. H. buvo finansinių nesutarimų, nenurodydamas, kad suma, dėl kurios kilo konfliktas, buvo 20 000 Vokietijos markių. Kasatorės nuomone, M. H. įsiskolinimas jos vyrui buvo pakankamas motyvas nužudyti A. A. Nukentėjusioji nesutinka su teismo išvada, kad trūksta įrodymų, patvirtinančių, kad tarp A. A. ir M. H. buvo kilęs konfliktas dėl pastarojo įsiskolinimo. Jos manymu, šią aplinkybę patvirtino nukentėjusiosios A. A., liudytojų N. M., R. P., P. B., A. S., A. T. parodymai, procesinių veiksmų (parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros) protokolai, ekspertų išvada. Šie įrodymai nebuvo deramai įvertinti. Teismai, konstatuodami, kad D. M. nušovė nukentėjusįjį tarpusavio konflikto metu, neišsiaiškino konflikto kilimo priežasčių, neatsižvelgė į bylos medžiagą, patvirtinančią, kad nuteistasis ir nukentėjusysis buvo mažai pažįstami. Žinant tai, nelogiška manyti, kad menkai pažįstami asmenys, neturintys bendrų reikalų, važiavo aiškintis santykių už miesto. Kasatorės neįtikina išvada, kad tarp tokių asmenų be jokių asmeninių priežasčių kilo toks didelis konfliktas, kurio pasekmė – nužudytas žmogus. A. A. mano, kad, nenustačius nusikaltimo motyvų, negalėjo būti nuteistas D. M., o nukentėjusįjį nužudęs asmuo išteisintas. Skunde taip pat teigiama, kad byloje nebuvo įvertinti įrodymai, patvirtinantys, kad M. H. bandė papirkti D. M., darė jam psichologinį spaudimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Kasatorė mano, kad nepagrįstai paliktas nenagrinėtas jos ieškinys dėl 20 000 Vokietijos markių priteisimo, nurodant, kad ji nesilaikė 1961 m. BPK 66 straipsnio 1 dalies (šiuo metu galiojančio BPK 112 straipsnio 1 dalies) reikalavimų. A. A. pabrėžia, kad nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas pilnai neišaiškino jos procesinių teisių ir nepadėjo visapusiškai jų realizuoti. Nukentėjusioji nėra teisininkė, ji neturėjo advokato, kai tuo tarpu kaltinamieji naudojosi gynėjų pagalba ir tinkamai realizavo savo teises. Jos nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėtų ištirti jai adresuotame D. M. laiške išdėstytas bylos aplinkybes, išsiaiškinti, ar M. H. iki priimant apeliacinės instancijos teismo nutartį darė nuteistajam psichologinį spaudimą ir už parodymų pakeitimą žadėjo sumokėti 20 000 eurų.

Kasaciniai skundai atmestini.

Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendį ir nutartį, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme. Atsižvelgiant į tai, kasatorių argumentai, susiję su nauju faktinių bylos aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu, nenagrinėtini.

Dėl 1961 m. BK 104 straipsnio taikymo

Nuteistojo D. M. gynėjo kasaciniame skunde akcentuojama, kad D. M. buvo nepagrįstai nuteistas už tyčinį A. A. nužudymą, jo kaltę grindžiant ne įrodymais, o prielaidomis. Kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs faktinius bylos duomenis, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, parvirtinančius, kad nukentėjusįjį nužudė D. M., bei motyvus, paaiškinančius, kodėl atmetė nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kuriais šis neigė savo kaltę (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Parodymus, kad A. A. nužudė M. H., D. M. davė bylos ikiteisminio nagrinėjimo metu, tačiau vėliau juos pakeitė, motyvuotai atsisakydamas ankstesnių parodymų, – jis prisipažino, kad nusikaltimą įvykdė pats, išsamiai papasakojo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes bei paaiškino, kodėl anksčiau nepagrįstai apkalbėjo M. H. Teismas pateikė motyvus, kodėl rėmėsi teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais D. M. parodymais. Pažymėtina, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas tik tais įrodymais, tarp jų ir nuteistojo D. M. parodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisme nuteistasis nurodė tokias nužudymo detales (šūvių į A. A. skaičių, jo padėtį šūvių metu ir po to, tikslią nusikaltimo padarymo vietą, tai, kad į nukentėjusįjį buvo šauta pro atvirą automobilio langą, ir t. t.), kurios galėjo būti žinomos tik nusikaltimo kaltininkui. Jo parodymai apie nužudymo aplinkybes atitinka teismo medicinos ekspertizės, balistinės ekspertizės aktus, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotus duomenis, liudytojų R. N. ir A. T. parodymus). Įrodymų, patvirtinančių pirminę ikiteisminio tyrimo metu pateiktą nuteistojo versiją, kuri vėl kartojama jo gynėjo kasaciniame skunde, surašytame, remiantis D. M. laišku, kad nukentėjusįjį nužudė M. H., byloje nepakanka. Tai pagrįstai konstatuota ne tik išteisinamajame nuosprendyje, bet ir motyvuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atlikus išsamų papildomą įrodymų tyrimą. Kolegija primena, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punktu išaiškino, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o abejonės, kurių išnaudojus visas galimybes, negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Beje, šią nuostatą kasaciniame skunde akcentavo ir nuteistojo D. M. gynėjas. Kolegija taip pat pažymi, kad kasatorės A. A. išdėstyti samprotavimai apie nerastą nusikaltimo įrankį, nepatvirtina M. H. dalyvavimo nužudyme ir nepaneigia D. M. kaltės. Nors šaunamasis ginklas, kuriuo buvo nužudytas nukentėjusysis, nebuvo rastas, tačiau nuteistasis pakankamai išsamiai apibūdino ir grafiškai pavaizdavo, kaip jis atrodė. Teismas šias aplinkybes, tarp jų ir klausimą, ar A. A. turėjo ginklą, aiškinosi, apie tai pasisakė nuosprendyje. Šis procesinis dokumentas buvo grindžiamas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų teisėjai įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamiesi įstatymu. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Byloje nėra duomenų, kad įrodymai, kuriais grindžiama D. M. kaltė, buvo gauti, pažeidžiant įstatymo nustatytus reikalavimus.

Dėl BPK 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio taikymo

Teismo procesinis sprendimas gali būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tik nustačius esminius BPK pažeidimus, numatytus BPK 369 straipsnio 3 dalyje. Tokie pažeidimai byloje nebuvo nustatyti. Nuosprendžio išvados dėl tyčinio nužudymo padarytos, remiantis ne spėjimais, kaip teigiama kasaciniuose skunduose, bet teismo išnagrinėtais įrodymais, kurie nuodugniai išanalizuoti, atskleistas jų turinys, patikrintos nuteistojo ir išteisintojo gynybinės versijos. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimo aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Šiame procesiniame dokumente taip pat nurodytos motyvuotos teismo išvados dėl kaltinamojo M. H. išteisinimo. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino ir apsvarstė pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimo teisėtumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms, apeliacinius skundus išnagrinėjo laikydamasis BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai). Skunduose minimos aplinkybės apeliacinio teismo detaliai išanalizuotos, pasisakant dėl esminių argumentų. Nepagrįsti nukentėjusiosios A. A. skundo teiginiai, kad teismas nesiaiškino A. A. ir D. M. tarpusavio santykių, nužudymo motyvų, išteisintojo M. H. daromos įtakos D. M. parodymams. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas išsiaiškino, papildomai ištyręs įrodymus (BPK 324 straipsnio 3 dalis), atskleidęs jų tarpusavio ryšį, įvertinęs įrodymų visetą, išaiškinęs esančius prieštaravimus bei juos pašalinęs. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas kruopščiai patikrino kaltinimo pateiktus argumentus apie tai, kad A. A. nužudymą organizavo M. H., ir, remdamasis ištirtais įrodymais, motyvuotai juos atmetė. Tokia teismo išvada atitinka bylos medžiagą. Pagal tas faktines aplinkybes, kurias nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis kaltės klausimus, pritaikytas tinkamai (BK 2 straipsnio 3 dalis). Teismo išvadas, paneigiančių duomenų kolegija neturi, o pačių įrodymų tyrimas bei vertinimas, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, išeina už bylos kasacinio nagrinėjimo ribų. Apeliacinės nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Dėl BPK 112 straipsnio taikymo

Pagal BPK 112 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareikštas ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Iš bylos procesinių dokumentų turinio matyti, kad šių taisyklių nukentėjusioji nesilaikė, nors ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o teisiamojo posėdžio pradžioje pirmosios instancijos teismas išaiškino baudžiamojo proceso įstatyme numatytas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teises (A. A. savo parašu patvirtino, kad buvo su jomis supažindinta). Ieškinį dėl 20 000 Vokietijos markių priteisimo kasatorė pateikė, jau teismui pradėjus teisminį tardymą. Atsižvelgdamas į tai teismas pagrįstai pasinaudojo teise ieškinį dėl 20 000 Vokietijos markių priteisimo palikti nenagrinėtą. Toks teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, be to, jis neužkerta nukentėjusiajai A. A. kelio kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems nuosprendžiams pakeisti ar panaikinti, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų nuosprendžiai neperžengiant skundų ribų pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios A. A ir nuteistojo D. M. gynėjo kasacinius skundus atmesti.