- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2019-04-25
- Bylos Nr.
- A17.-172-1065/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-31-3-00014-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Kristina Jurevičienė
- Pažeidėjas
- R. U.
- Kategorijos
- 1.4.4Bauda (ANK 25 str.)
- 1.5.1Bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai (ANK 32 str.)
- 1.5.3Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšies parinkimas, baudos dydžio ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymas išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą (ANK 34 str.)
- 1.5.4Atsakomybę lengvinančios aplinkybės (ANK 35 str.)
- 1.5.5Atsakomybę sunkinančios aplinkybės (ANK 36 str.)
- 1.5.9Administracinių nusižengimų pakartotinumas (ANK 40 str.)
- 18.13Bendrojo pagalbos centro darbo trukdymas, specialiųjų tarnybų iškvietimas žinant, kad pagalba nereikalinga (ANK 493 str.)
- 21.9.4Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimas teisme (ANK 630 str.)
- 21.9.10Nutarimas (nutartis) administracinio nusižengimo byloje (ANK 636 str.)
dalyvaujant Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato atstovui R. V.,
teismo posėdyje išnagrinėjo R. U., gimusio Klaipėdos rajone, asmens kodas (duomenys neskelbtini), lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, gyvenančio Pakruojo rajono savivaldybėje, K. seniūnijoje, P. kaime, nedirbančio, neįgalaus, turinčio 30 procentų darbingumą, išsituokusio, pradinio išsilavinimo, teisto,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Administracinio nusižengimo protokolas R. U. surašytas už tai, kad jis 2018 m. spalio 25 d., apie 9.04 val., Pakruojo rajono savivaldybėje, K. seniūnijoje, P. kaime, žinodamas, kad pagalba nereikalinga, melagingai iškvietė specialiąją tarnybą – greitąją medicinos pagalbą, Pakruojo rajono Pirminės sveikatos priežiūros centro Greitosios medicinos pagalbos padalinio darbuotojus, pranešdamas apie tai, kad neatsimena, kur pasidėjo vaistus, be vaistų jaučiasi labai blogai, nors to nebuvo. Tokiais savo veiksmais R. U. padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 493 straipsnio 2 dalyje.
Administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos atstovas teismo posėdyje prašė pripažinti R. U. padarius administracinį nusižengimą ir skirti jam nuobaudą straipsnio sankcijos ribose. Nurodė, jog jo veika tinkamai kvalifikuota, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nutraukti R. U. atžvilgiu pradėtą administracinę teiseną.
R. U. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką jam pranešta tinkamai. Iš paaiškinimų matyti, kad dėl nusižengimo nesutinka, nurodo, jog pagalba jam buvo reikalinga.
Motyvuojamoji dalis
Administracinio nusižengimo byla nutrauktina.
Teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju R. U. veiksmuose nėra būtinojo pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios.
ANK 493 straipsnio 2 dalyje yra numatyta atsakomybė už priešgaisrinės apsaugos, policijos, greitosios medicinos pagalbos ir kitų specialiųjų tarnybų iškvietimą, žinant, kad pagalba yra nereikalinga. Šiame straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė atsiranda nustačius būtinus šio nusižengimo sudėties požymius: subjektyviosios pusės požymį – tyčinę kaltės formą ir objektyviosios pusės požymį – veiksmus (specialiųjų tarnybų iškvietimą). Administracinei atsakomybei pagal ANK 493 straipsnio 2 dalį kilti, yra reikšmingas asmens suvokimas, jog specialiųjų tarnybų pagalba yra nereikalinga. Teismų praktikoje suformuluota, jog atsakomybę nustatančios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai, todėl ANK 493 straipsnyje pateikta formuluotė „žinant, kad pagalba yra nereikalinga“ negali būti išplečiama ir aiškinama kaip „tikrovės neatitinkantis pranešimas“. Jeigu asmuo klaidingai suvokia ar vertina realiai egzistuojančias aplinkybes ir praneša apie jas specialiosioms tarnyboms, jo veiksmai nėra tyčiniai, taigi atsakomybė pagal ANK 493 straipsnį negalima.
Nagrinėjamu atveju, iš byloje pateiktų įrodymų: administracinio nusižengimo protokolo ir jame pateikto administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimo, medicininės pagalbos slaugos specialistės paaiškinimų, paties R. U. paaiškinimų, skambučio Bendrajam pagalbos centrui (toliau – ir BPC) garso įrašų; matyti, kad R. U. skambino pagalbos telefonu dėl blogos savijautos, nurodė, kad jaučia nerimą. Teismo vertinimu, jokios melagingos informacijos jis tarnyboms nepateikė, Bendrojo pagalbos centro ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojų neklaidino, sprendimą skambutį perduoti greitajai medicinos pagalbai priėmė BPC darbuotojas. Greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojas, įvertinęs R. U. pranešimo turinį, jog „neatsimena, kur pasidėjo vaistus, labai blogai jaučiasi, apėmęs nerimas, bijo net išeiti į lauką“, priėmė sprendimą siųsti medikus suteikti jam pagalbą. Kaip nurodė pats pranešėjas, jam „buvo blogai su nervais“ (b. l. 15), jo vertinimu, medicininė pagalba jam buvo reikalinga (b. l. 3), tikėjosi, kad medikai duos vaistų, tačiau pagalbos vietoje (namuose) nesulaukęs, prašė, jog būtų nuvežtas į ligoninę (b. l. 15). Nors, kaip paaiškinime nurodė ir greitosios pagalbos specialistė, nuvykus pagal kvietimą objektyvių R. U. sveikatos sutrikimų ir nenustatyta, tačiau pastebėtina, kad pranešėjas analogišką informaciją pateikė ir atsakydamas į greitosios medicinos pagalbos dispečerio klausimus, t. y. neigiamai atsakė į klausimus dėl jaučiamo skausmo, vėmimo, kt. fizinės sveikatos sutrikimų. Esant tokioms aplinkybėms, negalima teigti, kad skambindamas BPC R. U. suvokė ir žinojo, kad pagalba iš tikrųjų nėra reikalinga. Be abejo, vienintelis sprendimas dėl psichikos sveikatos pablogėjimo, kuris gali būti numatomas kaip paskirtų vaistų nevartojimo padarinys, neturėtų būti nuolatinis skambinimas į BPC, tačiau vien ši aplinkybė negali suponuoti vienareikšmės išvados, kad, nagrinėjamu atveju, pagalba nebuvo reikalinga apskritai. Atsižvelgtina ir į tai, jog pagalbos reikalingumo vertinimui įtakos neabejotinai turėjo ir R. U. psichikos sveikatos būklė (b. l. 11).
Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju R. U. veiksmuose nenustatytas ANK 493 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo subjektyviosios pusės požymis – tyčia, t. y. suvokimas, kad pagalba aiškiai nereikalinga. Kaip minėta, nenustačius vieno iš administracinio nusižengimo sudėties požymio, administracinė atsakomybė nekyla, todėl R. U. atžvilgiu pagal ANK 493 straipsnio 2 dalį pradėta administracinio nusižengimo teisena nutrauktina (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Administracinio nusižengimo bylos teiseną R. U. atžvilgiu nutraukti nesant jo veikoje ANK 493 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties.
Kompaktinius diskus su garso įrašais palikti saugoti prie bylos per visą jos saugojimo laiką.
Nutarimas per dvidešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.