Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant vertėjai Ramunei Kunigėlytei, pareiškėjams V. M. ir V. M., atsakovo Muitinės departamento atstovui Eligijui Vinckui, atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės atstovei Elenai Sakalauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M. ir V. M. skundą dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 04 24 sprendimo Nr. 1A-4.13-262 panaikinimo atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei ir Kauno teritorinei muitinei ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai V. M. ir V. M. (toliau - ir pareiškėjai, pareiškėjas, pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos (toliau - MD prie LR FM) sprendimą, kuriuo patvirtinta Vilniaus teritorinės muitinės 2009 02 25 supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 9VMI90164S.

Paaiškina, kad pareiškėja gyveno JAV nuo (duomenys neskelbtini), o 2007 m. liepos mėnesį su nepilnamete dukra M. M. sugrįžo iš JAV nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą. Pareiškėja, atvykusi į Lietuvą, atsidūrė sunkioje situacijoje, todėl negalėjo grįžti į JAV dėl daiktų persiuntimo. Pareiškėjas, pareiškėjos vyras, liko JAV sutvarkyti reikalus, tačiau dėl ekonominės krizės prarado darbą, namus ir finansus. Asmeninių daiktų persiuntimu liko rūpintis pareiškėjui, todėl persiuntimo dokumentai buvo forminami jo vardu. Muitinė nutarė neatsižvelgti, kad pareiškėja yra Lietuvos pilietė, pragyvenusi JAV beveik 10 metų. Pareiškėjai yra susituokę nuo (duomenys neskelbtini). Nenauja automobilio priekaba buvo įgyta santuokoje 2006 metais. Dėl to, pareiškėjos manymu, priekaba priklauso ir jai. Muitinės įstaiga neatleido JAV piliečio V. M. deklaruotos priekabos nuo importo muito ir PVM, kadangi pareiškėjas neturi leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjai nežinojo, kad būtina buvo gauti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, todėl užtruko dokumentų tvarkymas. Kauno migracijos skyriuje pareiškėjams paaiškino, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjui iš pirmo karto niekas neduos, todėl pareiškėjas gavo leidimą gyventi laikinai metams.

Pažymi, kad už nebrangių prekių persiuntimą į Lietuvą pareiškėjai ir taip jau sumokėjo dideles pinigines sumas, jie manė, kad tarpininkas muitinėje visus dokumentus sutvarkė tinkamai. Pareiškėjams kelia abejones tai, kad tik po pusės metų muitinei kilo mintis juos apmokestinti, nors jie buvo išleisti iš muitinės su daiktais. Abejones kelia tai, kad jeigu buvo padarytas įstatymų pažeidimas, jis turėjo būti nustatytas iš karto. Pareiškėja teigia, kad 94 Lt muito mokestį ji sumokėjo, pervesdama šią sumą į muitinės nurodytą sąskaitą, tačiau pinigai buvo grąžinti, nes pareiškėjai buvo suteikta klaidinanti informacija. Dėl to pareiškėjai mano, kad delspinigiai skaičiuojami nepagrįstai. Pareiškėjai savo skundą grindžia ir sunkia jų šeimos turtine padėtimi. Be to, pareiškėja mano, kad ji kaip Lietuvos pilietė galėjo savo daiktus įsivežti ir be muito mokesčių.

Teismo posėdyje pareiškėjai aiškino, kad jų turto iš JAV pervežimu rūpinosi šia veikla užsiimanti įmonė. Pareiškėjams niekas nepaaiškino, kad, tvarkant automobilio priekabos pervežimą, reikėjo dokumentus forminti V. M. vardu, bet ne jos vyro vardu, kadangi jis neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Faktiškai tokiu būdu buvo pervežamas šeimos bendras turtas, todėl pareiškėjai mano, kad aplinkybė, kurio iš jų vardu forminti pervežimo dokumentai, negali turėti įtakos mokesčio priskaičiavimui. Prašė atsižvelgti į jų sunkią padėtį ir panaikinti skundžiamą sprendimą.

Remiasi Atleidimo nuo muitų taisyklių 4.1 punktu bei Taisyklių 7 punktu ir aiškina, kad įvertinus šių teisės aktų nuostatas konstatuotina, kad JAV piliečio V. M. deklaruota priekaba galėjo būti atleista nuo importo muito ir PVM tik tuomet, jei muitinei būtų pateikti dokumentai, įrodantys šio asmens teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. V. M. Vilniaus TM pateikė Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus išduotą pažymą Nr. 20-12-S-1442, kurioje nurodyta, kad V. M. pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Toks leidimas šiam asmeniui buvo išduotas 2008 07 29 ir jis galioja iki 2009 07 29.

Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, daroma išvada, kad Vilniaus TM pagrįstai konstatavo, kad V. M. importuota priekaba, kuriai įformintas BAD importo rinkinys Nr. 8VR30403163, negali būti atleista nuo importo muito ir PVM.

Nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad Vilniaus TM pareigūnai išleido prekes į laisvą apyvartą, neišsiaiškinę visų aplinkybių. Remiasi bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 04 13 įsakymu Nr. 1B-329, 34 punktu. Teigia, kad prekes deklaruojantis asmuo yra atsakingas už pateiktos informacijos teisingumą, kartu pateiktų dokumentų tikrumą ir kt. Atsakomybė tenka asmeniui, kurio vardu deklaruojamos prekės. Tai pat remiasi Bendrijos muitinės kodekso 199 straipsnio 1 dalimi. Teigia, kad šiuo atveju atsakomybė tenka pareiškėjui.

Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti.

Remiasi tais pačiais teisės aktais bei faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir Muitinės departamentas. Teigia, kad šiuo atveju deklarantu ir mokesčių mokėtoju yra deklaraciją pateikęs fizinis asmuo V. M.. Pareiškėjas būdamas JAV piliečiu muitinio forminimo metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, todėl neatitiko teisės aktuose nustatytų taisyklių reikalavimų, leidžiančių atleisti nuo mokesčių. Teigia, kad Vilniaus TM pagrįstai priskaičiavo 2,7 procentų importo muito ir 18 procentų PVM. Pažymi, kad prekė į laisvą apyvartą išleista teisėtai, bet vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu muitinė turėjo teisę atlikti papildomą patikrinimą ir nustačiusi neatitikimą, ėmėsi būtinų priemonių susidariusiai padėčiai sureguliuoti.

Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie posėdį Kauno teritorinei muitinei žinoma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.

Nustatyta, šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjai, kad Jungtinių Amerikos Valstijų piliečio V. M. vardu į Lietuvą importuota priekaba įforminant 2008 05 10 Vilniaus teritorinėje muitinėje bendrojo administracinio dokumento (BAD) importo rinkinį 8VR30403163. Apskaičiuota 0,00 Lt importo mokesčių. Importo dokumentai forminti V. M. vardu. Šiuo faktus patvirtina deklaracija (b. l. 55).

Vilniaus teritorinė muitinė 2009 02 25 surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 9VM190164S/10000120432 (toliau – ataskaita), kurioje konstatavo, kad V. M. yra JAV pilietis, kad importo dokumentų įforminimo metu buvo pateikta Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus išduota pažyma apie V. M. pateiktus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjai patvirtino, kad ir šiuo metu V. M. turi tik leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Muitinė konstatavo, kad importuota priekaba negali būti atleista nuo importo muito ir PVM, nes V. M. savo vardu importavo priekabą, tuo tarpu jis neturi leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl to ataskaitoje išdėstytas sprendimas įregistruoti mokestinę prievolę muitinei: muitą 94 Lt, importo PVM 650 Lt, delspinigius 76 Lt ir 74 Lt baudą. Pareiškėjai skundė šį sprendimą, motyvuodami ir tuo, kad priekaba yra bendra sutuoktinių nuosavybė, todėl pareiškėja turi teisę importuoti į Lietuvą savo daiktą, kitus asmeninius daiktus be importo mokesčių.

Muitinės departamentas pareiškėjų skundo netenkino ir patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitą.

Teismas daro išvadą, kad muitinės įstaigų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nes muitinės įstaigos vadovaujasi viešosios teisės normomis, tame tarpe Bendrijos muitinės kodeksu, ir negali taikyti Civilinio kodekso normų, reguliuojančių sutuoktinių turtinius teisinius santykius, kai apskaičiuoja mokesčius. Juo labiau, kad šiuo atveju santuoką yra sudarę JAV pilietis ir Lietuvos pilietė, santuoka sudaryta Nevados valstijoje (b. l. 59), todėl nebūtinai turtiniams šios šeimos santykiams, atsiradusiems gyvenant JAV, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normos. Šiuo atveju mokestinius santykius reguliuojančiose teisės normose kalbama apie fizinio asmens asmeninius daiktus. Asmeniniai daiktai net pagal LR Civilinio kodekso nuostatas nebūtinai yra sutuoktinių bendra nuosavybė. Šiuo atveju muitinės įstaigos privalėjo vadovautis 1992 10 12 Tarybos Reglamento (EEB) Br. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, nuostatomis, taip pat teisės aktu, kuris Lietuvoje reguliuoja ginčo teisinius santykius – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 08 18 nutarimu Nr. 438, kuriuo patvirtintos Importuojamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklės. Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad atleidimas nuo muito mokesčio taip pat reglamentuojamas tomis pačiomis taisyklėmis. Šiose taisyklėse nustatytos atleidimo nuo mokesčių sąlygos ir tvarka. Nustatyta, kad importo PVM neapmokestinami fizinio asmens, gyvenusio už Europos Bendrijų teritorijos ne trumpiau kaip 12 paskutinių mėnesių, keičiančio nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikeliančio iš ne EB valstybės į Lietuvos Respubliką, asmeniniai daiktai (pagal Taisyklių 2 punktą tai gali būti transporto priemonės ir jų priekabos). Taisyklės numato, kad keičiantis gyvenamąją vietą fizinis asmuo muitinės įstaigai turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jis 12 mėnesių gyveno už EB teritorijos, ir Vidaus reikalų ministerijos išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Taisyklių 4 ir 7 punktai).

Importo pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinimo atvejai nustatyti Pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM) įstatymo 40 straipsnyje. Šiuo atveju galėtų būti taikoma PVM įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kad importo PVM neapmokestinami nuolatinę gyvenamąją vietą keičiančių ir persikeliančių iš kitos valstybės į Lietuvos Respubliką fizinių asmenų asmeniniai daiktai. Taikant įstatymą tiesiogiai, būtų neaišku, kas gali būti laikomas keičiančiu nuolatinę gyvenamąją vietą asmeniu. Dėl to, šio įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konkrečias 40 straipsnio 1 dalies 1 – 23 ir 25 punktų nuostatų taikymo sąlygas, tvarką ir apribojimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Taigi, taikant PVM įstatymo 40 straipsnį, būtina vadovautis Vyriausybės nutarimu patvirtintomis Importuojamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklėmis, kurias ir taikė muitinės įstaigos. Šios Taisyklės nustato sąlygas, kai importuojamas daiktas gali būti neapmokestinamas, viena jų, kad prekę deklaravęs asmuo turėtų leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Kadangi PVM įstatymo 40 straipsnyje nustatyti ypatingi atvejai, kai importuojamos prekės neapmokestinamos importo PVM, tai ir šio straipsnio taikymo sąlygos negali būti interpretuojamos, taikant santuokos teisinius santykius ar kitus privačius turtinius santykius reguliuojančius teisės aktus. Taisyklės nustato baigtinį sąrašą sąlygų, kai gali būti taikoma mokesčio lengvata. Toks reguliavimas paaiškinamas neapmokestinimo mokesčiu išimtinumu, išskirtinumu. Importuojamą į Lietuvos Respubliką prekę šiuo atveju deklaravo pareiškėjas V. M., todėl jam atsirado pareiga pateikti visus Vyriausybės nutarimu patvirtintose Taisyklėse nurodytus dokumentus, o šių dokumentų nepateikus, išimtis, ypatingas atvejis (kai galima nemokėti importo mokesčių) negali būti taikomi.

Pareiškėjų argumentai dėl to, kad asmeninių daiktų pervežimu rūpinosi speciali ta veikla užsiimanti įmonė, yra teisiškai nereikšmingi. Prekė importuota V. M. vardu, todėl visos teisinės pasekmes apmokestinant mokesčiu kyla būtent asmeniui, deklaravusiam prekės įvežimą. Pagal 1993 07 02 Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 199 straipsnio 1 dalį, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

Tai, kad Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai išleido prekes į laisvą apyvartą, o tik po daugiau kaip 9 mėnesių patikrino deklaravimo teisingumą, nekeičia nei šiuo atveju atsiradusios pareigos mokėti mokesčius, nei jų apskaičiavimo teisingumo. Lietuvoje galioja Bendrijos muitinės kodeksas (Kodeksas), kurio 78 straipsnis numato galimybę tikrinti deklaracijų surašymą ir mokesčių sumokėjimo teisingumą ir po prekių išleidimo į laisvą apyvartą. Kodekso 78 straipsnis nustato, kad Muitinė turi teisę savo iniciatyva arba deklaranto prašymu padaryti pakeitimus deklaracijoje po to, kai prekės jau išleistos (1 dalis), Muitinė, norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis (2 dalis), jeigu pakartotinai patikrinus deklaraciją arba atlikus tikrinimą po prekių išleidimo, paaiškėja, kad atitinkamos muitinės procedūros atlikimo tvarką reglamentuojančios nuostatos buvo taikomos remiantis neteisinga arba neišsamia informacija, muitinė, remdamasi naujai surinkta informacija, laikydamasi nustatytų nuostatų, imasi priemonių, būtinų susidariusiai padėčiai sureguliuoti (3 dalis).

Taigi muitinė, nustatydama pareiškėjui prievolę mokėti mokesčius, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjai savo skundą motyvavo ir tuo, kad jie nežinojo Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Šiuo atveju ši aplinkybė taip pat negali būti pagrindas panaikinti muitinės teisėtus sprendimus. Pareiškėjai galėjo pasinaudoti Mokesčių administravimo įstatyme numatyta mokesčių administratorių, tame tarpe ir muitinės, pareiga konsultuoti mokesčių mokėtojus, teikti jiems informaciją (Mokesčių administravimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 27 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktai).

Pareiškėjai skundą motyvuoja ir tuo, kad šiuo metu yra susidariusi sunki jų šeimos turtinė padėtis. Taikyti mokesčius nustatantys teisės aktai nenumato galimybės atleisti nuo mokesčių dėl sunkios mokesčių mokėtojų turtinės padėties. Šiuo atveju nėra ir Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje numatytų sąlygų atleisti nuo baudos. Baudos neskirti muitinė negalėjo, nes pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį bauda turėjo būti paskirta. Muitinė paskyrė minimalią 10 procentų baudą.

Taip pat šiuo atveju daroma išvada, kad muitinės sprendimus skųsti teismui galėjo tik V. M., kuriam buvo nustatyta pareiga sumokėti mokesčius už importuotą prekę (asmeninį daiktą). V. M. iš viso šio ginčo atveju neturi reikalavimo teisės, todėl jos skundas atmetamas. Kauno teritorinei muitinei reikalavimas nekeliamas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 punktu, 127 str. kolegija

nusprendė:

Pareiškėjų V. M. ir V. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.