Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovei B. L., trečiajam asmeniui antstolei J. B., dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalis numato, kad tokiais atvejais, jei atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jeigu yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių. Procesiniai dokumentai atsakovei 2017 m. vasario 15 d. įteikti tinkamai, asmeniškai (CPK 123 straipsnio 1 dalis). Atsakovė informuota, kad privalo per 14 dienų nuo pranešimo gavimo pateikti atsiliepimą į ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, nepateikimo priežasčių nenurodė bei į tai, kad ieškovė prašo priimti sprendimą už akių, atsakovės atžvilgiu priimamas sprendimas už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui G. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje B. L., 2013 m. spalio 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo, be kita ko, ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo G. L. ieškovės I. G. naudai 70 000,00 Lt skolos, 12 600,00 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. liepos 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 735,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šį sprendimą ieškovė apskundė Vilniaus apygardos teismui, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliantės I. G. apeliacinį skundą dėl minėto 2013 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui G. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – B. L., 2014 m. spalio 2 d. nutartimi jį paliko nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 20 d. ieškovei išdavė vykdomąjį raštą, kurį ji 2015 m. sausio 22 d. pateikė vykdyti antstolei J. B.. Antstolė 2016 m. gegužės 26 d. informavo ieškovę, jog skolininkas G. L. 2016 m. sausio 19 d. mirė, iš jo išieškota ir pervesta skolos dalis 79,95 Eur. Pagal VĮ Registrų centro Testamentų registro 2016 m. lapkričio 28 d. išduotą išrašą, atsakovo G. L. sutuoktinė B. L. Vilniaus miesto 20ajame notaro biure 2016 m. balandžio 6 d. atsisakė palikimo, o dėl palikimo priėmimo į notarą kreipėsi VĮ Turto bankas, kuris 2016 m. lapkričio 2 d. jį ir priėmė. Ieškovės teigimu, G. L. paskolas iš jos ėmė šeimos interesais, – šią išvadą daro iš tos aplinkybės, kad pasirašant paskolos sutartis, pas notarus dalyvavo ir sutuoktinė B. L., ir todėl nagrinėjamu atveju, paskolos paimtos vieno sutuoktinio vardu, turi būti pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Sprendžiant dėl ginčijamos turtinės prievolės pripažinimo bendrąja sutuoktinių turtine prievole, kasacinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos teisiniame reguliavime nėra įtvirtinto bendros sutuoktinių atsakomybės pagal vieno iš jų prisiimtas prievoles principo, todėl, nesant tokios įstatyme expressis verbis (lot. – tiesiogiai, konkrečiai apibrėžta) įtvirtintos nuostatos, sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra nurodyta, jog pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Nagrinėjamu atveju, vertinant ieškovės teiginį, jog G. L. paskolos sutartis sudarė šeimos interesais, nes sutuoktinė B. L. dalyvavo šių sutarčių pasirašyme pas notarus, pažymėtina, kad netaikytina ir CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, pagal kurią sutuoktinis sudaro sandorius, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, t. y. sudarydamas santorius, sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandorius sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Todėl, siekiant, kad iš vieno sutuoktinio vardu sudarytos paskolos sutarties kilusios turtinės prievolės būtų pripažintos bendromis sutuoktinių turtinėmis prievolėmis, turi būti nustatyti šeimos interesai kaip prievolės bendrumo pagrindas (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2012). Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju, Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas ieškovės I. G. ieškinį, pareikštą vienam atsakovui G. L., jo sutuoktinei būnant trečiuoju asmeniu, 2013 m. spalio 4 d. sprendimu nenustatė, jog pagal 2006 m. spalio 9 d. ir 2007 m. spalio 25 d. paskolos sutartis pinigai buvo skolinti šeimos interesais. Teismas minėtoje byloje nustatė, jog šiomis paskolos sutartimis „ieškovė suteikė atsakovui 70000 Lt paskolą, t. y. 2006 m. spalio 9 d. paskolos sutartimi (b. l. 9-10) ieškovė suteikė atsakovui 30000 Lt paskolą, o 2007 m. spalio 25 d. paskolos sutartimi (b. l. 11-12) – 40000 Lt paskolą. Pagal minėtas paskolos sutartis abiejų paskolų grąžinimo terminai yra suėję: 30000 Lt paskola turėjo būti grąžinta iki 2006 m. lapkričio 9 d., 40000 Lt paskola turėjo būti grąžinta iki 2007 m. gruodžio 25 d. Atsakovas neginčijo pinigų pagal paskolos sutartis gavimo, taip pat neginčijo aplinkybės, jog paskolos pagal 2007 m. spalio 25 d. paskolos sutartį negražino, tačiau nurodė, jog savo prievoles pagal 2006 m. spalio 9 d. paskolos sutartį ieškovei yra įvykdęs.“. Taigi, nei paminėtoje byloje, nei šioje byloje nėra pateikta įrodymų ar kitų duomenų, kad paskolas G. L. ėmė šeimos interesais, todėl ieškovės šiuo ieškiniu reiškiami reikalavimai atmestini, vadovaujantis CK 3.109 straipsnio 3 dalimi, tiesiogiai įtvirtinančia, kad solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukianti ir kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendrosios turtinės prievolės sąlygas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Taigi, būtent ieškovė, reikalaudama, kad pagal sutartis atsakytų ir jos nesudariusi atsakovė, privalėjo įrodyti, kad šis sandoris sudarytas šeimos poreikių tenkinimui. Šiuo atveju ieškovė jokių įrodymų, iš kurių teismas galėtų daryti priešingą išvadą, nenurodė.

Be to, pažymėtina, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti ir tai, kad paskolos sutartyse nebuvo nurodyta jos paskirtis, byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų siuntusi pranešimus atsakovei apie sutarties vykdymą, kad pastaroji būtų įvykdžiusi nors dalį prievolės ar pan. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad atsakovės sutuoktinis, velionis G. L., notariškai patvirtintas paskolos sutartis sudarė dalyvaujant atsakovei B. L., todėl pripažintina, jog pinigus skolinosi šeimos poreikiams tenkinti, ir, todėl atsakovė pripažintina solidariąja skolininke su velioniu sutuoktiniu, – nesudaro jokio pagrindo spręsti dėl prievolės pobūdžio ir tikslo. Priešingai, byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: - kad ieškovė ieškinį dėl skolos priteisimo reiškė vienam atsakovui – G. L., B. L. nurodydama trečiuoju asmeniu; - kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą skundė iš esmės tik dėl priteistų sumažintų delspinigių; - kad gavusi 2014 m. spalio 20 d. vykdomąjį raštą, 2015 m. sausio 22 d. pateikė jį vykdyti antstolei J. B., kuri iki skolininko mirties išieškojo iš jo 79,95 Eur; - ir galiausiai, kad sužinojusi, jog B. L. atsisakė G. L. palikimo, kreipėsi šiuo ieškiniu į teismą dėl G. L. skolos priteisimo iš jo sutuoktinės (atsakovės šioje byloje – B. L.), kai G. L. palikimą priėmė Turto bankas – patvirtina teismo išvadą, jog G. L. paskolos sutartimis gautų pinigų nepanaudojo šeimos poreikiams tenkinti, todėl nėra jokio pagrindo prievolę pripažinti solidaria.

Aukščiau nurodytais motyvais konstatuotina, jog ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovės 70 000,00 Lt (20 273,40 Eur) skolą, 12 600,00 Lt (3 649,21 Eur) delspinigius bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2013-07-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 735,20 Lt (502,55 Eur) bylinėjimosi išlaidas, yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl atmestini.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. vasario 8 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo buvo atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų šioje civilinėje byloje, žyminio mokesčio procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo valstybei klausimas nesprendžiamas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnis, 96 straipsnio 1, 2 dalys; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsniu, 265 straipsniu, 285-288 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Atsakovė per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą, atitinkantį CPK 111 straipsnio ir CPK 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Sprendimas už akių negali būti atsakovės skundžiamas nei apeliaciniu, nei kasaciniu skundu.

Ieškovė per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.