Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjui K. J. M. G. (K. J. M. G.) ir jo atstovui advokato padėjėjui V. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. M. G. (K. J. M. G.) skundą atsakovei Pilietybės reikalų komisijai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas K. J. M. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Pilietybės reikalų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. liepos 3 d. aktą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ (toliau – ir Aktas); 2) įpareigoti Komisiją priimti naują, motyvuotą aktą dėl pareiškėjo prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę.

2. Pareiškėjas paaiškina, jog skundžiamu Aktu Komisija pranešė apie Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimą atsisakyti suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas pažymi, jog aktas yra nemotyvuotas, jame remiamasi abstrakčiomis frazėmis, cituojama Konstitucinio Teismo praktika ir įvairių įstatymų nuostatos, kurios yra nesusijusios su pareiškėjo pateiktu prašymu dėl pilietybės suteikimo.

3. Pareiškėjas įgyvendino visas nustatytas sąlygas pilietybei įgyti, pateikė visus reikalingus dokumentus, o Akte nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima atmesti pareiškėjo prašymą. Atsisakymas suteikti pilietybę pareiškėjui, kuris gyvena ir dirba Lietuvoje, be to, yra sudaręs santuoką su lietuve, suponuoja lygybės principo pažeidimą.

1. Atsakovė Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

2. 2020 m. vasario 21 d. posėdyje įvertinusi pateiktą medžiagą apie pareiškėją Komisija vienbalsiai nutarė nerekomenduoti Lietuvos Respublikos Prezidentui suteikti pilietybę pareiškėjui pagal Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kadangi pilietybės suteikimas prieštarautų valstybės interesams. Skundžiamu Aktu Komisija informavo pareiškėją, kad jo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka netenkinamas, nurodė tokio sprendimo motyvus.

3. Atsakovės vertinimu, pareiškėjas Aktu buvo tinkamai informuotas apie jo prašymo netenkinimą. Akte nurodytos aplinkybės, lėmusios Prezidento sprendimą nesuteikti pilietybės. Atsakovė pažymi, kad jos raštais nėra priimamas sprendimas dėl atsisakymo asmeniui suteikti, grąžinti ar išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę. Komisija tik informuoja apie priimtą sprendimą ir jo motyvus. Teisines pasekmes pareiškėjui sukuria Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimas, o ne Komisijos Aktas. Nagrinėjimas teisme iš esmės sietinas su informacijos apie motyvus, dėl kurių buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti pilietybę, vertinimu išsamumo požiūriu. Komisijai nekeliamas reikalavimas pagrįsti paties sprendimo motyvus.

4. Atsakovė nesutinka, jog Aktas yra nemotyvuotas. Akte aiškiai nurodyta, kad Prezidentas, susipažinęs su visa sprendimui dėl pilietybės suteikimo reikšminga informacija, priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl pilietybės suteikimo. Aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos būdu siekiantis įgyti asmuo atitinka įstatyme nustatytas jos įgijimo sąlygas, nesaisto Respublikos Prezidento įgaliojimų teikti pilietybę įgyvendinimo – jis kiekvienu atveju turi diskrecijos teisę spręsti, ar pilietybės suteikimas konkrečiam asmeniui atitiks Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Iš pareiškėjui pateikto Akto matyti, kad šis aspektas, be kita ko, buvo nurodytas kaip motyvas, lėmęs atitinkamo sprendimo priėmimą.

5. Komisija pažymi, kad įstatymai nesuteikia teisės kvestionuoti Respublikos Prezidento sprendimo nesuteikti pilietybės. Sprendimas netenkinti prašymo dėl pilietybės suteikimo kyla įgyvendinant diskreciją, todėl sprendimų priėmimo motyvų pagrįstumas negali būti ginčijamas. Šiuo atveju Akto tinkamumą galima nagrinėti tik tuo aspektu, ar juo pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie sprendimą atsisakyti suteikti jam pilietybę. Pareigos informuojant apie sprendimą nurodyti jo motyvus neįgyvendinimas galėtų būti siejamas tik su tokiais atvejais, kai nenurodomi jokie motyvai, ar motyvuose yra nurodomos fakto klaidos. Šiuo atveju sprendimo motyvai yra nurodyti, Komisija negalėtų būti įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pilietybės suteikimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

1. Teismo posėdyje pareiškėjas K.J. M. G. ir jo atstovas advokato padėjėjas V. K. prašė skundą tenkinti jame nurodytais pagrindais.

2. Teismo posėdyje atsakovės Komisijos atstovė (duomenys neskelbtini) I. Ž. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą ir teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2019 m. birželio 20 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl K. J M. G. prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka“ Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai persiuntė svarstyti 2019 m. gegužės 29 d. gautą pareiškėjo prašymą suteikti jam pilietybę natūralizacijos tvarka sudarius santuoką su Lietuvos Respublikos piliete.

2. 2019 m. lapkričio 25 d. įvyko Komisijos posėdis, kurio metu nutarta atidėti pareiškėjo prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 1 dalį svarstymą iki Užsienio reikalų ministerijos atstovas pateiks išaiškinimą dėl pilietybę siekiančio įgyti asmens teisinio statuso Pilietybės įstatymo nuostatų prasme (Komisijos 2019 m. lapkričio 25 d. posėdžio protokolo Nr. 4K-1 išrašas).

3. Užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas 2020 m. vasario 21 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl išvados pateikimo“ nurodė, kad Lietuvos Respublika de jure nėra pripažinusi pareiškėjo kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) ir jos suvereniteto užimamoje teritorijoje, dėl to nėra pagrindo pareiškėjo pripažinti kitos valstybės piliečiu. Tačiau pareiškėjo kilmės šalies valstybingumas yra pripažįstamas kitų valstybių, todėl jam neatsisakius ryšių su sava valstybe ir likus galimybei tais ryšiais naudotis, tai galimai prieštarautų Lietuvos Respublikos pilietybės institutui.

4. 2020 m. vasario 21 d. vykusio Komisijos posėdžio metu vienbalsiai nutarta nerekomenduoti Respublikos Prezidentui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjui pagal Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kadangi Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas prieštarautų valstybės interesams.

5. 2020 m. liepos 3 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Aktas, kuriuo pareiškėjas informuotas apie tai, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę. Akte paaiškintos teisės aktų nuostatos, aptarti Prezidento įgaliojimai pilietybės suteikimo srityje, nurodyta, jog sprendžiant dėl pilietybės suteikimo buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės: pareiškėjo prašymas ir su juo pateikti dokumentai, kompetentingų institucijų pateikti dokumentai ir informacija, reikšminga vertinant, ar Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas pareiškėjui atitiktų Lietuvos valstybės interesus. Prezidentas, įvertinęs visas aktualias aplinkybes, priėmė sprendimą netekinti prašymo suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 1 dalį.

1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Komisijos Aktą, kuriuo pareiškėjas informuotas apie Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimą nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 1 dalį (žr. šio teismo sprendimo IV skyriaus 5 punktą).

2. Teismas visų pirma pažymi, kad nei Konstitucija, nei tarptautinė teisė neįtvirtina užsieniečio teisės įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat svarbu ir tai, kad pilietybė iš esmės yra kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas, o tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Vis dėlto Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad tarptautinėje teisėje pabrėžiama ir tai, jog įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, turi atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę teisę ir visuotinai pripažįstamus su pilietybe susijusius teisės principus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas; spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, Respublikos Prezidentas turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

3. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Pilietybės įstatymas. Šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Komisija yra Respublikos Prezidento patariamoji institucija, padedanti jam spręsti pilietybės klausimus. Pagal Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktą Komisija raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl pilietybės suteikimo, grąžinimo ar išsaugojimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus.

Taigi šiomis Pilietybės įstatymo nuostatomis Komisija įpareigojama informuoti asmenis apie Respublikos Prezidento neigiamo sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo ar išsaugojimo motyvus. Ši teisės norma pareiškėjui expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) suteikia teisę gauti informaciją, dėl kokių priežasčių jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas nesuteikti Lietuvos Respublikos pilietybės, kuris, savo ruožtu, turi įtakos jo turimų teisių ir pareigų apimčiai. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, Komisijos siūlymai Respublikos Prezidento nesaisto. Taigi, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, tokiais Komisijos raštais nėra priimamas pats sprendimas dėl atsisakymo asmeniui suteikti, grąžinti ar išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal Konstituciją tik Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus spręsti, ar suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

4. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2892/2011; 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1439/2012), analogiškų Komisijos raštų, kuriais pareiškėjai informuojami apie Respublikos Prezidento atsisakymą suteikti jiems pilietybę ir tokio atsisakymo motyvus, nagrinėjamas teisme iš esmės siejamas su informacijos apie motyvus, dėl kurių buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti pilietybę, vertinimu išsamumo požiūriu. Taigi, teismas privalo įvertinti, ar skundžiamame Akte yra pateikti motyvai, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą.

Akte yra pareiškėjui paaiškinta, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną Respublikos Prezidentas turi teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę natūralizacijos tvarka užsienio valstybių piliečiams arba asmenims be pilietybės, atitinkantiems įstatymo nustatytas natūralizacijos sąlygas; net ir atitinkantiems tas sąlygas asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Lietuvos valstybės interesų. Vadinasi, Akte yra aiškiai konstatuojama, kad pareiškėjas formaliai atitinka Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies sąlygas (dėl to ginčo net nėra), tačiau minėtosios Pilietybės įstatymo nuostatos formuluotė „Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama“, ją aiškinant viso teisinio, be kita ko, konstitucinio, reguliavimo kontekste, taip pat reiškia ir tai, kad net ir atitinkantiems tas sąlygas asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Lietuvos valstybės interesų.

Skundžiamame Akte nėra nurodoma, kokių būtent Lietuvos valstybės ar Tautos interesų neatitiktų Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas pareiškėjui. Tačiau tokių interesų nedetalizavimas Akte, teismo vertinimu, nesuponuoja skundžiamo Akto laikyti neteisėtu. Taip yra dėl to, kad viešojo intereso, Lietuvos valstybės ar Tautos intereso turinys yra itin abstraktaus pobūdžio. Antai, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra ir konstitucinis teisingumo principas (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai); teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Valstybė turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimas). Dar daugiau, būtent Respublikos Prezidento diskrecijoje yra spręsti, kokio turinio (politinio, ekonominio, socialinio ir kt.) Lietuvos valstybės interesai neleidžia suteikti pareiškėjui pilietybės. Taigi, vien Lietuvos valstybės interesų nedetalizavimas Akte, nesuponuoja skundžiamo Akto laikyti neteisėtu. Akte paminėta, kad Respublikos Prezidentas gavo medžiagą apie pareiškėją iš kitų valstybės institucijų, ją vertino, bei, įvertinęs duomenų visumą, priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo, nes tai neatitiktų Lietuvos valstybės interesų. Teismas atkreipia dėmesį, kad Respublikos Prezidento vertintais duomenimis buvo ir Užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas 2020 m. vasario 21 d. raštas Nr. (25.4.4)-22-453 „Dėl išvados pateikimo“, kuriame nurodyta, jog Lietuvos Respublika de jure (lot. teisiškai) nėra pripažinusi pareiškėjo kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) ir jos suvereniteto užimamoje teritorijoje, dėl to nėra pagrindo pareiškėjo pripažinti kitos valstybės piliečiu; tačiau pareiškėjo kilmės šalies valstybingumas yra pripažįstamas kitų valstybių, todėl jam neatsisakius ryšių su sava valstybe ir likus galimybei tais ryšiais naudotis, tai galimai prieštarautų Lietuvos Respublikos pilietybės institutui (žr. šio teismo sprendimo IV skyriaus 3 punktą). Atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas teismui pateikė galiojančio iki 2024 m. rugpjūčio 18 d. (duomenys neskelbtini) paso kopiją.

Vertinant individualaus administracinio akto atitikimą motyvuotumo imperatyvui, tam tikrais atvejais administracinis aktas gali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu. Visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (pvz., žr. 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015). Vis dėlto kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, tai yra, būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias konkretaus sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-1205/2014).

Žvelgiant į ginčijamą Aktą matyti, kad jame yra nurodyti teisės aktai, pagrindimas, nulėmęs sprendimo dėl pilietybės nesuteikimo priėmimą (neatitinka Lietuvos valstybės interesų). Iš skundžiamo Akto yra aiškus jo pagrindu susiklostantis visuomeninių santykių turinys, galima lengvai identifikuoti suinteresuotų asmenų teises, pareigas. Skundžiamo Akto turinys ir forma objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, ką iš esmės pareiškėjas ir padarė pateikdamas skundą administraciniam teismui.

5. Pareiškėjo argumentas, kad jis yra diskriminuojamas, nes kai kuriems (duomenys neskelbtini) jau buvo suteikta Lietuvos pilietybė, nėra pagrįstas, nes kiekvieno asmens atvejis yra individualus.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Aktą, taip pat tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Komisiją priimti naują, motyvuotą aktą dėl pareiškėjo prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę.

7. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. J. M. G. (K. J. M. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.