Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Dalia Zimantienė Teisminio proceso Nr. 1-05-1-03021-2013-9

2014 m. gruodžio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. M., gim. (duomenys neskelbtini) , pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį 259 straipsnio 2 dalį trisdešimties (30) parų areštu.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013-04-19 iki 2013-04-20.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir A. S. bei A. S., tačiau nuosprendis dėl jų neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad 2013-04-19, apie 16 val., prie (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) gatvėje, automobilyje „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino iš A. S. ir A. S. įgyti nedidelį kiekį, t. y. ne mažiau kaip 2 gramus, narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi įvykio vietoje jį sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. M. tvirtina, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas nepagrįstai. Apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių. Nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad iš pradžių tikrai norėjo nusipirkti „žolės“, tačiau niekas jam nepaskolino pinigų. Paskaitęs internete apie narkotikų žalą, nusprendė neberūkyti. Kadangi A. S. ir A. S. buvo nusprendę atvažiuoti į (duomenys neskelbtini), pagalvojo, kad juos pakvies į draugės K.s gimtadienį. Apelianto teigimu, jis iškart po įvykio rašė prokurorui skundą dėl to, kad policija dėl menkniekio ir nesusipratimo keldama baudžiamąsias bylas šiurkščiai pažeidžia įstatymuose minimą ultima racio principą, nustatantį, jog šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė galėtų atsirasti tik esant išimtiniam atvejui, t. y., kai negali būti taikomos kitos priemonės ir padaryta veika yra aiškiai pavojinga visuomenei (BK 37 straipsnis).

Apelianto tvirtinimu, jo veiksmai net neperaugo į rengimąsi daryti baudžiamąjį nusižengimą, todėl jis turėtų būti išteisintas. Be to, nurodo, kad buvo klausomasi nepilnamečių asmenų telefoninių pokalbių ir tai prieštarauja Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsniui. Nustatydamas jo kaltę, kad jis tikrai būtų nupirkęs du gramus kanapių, apylinkės teismas vadovavosi tik liudytojų – policijos pareigūnų – M. N., R. U., R. B., M. B., M. K. ir L. T., parodymais. Skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kodėl vienais įrodymais vadovavosi, o kitų įrodymų nepripažino, todėl toks nuosprendis, nuteistojo nuomone, kelia pagrįstų abejonių. Nuteistojo E. M. tvirtinimu, jo kaltę buvo galima pripažinti tik surinkus pakankamai neabejotinų įrodymų, nepaliekant jokios protingos abejonės, kad jis, neturėdamas pinigų, vis tiek būtų pirkęs narkotikų, o tokie prieštaravimai teisminio nagrinėjimo metu pašalinti nebuvo. Visos abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuteistasis sutiktų būti tiriamas melo detektoriumi, tačiau tokio tyrimo teismui neprireikė. Apylinkės teismas nepatikėjo jo nurodytomis aplinkybėmis, skundžiamame nuosprendyje visus faktus traktavo šališkai ir atmestinai. Nuteistasis tvirtina, kad pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, o tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama nusikaltimą padariusį asmenį nubausti bei perauklėti, atsižvelgiant į jo asmenybę, pažeidimo pobūdį, atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes. Jeigu yra išskirtinių aplinkybių, teismas turi galimybę švelninti bausmę. Nuobauda turi būti teisinga ir adekvati pažeidimo sunkumo laipsniui. Nuosprendis pripažįstamas teisėtu, kai jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, jo sudėties, kaltės ar nekaltumo, bausmės ir kitų sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Tokio apkaltinamojo nuosprendžio palikimas galioti, nepašalinus paminėtų abejonių, sukeltų sunkių padarinių, todėl nuteistasis tikisi, kad skundžiamas nuosprendis bus pakeistas. Nuteistasis E. M. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti, šioje byloje jį išteisinti.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. M. tvirtino, kad jis iš tikrųjų norėjo nusipirkti narkotinės medžiagos, tačiau tam, kad galėtų įsigyti narkotikų, jam niekas nepaskolino pinigų, o perskaitęs internete apie narkotikų žalą, nusprendė jų nebepirkti. Kadangi nuteistieji A. S. ir A. S. vis tiek buvo nusprendę važiuoti į (duomenys neskelbtini), todėl jis pagalvojo, kad pakvies juos į draugės gimtadienį. Apelianto nuomone, apylinkės teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, vadovavosi tik apklaustų kaip liudytojų policijos pareigūnų parodymais ir tokiu būdu nustatė, kad jis būtų nupirkęs du gramus kanapių.

BK 259 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikaltimo, o 2 dalyje – baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo nusikalstamos veikos rengimosi ar pasikėsinimo stadijos metu savanoriškai atsisako pabaigti nusikalstamą veiką, suvokdamas, kad turi realią galimybę ją užbaigti. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką galimas iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo privalo priimti savanoriškai, o ne susidūręs su nenumatytomis aplinkybėmis ar kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis 2K-391/2005).

Įrodymais baudžiamajame procese laikomi įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys (BPK 20 straipsnio 1 dalis), o klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Tokie įstatymo reikalavimai taikomi ir liudytojų parodymams, ne išimtis – ir liudytojų M. N., R. U., R. B., M. B., M. K. ir L. T. parodymai. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Byloje duomenų apie tai, kad buvo klausomasi kokio nors asmens telefoninių pokalbių, nėra. Šią aplinkybę paneigė ir teisiamajame posėdyje duoti liudytojo M. N. parodymai, iš kurių matyti, kad jis dirba (duomenys neskelbtini). 2013 m. balandžio mėnesio viduryje jo skyriuje buvo gautas pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini) miesto gyventojas žada įsigyti iš (duomenys neskelbtini) miesto gyventojų „žolės“. Autobusų stotyje buvo surengta pasala. Į (duomenys neskelbtini) autobusų stotį autobusu atvažiavo du asmenys, juos pasitiko kiti du asmenys, kurie buvo atvažiavę automobiliu „Volkswagen Passat“. Visi buvo sulaikyti. Pas vieną iš atvykusių iš (duomenys neskelbtini) asmenų buvo surasta narkotinės medžiagos. Iš kur ir kokia informacija buvo gauta, liudytojas atskleisti negalėjo, nes tai draudžia įstatymas (t. 4, b. l. 89–90).

Teisiamajame posėdyje liudytojai R. U., R. B., M. B., M. K. patvirtino nuteistųjų A. S., A. S. ir E. M. sulaikymo aplinkybes, kad iš (duomenys neskelbtini) atvažiavę asmenys (duomenys neskelbtini) miesto gyventojui atvežė narkotinės medžiagos, panašios į „žolę“, kuri buvo surasta pas vieną iš nuteistųjų. Nuteistieji buvo sulaikyti dar nespėję perduoti narkotinės medžiagos įgijėjui (t. 4, b. l. 90–91).

Spręsdamas nuteistojo E. M. kaltės klausimą, apylinkės teismas vadovavosi ne tik apeliaciniame skunde paminėtų liudytojų parodymais, bet ir nuteistųjų A. S., A. S. parodymais, taip pat nuteistojo E. M. duotais parodymais bei kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Liudytojo M. N. gautos informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) gyventojas ketino įsigyti narkotinių medžiagų iš asmens, atvykusio iš (duomenys neskelbtini), tačiau narkotinės medžiagos neįsigijo tik dėl to, kad buvo sulaikytas, nepaneigia ir nuteistųjų parodymai.

Teisiamajame posėdyje nuteistasis E. M. neneigė, kad paprašė A. S. atvežti jam 2 gramus „žolės“. Apie tai, kada jis turėjo atiduoti A. S. pinigus už įsigytas narkotines medžiagas, sutarę nebuvo. Sutartą dieną draugas L. T. atvežė automobiliu „Volkswagen Passat“ E. M. į sutartą su A. S. susitikimo vietą – (duomenys neskelbtini) autobusų stotį, kur laukė atvykstančio iš (duomenys neskelbtini) A. S.. E. M. tvirtinimu, jis narkotinių medžiagų būtų nepirkęs, A. S. ir jo draugą būtų tik pakvietęs į gimtadienį. Kai A. S. ir A. S. prie jo priėjo, juos sulaikė pareigūnai (t. 4, b. l. 89).

Iš teisiamajame posėdyje ištirtų nuteistojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis savo kaltę pripažino iš dalies, parodė, kad buvo paprašęs A. S. parūpinti jam „žolės“. Buvo sutarę, kad už vieną gramą jis A. S. mokės po 40 litų. Pinigų su savimi neturėjo, todėl už žolę būtų sumokėjęs vėliau. Kai A. S. su draugu atvažiavo į (duomenys neskelbtini) , jis jau laukė jų autobusų stotyje. Pasisveikinę ėjo į automobilį, kuriame laukė L. T., nes norėjo nuvažiuoti į šoną tam, kad pasiimtų 2 gramus „žolės“ parūkyti. Jam atsisėdus į automobilį, o A. S. ir jo draugui sėdant į automobilį, juos sulaikė pareigūnai. Apie tai, kad E. M. tik žadėjo vakare važiuoti kur nors švęsti, A. S. tik užsiminė, tačiau jo tolesnių veiksmų nežinojo (t. 3, b. l. 140–141).

Nuteistasis E. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas dalyvaujant jo gynėjui V. J., todėl manyti, kad jis buvo verčiamas duoti sau nenaudingus parodymus, nėra jokio pagrindo. Tokie nuteistojo E. M. parodymai visiškai neprieštarauja ir nuteistųjų A. S. ir A. S. parodymams.

Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistųjų A. S. ir A. S. parodymų matyti, kad jie užsiminė apie tai, jog A. M. neva pakvietė juos į gimtadienį, tačiau ši aplinkybė nebuvo priežastimi važiuoti jiems į (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 87–88, 88–89).

Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. S. patvirtino, kad E. M. paprašė jo atvežti į (duomenys neskelbtini) „žolės“. Po to A. S. įsigijo „žolės“ tam, kad nuvežtų jos E. M. į (duomenys neskelbtini). E. M. sakė mokės už vieną gramą žolės 40 litų. Kad važiavo į (duomenys neskelbtini) atiduoti E. M. „žolę“, žinojo ir A. S.. Su E. M. buvo sutarę, kad kai jie atvažiuos į autobusų stotį, E. M. jų lauks. Taip ir buvo – E. M. laukė jų (duomenys neskelbtini) autobusų stotyje, prie automobilio „Volkswagen Passat“. E. M. buvo su draugu. A. S. prie automobilio nešė maišą su „žole“, jis turėjo pasiėmęs su savimi svarstykles. Kai A. S. ir A. S . priėjo prie automobilio, kur jų laukė E. M., juos sulaikė pareigūnai (t. 4, b. l. 87–88).

Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. S. patvirtino, kad E. M. prašė A. S. atvežti „žolės“. E. M. turėjo pasitikti juos (duomenys neskelbtini) autobusų stotyje. E. M. sutartoje vietoje juos pasitiko. Prie automobilio juos sulaikė policijos pareigūnai (t. 4, b. l. 88–89).

Specialisto išvada Nr. T-N 958/13(01) patvirtina, kad E. M. vartojo narkotines medžiagas, 2013-04-19 20.55 val. paimtame E. M. šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksirūgšties (t. 1, b. l. 100). Nuteistųjų A. S. ir A. S. parodymai patvirtina, kad E. M. prašė atvežti jam „žolės“, jie atvežė E. M. narkotinės medžiagos į sutartą vietą, kur E. M. jų jau laukė tam, kad galėtų narkotinių medžiagų įsigyti, tačiau buvo sulaikyti pareigūnų. Tokie nuteistųjų A. S. ir A. S. parodymai visiškai neprieštarauja ir ikiteisminio tyrimo metu duotiems E. M. parodymams, kad jis ketino įsigyti „žolės“, A. S. atvežus narkotinės medžiagos, jie ketino automobiliu nuvažiuoti į šoną, kur jis būtų paėmęs 2 gramus „žolės“ parūkyti. Apie tai, kad jis ketino savanoriškai pabaigti nusikalstamą veiką, t. y. atsisakyti įsigyti narkotinių medžiagų, net neužsiminė. Kad būtų nebepirkęs narkotinių medžiagų, E. M. iškėlė versiją tik teisiamajame posėdyje, tačiau tokius jo parodymus apylinkės teismas vertino kaip pasirinktą gynybos poziciją pagrįstai, nes tokie E. M. parodymai prieštarauja kitų nuteistųjų nuosekliems parodymams, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Gal E. M. A. S. ir A. S. pakvietė į šventę, tačiau tik tarp kitko, nes ir pats nežinojo, kur važiuos švęsti. E. M. pinigai nebuvo priežastis neįsigyti narkotikų, nes tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad dėl pinigų sumokėjimo sutarę nebuvo, pinigus jis būtų atidavęs vėliau. Todėl, esant aptartiems įrodymams, galima pagrįstai teigti, kad E. M. narkotinių medžiagų neįsigijo tik dėl to, jog juos sulaikė pareigūnai.

Visiškai nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jis įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti tiriamas melo detektoriumi. Poligrafo naudojimo tvarką nustato Poligrafo naudojimo įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį sąrašą asmenų (valstybės tarnautojai, pareigūnai ir kariai, taip pat asmenys, atrinkti valstybės tarnybai, kurių tarnyba yra susijusi su disponavimu įslaptinta informacija), kurie gali būti tiriami poligrafu, o įstatymo 5 straipsnio 3 dalis – baigtinį sąrašą atvejų, kada minėtiems asmenims gali būti atliekamas tyrimas poligrafu. Akivaizdu, jog nuteistojo E. M. tyrimas poligrafu neatitinka Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje bei 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos, galioja principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“; duomenys, kuriuos valstybės institucijos gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami (BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.6 punktas). Todėl nuteistąjį netgi ir ištyrus poligrafu, šių duomenų teismas negalėtų pripažinti įrodymais.

Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis E. M. mano, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji atsakomybė jam galėtų atsirasti tik esant išimtiniam atvejui, t. y. kai negali būti taikomos kitos priemonės ir padaryta veika yra aiškiai pavojinga visuomenei. Jo nusikalstama veika turėtų būti pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis).

Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

Pažymėtina, kad BK 37 straipsnis gali būti taikomas tik nusikaltimą padariusiam asmeniui. Dėl mažareikšmiškumo nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleidžiama tik tuo atveju, kai baudžiamasis įstatymas už tokią veiką nenumato baudžiamojo nusižengimo sudėties.

E. M. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, todėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymas jam negalimas.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos) kanapių (ir jų dalių) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 5 g. Tais atvejais, kai nustatoma, kad asmuo neteisėtai tik įgijo (šiuo atveju nustatyta, kad E. M. pasikėsino įgyti) nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, kyla baudžiamojo nusižengimo (BK 259 straipsnio 2 dalis) atribojimo nuo administracinio teisės pažeidimo (ATPK 44 straipsnio 1 dalis) klausimas. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą akcentuota, jog „vertinant ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai“, jog „teisės doktrina visuotinai pripažįsta, kad administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo pavojingumas yra nevienodas. Didesnį nusikaltimo pavojingumą nulemia ne tik objekto, bet ir kitų objektyvių bei subjektyvių požymių visuma“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Nusikalstama veika yra pavojinga, priešinga teisei veika, numatyta baudžiamajame įstatyme. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Nusikalstamos veikos pavojingumas apibūdinamas pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Tai reiškia, kad pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas (jo turinys), o pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės.

Baudžiamasis įstatymas (BK 10 straipsnis) nusikalstamas veikas skirsto į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Baudžiamasis nusižengimas (BK12 straipsnis) yra pavojinga, priešinga teisei veika, tačiau, palyginti su nusikaltimu, jos pavojingumas yra mažesnis. Didesnį nusikaltimo pavojingumą lemia jo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nusikaltimu paprastai sukeliami sunkesni padariniai. BK specialiojoje dalyje suformuluotų nusikalstamų veikų sudėtyse tiesiogiai nurodyta, kada viena ar kita veika pripažįstama baudžiamuoju nusižengimu.

Administraciniai teisės pažeidimai taipogi yra pavojingos veikos, nes jas padarius taip pat pažeidžiamos tam tikros vertybės (ATPK 9 straipsnio 1 dalis), tačiau jų pavojingumas yra mažesnis. Kadangi administracinės ir baudžiamosios atsakomybės skirtumus lemia ir administracinio teisės pažeidimo bei nusikalstamos veikos prigimtis – šių veikų didesnis ar mažesnis pavojingumas, todėl, atribojant administracinį teisės pažeidimą nuo baudžiamojo nusižengimo, itin svarbūs tampa šį padidintą ar sumažintą pavojingumą leidžiantys nustatyti kriterijai. Sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes.

Bylos duomenimis nustatyta, kad E. M. pasikėsino įsigyti net du gramus narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), t. y. tokį kiekį, kuris iš esmės yra artimas Rekomendacijose nurodyto nedidelio kiekio (5 g) vidurkiui. Apeliaciniame skunde E. M. pats nurodė, kad žinojo apie narkotikų daromą žalą, tačiau specialisto išvada Nr. T-N 958/13(01) patvirtina, kad E. M. narkotines medžiagas vartojo ir anksčiau, šios aplinkybės nepaneigė ir nuteistasis E. M.. Pasikėsintas įsigyti narkotinių medžiagų kiekis, kitos aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog E. M. pasikėsino įsigyti narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) neatsitiktinai, o tai parodo, kad E. M. veika yra daug pavojingesnė, ir tokia veika užtraukia ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę.

Apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymus vertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, E. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį BK 259 straipsnio 2 dalį nuteisė pagrįstai.

Skirdamas bausmę E. M., apylinkės teismas bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) vadovavosi, atsižvelgė į bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus (BK 90, 91 straipsniai), kad baudžiamasis nusižengimas (BK 12 straipsnis) nutrūko pasikėsinimo stadijoje, anksčiau teistas, baudžiamąjį nusižengimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad daug kartų baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 160–163), (duomenys neskelbtini) laikinai einančio direktoriaus pareigas G. P. charakterizuojamas blogai, E. M. kaip nelankantis mokyklos išbrauktas iš mokyklos sąrašų (t. 3, b. l. 159), todėl pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta nuteistajam bausmės rūšis teisingumo principui neprieštarauja, bausmės paskirtį atitinka. Esant aptartoms aplinkybėms, nesant nuteistojo padėtį lengvinančių aplinkybių, E. M. pagrįstai paskirta arešto bausmė nežymiai viršija nepilnamečiui skiriamos šios rūšies bausmės vidurkį (BK 90 straipsnio 4 dalis), todėl paskirtoji bausmė aiškiai per griežta nelaikytina ir nešvelnintina.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.