Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rasa Valentinienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi I. N. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. N. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad ji, būdama Kretingos rajono savivaldybės Viešosios įstaigos Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro (toliau – PSPC) vadove, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, 36 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neįvykdė Valstybinio socialinio draudimo fondo, valdybos Klaipėdos skyriaus pareigūno teisėto 2012-02-20 reikalavimo Nr. (9.61) SI-10279, t. y. per 2 darbo dienas nuo šio reikalavimo gavimo dienos (iki 2012-02-22) ir nepateikė D. L., a.k. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2012-01-02 iki 2012-01-13; R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2011-11-07 iki 2011-11-25; L. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2011-12-07 iki 2011-12-20; M. T., a.k. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2012-01-12 iki 2012-01-26; A. L., a.k. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2012-01-06 iki 2012-01-20; B. P., a.k. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2012-01-03 iki 2012-01-11; S. I., a.k. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2012-01-09 iki 2012-01-13 ir D. G., a.k. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2012-01-06 iki 2012-01-13 asmens sveikatos istorijų (forma N025/a) kopijų, reikalingų išmokų, skiriamų iš Fondo biudžeto lėšų pagal pateiktus asmenų prašymus, teisėtumo patikrinimui atlikti. Tokiais savo veiksmais padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188⁶ straipsnio 1 dalyje.

2012 m. kovo 22 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus direktoriaus pavaduotoja D. D. (toliau – Institucija) priėmė nutarimą, kuriuo I. N. už ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą nubaudė 1750 Lt bauda.

2012 m. balandžio 2 d. I. N. padavė skundą Kretingos rajono apylinkės teismui dėl 2012 m. kovo 22 d. Institucijos nutarimo panaikinimo.

2012 m. gegužės 10 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria iš dalies tenkino I. N. skundą ir sumažino paskirtą baudą iki 500 Lt.

Dėl procesinių pažeidimų

Teigia, kad Institucija neįvykdė imperatyvių teisės normų ir visiškai nesistengė ir nenorėjo stengtis nustatyti tiesą byloje, įvertinti visas reikšmingas aplinkybės, kurios ne tik išdėstytos įstatymuose, bet ir nurodytos jos paaiškinime, taip pat nedėjo pastangų surinkti papildomų reikšmingų įrodymų, apklausti byloje liudytojus ir galiausiai, surašydama nutarimą, neįvykdė ATPK 286 straipsnio 2 dalies reikalavimo nutarime ne tik išdėstyti bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, bet ir jas motyvuotai įvertinti. Dėl šių aplinkybių negali sutikti, kad Institucija ATP bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai, priešingai paties Institucijos surašytas neteisėtas reikalavimas, požiūris, kuriuo menkinama paciento konfidencialios informacijos reikšmė, suponavo išankstinę Institucijos nuomonę ir jos vykdyta ATP teisena buvo tik formali, siekiant kuo greičiau nubausti ir įbauginti ją, kad ateityje nebedrįstų saugoti paciento konfidencialios sveikatos informacijos ir besąlygiškai vykdytų visus Institucijos neteisėtus reikalavimus.

Teigia, kad ATPK 260 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinio teisės pažeidimo protokole turi būti nurodoma administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė, taip pat liudytojų, jeigu jų yra, pavardės, adresai. Akcentuotina, kad iš nei ATP protokolo nei iš nutarimo negalima suprasti nei jos padaryto pažeidimo esmės, nei jo padarymo vietos, nei laiko.

Nurodo, jog pagal ATPK 259 straipsnį protokolas surašomas dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, o ji nedalyvavo ATP protokolo surašyme, todėl buvo grubiai pažeistos jos teisės.

Dėl materialinės teisės pažeidimo

Institucija savo teisę gauti paciento sveikatos informaciją grindžia Valstybinio socialinio draudimo įstatymu. Šio įstatymo 31 straipsnyje išdėstytos VSDF teritorinių skyrių funkcijos, viena kurių yra kontroliuoti nedarbingumo pažymėjimų, profesinės reabilitacijos pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo ir tęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, tačiau ši funkcija savaime nėra teisinis pagrindas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms teikti VSDF teritoriniams skyriams ne tik paciento medicininius dokumentus, bet ir bet kokią paciento sveikatos informaciją. VSDF teritorinių skyrių teisės yra išdėstytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnyje, tarp kurių yra ir teisė tikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jų administruojamos socialinio draudimo įmokos ir socialinio draudimo išmokos. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles. Taigi, remiantis šia nuostata, Institucija galėtų tikrinti tik nedarbingumo pažymėjimus, o ne visą paciento medicininę dokumentaciją, kuri nėra laikytina socialinio draudimo išmokos pagrindu.

Nurodo, kad Institucija taip pat remiasi Įstatymo 36 straipsnio 2 dalies 1 punktu Apeliantė pažymi, kad Įstatymas nedetalizuoja ir nepaaiškina kokiais konkrečiai socialinio draudimo klausimais Institucijos valstybės tarnautojai gali tikėtis gauti informaciją, tuo labiau nei viena iš paminėtų normų aiškiai nesuteikia teisės nei Institucijai, nei jo valstybės tarnautojams gauti būtent paciento konfidencialią sveikatos informacija. Tokios teisės nėra numatyta ir Institucijos nurodomame Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 8 punkte, kuris tik numato, kad šių Taisyklių laikymąsi turi teisę kontroliuoti Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių vyriausieji specialistai (nedarbingumo kontrolei), tačiau taip pat nepaaiškino ir nedetalizuoja kontrolės turinio ir formos, o tai neabejotinai eliminuoja, bet kokią galimybę Institucijai ar jos valstybės tarnautojams gauti paciento sveikatos konfidencialią informaciją, nes jos teikimas prieštarauja minėtiems Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymui, bei Sveikatos apsaugos ministro poįstatyminiams aktams.

Be to, įstatyme nėra įtvirtinto reikalavimo Institucijos valstybės tarnautojams turėti gydytojo medicinos praktikos licenziją, tačiau prašo atsakyti, kam reikia Institucijos valstybės tarnautojai gauti paciento medicininius dokumentus, jei ji vis tiek nesupras jų turinio ir apskirtai nėra kompetentinga juos vertinti?

Kaip dar vienas iš argumentų nurodoma, kad Institucija neteisėtai skyrė administracinę nuobaudą, nes yra Institucijos taikomi dvigubi standartai dėl informacijos teikimo (gavimo) tretiesiems asmenims. Antai, Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad advokatas, vykdydamas advokato veikla, turi teisę gauti iš valstybes ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba motyvuotą atsisakymą juos pateikti. Taigi, ši norma yra analogiška Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalies 1 punktui, tačiau nuo pat Advokatūros įstatymo įsigaliojimo Sodra ne tik, kad nevykdo šio įstatymo, bet dar ir raštu Lietuvos advokatūrai paaiškino, kad Fondo valdyba, teikdama asmens duomenis, privalo vadovautis paminėta VSDĮ 12 straipsnio 2 dalimi ir ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta specialiąja norma, kuri nustato teisėtus asmens duomenų tvarkymo kriterijus, tuo tarpu Advokatūros įstatymo 44 straipsnis yra bendroji norma, t.y. ši norma reglamentuoja advokato teisę atitinkamai veikti, tačiau neįtvirtina Fondo valdybos subjektinės pareigos besąlygiškai įgyvendinti tokią advokato teisę. Todėl, vadovaujantis VSDI ir ADTAI, Fondo valdybai nesuteikta teisė teikti asmens duomenis tretiesiems asmenims (įskaitant advokatus) be duomenų subjekto sutikimo.

Be to, Institucijos dvigubų standartų taikymą patvirtina ir kita labai svarbi bylai aplinkybė. Iki Sodros įvykdytų struktūrinių pertvarkymu, kuomet VSDF Kretingos skyrius dar nepriklausė Institucijai, valstybės tarnautojai vykdydami kontrolės funkciją, kartu su pavedimu pateikdavo pacientų rašytinius sutikimus. Tai patvirtina byloje esantis Kretingos skyriaus 2011-06-06 pavedimas Nr. (9.13) N6-80 kartu su paciento V. B. rašytiniu sutikimu. Taigi, visos teisinių santykių šalys vienodai interpretavo ir taikė paciento sveikatos informacijos konfidencialumo principą, todėl nėra aišku kokiais motyvais ir kokiu teisiniu pagrindu remiantis Institucija, kuri perėmė visas Kretingos skyriaus teises ir pareigas, iš esmės skirtingai aiškina ir taiko tuos pačius teisės aktus, kurie visiškai nepasikeitė nuo 2011 metų, tuo labiau, kai minėtame patikrinime dalyvavo ir ginčijamą reikalavimą surašė ta pati R. K..

Tai, kad įstatymų leidėjas iki šiol nesuteikė teisės Institucijai gauti pacientų konfidencialią sveikatos informaciją puikiai iliustruoja ir Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos 5.3. punkte numatytų valstybės institucijų sąrašo papildymas savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybomis (SAM 2003 m. kovo 6 d. įsakymas Nr.V-155), kurioms lygiai taip pat, kaip ir Institucijai yra numatyta teisė gauti informaciją iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tačiau paciento konfidenciali sveikatos informacija nebuvo teikiama, kol ši institucija nebuvo įtraukta į minėtus sąrašus.

Teigia, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog užtikrinant paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad paciento interesai ir gerovė yra svarbesni už visuomenės interesus, o pagal to paties straipsnio 1 dalį visais atvejais konfidencialios informacijos suteikimas turi atitikti protingumo, sąžiningumo ir paciento teisių apsaugos ir interesų prioriteto principus. Taigi, įstatymų leidėjas aiškiai suteikė diskrecijos teisę pacientų duomenų valdytojui kiekvienu konkrečiu atveju spręsti ar paciento konfidencialios informacijos suteikimas atitinka protingumo, sąžiningumo ir paciento teisių apsaugos ir interesų prioriteto principus ir jei yra bent menkiausios abejonės, kad paciento konfidencialios sveikatos informacijos pateikimas neatitiks minėtų nuostatų, duomenų valdytojas -asmens sveikatos priežiūros įstaiga, yra įpareigota saugoti paciento konfidencialią informaciją.

Dėl reikalavimo surašymo ir teikimo teisėtumo

Nurodo, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad konfidenciali informacija gali būti suteikiama tik rašytiniu prašymu, kuriame nurodomas konfidencialios informacijos prašymo pagrindas, jos naudojimo tikslai ir reikalingos informacijos mastas. R. K. 2012 m. vasario 20 d. reikalavime Nr. SI 1-10279 nenurodytas nei tinkamas pagrindas, nei tikslas, tuo labiau nenurodytas ir reikalingos informacijos mastas. Nesant reikalavime bent vieno iš šių trijų esminių elementų, toks reikalavimas pripažintinas su esminiais trūkumais ir nelaikytinas teisėtu.

Teigia, kad Institucija į bylą pateikė tik 2012-01-30 pavedimo Nr. PV-222 kopiją su asmens sveikatos priežiūros įstaigos dokumento gavimo žyma, tačiau paties pavedimo pabaigoje aiškiai parašyta „Patikrinimą atlikti 2012-01-31“, t.y. jei ir laikyti, kad šis pavedimas surašytas tinkamo subjekto ir yra teisėtas, tai jo pagrindu galima administracinė procedūra turėjo prasidėti ir baigtis konkrečia data 2012-01-31. Byloje nėra duomenų, kad šis pavedimas būtų pratęstas, ar kad 2012-02-20 reikalavimas Nr. (9.61) SI-10279 būtų surašytas vykdant šį ar kokį kitą pavedimą. Apie tai, kad minėtas reikalavimas buvo surašytas dėl neva neįvykdytų pavedimų sužinojo tik teisminio nagrinėjimo metu. Institucija apie pavedimų neįvykdymą neužsiminė nei reikalavime, nei ATP protokole, nei nutarime skirti administracinę nuobaudą. Turint omenyje faktą, kad Institucija nepateikė jokių įrodymų, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga buvo gavusi ir antrąjį pavedimą (2012-01-24 pavedimas Nr. PV-175), šis argumentus laikytinas tik Institucijos netinkama gynybine taktika, siekiant pagrįsti savo neteisėtus veiksmus.

Teigia, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 7 dalis numato, kad Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojai ar darbuotojai, įgyvendindami įstatymu jiems suteiktas teises ir eidami pareigas, atliekamus veiksmus įformina dokumentais. Jų formas (aktas, pažyma, nurodymas, nutarimas, raginimas ir kt.) ir užpildymo tvarką nustato Fondo valdyba. Institucija nurodo, neva reikalavimo forma yra patvirtinta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32, tačiau išanalizavus šias taisykles ir jų prieduose esančias formas, nerado reikalavimo formos, skirtos išreikalauti pacientų konfidencialią sveikatos informaciją. Mano, kad šis trūkumas yra esminis.

Teigia, kad R. K. neturi teisės inicijuoti ATP bylos ATP protokolo surašymo.

Nurodo, kad jei teismas nuspręs, kad ji nevykdė teisėto reikalavimo ir pažeidė ATPK 188⁶ straipsnį, tuomet prašo paskirtą nuobaudą sušvelninti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiama nutartimi iš dalies tenkintas I. N. skundas dėl Institucijos priimto nutarimo, kuriuo I. N. paskirta administracinė nuobauda už administracinio teisės pažeidimo numatyto ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalyje padarymą.

ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalis numato, kad Valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų, susidariusių delspinigių apskaičiavimo arba (ir) jų mokėjimo nustatytos tvarkos pažeidimas, veika, dėl kurios neteisėtai buvo sumažintos valstybinio draudimo įmokos, išmokos, vengimas registruotis draudėju, neįsileidimas Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų pareigūnų tikrinti duomenų, susijusių su valstybinio socialinio draudimo įmokomis bei išmokomis, nepateikimas jiems dokumentų arba jų nuslėpimas, socialinio draudimo pranešimų ar kitų dokumentų, reikalingų draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti, pavėluotas pateikimas arba nepateikimas, klaidingos informacijos suteikimas, neteisingų duomenų apie gautas pajamas, reikalingų valstybinio socialinio draudimo išmokai skirti, įrašymas į asmenims išduodamas pažymas ar kitus dokumentus, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas – užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki trijų tūkstančių litų.

Pareiškėja savo kaltę neigė iš esmės nuo pat pradžių, tiek pateikiant paaiškinimą dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo, tiek surašant apeliacinį skundą. Išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su Kretingos rajono apylinkės teismo išvada, jog I. N. kaltė, padarius ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, įrodyta, veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai.

Apeliaciniame skunde keliamas pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo klausimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš minėto straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą teisės normą, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino bei įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog I. N. nevykdydama Institucijos pareigūno teisėto 2012 m. vasario 20 d. reikalavimo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde kritikuojamas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Apeliacinės instancijos nuomone, protokolas surašytas laikantis ATPK 260 straipsnyje nustatytų reikalavimų, yra visiškai aiškus ir konkretus, jame užfiksuotos visos esminės pažeidimo aplinkybės, asmuo, kuriam jis surašytas, gali suprasti, kuo yra kaltinamas ir nuo to gintis, t.y. atitinka visus ATPK 260 straipsnyje nustatytus administracinio teisės pažeidimo protokolo turiniui keliamus reikalavimus.

Nepagrįstais pripažįstami I. N. teiginiai apie padarytus jos teisių pažeidimus, t. y. kad ji nedalyvavo surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą. Institucijos surašiusios protokolą atstovė J. M. parodė, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą I. N. teisės buvo išaiškintos ir ji galėjo parašyti savo pastabas dėl protokolo turinio (b. l. 51). Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad I. N. atsisakė pasirašyti protokolą. Iš R. K. ir J. M. tarnybinio pranešimo matyti, kad I. N. atsisakė pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą bei pateikti paaiškinimus. I. N. buvo supažindinta su padarytu pažeidimu bei išaiškintos ATPK 272 straipsnio nuostatos (b. l. 21). ATPK 259 straipsnio pažeidimų nepadaryta.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Institucija neturi teisės reikalauti iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos pateikti paciento sveikatos informaciją. Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymo) 29 straipsnio 1 dalies 16 punktu, Fondo valdyba, organizuodama socialinį draudimą ir vykdydama Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą organizuoja ir vykdo laikinojo nedarbingumo, ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo pagrįstumo, teisėtumo ir teisingumo tikrinimus, tais klausimais teikia metodinę ir praktinę pagalbą Fondo valdybos teritoriniams skyriams. Pagal Įstatymo 31 straipsnio 14 punktą, Fondo valdybos teritorinių skyrių funkcija – kontroliuoti nedarbingumo pažymėjimų, profesinės reabilitacijos pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo ir tęsimo teisėtumą bei pagrįstumą (laikinojo nedarbingumo nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą). Pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, Fondo teritoriniai skyriai įgyvendindami savo funkcijas, turi teisę tikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jų administruojamos socialinio draudimo įmokos ir socialinio draudimo išmokos. To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojai, atlikdami šio įstatymo jiems pavestas funkcijas, turi teisę neatlygintinai gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų, įskaitant kredito įstaigas, pareigoms atlikti reikalingą informaciją, paaiškinimus bei dokumentų socialinio draudimo klausimais nuorašus.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalis numato, kad pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles. Pagal minėtų taisyklių 11 punktą šių taisyklių laikymąsi turi teisę kontroliuoti Fondo valdybos ir Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliotieji pareigūnai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, be paciento sutikimo teisės aktų nustatyta tvarka konfidenciali informacija gali būti suteikiama valstybės institucijoms, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę gauti konfidencialią informaciją apie pacientą.

Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65 patvirtintos Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos (toliau – Tvarka) 5.3 punktu, konfidencialumo reikalavimas netaikomas ir informacija gali būti suteikta tik tarnybiniais tikslais, neturint raštiško paciento sutikimo – teismui, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo įstaigoms, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms bei kitoms institucijoms, kurioms tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos įstatymai. Šios Tvarkos 5 punkte išvardintos institucijos ar įstaigos pateikia vadovo arba jo įgaliotinio arba jo įgalioto asmens pasirašytą prašymą, pavedimą, sprendimą ar kitą dokumentą, kuri tokiais atvejais reikia pateikti pagal tų institucijų ar įstaigų darbą reglamentuojančius teisės aktus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Civilinio kodekso 6.736 straipsnis asmens sveikatos priežiūros paslaugų tiekėją taip pat įpareigoja teikti informaciją apie pacientą, jeigu tai privaloma pagal įstatymus.

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu. darytina išvada, kad Institucija turi teisę reikalauti iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos informacijos apie paciento sveikatos būklę, diagnozę ir pan., t.y. susipažinti su konfidencialia informacija apie pacientą be jo sutikimo, nedarbingumo pažymėjimų išdavimo ir tęsimo teisėtumui bei pagrįstumui patikrinti, o asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalo Institucijai šią informaciją pateikti. Apeliaciniame skunde I. N. pateikti argumentai dėl asmens privataus gyvenimo, paciento sveikatos konfidencialumo ir kt., nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių funkcija – kontroliuoti nedarbingumo pažymėjimų, profesinės reabilitacijos pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo ir tęsimo teisėtumą bei pagrįstumą (laikinojo nedarbingumo nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą). Pagal apeliantės nuomonę, kad visada turi būti gaunamas paciento sutikimas, išeitų, kad jeigu pacientas nesutinka, šios darbo funkcijos nebūtų galima atlikti. Kad Fondo teritorinių skyrių darbuotojai turi teisę gauti informaciją apie pacientą be jo sutikimo, yra konstatuota ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro pasirašytame rašte, kuris, kaip matosi iš jo kopijos, 2012-03-02 yra išsiųstas ir apeliantės vadovaujamai įstaigai. Skunde kaip vienas iš argumentų nurodoma, kad ir advokatai neturi teisės gauti konfidencialių duomenų apie pacientą be jo sutikimo, tačiau advokatų yra visai kitokios funkcijos, todėl lyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Advokatūros kompetencijos nėra jokio juridinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Institucijos reikalavime nėra nurodytas nei tinkamas pagrindas nei tikslas, nei reikalingas informacijos mastas. Pacientų ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad konfidenciali informacija šiems asmenims gali būti suteikiama tik rašytiniu jų prašymu, kuriame nurodomas konfidencialios informacijos prašymo pagrindas, jos naudojimo tikslai ir reikalingos informacijos mastas. Iš Institucijos reikalavimo dėl medicininių dokumentų kopijų pateikimo matyti, kad reikalavimas pateikiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, 36 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Minėto įstatymo straipsniuose nurodyta, jog fondo teritoriniai skyriai įgyvendindami savo funkcijas, turi teisę tikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jų administruojamos socialinio draudimo įmokos ir socialinio draudimo išmokos bei fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojai, atlikdami šio įstatymo jiems pavestas funkcijas, turi teisę neatlygintinai gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų, įskaitant kredito įstaigas, pareigoms atlikti reikalingą informaciją, paaiškinimus bei dokumentų socialinio draudimo klausimais nuorašus. Apygardos teismo nuomone, minėtame įstatyme yra nurodyti prašomos informacijos pagrindas ir tikslas. Darytina išvada, kad Institucija pateiktame reikalavime nurodė tiek reikalavimo pagrindą, tiek jo tikslą. Taip pat, iš reikalavimo matyti, kad Institucija konkrečiai nurodė prašomos informacijos mastą, t.y. prašydama pateikti asmens sveikatos istoriją, konkrečiai nurodė laikotarpį už kurį prašo pateikti dokumentų kopijas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Institucija nepažeidė Pacientų ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies.

Skunde teigiama, kad Institucija į bylą pateikė tik 2012 m. sausio 30 d. pavedimo Nr. PV222 kopiją, o 2012 m. sausio 24 d. pavedimo Nr. PV-175 jie negavo. Apygardos teismas pažymi, kad byloje yra pateikta 2012 m. sausio 24 d. pavedimo Nr. PV-175 kopija, iš kurios matyti, kad PSPC jį gavo 2012 m. sausio 25 d. (b. l. 20). Byloje nėra pateikto 2012 m. sausio 30 d. pavedimo Nr. PV222, tačiau iš apeliantės skundo motyvų matyti, kad jos vadovaujama įstaiga minėtą pavedimą gavo. Todėl darytina išvada, kad PSPC vyriausioji gydytojai I. N. nepateikus pavedimuose nurodytų asmenų medicininių dokumentų ar jų kopijų ir neleidus atlikti patikrinimo, vadovaujantis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi ir 36 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagrįstai buvo įteiktas Institucijos 2012 m. vasario 20 d. reikalavimas Nr. (9.61) SI-10279, kurį PSPC gavo 2012 m. vasario 20 d.

Apeliuojama į tai, kad 2012 m. vasario 20 d. reikalavimas Nr. (9.61) SI-10279 yra neteisėtas, nes surašytas ne pagal patvirtintą formą. Kaip jau aukščiau minėta, reikalavimas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus.

Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad R. K. neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo. R. K. yra Institucijos pašalpų ir nedarbingumo skyriaus vyriausioji specialistė. Šios pareigybės paskirtis – vykdyti nedarbingumo kontrolę atliekant nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo bei tęsimo pagrįstumo patikrinimus asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Atlikdama jai pavestas funkcijas, vadovaujantis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi ir 36 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turi teisę tikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos Institucijos administruojamos valstybinio socialinio draudimo išmokos bei neatlygintinai gauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų asmenų pareigoms atlikti reikalingą informaciją, paaiškinimus bei dokumentus socialinio draudimo klausimais nuorašus. Be to, Institucijos direktoriaus įsakymu yra įgaliota pasirašyti reikalavimus, nurodymus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, taip pat surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus (b. l. 40-43).

2012 m. kovo 22 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus nutarimu I. N. buvo nubausta 1750 Lt. Lt bauda. 2012 m. gegužės 10 d. Kretingos rajono apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria sumažino I. N. skirtą baudą iki 500 Lt. Tačiau I. N. apeliaciniu skundu prašo skirti mažesnę nei 500 Lt dydžio baudą.

Nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, jog ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N17‑103/2007, 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1‑1396/2007, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-3096/2010).

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad išimtinių, ypatingų aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Tai, kad I. N. tariamai bando apsaugo pacientų interesus nesudaro pagrindo švelninti paskirtą nuobaudą. Nuobauda individualizuota tinkamai, laikantis ATPK 30, 30² straipsnių reikalavimų bei įvertinus padaryto pažeidimo pavojingumą, pareiškėjos asmenybę. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali bauda ar visai neskirti nuobaudos, nenurodo ir pareiškėja. Administracine nuobauda siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų (ATPK 20 straipsnis), o vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Todėl bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjai skirta minimali nuobauda yra aiškiai neteisinga ar neproporcinga padarytam pažeidimui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą ir I. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.