Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-282/2008

Teisėja Vilija Pilitauskienė Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.2.2.; 2.4.6.4.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. vasario 27 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spali 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. buvo išteisintas dėl 2004 m. spalio 2 d., laike nuo 12.40 val. iki 13 val., iš nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), UAB ,,duomenys neskelbtini“ priklausančio automobilio ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 1993 metų laidos, 8000 Lt vertės, pagrobimo.

Skunde nurodoma, kad teismo išvados, jog V. T. nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d. neatitinka bylos aplinkybių, todėl V. T. išteisintas nepagrįstai. Skunde nurodoma, kad V. K. patvirtino, jog nuo automobilio įsigijimo iki vagystės automobiliu ,,VW Passat“ pašaliniai asmenys nesinaudojo, tame tarpe, ir V. T., kuris parodė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame raudonos spalvos ,,VW Passat“ automobiliu nėra važiavęs ar į jį įlipęs, o jei į tokį automobilį būtų įlipęs Radviliškio automobilio turguje, būtų atsiminęs, todėl V. T. piršto pėdsakas automobilio dėtuvėje galėjo atsirasti tik tuo momentu, kai minimas automobilis buvo pagrobtas ir V. T. apžiūrinėjo daiktus, esančius dėtuvėje.

Skunde taip pat teigiama, kad teismas pažeidė savo pareigą – nesiaiškino teisme iškilusių abejonių, ar įvykio vietos apžiūrą atlikę pareigūnai L. K. ir R. Č., vartodami sąvokas ,,dokumentų įmautė“ ir ,,dokumentų įdėklas“, suvokė kalbantys apie tą patį objektą tik skirtingomis sąvokomis, tačiau nusprendė, kad netinkamai buvo įforminti įvykio vietos apžiūros rezultatai.

Be to, skunde nurodoma, kad pagrindinis įrodymų fiksavimo įvykio vietoje būdas yra protokolo surašymas, fotografavimas yra papildomas, bet neprivalomas įrodymų fiksavimo būdas. Taip pat nurodoma, kad objekto, nuo kurio nukopijuoti pirštų atspaudai, paėmimas iš įvykio vietos beprasmis, nes ant to objekto, po pirštų atspaudų nukopijavimo, ant daikto nebelieka atspaudų.

Skunde teigiama, kad dokumentų, kurie buvo įmautėje ar įdėkle nustatymas arba įvardinimas neturi jokios įrodomosios reikšmės, o be to liudytojai V. K., E. K. nurodė, kad dėtuvėje buvo tik automobilio ,,VW Passat“ dokumentai – draudimas ir kt., todėl yra aišku, kad dokumentų įdėklas ar įmautė automobilyje galėjo atsirasti tik po to, kai UAB ,,duomenys neskelbtini“ įsigijo tą automobilį.

Skunde nurodoma, kad liudytojas M. M. teisme patvirtino, jog dalyvavo pareigūnams apžiūrint pagrobtą automobilį ir pareigūnai apžiūros metu rado pėdsaką.

Prokuroras prašo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis V. T. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliantas detaliai aptardamas byloje surinktus įrodymus savo skunde teigia, kad teismas juos įvertino netinkamai ir padarė įrodymų neatitinkančias išvadas. Iš esmės apeliantas ginčija, jo teigimu, pagrindinio įrodymo leistinumą, sąsajumą – pavogtame automobilyje ,,VW Passat“, ant objekto, rasto automobilio dėtuvėje, V. T. piršto atspaudą, kuris galėjo atsirasti tik po automobilio vagystės, kai V. T. apžiūrinėjo daiktus, esančius dėtuvėje. Pagrįsdamas pastarąjį teiginį, prokuroras skunde nurodo, kad įrodymas buvo užfiksuotas tinkamai, kad objektas, nuo kurio piršto atspaudas buvo nukopijuotas atsirado tik po automobilio įsigijimo, ir kad V. T. nėra važiavęs ar įlipęs į minimą automobilį iki vagystės.

Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas vertino tiek kiekvieną iš ištirtų įrodymų atskirai, tiek jų visumą, ir po to padarė išvadą, kad jų nepakanka V. T. kaltei pagrįsti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde išdėstyti prokuroro argumentai dėl V. T. kaltės, pavogus UAB ,,duomenys neskelbtini“ priklausantį automobilį, yra pagrįsti.

Pagal BPK 20 str. 1-4 p. įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais, ir kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas V. T., gauti teisėtais būdais, atliekant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad piršto pėdsakas, paliktas V. T. dešinės rankos smiliumi, negali būti įrodymu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nėra aišku, nuo kokio objekto yra paimti pirštų pėdsakai – nuo dokumentų įmautės ar nuo dokumentų įdėklo, nes objektas buvo skirtingai įvardijamas. Be to, nurodė, kad objektas, ant kurio buvo rasti pirštų pėdsakai, nenufotografuotas, neišimtas iš įvykio vietos, detaliai neaprašytas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, be kitų materialių objektų, taip pat laikomi ir tokie daiktai, ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų (BPK 91 str.). Žmogaus rankų pėdsakai yra nusikalstamos veikos pėdsakai kaip materialiai fiksuoti daiktų išorinės sandaros atspindžiai, kuriuose matyti juos palikusių objektų individualios savybės, dažnai leidžiančios juos identifikuoti. Tokiu būdu, daiktus, objektus kartu su žmogaus rankų pėdsakais būtina paimami tik tuo atveju, jei šių pėdsakų negalima tinkamai paimti įvykio vietoje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004-10-04 įvykio vietos, automobilio ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu dalyvavo Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialistas, kuris nuo automobilio dėtuvėje buvusio plastmasinio dokumentų įdėklo nukopijavo 2 rankų pėdsakus (b. l. 32) ir apžiūros protokole nurodė, kad aptiktiems rankų pėdsakams reikalingas laboratorinis tyrimas (b. l. 14).

Taigi, specialistas iš įvykio vietos išėmė pėdsakus, kurie galimai leistų identifikuoti asmenį, t. y., turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Liudytoju apklaustas specialistas R. Č. pirmosios instancijos teisme neprisiminė, nuo kokio objekto įvykio vietoje buvo paimti rankų pėdsakai, tačiau patvirtino, kad minimi pėdsakai buvo paimti nuo to objekto, kuris nurodytas ant įpakavimo voko (b. l. 126), tai yra nuo dokumentų įdėklo. Specialistas, aptikęs ant automobilio daiktinėje esančio objekto rankų atspaudus, pasirinko patį patikimiausią jų fiksavimo būdą – daktiloskopavimą. Apžiūros protokole, pasirašytame visų tyrimo veiksme dalyvavusių asmenų, konstatuota, kad atlikus apžiūrą paimtos 2 daktiloplokštelės.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra galimybės nustatyti, ant kokio objekto buvo aptikti pirštų pėdsakai – nepagrįsta. Minimo objekto nevienodas įvardijimas nėra pagrindas daryti tokią išvadą. Ikiteisminio tyrimo tyrėjas, atlikęs įvykio vietos apžiūrą, nustatomojoje įvykio vietos apžiūros protokolo dalyje nurodė, kad apžiūrimo automobilio daiktinėje yra įvairūs dokumentai įmautėse, o kitoje to pačio protokolo dalyje nurodė, kad 2 daktiloskopinės plokštelės su rankų pėdsakais paimtos nuo plastmasinio dokumentų įdėklo, kuris buvo automobilio daiktinėje. Taigi, tas pats žmogus, to paties procesinio veiksmo atlikimo metu, vartojo du skirtingus objektų pavadinimus (b. l. 14). Tokius pat objekto pavadinimus apklaustas ikiteisminio tyrimo tyrėjas L. K. nurodė ir teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme (b. l. 132).

Lingvistine prasme, žodžiai ,,įmautė” ir ,,įdėklas” aiškinami visiškai skirtingai: pvz. ,,įdėklas” aiškinamas, kaip tam tikros medžiagos sluoksnis, dedamas, kad būtų sandariau – tai įdėtinė dalis. Tuo tarpu, žodis ,,dėklas” aiškinamas iš esmės taip pat kaip ir žodis ,,įmautė” – tai įmovas, makštis – objektas į kurį kažkas gali būti įdėta.

Iš aptarto įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad jame įvardijami daiktai – įmautė ir įdėklas, aiškiai siejami su objektu, kuriame laikomi dokumentai. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjas įvykio vietos apžiūros protokole ir specialistas ant paimtų rankų pėdsakų įpakavimo voko nurodė tą patį objektą, kuris buvo pavogto automobilio daiktinėje ir į kurį buvo sudėti dokumentai.

Išryškinus ir nukopijavus pirštų pėdsakus ant daktiloplokštelių, tirti daikto, ant kurio buvo rasti pėdsakai nereikėjo. Pėdsakai, kuriuos būtina tirti, apžiūrimi ir aprašomi specialisto išvadoje (BPK 92 str. 1, 2 d.). Daiktai, dokumentai ir kitokie objektai, kurių nereikia tirti, gali būti apžiūrimi įvykio vietoje. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad objektas, ant, kurio buvo rasti rankų pėdsakai, įvykio vietos apžiūros metu nebuvo detaliai aprašytas, tačiau tai nereiškia, kad jis nebuvo apžiūrėtas, nes, visgi, rankų pėdsakai, tinkami asmens identifikavimui, ant jo buvo rasti ir užfiksuoti.

Kaip buvo minėta, rastiems rankų pėdsakams buvo reikalingas laboratorinis tyrimas, todėl ta aplinkybė, kad jie nebuvo nufotografuoti įvykio vietoje – nesumenkina jų įrodomosios vertės. Rasti rankų pėdsakai buvo ištirti ir nufotografuoti specialistui atliekant jų tyrimą laboratorinėmis sąlygomis (b. l. 27; 31).

Patikrinus įvykio vietoje 2004-10-02 rastus rankų pėdsakus ADIS duomenų bazėje buvo nustatyta, kad vienas iš jų paliktas V. T. (b. l. 39). Atliekant tyrimą byloje, V. T. atsisakė geranoriškai duoti pirštų atspaudų bei rankų delnų pavyzdžius lyginamajam tyrimui (b. l. 49). Tada, buvo panaudoti ankščiau paimti V. T. lyginamieji rankų atspaudai (b. l. 40), specialistas atliko daktiloskopinius tyrimus ir pateikė kategoriškas išvadas, atitinkančias BPK 90 str. 3 d. numatytus jų turiniui keliamus reikalavimus. 2007 m. liepos 27 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad piršto pėdsakas, rastas įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint automobilį „VW Passat“, nukopijuotas nuo plastmasinio dokumentų įdėklo daktiloskopinėje plokštelėje 46x32 mm (b. l. 31), yra paliktas V. T. dešinės rankos smiliumi (b. l. 57-58).

Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į išdėstytas aplinkybes, vertindama minėtą specialisto išvadą, kaip V. T. kaltės įrodymą, atsižvelgia ir į tai, kad liudytojas V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2004 metais, dirbant UAB ,,duomenys neskelbtini“, automobilis ,,VW Passat“ buvo priskirtas važinėti jam, su minėta mašina važinėjo tik įmonės darbuotojai, o V. T. niekada nėra vežęs (b. l. 116). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, V. T. negalėjo paaiškinti, iš kur pavogtame automobilyje atsirado jo piršto pėdsakas, tvirtindamas, kad pavogto automobilio nėra matęs ir nėra buvęs į jį įlipęs (b. l. 115-116; 133).

Nors liudytojai – UAB ,,duomenys neskelbtini“ direktorius M. M. (b. l. 125-126), darbuotojas V. K. (b. l. 116), negalėjo konkrečiai įvardinti, kokie dokumentai buvo automobilyje, tvirtindami, kad buvo tik su automobilio eksploatacija susiję dokumentai ir neprisiminė į ką buvo supakuoti automobilyje esantys dokumentai, nebuvo tikri, ar policijos pareigūnai, apžiūrėdami surastą automobilį, rado rankų pėdsakų automobilyje, kolegijos nuomone, tokie liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip esminiai, sprendžiant klausimus dėl įrodymo – rastų rankų pėdsakų, patikimumo. Akivaizdu, kad tokiems parodymams įtakos galėjo turėti objektyvios priežastys – praėję beveik treji metai po įvykio. Be to, kolegija pažymi, kad įvykio vietos apžiūros protokolą, be specialisto, tyrėjo, pasirašė ir įmonės, kuriai priklausė pavogtas automobilis, direktorius M. M. bei įmonės darbuotojas E. K. ir kokių nors pastabų ar pareiškimų protokole nenurodė, o tai reiškia, kad jie patvirtino ir iš įvykio vietos paimtų rankų pėdsakų paėmimo faktą (b. l. 12-14).

V. T. teisiamojo posėdžio metu išsakė versiją, kad bylos duomenys suklastoti, nes, jo teigimu, bylą vedęs tyrėjas G. M. „turėjo pyktį ant jo“, kad iš pradžių atspaudai nebuvo rasti, o po to jie byloje atsirado. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. M. atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje tik nuo 2007-06-27 (b. l. 42), kuomet jau buvo surasti (2004-10-04) ir ištirti rankų pėdsakai (2004-10-19), gautas atsakymas (2007-06-21) iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro apie tai, kad automobilyje ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rastas rankų pėdsakas yra paliktas V. T. (b. l. 39). Atskirus tyrimo veiksmus atliko skirtingi asmenys, todėl versija, kad G. M. kažkaip galėjo įtakoti tyrimo rezultatus, prieštarauja visumai rašytinių bylos dokumentų, todėl nepagrįsta.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu pirštų pėdsakai buvo rasti, išryškinti ir nukopijuoti ant daktiloplokštelių pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo normas.

Tokiu būdu, visuma byloje esančių įrodymų, t. y., įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog ant automobilio ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėtuvėje buvusios dokumentų įmautės (įdėklo) rasti ir paimti pirštų atspaudai, liudytojų L. K., R. Č. parodymai, patvirtinantys, jog pirštų atspaudai buvo paimti nuo dokumentų įmautės (įdėklo), buvusių automobilio dėtuvėje, specialisto išvados, jog vienas iš įvykio vietoje rastų pirštų atspaudų yra paliktas V. T., liudytojų V. K., E. K. parodymai, kad vagystės metu automobilio dėtuvėje buvo tik su automobilio eksploatacija susiję dokumentai, bei kaltinamojo V. T. parodymai, jog pagrobtuoju automobiliu nėra važiavęs ir nebuvo į jį įsėdęs, patvirtina, jog V. T. piršto atspaudas ant automobilio dėtuvėje buvusios dokumentų įmautės atsirado po automobilio vagystės, kas leidžia daryti išvadą, kad UAB ,,duomenys neskelbtini“ priklausantį automobilį ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagrobė būtent V. T..

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nenustatyta, jog V. T. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, dėl ko be pagrindo priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir V. T. atžvilgiu priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kolegija nenustatė V. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę V. T. atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), ne sykį baustas administracine tvarka (b. l. 81-88), niekur nedirba ir nesimoko, yra keturis kartus teistas, daugiausia už automobilių vagystes (b. l. 67-76). Kartu teismas atsižvelgia į tai, kad V. T. inkriminuojamą nusikaltimą padarė neišnykus teistumui pagal 2001 m. sausio 31 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo buvo nuteistas už kvalifikuotą išžaginimą (b. l. 60), todėl yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), o toks asmuo kelia didesnį pavojingumą visuomenei ir tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.).

Įvertinusi visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad V. T. nusikalstamą veiką padarė ne dėl susiklosčiusių tam tikrų nepalankių aplinkybių, o dėl susiformavusios neigiamos orientacijos bendrai priimtų visuomenės normų atžvilgiu, atlikta ilga laisvės atėmimo bausmė jam pozityvaus poveikio nepadarė, todėl kolegija mano, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus V. T. realią laisvės atėmimo bausmę – artimą BK 178 str. 2 d. numatytos tokios bausmės vidurkiui (vidurkis 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Bausmė V. T. skiriama pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusio Baudžiamojo įstatymo redakciją (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), nes tuometinėje redakcijoje numatyta švelnesnė atsakomybė nei dabar galiojančiame BK 178 str. 2 d., todėl toks įstatymas turi grįžtamąją galią ir taikytinas konkrečiu atveju (BK 3 str. 2 d.).

Kaltinamajam paskirta bausmė subendrintina dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 10 d. nuosprendžiu (b. l. 69-73), kuris buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu (b. l. 74-76), paskirta bausme pagal BK 63 str. numatytas taisykles, kadangi nusikalstamą veiką, už kurią V. T. nuteistas šiuo nuosprendžiu, padarė iki paminėtų nuosprendžių priėmimo (BK 63 str. 9 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

V. T. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) ir nuteisti laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 , 9 d., paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 10 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, paskirta bausme – laisvės atėmimu 3 metams 10 mėnesių 20 dienų, ir skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams 4 mėnesiams ir 20 dienų.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityti pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 10 d. nuosprendį (pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu) iš dalies atliktą bausmę nuo 2006-04-26 iki 2008-02-27.