Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. patikslintą atskirąjį skundą ir pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutarties, kuria bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Pawnshop“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Išieškojimo grupė“ pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pawnshop“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. eB2-2789-340/2018) iškėlė uždarajai akcinei bendrovei „Pawnshop“ bankroto bylą ir bendrovės bankroto administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau – MB) „Nemokumo situacija“; 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi. Bankroto administratorė, vadovaudamasi 2018 m. sausio 10 d. įvykusio pakartotinio bendrovės kreditorių susirinkimo protokolu, kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti bankrutuojančią uždarąją akcinę bendrovę (toliau – BUAB) „Pawnshop“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 19 d. nutartimi BUAB „Pawnshop“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Teismas nustatė, kad 2018 m. sausio 10 d. įvykęs BUAB „Pawnshop“ pakartotinis kreditorių susirinkimas nutarė prašyti teismo pripažinti bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. BUAB „Pawnshop“ kreditoriai taikos sutarties nesudarė, galimybių atstatyti įmonės mokumą nėra, todėl pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto (toliau – ĮBĮ) 30 straipsnį BUAB „Pawnshop“ pripažintina bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taikant įstatyme numatytas likvidavimo procedūras (ĮBĮ 30-32 straipsniai). Administratorė nepateikė duomenų apie kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų patikslinimo, todėl 2017 m. gruodžio 14 d. teismo nutartimi patvirtintą patikslintą kreditorių reikalavimų sąrašą teismas paliko nepakeistą.

Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Pareiškėjas A. B. atskirajame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

BUAB „Pawnshop“ direktorei nebuvo įteikti jokie pranešimai apie tai, kad yra inicijuota bankroto procedūra teisme, apsiribota tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka ir pranešimai išsiųsti bendrovės deklaruotos buveinės adresu. Formaliai buvo įvykdytos visos įstatymo reikalaujamos dokumentų įteikimo procedūros, tačiau realiai jokie dokumentai nebuvo įteikti nei bendrovei, nei įmonės savininkui (pareiškėjas A. B. yra vienintelis bendrovės akcininkas, turintis 100 proc. akcijų, šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje), nei bendrovės direktorei J. B., kuri formaliai deklaruota kaip bendrovės vadovė VĮ „Registrų centras“, tačiau VSDFV duomenų bazės duomenimis yra atleista. Nutartis iškelti bankroto bylą buvo priimta rašytinio proceso tvarka, apie tai nepranešus atsakovei, o tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).BUAB „Pawnshop“ turi turto – vieno kambario butą, esantį Vilniaus r., Kaušiadalos k. Butas yra įkeistas kreditoriui S. B. pagal paskolos sutartį (2013 m. gegužės 22 d. Hipotekos registro pranešimas apie hipotekos įregistravimą Nr. 20120130026829). Šio buto perdavimo kreditoriui bankroto administratorė nesprendė, neišsiaiškino, kad toks turtas yra, kreditoriaus neįtraukė į bendrovės kreditorių sąrašą. Bankroto administratorė neinformavo pareiškėjo apie jo teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose (ĮBĮ 22 straipsnio 6 dalis) ir apie numatytus bendrovės kreditorių susirinkimus, nors žinojo jo kontaktinius duomenis. Taip pat pareiškėjas nebuvo supažindintas su bendrovės kreditorių sąrašu, jam nebuvo įteikti kreditorių susirinkime priimti sprendimai, jis neturėjo teisės ir galimybės tinkamai ginti bendrovės interesus, pateikti įrodymus, kad BUAB „Pawnshop“ yra moki. Taip pat pareiškėjas neturėjo galimybės patikrinti, ar susidarė kreditorių kvorumas. Bankroto bylą inicijavo UAB „Išieškojimo grupė“, turėdama reikalavimą tik dėl 412,58 Eur ir 6 proc. palūkanų. Ši skola buvo padengta dar iki 2017 m. gruodžio 14 d. patvirtinto kreditorinių reikalavimų sąrašo. Teismas apie tai informuotas. Nors ieškovė nurodė, kad bendrovė yra skolinga 2 660,84 Eur VSDFV, tačiau visos bendrovės skolos buvo padengtos ir apie tai teismas buvo informuotas. Bankroto procedūra yra visiškai nepagrįsta, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.

Atsakovė BUAB „Pawnshop“ , atstovaujama bankroto administratorės MB „Nemokumo situacija“ atsiliepime į pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Visos apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. dėl atsakovės mokumo, pareiškėjo tariamo nežinojimo apie bankroto bylos iškėlimą, bankroto bylos iškėlimo tariamo nepagrįstumo yra visiškai nesusijusios su apelianto prašymu panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį. Be to, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos jokiais įrodymais. Apeliantas nenurodė nei vieno pirmosios instancijos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutarties neteisėtumą galinčio pagrįsti argumento, nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis butų galima spręsti, kad skundžiama nutartis priimta pažeidžiant ĮBĮ nustatytą reglamentavimą. Nebuvo paneigtas skundžiamos nutarties neteisėtumas.Apeliantas, būdamas atsakovės akcininku ir bendrovės vadovės artimu giminaičiu, turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, kad atsakovės kreditoriai ketina kelti bankroto bylą bendrovei. Pareiškėjas turėjo domėtis bendrovės finansine padėtimi ir galimybėmis atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau jo pareigų nevykdymas, neveikimas, negali būti ir nėra pagrindas panaikinti teismo nutartį.

Pareiškėjas S. B. patikslintame atskirajame skunde prašė teismo panaikinti 2018 m. vasario 19 d. teismo nutartį, pripažinti jį BUAB „Pawnshop“ kreditoriumi ir patikslinti bendrovės kreditorių sąrašą, panaikinti 2018 m. sausio 10 d. kreditorių susirinkimo protokolą kaip nepagrįstą ir spręsti klausimą, ar nėra 2018 m. sausio 10 d. kreditorių susirinkimo protokolo klastojimo požymių. Patikslintas atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

BUAB „Pawnshop“ administratorė 2017 m. gruodžio 29 d. pateikė teismui prašymą prijungti prie bylos bendrovės kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 1, iš kurio matyti, kad bendrovės kreditorių susirinkimas neįvyko. Taip pat buvo pateikta bendrovės administravimo išlaidų sąmata, iš kurios matyti, kad bendrovės administravimo paslaugos kainuoja 5 280 Eur (2 280 Eur administravimo paslaugos ir 3 000 Eur kitos administravimo paslaugos). Tačiau iki šios administravimo išlaidų sąmatos pateikimo teismo buvo prašoma tik 1 000 Eur administravimo išlaidų sumos patvirtinimo. Bendrovės įsiskolinimas sudaro tik 128,91 Eur, be to, administratorė prašė teismo vykdyti bankrotą supaprastinto proceso tvarka dėl atsakovės nerentabilumo. Nurodytos aplinkybės kelia abejonių dėl administratoriaus elgesio teisėtumo. Abejonių kelia ir teismo besąlygiškas tokios sąmatos patvirtinimas, kurią neva patvirtino kreditorių susirinkimas. Bankroto administratorė privalėjo informuoti bendrovės savininką apie visus bendrovės bankroto procedūros metu atliekamus veiksmus, tačiau to nedarė. A. B. yra pateikęs susirašinėjimo su bankroto administratore medžiagą, iš kurios matyti, kad jis ne kartą ragino bankroto administratorę pateikti visą išsamią informaciją, tačiau bankroto administratorė vengė tai daryti, atsakinėjo į laiškus tik antrą kartą juos gavusi ir atsakymai buvo šabloniški.Kreditorių susirinkimo 2018 m. sausio 10 d. protokole nurodyta, kad ta pati bankroto administratorė yra sekretorė ir kreditorė, nes, apelianto supratimu, kreditorė perleido reikalavimą bankroto administratorei ar su ja susijusiems asmenims, o jeigu ne, tuomet yra dokumentų klastojimo požymių. Todėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio tvarka spręstinas klausimas pavesti prokurorui pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo.Skundžiamoje nutartyje taip pat nebuvo išspręstas ir bendrovės nekilnojamojo turto realizavimo klausimas. Taip pat šiuo atveju spręstinas klausimas dėl S. B. pripažinimo BUAB „Pawnshop“ kreditoriumi, kurio reikalavimas 4 344,30 Eur (15 000 Lt).

Atsakovė BUAB „Pawnshop“ , atstovaujama bankroto administratorės MB „Nemokumo situacija“, atsiliepime į pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą prašo jį palikti nenagrinėtą ir grąžinti jį apeliantui, o apeliacinį procesą pagal S. B. skundą nutraukti (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Nusprendus, kad S. B. turi teisę pateikti teismui atskirąjį skundą, jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais atsiliepime į A. B. atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodoma:

Pranešimas apie bankroto bylos bendrovei iškėlimą apeliantui buvo išsiųstas jo gyvenamosios vietos adresu, kuris yra nurodytas minėtame Hipotekos registro išraše. Atsakovės vertinimu, apeliantas yra artimas atsakovės vadovės ir vienintelio akcininko giminaitis, todėl akivaizdu, kad bendrovės vadovei ir vieninteliam akcininkui esant informuotiems apie bankroto bylos bendrovei iškėlimą, apeliantas apie šią aplinkybę taip pat turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo. Taip pat pranešimas apie bankroto bylos BUAB „Pawnshop“ iškėlimą buvo viešai paskelbtas internetiniuose puslapiuose www.avnt.lt ir www.kada.lt. Tačiau net ir žinodamas apie bankroto bylos bendrovei iškėlimą, pareiškėjas prašymo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo nepateikė, todėl nebuvo įtrauktas į bendrovės patvirtintų kreditorių sąrašą. Tuo tarpu ĮBĮ nenustatyta galimybė skųsti įmonės bankroto bylą nagrinėjančio teismo priimtų nutarčių asmenims, kurie nėra įtraukti į teismo patvirtintų bankrutavusios įmonės kreditorių sąrašą. Remiantis šia aplinkybė, konstatuotina, kad apeliantas neturi teisės skųsti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutarties. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti apelianto atskirąjį skundą ir grąžinti jį apeliantui, nes S. B. nėra bendrovės bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtintas kreditorius. Apeliacinis procesas pagal S. B. atskirąjį skundą turi būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Pareiškėjas A. B. kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – Nekilnojamojo turto registro išrašą, pareiškėjo ir bankroto administratorės tarpusavio susirašinėjimą. Apeliantas S. B. kartu su patikslintu atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2011 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį ir 2013 m. gegužės 22 d. sutartinės hipotekos sutartį. Bankroto administratorė kartu su atsiliepimais į atskiruosius skundus pateikė BUAB „Pawnshop“ direktorės J. B. 2017 m. rugsėjo 7 d. pareiškimą dėl bankroto bylos nutraukimo. Šiuos naujai pateiktus dokumentus šalys prašo prijungti prie bylos bei vertinti juos sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, pareiškėjų ir bankroto administratorės naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007, 2007 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007; 2014 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014; kt.). Pagrindinio bankroto proceso tikslo pasiekimas užtikrintas ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu, kurio vienas iš principų – bankroto proceso operatyvumas. Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, suponuoja tai, kad tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sąlygas, yra konstatavęs, kad pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos: 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo trys mėnesiai; 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti. Jeigu trys mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo ĮBĮ nustatytą procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinama ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008; 2009 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, leidžianti kreditoriams apsispręsti dėl likvidavimo procedūrų įmonei taikymo ir anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos; teismas, gavęs tokį kreditorių susirinkimo siūlymą, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo. Nurodytas teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika patvirtina išvadą, kad nustačius įstatyme įtvirtintas sąlygas yra pagrindas konstatuoti, jog bankrutuojančios įmonės mokumo atkurti nebėra galimybių, todėl būtina įmonei taikyti likvidavimo procedūras, kad kiek galima racionaliau būtų pasiekti bankroto proceso tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014). Taigi, į bankrutuojančios įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo stadiją įmonė pereina tada, kai per ĮBĮ nustatytus terminus kreditoriams ir įmonei nepavyko susitarti dėl verslo išsaugojimo ir taikos sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015).Bylos duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. eB2-2789-340/2018) iškėlė UAB „Pawnshop“ bankroto bylą. 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi teismas patvirtino bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą (573,59 Eur), kuris patikslintas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi (bendras likusių patvirtintų ir nepatenkintų kreditorinių reikalavimų dydis – 128,91 Eur). 2018 m. sausio 10 d. įvykusiame pakartotiniame bendrovės kreditorių susirinkime buvo nutarta įgalioti bankroto administratorę kreiptis į teismą dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog BUAB „Pawnshop“ kreditoriai taikos sutarties nesudarė, galimybių atstatyti įmonės mokumą nėra, vadovaudamasis ĮBĮ 30 straipsniu BUAB „Pawnshop“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taikant įstatyme numatytas likvidavimo procedūras (ĮBĮ 30-32 straipsniai).

Dėl pareiškėjo S. B. atskirojo skundo

Byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Iškeliant bankroto bylą, ieškovu laikomas asmuo, kuris kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą. Atsakovas bankroto byloje yra skolininkas, t. y. įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Visi kiti asmenys bankroto byloje dalyvauja trečiųjų asmenų teisėmis. Kreditorius, kuris nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu tampa tik teismui patvirtinus jo finansinį reikalavimą. Tokie asmenys naudojasi trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinėmis teisėmis (CPK 47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010). Tačiau, kol kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas teismo, jis turi tik teises, nustatytas ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje: per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtinami jo finansiniai reikalavimai, bankrutuojančios įmonės kreditorius tampa byloje dalyvaujančiu asmeniu ir įgyja visas kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010, 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012; kt.). Taigi dalyvaujančio byloje asmens procesinis statusas yra būtina procesinės teisės dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) paduoti apeliacinį (atskirąjį) skundą įgyvendinimo sąlyga.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. B. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutarties, kuria BUAB „Pawnshop“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pareiškėjas teigia, kad jis yra bendrovės kreditorius, turintis 4 633,92 Eur (16 000 Lt) hipoteka užtikrinta reikalavimą bendrovei. Iš byloje pateiktos 2011 m. balandžio 7 d. paskolos sutarties matyti, kad tarp bendrovės ir pareiškėjo sudaryta paskolos sutartis dėl 4 344, 30 Eur (15 000 Lt) paskolos bendrovei suteikimo. Šios paskolos užtikrinimui buvo įkeistas bendrovės turtas – butas, esantis adresu: Vilniaus r. sav., Kaušiadalos k. 2-1, ką patvirtina 2013 m. gegužės 22 d. sutartinės hipotekos sutartis. Vienok, iš Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamos bylos Nr. eB2-2789-340/2018 duomenų matyti, kad pareiškėjo S. B. finansinis reikalavimas bendrovei nėra patvirtintas atsakovės bankroto byloje. Minėta, kad tik įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtinami kreditoriaus finansiniai reikalavimai, bankrutuojančios įmonės kreditorius tampa byloje dalyvaujančiu asmeniu ir įgyja visas kreditoriaus teises, taip pat ir teisę skųsti bankroto bylą nagrinėjančio teismo sprendimus (nutartis). Todėl, apeliacinės instancijos teismas pritaria bankroto administratorės atsiliepime į S. B. skundą nurodytai aplinkybei, kad pareiškėjas neturi teisės skųsti Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nes jo finansinis reikalavimas nėra patvirtintas atsakovės bankroto byloje.ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis. Pagal CPK 305 ir 338 straipsnius atskirąjį skundą turi teisę paduoti tik dalyvaujantys toje byloje asmenys. Vadovaujantis 315 straipsnio 1 dalimi apeliacinio (atskirojo) skundo priėmimo klausimą sprendžia sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo pateikimo teismui. Jei skundą paduoda neveiksnus tam tikroje srityje asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tuo atveju, jei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paaiškėja, kad skundą padavė byloje nedalyvaujantis asmuo, t. y. asmuo, neturintis teisės jį paduoti, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 dalis).ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte yra nustatyta, kad priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalomai nustato ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurią kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Teismas taip pat turi teisę priimti tvirtinti kreditoriaus reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus minėtą ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastys pripažįstamos svarbiomis. Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, formuojamoje kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo įmonių bankroto procese klausimu, taip pat išaiškinta, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami ir tokius reikalavimus tvirtinanti (tikslinanti) teismo nutartis priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas atsakovės bankroto byloje nėra priėmęs nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo (ĮBĮ 27 straipsnis) ar sprendimo dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis), todėl pareiškėjas S. B. gali pasinaudoti ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka savo kreditoriniam reikalavimui bendrovės bankroto byloje pareikšti.

Dėl pareiškėjo A. B. atskirojo skundo

Pareiškėjas A. B. savo atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su bendrovės mokumu, nežinojimu apie bankroto bylos jai iškėlimą, savo, kaip vienintelio bendrovės akcininko teisėmis dalyvauti bendrovės kreditorių susirinkimuose bei ginti bendrovės interesus. Apeliacinės instancijos teismas pritaria bankroto administratorės atsiliepimo į A. B. skundą argumentams, kad šios pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės yra visiškai nesusijusios su apelianto skundo reikalavimu panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį.Minėta, kad bankroto byla BUAB „Pawnshop“ iškelta 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi. 2017 m. rugsėjo 9 d. BUAB „Pawnshop“ direktorė J. B. pateikė pirmosios instancijos teismui pareiškimą, kuriame prašė nutraukti bankroto bylą, netvirtinti bankroto administratoriaus atlyginimo, nurodyti depozitinę sąskaitą, į kurią ji galėtų pervesti 412,58 Eur skolą ir 6 proc. palūkanas. Bendrovės direktorė nurodė, kad jai nebuvo žinoma apie įmonės turimas skolas ir teisme iškeltą bankroto bylą, nes nei jai, nei įmonės savininkui jokie dokumentai iš teismo ar ieškovės siųsti nebuvo. 2017 m. rugsėjo 11 d. bendrovės direktorė taip pat pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m liepos 26 d. nutarties panaikinimo bei prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui pateikti. Atskirajame skunde bendrovės direktorė nurodė, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria įmonei iškelta bankroto byla, buvo atsakovei įteikta praleidus terminą šiai nutarčiai apskųsti, todėl, neatnaujinus apskundimo termino, būtų pažeista teisė būti išklausytai. Taip pat direktorė nurodė, kad bendrovė yra moki ir jai nėra žinoma UAB „Išieškojimo grupė“ nurodyta 412,58 Eur skola.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi bendrovės direktorės pareiškimą dėl bankroto bylos nutraukimo ir prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė bei atskirąjį skundą atsisakė priimti. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutarties kopija atsakovei buvo įteikta 2017 m. liepos 27 d., o nutartis įsiteisėjo tik 2017 m. rugpjūčio 8 d., todėl sprendė, kad atsakovė turėjo galimybę apskųsti minėtą nutartį, tačiau šia galimybe nepasinaudojo laiku ir nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių terminas buvo praleistas. Teismo vertinimu, pareiškėjos pozicija, kad ji nežinojo apie bendrovės skolas, sužinojusi apie bendrovės įsiskolinimus, ji ketina padengti visas bendrovės skolas, neįrodo, kad nutarties dėl bylos iškėlimo priėmimo dieną bendrovė buvo moki ir vykdė įprastinę ūkinę veiklą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas A. B. savo atskirąjį skundą grindžia tais pačiais bendrovės direktorės pateiktais argumentais, kuriais remiantis buvo skundžiama teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą. Taigi pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl bendrovės mokumo, nežinojimo apie bankroto bylos iškėlimą ir jame išdėstytos aplinkybės yra susijusios su bankroto bylos bendrovei iškėlimo pagrįstumu, o ne bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto klausimu. Pagal CPK 301 straipsnio 1 ir 2 dalis apeliacine tvarka gali būti skundžiami tik neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, o šiuo atveju nutartis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo įsiteisėjo 2017 m. rugpjūčio 8 d.Kiti atskirojo skundo argumentai dėl pareiškėjo, kaip vienintelio bendrovės akcininko teisių dalyvauti bendrovės kreditorių susirinkimuose bei ginti bendrovės interesus, duomenų apie bankroto bylos bei kreditorių susirinkimų nutarimus jam nepateikimą, taip pat nėra susiję su ginčijama teismo nutartimi. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo suteikta informacija apie bendrovės bankroto bylos eigą bei teisė ginti bendrovės interesus, tačiau kartu su atskiruoju skundu pateiktas bankroto administratorės ir pareiškėjo tarpusavio susirašinėjimas elektroniniu paštu įrodo, kad bankroto administratorė ėmėsi visų galimų priemonių informacijai apie bankroto bylos bendrovei iškėlimą bei eigą pateikimui. Nors pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 11 d. atsakyme į 2017 m. rugpjūčio 22 d. bankroto administratoriaus laišką tvirtino nieko apie bankroto bylos bendrovei iškėlimą nežinantis, tačiau minėtame bendrovės direktorės 2017 m. rugsėjo 9 d. pareiškime dėl bankroto bylos nutraukimo bendrovei (nutarties 21 punktas) yra nurodyta, kad pareiškėjas yra bendrovės direktorės sūnus. Todėl pareiškėjas, būdamas bendrovės akcininku bei direktorės artimu giminaičiu neabejotinai turėjo žinoti apie bankroto bylos bendrovei iškėlimo faktą. Atskirajame skunde pareiškėjas pats nurodo, kad šiuo metu yra laisvės atėmimo vietoje, todėl, siekdamas įgyvendinti jam ĮBĮ nustatytą teisę dalyvauti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimuose, ĮBĮ 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka turi teisę paskirti savo atstovą. Be to, atsižvelgiant į nedidelę bendrovės kreditorių reikalavimų sumą (šiuo metu patvirtinti kreditoriniai reikalavimai yra tik 128,91 Eur) ir esant bent vienai iš ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bankroto bylos nutraukimo sąlygų (visiems bendrovės kreditoriams atsisakius savo reikalavimų ir juos teismui priėmus (ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bendrovei atsiskaičius su visais kreditoriais (ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl bankroto bylos atsakovei nutraukimo. Nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai nekelia abejonių, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių aplinkybių, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalies, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsnį,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutarties panaikinimo nutraukti.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.