Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Automobilių versmė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr.L2-495-123/2006 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Automobilių versmė“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Ūkio bankas, tretieji asmenys A. M., akcinė bendrovė bankas Hansabankas, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Ivanas“ bei K. P., dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo BUAB ,,Ivanas“ su ieškiniu sutiko.

Teismo argumentas, jog mokėjimo nurodymo pateikėjas atsako už kredito įstaigai pateikto mokėjimo rekvizitų teisingumą, neduoda pagrindo atmesti ieškinį. Teismo nurodyta mokėjimo nurodymo pateikėjo atsakomybė už mokėjimo rekvizitų teisingumą nėra atsakomybė už klaidingą mokėjimo nurodymų įvykdymą, nes MĮ 10 straipsnio 4 punkte numatyta, kad gavėjo kredito įstaiga, grąžindama lėšas mokėtojo kredito įstaigai, iš mokėjimo nurodymo sumos gali išskaičiuoti komisinį atlyginimą, ir tokia yra mokėjimo nurodymo pateikėjo atsakomybė už kredito įstaigai pateiktų duomenų neteisingumą. Teismo sprendimas nepagrįstas, nes atsakovas pažeidė Mokėjimo įstatymo 5 straipsnio trečiąją dalį bei 10 straipsnio ketvirtąją dalį, kadangi įvykdė mokėjimo nurodymą nesant pakankamai duomenų arba esant netiksliems duomenims apie pinigų gavėją. Už dėl atsakovo kaltės, tai yra dėl neteisėtai įvykdyto mokėjimo nurodymo atsiradusias neigiamas pasekmes, atsako kredito įstaiga. Reikalavimai mokėjimo nurodymo turiniui yra imperatyvaus pobūdžio (MĮ 5 str. 3 d.), todėl šių duomenų nesant, mokėjimo nurodymas yra niekinis ir negalioja nepriklausomai nuo to, yra teismo sprendimas ar ne, o cesijos sutarties šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 str. 5 p., 1.80 str.). Teismo argumentas, jog nei ieškovas, nei UAB ,,Ivanas“, nei A. M. atsakovui nereiškė jokių pretenzijų, neatima ieškovo teisės šį reikalavimą reikšti dabar, tai yra reikalauti atlyginti žalą dėl to, kad ieškovas 2004 m. liepos 8 d. negavo pajamų (CK 6.264 str. 1 d., MĮ 9 str. 3 d.). Nepagrįstas teismo argumentas, jog ieškinys atmestinas, nes atsakovas tiesiogiai neturėjo jokių santykių su cesijos sutarties šalimis ir buvo tik A. M. nurodymų vykdytojas. Atsakovas pažeidė ne sutartį, o MĮ reikalavimus ir dėl to atsakovo civilinė atsakomybė kyla ne iš sutarties, o iš delikto (CK 6.245 str. 4 p.). Nepagrįstas teismo argumentas, jog ieškovas neturi pretenzijų A. M. ir mano, jog cesijos sutartis įvykdyta. Ginčo 2004 m. liepos 8 d. mokėjimo nurodymas yra niekinis, o duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs A. M. neteisėtai įvykdytą mokėjimą, nėra, todėl ieškovas per žalos atlyginimo institutą reiškia reikalavimą tiesiai AB Ūkio bankui dėl 80 000 Lt žalos kaip negautų pajamų atlyginimo.

Skundas nepagrįstas, nes ieškovas neįrodė pačios žalos fakto ir dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad cesijos sutarties šalys 2004 m. liepos 14 d. pasirašė tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą, kuriame ieškovas pripažino, jog A. M. sumokėjo 120 000 Lt ir ieškovas jokių pretenzijų pagal cesijos sutartį neturi (t. 1, b. l. 52). Šis aktas galiojantis, ieškovo neginčijamas, todėl turi būti laikoma, kad jokia žala ieškovui nepadaryta, tai yra nėra paties ieškinio dalyko. Skundas nepagrįstas, nes pinigų gavėjo UAB ,,Automobilių versmė“ tikroji valia buvo ta, kad A. M. pervestų pinigus į UAB ,,Ivanas“ sąskaitą, nes šios bendrovės sąskaitą ieškovo direktorius K. P. raštu nurodė A. M. (t. 1, b. l 40). UAB ,,Automobilių versmė“ ir UAB ,,Ivanas“, kurių abiejų akcininkas yra K. P., po minėto 80 000 Lt pervedimo taip pat pasirašė analogišką minėtam tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą, pagal kurį tikriausiai A. M. pervestais pinigais buvo padengtos UAB ,,Automobilių versmė“ skolos UAB ,,Ivanas“. Atsakovas prašė teismo išreikalauti šį aktą, tačiau teismas prašymą atmetė. Be to, yra dar viena priežastis, kodėl ieškovas nenorėjo, kad pagal cesijos sutartį būtų atsiskaityta per jo sąskaitą. Cesijos sutarties vykdymo metu UAB ,,Automobilių versmė“ sąskaita buvo antstolių areštuota, todėl bet kokie į ją įplaukę pinigai negalėjo būti naudojami bendrovės administracijos nuožiūra. Iš byloje esančio UAB ,,Ivanas“ sąskaitos judėjimo išrašo matyti, kad šioje bendrovėje A. M. pinigų buvo laukta ir 41 000 Lt iš jų 2004 m. liepos 12 d. buvo pervesti K. P. . Jis 2004 m. rugsėjo 1 d. 55 137,74 Lt įnešė į UAB ,,Automobilių versmė“ kasą, motyvuodamas ,,pagal 2004 m. liepos 7 d. cesijos sutartį“, ir iš šių lėšų mokėjo atlyginimą, finansavo pastatų pirkimą ir t.t. Dėl to net jei žala ieškovui būtų padaryta, ji būtų žymiai mažesnė. Kyla klausiamas ir dėl ieškovo administratoriaus sąžiningumo, nes Telšių apskrities VMI nebuvo perduoti visi bendrovės buhalteriai dokumentai.Skundas nepagrįstas, nes ieškovas neįrodė atsakovo kaltės dėl neva ieškovui padarytos žalos, todėl byloje atsakovas yra netinkamas. Teismas ne kartą siūlė ieškovui keisti atsakovą, tačiau šis tą daryti atsisakė. Ieškant nepagrįstai negautų lėšų gali būti užvedama byla dėl nepagrįsto praturtėjimo, bandant atgauti pinigus iš juos neteisėtai gavusios UAB ,,Ivanas“. Atsakovo kaltės nėra ir todėl, jog AB bankas Hansabankas iškraipė pavedimo duomenis, kažkodėl neįrašydamas gavėjo kodo, nors paties A. M. pavedime kodas buvo įrašytas. Dėl to atsakovo programa gautus duomenis įvertino tik pagal nurodytos sąskaitos numerį. Atsižvelgiant į tai, visi argumentai dėl būtinų mokėjimo nurodymo rekvizitų, bankų veiklos principų ir kt., turėtų būti skirti pirmiausia AB bankui Hansabankas. Atmestinas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, nes nurodytos CK 6.37 straipsnio antrosios dalies ir 6.210 straipsnio normos reglamentuoja palūkanų prievoliniuose, o ne žalos, santykiuose skaičiavimą ir mokėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas UAB ,,Automobilių versmė“ teigia, kad patyrė 80 000 Lt žalą dėl to, jog atsakovas AB Ūkio bankas netinkamai įvykdė trečiojo asmens A. M. 2007 m. liepos 8 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1, kuriuo buvo pavesta pervesti pinigus ieškovui, tačiau atsakovas vadovavosi mokėjimo nurodyme įrašytu trečiojo asmens UAB ,,Ivanas“ sąskaitos numeriu, o ne pinigų gavėjo – ieškovo UAB ,,Automobilių versmė“ pavadinimu, ir pinigus be pagrindo pervedė ne ieškovui, o paminėtam trečiajam asmeniui.

Kaip žinoma, civilinei atsakomybei atsirasti turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: žala, atsakovo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp jų ir prašomos priteisti žalos atsiradimo, taip pat skolininko kaltė (CK 6.246 - 6.249 str.). Taigi tam, kad būtų galima patenkinti ieškinį, atsakovo AB Ūkio banko veiksmuose turi būti nustatytos visos šios sąlygos.

Dėl atsakovo AB Ūkio bankas neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog vykdant A. M. mokėjimo nurodymą, pinigai buvo pervesti ne į ieškovo, kuris A. M. nurodytas kaip gavėjas, sąskaitą, o į UAB ,,Ivanas“ sąskaitą, kurios numeris buvo pateiktas minėtame mokėjimo nurodyme. Tokiu būdu, ieškovo nuomone, A. M. 80 000 Lt prievolė liko neįvykdyta dėl atsakovo AB Ūkio banko kaltės.

Atsakovas AB Ūkio bankas fakto, jog pinigai pateko į UAB ,,Ivanas“ sąskaitą neginčijo, tačiau su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodydamas, jog atsakovas neatliko jokių aktyvių veiksmų ir pinigai buvo pervesti ne į tą sąskaitą dėl to, kad A. M. neteisingai nurodė gavėjo sąskaitos numerį, AB bankas Hansabankas išsiuntė atsakovui nepilnai užpildytą A. M. mokėjimo nurodymą, tai yra jame nenurodytas gavėjo įmonės kodas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos medžiaga leidžia sutikti su apelianto tvirtinimu ir konstatuoti buvus atsakovo AB Ūkio bankas neteisėtus veiksmus (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką tokios kategorijos bylose ne kartą savo nutartyse yra pažymėjęs, jog nagrinėjant klausimą dėl banko veiksmų teisėtumo, būtina turėti galvoje, kad bankas - tai institucija, kuriai patikėtų pinigų išsaugojimas, sąskaitų aptarnavimas ir pan. yra profesinė veikla, reglamentuojama specialaus įstatymo, kitų teisės aktų. Bankų veikla paremta stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo principais, o prievolė saugoti priimtas pinigines lėšas įtvirtinta įstatyme, bankų statutuose ir pan. Tokia prievolė išplaukia iš banko kaip specializuotos kredito įstaigos profesinės veiklos standartų. Taigi bankinės veiklos standartai įpareigoja banką būti budriu, atidžiu ir kontroliuoti pateikiamus duomenis atidarant naujas sąskaitas, atliekant bankines operacijas, o bankui neįvykdžius prievolės išsaugoti patikėtas lėšas, gali būti taikoma deliktinė ar sutartinė atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju atsakovas AB Ūkio bankas neįrodė, jog būdamas bankininkystės veikla užsiimantis subjektas, įvykdė priklausančią pareigą užtikrinti saugų jam patikėtų lėšų perdavimą adresatui. Kaip minėta, mokėjimo nurodymą bankui perdavęs A. M. gavėju nurodė ieškovą, tačiau jo nurodyta sąskaita priklausė UAB ,,Ivanas“. Nepaisant šio neatitikimo, atsakovas įvykdė mokėjimo nurodymą, pervesdama pinigus į UAB ,,Ivanas“ sąskaitą. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, atsakovas šiais veiksmais pažeidė Mokėjimo įstatymo 5 straipsnio trečiąją dalį bei 10 straipsnio ketvirtąją dalį, nes įvykdė mokėjimo nurodymą nesant pakankamai duomenų arba esant netiksliems duomenims apie pinigų gavėją. Bankas nebuvo tiek rūpestingas bei apdairus, kiek to reikalauja bankinės veiklos principai ir standartai.

Tačiau teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, jog mokėjimo nurodymas yra niekinis ir negalioja. Nors įstatymas numato griežtus reikalavimus mokėjimo nurodymo turiniui (MĮ 5 str. 3 d.), tačiau vien šių reikalavimų nesilaikymas neduoda pagrindo pripažinti niekiniu jau įvykdytą mokėjimo pavedimą. Tai prieštarautų protingumo principui (CPK 3 str., CK 1.5 str.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo neteisėti veiksmai buvo. Tačiau, kaip minėta, norint taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, turi būti konstatuotas ir kitų šios atsakomybės sąlygų buvimas.

Dėl atsakovo AB Ūkio banko kaltės dėl neteisėtų veiksmų.

Kaip buvo minėta, nustatant veikų neteisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, nagrinėjamu atveju reikia remtis profesinio rūpestingumo kriterijais, todėl teisėjų kolegija konstatuoja esant atsakovo kaltę dėl neteisėtų veiksmų atlikimo. Atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina, jog jis nebuvo tiek rūpestingas bei apdairus, kiek to reikalauja bankinės veiklos principai ir standartai, o tokio subjekto (banko) civilinę atsakomybę gali lemti bet kuri, net ir pati lengviausia kaltės forma – nepakankamas atidumas, klaida ir panašios kaltės formos.

Atmestini atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai, jog atsakovo kaltės nėra, nes AB bankas Hansabankas iškraipė pavedimo duomenis, neįrašydamas gavėjo kodo. Kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, atsakovui, kaip savo srities profesionalui, taikomi griežti atidumo bei rūpestingumo standartai, todėl, iškilus neaiškumams dėl pinigų pagal ginčo mokėjimo nurodymą gavėjo, atsakovas turėjo atsisakyti vykdyti mokėjimo nurodymą bei reikalauti tikslinti duomenis (CPK 185 str.).

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei žalos.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog bankas įvykdė mokėjimo nurodymą, nors neturėjo tikslių tam reikalingų duomenų. Ieškovo nuomone, įvykdžius šį pavedimą pinigai pateko ne į ieškovo, o į UAB ,,Ivanas“ sąskaitą, tuo ieškovui buvo padaryta žala, už kurią yra atsakingas bankas ir bankas privalo ją atlyginti.

Išnagrinėjusi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti buvus priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo nurodomos ir reikalaujamos priteisti žalos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pinigų gavėjo UAB ,,Automobilių versmė“ tikroji valia ir buvo ta, kad A. M. pinigus pervestų ne į UAB ,,Automobilių versmė“, o į UAB ,,Ivanas“ sąskaitą. Šią aplinkybę patvirtina tuo metu UAB ,,Automobilių versmė“ direktoriumi buvusio K. P. 2004 m. liepos 8 d. prašymas, kuriuo jis A. M. nurodė perversti 80 000 Lt pagal 2004 m. liepos 7 d. cesijos sutartį į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 40). Šiame prašyme pinigų gavėjas iš viso nebuvo nurodytas. Kaip matyti iš ginčo mokėjimo nurodymo Nr. 1, A. M. būtent minėtą sąskaitos numerį įrašė savo nurodyme bankui (t. 1, b. l. 35). Be to, apeliacinės instancijos teismui trečiasis asmuo K. P. patvirtino, kad pateikdamas A. M. minimą nurodymą dėl 80 000 Lt pervedimo, jis nenurodė, kad pinigų gavėjas yra UAB ,,Automobilių versmė“, siekdamas, kad pinigai būtų sumokėti į UAB ,,Ivanas“ sąskaitą, kurios numerį jis ir pateikė A. M. . Taigi tikrasis UAB ,,Automobilių versmė“ valdymo organo - direktoriaus K. P. , nurodymas buvo pervesti pinigus į UAB ,,Ivanas“ priklausančią sąskaitą, toks mokėjimas buvo planuotas, atitiko jo valią. Šią išvadą apie tikrąją UAB ,,Automobilių versmė“ vardu veikusio direktoriaus valią patvirtina ir aplinkybės, jog UAB ,,Automobilių versmė“ bei A. M. 2004 m. liepos 14 d. pasirašė tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą, kuriame buvo remiamasi minimu 80 000 Lt pervedimu ir kuriame UAB ,,Automobilių versmė“ patvirtino, kad neturi jokių pretenzijų A. M. dėl tinkamo įsipareigojimų pagal minėtą cesijos sutartį įvykdymo, taigi pripažino sutartį įvykdyta (t. 1, b. l. 52).

Tokia direktoriaus K. P. valia gali būti vertinama kaip logiška bei suprantama, atsižvelgiant į atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas aplinkybes, jog cesijos sutarties vykdymo metu UAB ,,Automobilių versmė“ sąskaita buvo antstolių areštuota, todėl bet kokie į ją įplaukę pinigai negalėjo būti naudojami bendrovės administracijos nuožiūra. Be to, reikšminga ir ta aplinkybė, jog K. P. buvo susijęs tiek su UAB ,,Automobilių versmė“, tiek su UAB ,,Ivanas“. Kaip matyti iš BUAB ,,Ivanas“ apeliaciniam teismui pateiktų paaiškinimų bei juos patvirtinančių dokumentų, K. P. turėjo apie 75 procentus UAB ,,Ivanas“ akcijų, be to, nuo 2003 m. balandžio 17 d. iki 2005 m. vasario 28 d. jis dirbo šios bendrovės direktoriaus pavaduotoju (t. 2, b. l. 79, 81, 93, 94), nuo 2004 m. birželio 28 d. iki 2004 m. lapkričio 26 d. jis buvo UAB ,,Automobilių versmė“ vadovu, o nuo 2005 m. birželio 28 d. iki 2004 m. lapkričio 22 d. jis buvo ir šios bendrovės kasininku.

Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėtos aplinkybės leidžia spręsti, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, tai yra fakto, kad bankas pervedė lėšas esant prieštaringiems duomenims apie gavėją, bei ieškovo reikalaujamos priteisti žalos atsiradimo, tai yra fakto, kad pinigai nepateko į UAB ,,Automobilių versmė“ sąskaitą (CPK 185 str.).

Dėl žalos.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, nurodydamas, kad atsakovas savo veiksmais žalos nepadarė, nes buvo tik A. M. nurodymų vykdytojas, o pagal MĮ 7 straipsnio 5 punktą, mokėjimo nurodymo pateikėjas atsako už kredito įstaigai pateikto mokėjimo nurodymo rekvizitų teisingumą. Taip pat teismas nurodė, kad nei UAB ,,Automobilių versmė“, nei UAB ,,Ivanas“, nei A. M. atsakovui nepareiškė jokių pretenzijų, o cesijos sutarties šalys laikė, kad sutartis įvykdyta tinkamai (t. 1, b. l. 23, 24, 40, 52).

Atsižvelgdama į tai, kas buvo pasakyta anksčiau šioje nutartyje, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo teiginiais. Teismas pagrįstai sprendė, jog aplinkybė, kad nei UAB ,,Automobilių versmė“, nei UAB ,,Ivanas“, nei A. M. nepareiškė bankui jokių pretenzijų, o dar daugiau – cesijos sutarties šalys pasirašė tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą, kuriame pareiškė neturinčios viena kitai pretenzijų pagal ginčo cesijos sutartį, leidžia abejoti realios žalos UAB ,,Automobilių versmė“ atsiradimu. Šią abejonę sustiprina ir kitos bylos aplinkybės.

BUAB ,,Ivanas“ apeliacinės instancijos teismui pateikė paaiškinimus dėl pinigų judėjimo (t. 2, b. l 76). Kaip matyti iš šių paaiškinimų, BUAB ,,Ivanas“ patvirtina, jog 2004 m. liepos 8 d. gavo 80 000 Lt, kuriuos bendrovei pervedė A. M. . Iš šių pinigų 41 000 Lt 2004 m. liepos 12 d. buvo išmokėti K. P. , o kiti naudoti UAB ,,Ivanas“ reikmėms. Bylos medžiaga patvirtina, jog K. P. 2004 m. rugsėjo 1 d. pagal kasos pajamų orderį LAE Nr. 4102943 įnešė 55 137,74 Lt į UAB ,,Automobilių versmė“ kasą, nurodydamas, jog pinigai įnešti ,,pagal 2004 m. liepos 7 d. cesijos sutartį“ (t. 1, b. l. 162, 165). Taigi, kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, yra pagrindo spręsti, kad UAB ,,Automobilių versmė“ minėtą sumą pagal ginčo cesijos sutartį gavo.

Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo BUAB ,,Automobilių versmė“ ieškinį atsakovui AB Ūkio bankas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 178 str., CK 6.245 str. 4 p., 6.246 - 6.249 str.). Pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.