- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-14
- Bylos Nr.
- 1A-355-557-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- A. J.
- Nukentėjusysis
- T. S.
- Civilinis atsakovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. ir civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-05-08 nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios T. S. civilinis ieškinys, ir iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 500 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo T. S., likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Nuosprendžiu T. S. taip pat priteista iš A. J. 2900 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. nuteistas už tai, kad jis 2008-06-22 apie 23.30 val. naktinio klubo „Piteris“, esančio Klaipėdoje, Taikos pr. 39 patalpose suspaudė T. S. ranką ir ją pastūmė, padarydamas jai poodinę kraujosruvą dešinio žasto priekiniame bei vidiniame paviršiuose, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė T. S. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad BPK 415 str. 1 d. numatyta, kad privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme vyksta pagal BPK V dalyje nustatytas taisykles su nurodytomis privataus kaltinimo bylų procesui būdingomis išimtimis. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 str. apibrėžtas nagrinėjimo teisme ribas, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Privataus kaltinimo bylų procese nagrinėjimo teisme ribos nustatomos nukentėjusiojo skundu, teisėjas nutartimi perduoda bylą į teisiamąjį posėdį pagal kaltinimą, suformuluotą nukentėjusiojo skunde, todėl toks nukentėjusiojo skundas privataus kaltinimo bylose prilyginamas kaltinamajam aktui. Pirmosios instancijos teismas, peržengdamas privataus kaltinimo tvarka paduotu skundu nustatytas nagrinėjimo teisme ribas, nuteisė jį už nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytų nukentėjusiosios skunde. Nukentėjusioji T. S. skunde nurodo, kad jis tyčia, iš asmeninių paskatų pastūmė nukentėjusiąją, dėl ko ji krito ir susitrenkė galvą, dėl šio smūgio jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir tokia jo veika atitinka BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pagal tokį kaltinimą pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios skundą perdavė nagrinėti į teisiamąjį posėdį. 2008-06-25 specialisto išvadoje Nr. G 1229/08(03) konstatuota, jog priešingai, nei skunde nurodo nukentėjusioji, jai galva nebuvo sužalota, o nustatytos poodinės kraujosruvos dešinio žasto priekiniame bei vidiniame paviršiuose. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad jis stipriai ranka suspaudė nukentėjusios T. S. rankos žastą ir ją pastūmė, dėl to atsirado poodinės kraujosruvos ir buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata. Tai rodo, kad teismas jį nuteisė pagal BK 140 str. 1 d. pats savo iniciatyva suformuluodamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo nukentėjusiosios skunde išdėstytų jos sužalojimo aplinkybių, nes skunde nukentėjusioji rašo apie galvos, o ne rankos sužalojimą. Beje, apie rankos sužalojimą nukentėjusioji neužsiminė nei rašydama pareiškimą policijai prašydama pradėti jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, nei nagrinėjant šią bylą teisiamojo posėdžio metu - nukentėjusioji kalba tik apie galvos sužalojimą. Šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, dėl ko nuosprendis negali būti pripažintinas teisėtu, o taip pat teismas pažeidė BPK 415 str. 1 d., 255 str. įtvirtintas nuostatas.
Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 str. 5 d. taisyklių ir savo vidinį įsitikinimą grindė subjektyviu įrodymų vertinimu. Tokios teismo išvados, vertinant įrodymus, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4, 3.1.8 punktų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, jog peržiūrėtas vaizdo įrašas patvirtina, kad jis, sugriebęs nukentėjusiąją už rankos žasto, stipriai ją pastūmė į priekį ir laiko įrodyta, kad jis ranka stipriai suspaudė nukentėjusiosios rankos žastą ir ją pastūmė, dėl to atsirado poodinės kraujosruvos ir buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad vaizdo įrašas patvirtina aplinkybę, jog jis sugriebė nukentėjusiąją už rankos žasto, padarė paviršutiniškai, neįsigilinęs į vaizdo įrašą, kuris ne patvirtina, kaip nuosprendyje teigia teismas, o paneigia šią aplinkybę. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo medicinos eksperto nustatytos poodinės kraujosruvos yra ant dešinio žasto. Atidžiai žiūrint vaizdo įrašą matyti, kad jis savo kaire ranka paėmė ne už dešinės, o už kairės nukentėjusios rankos, prie jos dešinės rankos net nebuvo prisilietęs. Per visą kontakto su nukentėjusiąja laiką jis nebuvo paleidęs jos kairės (o ne dešinės) rankos. Kontaktas su nukentėjusiąja truko apie 2 sekundes, todėl žiūrint vaizdo įrašą realiu greičiu šių detalių galima ir nepastebėti, tačiau iš teismui pateikiamo vaizdo įrašo, kuris sulėtintas 5 kartus, matyti, jog nukentėjusioji skunde nurodė akivaizdžiai išgalvotas aplinkybes apie jos sužalojimus, suplėšytą palaidinę bei dingusią grandinėlę. Vaizdo įrašas paneigia tiek jos pačios, tiek liudytojų parodymus, nes vaizdo įrašas padarytas ir užfiksuotas techninėmis priemonėmis, ir jis neabejotinai turi aukštesnę įrodomąją vertę, nei liudytojų parodymai.
Šalies argumentai
Nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės vertintinos kritiškai, jos parodymų negalima laikyti tik nepatikimais, bet atsižvelgiant į jų pobūdį, jie laikytini melagingais. Skunde nukentėjusioji nurodo, kad ji patyrė sužalojimą, kai parkrito ir susitrenkė galvą, tačiau specialisto išvada, vaizdo įrašas, net liudytojų parodymai paneigia nukentėjusiosios parodymus. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad nukentėjusioji nei griuvo, nei susižalojo. Ši aplinkybė nukentėjusiajai labai svarbi, nes ja buvo grindžiamas kaltinimas ir nukentėjusioji negalėjo jos pamiršti, o atvirkščiai - nurodė aiškiai nebūtus dalykus. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo medicinos ekspertui, nustačiusiam nukentėjusiosios kūno sužalojimo mastą, ji nurodė, kad virsdama susižalojo ir galvą, ir rankas. Vaizdo įraše nematyti, kad būtų suplėšyta nukentėjusiosios palaidinė, to nepatvirtino ir nei vienas liudytojas, palaidinė nebuvo pateikta ir apžiūrėta, tačiau teismas patikėjo nukentėjusiąja tiek dėl suplėšytos palaidinės fakto, tiek ir dėl jos vertės - 500 Lt. Taip pat vaizdo įraše matyti, kad išeinant nukentėjusiajai iš baro neva dingusi grandinėlė yra ant jos kaklo, tačiau teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji teigia turėjusi ne vieną, o kelias grandinėles tokio pat ilgio ir su kulonais (grandinėlė su pritvirtintais brangakmeniais). Nukentėjusioji taip pradėjo pasakoti supratusi, kad įvykis buvo nufilmuotas, ir vaizdo įrašas gali paneigti šį teiginį - nes įraše nematyti, kiek grandinėlių buvo. Skunde nukentėjusioji nurodo, kad išėjus iš klubo pastebėjo suplėšytą palaidinę ir nutrauktą grandinėlę, teisiamojo posėdžio metu nurodo, kad tai pamatė sekančią dieną. Į policiją nukentėjusioji kreipėsi praėjus daugiau kaip parai laiko po įvykio - kitos dienos 23 val. Į ekspertus kūno sužalojimo mastui nustatyti kreipėsi po 3 parų, paaiškindama, kad įvykis buvo penktadienį, tačiau įvykis buvo pirmadienį. Nepaisant to, teismui nekilo abejonių dėl nukentėjusios parodymų patikimumo, ir praktiškai visais parodymais rėmėsi grįsdamas nuosprendį - nesivadovavo tik nukentėjusios aiškinimu, kad ji griuvo ir susižalojo galvą, t. y. ta parodymų dalimi, kurią akivaizdžiai paneigia vaizdo įrašas. Tokio įrodymų vertinimo teismas nemotyvavo, taip pat nenurodė motyvų, kodėl jo duotus parodymus atmetė. Tokiu būdu teismas pažeidė ne tik įrodymų vertinimo taisykles, bet ir LAT Senato 2003-06-20 nutarimą Nr. 40, reglamentuojantį nuosprendžio surašymą.
Teismas rėmėsi ir liudytojų V. G., R. C., S. I. parodymais, tačiau neanalizavo jų ryšio tiek tarpusavyje, tiek ryšio su kitais įrodymais, nesiekė pašalinti prieštaravimų. Liudytojas V. G. nurodo, kad jis (A. J.) nukentėjusiąją tempė 2 kartus, tačiau vaizdo įraše tokio tampymo nematyti. Teigia, kad prasidėjus konfliktui, jis (V. G.) kalbėjo su baro savininke, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad jis nuo pat konflikto pradžios iki pabaigos sėdėjo prie stalo ir niekur nuo staliuko nebuvo atsitraukęs. Liudytojas R. C. parodė, kad jis (A. J.) dviem rankom iš priekio traukė nuo kėdės ir švystelėjo nukentėjusiąją nuo kėdės, dėl to, jo manymu, ji neabejotinai turėjo kristi, bet pats to nematė. Nei vienas iš šių liudytojų, lygiai taip pat, kaip ir nukentėjusioji, nekalba, kad jis būtų prisilietęs prie jos dešinės rankos žasto. Byloje nukentėjusiosios prašymu visi apklausti liudytojai yra jos geri draugai, pažįstami nuo vaikystės ir nėra nei vieno nesuinteresuoto bylos baigtimi apklausto liudytojo, kuris galėtų patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingas aplinkybes. Nukentėjusiosios parodymų taip pat nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, jos parodymai galėtų būti vertinami kaip pagrindžiantys kaltę tik visumoje su kitais patikimais, neginčytinais įrodymais, tačiau jų byloje nėra, anaiptol - kaltinimo nepagrįstumą įrodo vaizdo įrašas.
Žemesnės instancijos teismas
BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už mušimą ar kitokį smurtavimą, sukėlusį žmogui fizinį skausmą ar nežymų sužalojimą ar trumpalaikį susargdinimą. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog jis nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia. Jei ir laikyti įrodytu, kad jis savo ranka suspausdamas nukentėjusiąją už dešinės rankos žasto, jai padarė kraujosruvas, tai dar nereiškia, kad gali būti pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. vien tik atsižvelgiant į pasekmes. Ne bet koks fizinės jėgos panaudojimas užtraukia atsakomybę pagal šį straipsnį. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys - subjektyvūs (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę - psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais - gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Šioje byloje nežymus sužalojimas turėtų būti laikomas kaip padarytas dėl neatsargumo - juk fizinė jėga buvo panaudota ne dėl to, kad nukentėjusioji būtų sužalota, o dėl to, kad ji dėl savo ankstesnio netinkamo elgesio, kaip nepageidaujamas asmuo, būtų pašalinta iš klubo, tam naudojant minimalias priemones ir vargu, ar kiekvienu atveju jas naudojant tokia apimtimi, būtų galima numatyti, kad bus padarytas sužalojimas, o juk baudžiamasis įstatymas už nežymų sužalojimą dėl neatsargumo baudžiamosios atsakomybės nenumato.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas prašo nuosprendį panaikinti ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusioji patyrė turtinę žalą. Teismas apsiribojo tik jos paaiškinimu, kad suplėšyta palaidinė, ir ji netinkama naudojimui. Teismas nuosprendyje nurodo, kad kaltinamojo tampymas sugriebus už rankos žasto leidžia pagrįstai manyti, kad įvykio metu buvo suplėšyta nukentėjusios palaidinė. Tokia išvadą teismas grindžia tik prielaida, nors vaizdo įraše jokio tampymo už rankos žasto nematyti. Nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų, kad jai palaidinė buvo suplėšyta, to nepatvirtino nei liudytojai, palaidinė nepateikta apžiūrėti, kad būtų galima spręsti apie jos suplėšymo faktą ir vertę. Teismas net nesiaiškino, ar už 500 Lt ji buvo įsigyta, ar 500 Lt ji galėjo kainuoti įvykio metu, prieš kiek laiko ją įsigijo, kuo neva suplėšyta palaidinė tokia išskirtinė, kad ji kainuoja 500 Lt, kai tuo tarpu panašios palaidinės galėtų kainuoti 50-100 Lt. Nesuprantama, kodėl teismas patikėjo, kad palaidinė suplėšyta nepataisomai, kai nukentėjusioji teigė, kad palaidinė suplyšo per siūlę. Teismas įrodymus vertino nesuprantamais kriterijais, todėl priimtas nuosprendis negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu. Tuo labiau, kad nukentėjusioji teismui melavo, kad ji krito, susižalojo galvą ir pan., kai vaizdo įrašas rodo, kad nieko panašaus nebuvo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusiajai buvo sužalotas dešinės rankos žastas, tačiau vaizdo įraše matyti, kaip A. J. buvo prisilietęs prie kairės rankos. Iš to matyti, kad teismas nesigilino į bylos esmę ir pateiktus įrodymus, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkino civilinį ieškinį.
Teismo posėdyje nuteistasis, gynėjas ir civilinio atsakovo įgaliotoji atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nukentėjusioji ir jos įgaliotoji atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.
Bylos medžiaga nustatya, kad A. J. jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų atlikimo metu ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriaus pareigas ir šių pareigų atlikimo metu privalėjo vadovautis atitinkamais pareiginiais nuostatais (1 t., b. l. 110-112), tame tarpe vykdyti administracijos nurodymus (Nuostatų 2 p.), užtikrinti restorano lankytojų taisyklių laikymąsi – rūpintis nepageidaujamų ar kitaip pažeidinėjančių restorano taisykles asmenų kontrole, taikyti veidų atpažinimo kontrolę „face control“ (Nuostatų 9 p.). Kaip nurodė nuteistasis A. J., nukentėjusiosios T. S. jis asmeniškai nepažįsta, ją žino tik kaip naktinio klubo „Piteris“ klientę. Kadangi klube ji nuolat sukelia konfliktines situacijas, klubo direktorės sprendimu ji buvo nepageidaujamas klube asmuo, apie tai, kad į klubą daugiau nebus įleidžiama, ji buvo įspėta. 2008 m. birželio 22 d. apie 23.30 val. T. S., atėjusi į klubą, garsiai šūkavo. Tada jis, vykdydamas administracijos sprendimą neįleisti T. S., priėjo prie jos staliuko ir paprašė išeiti. Paklaustas, kieno nurodymu ji yra neįleidžiama į klubą, jis paaiškino T. S., kad ji yra nepageidaujama lankytoja klubo direktorės nurodymu. T. S. ėmė įžeidinėti ir plūstis necenzūriniais žodžiais, atsisakė išeiti iš restorano salės. Tada jis, truktelėdamas už rankos į viršų, padėjo jai atsistoti nuo kėdės ir stumtelėjo iš nugaros tolyn nuo staliuko. Naktinio klubo „Piteris“ direktorė liudytoja L. V. patvirtino, kad klube veikia „face control“ sistema ir ne visi klientai yra įleidžiami į klubą. Jos sprendimu nukentėjusioji T. S. dėl konfliktiško elgesio naktiniame klube „Piteris“ yra viena iš nepageidaujamų klientų. Restorane nėra apsaugos darbuotojų, todėl vidaus tvarką prižiūri administratorius A. J.. Tą L. V. nurodytą aplinkybę, kad A. J. klube vykdė ne tik administratoriaus, bet iš dalies ir apsaugos darbuotojo funkcijas, patvirtina ir aukščiau aptartų administratoriaus pareiginių nuostatų turinys. Be to, nukentėjusioji T. S. ir liudytojas V. G. patvirtino, kad A. J. jiems paaiškino, jog klubo direktorės nurodymu turi išvesti iš klubo T. S. kaip nepageidaujamą asmenį. Aptartos aplinkybės neabejotinai rodo, kad įvykio metu A. J. veikė ne kaip privatus asmuo, vedinas ne kokių nors asmeninių ar chuliganiškų paskatų, o kaip valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, nes turėdamas naktinio klubo „Piteris“ vadovybės jam suteiktus administracinius įgaliojimus, vykdė savo pobūdžiu viešasiąs funkcijas – siekė užtikrinti, kad naktinio klubo „Piteris“ lankytojai laikytųsi klubo lankymo taisyklių. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, taip pat pripažino, kad A. J., reikalaudamas iš T. S. išeiti iš klubo, vykdė savo darbines administratoriaus funkcijas, tačiau po to viršijo jam suteiktus įgaliojimus, panaudodamas fizinį smurtą, nes tokia teisė jam, kaip administratoriui, nebuvo suteikta. Aplinkybė, kad jėga išvesdamas T. S. iš klubo, A. J. veikė administracijos vadovės L. V. nurodymu, patvirtinta ir įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-04-16 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. PK-232-526/2009.
BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas gali būti tik privatus asmuo. Valstybės tarnautojas (ar jam prilygintas asmuo) to nusikaltimo subjektas gali būti tik tuomet, jei veikė kaip privatus asmuo. Tokia išvada darytina iš bendrosios ir specialiosios normų konkurencijos įveikimo taisyklės, kad, esant tokiai konkurencijai, taikoma specialioji norma. Todėl valstybės tarnautojai ir jiems prilyginti asmenys atsako pagal BK XXXIII skyriaus, numatančio atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, atitinkamas normas. BK 230 str. 3 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Iš to seka, kad naktinio klubo administratorius, įgaliotas veikti darbdavio vardu ir turintis atitinkamus įgalinimus klubo lankytojų atžvilgiu, siekiant užtikrinti klubo lankytojų bei darbuotojų asmens ir turto saugą, yra valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo. Tokios nuostatos laikomasi ir kasacinėje praktikoje panašaus pobūdžio bylose (kasacinė byla Nr. 2K-304/ 2008).
Remdamasi išdėstytu kolegija daro išvadą, kad duotoje situacijoje A. J. negali būti BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektu, o jam inkriminuotuose veiksmuose galima įžvelgti BK 228 str. 1 d. ar 229 str. numatytų nusikalstamų veikų požymius. Tačiau šių nusikalstamų veikų įrodinėjimas privataus kaltinimo tvarka pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra galimas. Nustačius, kad A. J. nėra pagrindo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d., o jo veiksmuose galimai yra BK 228 str. 1 d. ar 229 str. numatytų nusikalstamų veikų, dėl kurių turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, požymių, kolegija sprendžia klausimą dėl privataus kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. proceso nutraukimo ir bylos perdavimo prokurorui (BPK 409 str. 4 d.).
Apeliacinės instancijos teismo galimus procesinius sprendimus nustatančiame BPK 326 str. nėra numatyto specialaus pagrindo nutraukti privataus kaltinimo procesą ir bylą perduoti prokurorui. Vienok pažymėtina, kad pagal BPK 415 str. nuostatas viena iš privataus kaltinimo proceso išimčių, lyginant jį su valstybinio kaltinimo procesu, yra ta, jog privataus kaltinimo procese nukentėjusiojo skundas yra prilyginamas kaltinamajam aktui valstybinio kaltinimo procese. Akivaizdu, jog nukentėjusiosios skundas nagrinėjamoje byloje neatitinka BPK 412 str. 2 d. privataus kaltinimo skundui keliamų reikalavimų – skunde yra aiškiai netinkamai kvalifikuota nusikalstama veika, kurios padarymu privati kaltintoja kaltina A. J.. Kaip jau minėta, net ir tuo atveju, jeigu A. J. inkriminuoti nusikalstami veiksmai būtų įrodyti, jie negali būti kvalifikuojami pagal BK 140 str. 1 d. Taigi apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo A. J. yra pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d., yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Todėl kolegija, vykdydama BPK 409 str. 4 d. reikalavimus, taiko analogiją ir šį nuosprendį naikina, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 5 p. Naikindama nuosprendį, kolegija, vengdama iš anksto įtakoti galimus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo sprendimus tolesnėje proceso eigoje, nepasisako dėl apeliacinų skundų argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas ir A. J. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų įrodytumas, kadangi, nutraukus privataus kaltinimo procesą, visi baudžiamojo proceso pradžios, eigos ir užbaigimo klausimai turi būti bendra baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka sprendžiami iš naujo. Pažymėtina ir tai, kad pagal T. S. pareiškimą dėl A. J. veiksmų tyrėjos 2008-07-03 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nustačius, kad A. J. veiksmuose nėra BK 178 str. ir 284 str. numatytų nusikalstamų veikų požymių, taigi šis nutarimas BPK 3 str. 1 d. 8 p. prasme nėra kliūtis perduoti prokurorui spręsti A. J. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 str. 1 d. ar 229 str. klausimą.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 409 str. 4 d., 326 str. 1 d. 5 p., 332 str.,
nutaria:
panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį, privataus kaltinimo procesą dėl T. S. privataus kaltinimo tvarka paduoto skundo prieš A. J. nutraukti, ir bylos medžiagą perduoti prokurorui.
Nutartis neskundžiama.