- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- I-760-279/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00684-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Gytis Račkauskas
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos, atstovei A. V.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovei Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja D. P. patikslintu skundu (b. l. 49-54) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovės 160 852,70 Lt turtinės žalos atlyginimo; 2) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovės 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 3) priteisti iš atsakovės visas pareiškėjos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja, pagrįsdama savo skundo reikalavimus, nurodo, kad įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2002-02-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjos tėvas I. P. iki 1950 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, dalį. I. P., įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais pateikusiam prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Utenos rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) nuosavybės teisių neatkūrė motyvuodama tuo, jog piniginė kompensacija už I. P. nuosavybės teise valdytą pastato dalį jau išmokėta kitam asmeniui. Utenos rajono valdybos 1990-08-20 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta iki 1990 m. spalio 1 d. apmokėti reabilituotiems asmenims ar jų įpėdiniams už konfiskuotą turtą iš valstybės biudžeto lėšų, tame tarpe R. ir M. K. įpėdiniui J. K. už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje. Būtent šiuo potvarkiu, pareiškėjos manymu, Administracija atliko neteisėtus veiksmus, t. y. R. ir M. K. įpėdinis piniginę kompensaciją gavo neteisėtai, kadangi (duomenys neskelbtini), Utenoje esantis pastatas (jo dalis) iki nacionalizacijos priklausė pareiškėjos tėvui I. P., tai reiškia, kad nuosavybės teisės J. K. į šį turtą atkurtos nesant tam jokio teisinio pagrindo. Utenos rajono savivaldybei atkūrus nuosavybės teises J. K. į pareiškėjos tėvui iki neteisėto nusavinimo priklausiusį turtą, pareiškėja neturi galimybės įgyvendinti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl, siekdama savo pažeistų teisių gynybos, yra priversta kreiptis į teismą, prašydama priteisti dėl Utenos rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėja nurodo, jog dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patirtą turtinę žalą sudaro turto, į kurį pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės, jei atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, vertė, t. y. 160 852,70 Lt, nurodyta Juridinių asmenų registro išraše. Pareiškėja dėl atsakovės neteisėtų veiksmų taip pat patyrė ir neturtinę žalą, kurią įvertino 20 000 Lt. Neturtinė žala pasireiškia neigiamais dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, nervine įtampa ir pažeminimu, dėl ko pareiškėja prarado pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus mano, kad jos skundas turėtų būti patenkintas.
Pareiškėjos atstovas advokato padėjėjas G. Račkauskas prašo patenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais argumentais. Atstovas taip pat pabrėžė, jog pareiškėja turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. žalos atsiradimą kildina iš Utenos rajono valdybos 1990-08-20 potvarkio Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta J. K. išmokėti piniginę kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą – pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje, kuris iki neteisėto nusavinimo priklausė pareiškėjos tėvui I. P. Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2002-02-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02. Tokiu būdu pareiškėja prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Nesutikdama su neteisėtais Administracijos veiksmais, pareiškėja savo teises bandė ginti teismuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog pareiškėja gali įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese tik nuginčijusi aukščiau minėtą Utenos rajono valdybos potvarkį. Atsakovė, priėmusi šį administracinį aktą, užkirto kelią ir galimybę pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į jos tėvo iki nusavinimo valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja dėl tokių atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią ir prašoma priteisti.
Atsiliepimas
Atsakovės Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos, atstovė A. V. nesutinka su pareiškėjos reikalavimais ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime į skundą (b. l. 57-58) nurodė, jog pareiškėja, siekdama turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, šios žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Administracijos veiksmų, kuomet buvo atsisakyta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja dėl Administracijos veiksmų ne kartą kreipėsi į teismus, siekdama savo teisių gynimo, tačiau visose išnagrinėtose administracinėse bylose teismai pripažino, jog Administracija jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nevilkino pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovė įvykdė tuos veiksmus, kuriuos ją, kaip viešojo administravimo subjektą, įpareigojo atlikti jos veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Nesant vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų – nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė pareiškėjos pareikštiems reikalavimams prašo taikyti ieškinio senatį, kadangi administracinis aktas – potvarkis, iš kurio pareiškėja iš esmės kildina turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą, priimtas dar 1990 metais, pareiškėja po savo tėvo I. P. mirties (duomenys neskelbtini) įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, apie šio administracinio akto (iš kurio kildina atsakovės neteisėtus veiksmus) pareiškėjai buvo žinoma nuo pat jos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pradžios. Visos šios aplinkybės rodo, jog pareiškėja yra praleidusi trijų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl jos skundas neturėtų būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėja pareiškė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jos nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos – Utenos rajono savivaldybės administracijos – veiksmais (neveikimu), atsisakant atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą turtą. Pareiškėjos ir jos atstovo manymu, tuometė Utenos rajono valdyba 1990-03-20 priėmė potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims arba jų įpėdiniams“ ir jo priedėlį (b. l. 15-19), kuris yra neteisėtas, kadangi šiuo potvarkiu buvo eliminuota galimybė pareiškėjai (jos tėvui) atkurti nuosavybės teisės už neteisėtai nusavintą turtą. Būtent šį administracinį aktą, kurį priėmė tuometė Utenos rajono valdyba, pareiškėja įvardija kaip neteisėtą ir dėl šio akto priėmimo jai atsirado turtinė ir neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad apygardų administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti ( CK 6.271str. 4 d. ).
Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Atsakovės atstovė A. V. prašo teismą pareiškėjos reikalavimui taikyti trijų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėja nurodo, kad ji dėl aukščiau minėto Utenos rajono valdybos potvarkio negalėjo įgyvendinti savo teisių nuosavybės teisių atkūrimo procese, o apie šį administracinį aktą sužinojo 2002 metais, kuomet kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėja, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl, jos manymu, netinkamų Utenos rajono savivaldybės administracijos veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teismas pažymi, jog pareiškėja, siekdama atkurti nuosavybės teises į jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, nuolat bendravo su Utenos rajono savivaldybės administracijos specialistais, savo teises taip pat ne kartą bandė ginti teismuose. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-02-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A2-119-2003, kurioje pareiškėja reiškė reikalavimą dėl vilkinimo atkurti nuosavybės teises, konstatavo, jog tik esant nuginčytam Utenos rajono valdybos 1990-08-20 potvarkiui Nr. (duomenys neskelbtini) (iš kurio pareiškėja kildina žalą), galimas nuosavybės teisių atkūrimas. Tokiu būdu pareiškėja jau tuo metu žinojo apie minimą administracinį aktą. Galutiniu ir neskundžiamu sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsprendė ginčą dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalimumo. Būtent šis momentas laikomas senaties termino pradžia, kai pareiškėja sužinojo, kodėl nuosavybės teisės negali būti atkurtos ir kokių priemonių turi būti imamasi. Pareiškėjai šioje administracinėje byloje atstovavo advokatė ir jai buvo prieinama kvalifikuota teisinė pagalba. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų buvę suvaržytos teisės ar trukdyta įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Netgi priešingai, pareiškėja labai aktyviai siekė nuosavybės teisių atkūrimo tiek bendraudama su Utenos rajono savivaldybės administracijos specialistais, tiek ginčydama jų priimtus sprendimus, veiksmus ir neveikimą teismuose. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti vėliausiai 2003-02-27, priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A2-119-2003, tačiau į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo sužinojimo apie jos teisių pažeidimą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėja, skunde argumentuodama savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nenurodė teismui priežasčių, pateisinančių skundo padavimo teismui senaties termino praleidimą, neprašė jo atnaujinti, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi bendrąjį ieškinio senaties (materialaus teisinio intereso gynimo) terminą, byloje taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl atsakovės Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos, prašymas taikyti ieškinio senaties terminą skundo reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas, atitinkamai pareiškėjos reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, atmestini kaip nepagrįsti (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pareiškėja taip pat prašo teismo priteisti jos naudai iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, t. y. pareiškėjos skundas atmestinas, todėl prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teismas,
nusprendžia:
pareiškėjos D. P. skundą atsakovei Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.