- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- ATP-634-319/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-27-3-00041-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Rimas Švirinas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs K. J. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014-03-19 nutarimo administracinio teisės pažeidimų byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. J. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl to, kad jis 2014 m. vasario 1 d. 16 val. 40 min. Lazdijų r. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punkto, numatančio, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti, reikalavimus, 125 punkto, įpareigojančio vairuotoją važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, reikalavimus, dėl ko, prasilenkdamas su priešais važiavusiu automobiliu „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu R. Ž., jį kliudė ir apgadino; po to, pažeisdamas KET 232 punkto reikalavimus, nustatančius, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti; jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais; jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą, reikalavimus pasitraukė iš eismo įvykio vietos, su kuria yra susijęs.
Žemesnės instancijos teismas
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014-03-19 nutarimu K. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 str. 2 d. ir nubaustas 150 Lt bauda, pagal 130 str. 1 d. nubaustas 3200 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. nuobaudos subendrintos ir galutinė nuobauda paskirta 3200 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu K. J. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014-03-19 nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apelianto vertinimu, byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų neabejotinai ir vienareikšmiškai įrodančių jo kaltę. Jo kaltė padarius ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą yra neįrodyta byloje esančiais įrodymais, o teismas padarė išvadą, kad jis padarė ATPK 127 str. 2 d. pažeidimą remdamasis tik eismo įvykio vietos schema, kuri buvo surašyta remiantis tuo, ką sakė nukentėjusioji R. Ž., tą patvirtina pareigūno D. V. parodymai, bei nukentėjusiosios parodymais. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad eismo įvykio schema buvo surašyta su klaidomis, tą patvirtino ir pareigūnas, todėl apeliantas nesutinka, kad eismo įvykio schema yra patikimas įrodymas, iš kurio galima spręsti ir daryti išvadas apie apelianto kaltę dėl eismo įvykio. Institucijos surašiusios administracinį teisės pažeidimo protokolą atstovas nurodė, kad dėl ATPK 127 str. 2 d. galima yra abiejų vairuotojų kaltė, kad abu nepasitraukė į šonus ir nesustojo.
Apeliaciniame skunde K. J. taip pat nurodė, kad skundžiamame nutarime išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas. Jis nuo pat bylos pradžios teigė, kad jis nėra kaltas dėl autoįvykio, kad kalta R. Ž.. Apeliantas nurodė autoįvykio aplinkybes, kurios nesutapo su nukentėjusiosios parodymais. Į prieštaravimus tarp administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir nukentėjusiojo parodymų teismas priimdamas skundžiamą nutarimą neatsižvelgė. Skunde nurodo, kad eismo įvykis įvyko apie 16.00 val. tą patvirtina ir jo žmona bei liudytojas D. L., o nukentėjusioji nurodė įvykio laiką 16.45 val. Apeliantas po eismo įvykio sustojo iš karto, nes važiavo nedideliu greičiu, o nukentėjusioji sustojo už 100 m., tą rodo ir eismo įvykio schema, o esant dideliam greičiui sustoti greitai neįmanoma. Nukentėjusioji ir keleiviai pirmi sėdo į automobilį ir išvažiavo. Po kiek laiko išvažiavo ir apeliantas. Teismas be pagrindo atmetė įrodymus, kurie patvirtina apelianto dėstomas aplinkybes t. y. liudytojų G. J. ir D. L. parodymai, kurie patvirtina apelianto parodymus dėl įvykio laiko, bei tai, kad R. Ž. iš eismo įvykio vietos pasišalino pirma. Nukentėjusiosios parodymų atitikimu tikrovei leidžia abejoti tai, kad tiek apeliantas, tiek jo sutuoktinė tvirtina kitokias negu nurodo nukentėjusioji aplinkybes. Nukentėjusiosios parodymai nesutapo ir kartu su ja važiavusio K. J. parodymais.
Apeliantas skunde nurodė, kad eismo įvykis ir kilusi reali grėsmė apelianto bei jo šeimos narių saugumui lėmė tai, kad apeliantas ir jo žmona buvo ištikti šoko. Apeliantas buvo tokioj emocinėj būsenoj, kad jį ėmė baimė dėl savo, žmonos ir ką tik gimusio ir sergančio sūnaus saugumo. Žmona prašė važiuoti namo, nes bijojo, kad ,,Audi A6 Avant“ negrįžtų, kad ko jiems nepadarytų. Buvo žiemos metas, šalta, motinai reikėjo maitinti, pervystyti kūdikį. Apeliantas negalėjo atsiminti nei ,,Audi A6“ valstybinių numerių, nepažinojo nei vairuotojos nei su ja važiavusių asmenų. Galiausiai šių asmenų eismo įvykio vietoje jau nebuvo, o automobiliui padaryta žala, jo vertinimu, nebuvo didelė. Šių visų aplinkybių visuma lėmė, kad į eismo įvykio vietą nekvietė policijos ir išvažiavo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas yra charakterizuojamas teigiamai, susituokęs, augina du mažamečius vaikus, apibūdinamas kaip ramaus būdo, nuoširdus, draugiškas, paprastas žmogus.
Atsiliepimas
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014-03-19 nutarimą palikti nepakeistą ir K. J. apeliacinio skundo netenkinti.
K. J. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pagal ATPK 257 str. duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas nagrinėjant bylą yra organo (pareigūno), šiuo atveju teismo, išimtinė teisė. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime nėra ATPK normų pažeidimas, jeigu nutarimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. J. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo išvados pagrįstos surinktų duomenų visumos analize ir vertinimu, ATPK 284 str., 257 str. nuostatos nepažeistos, todėl skundžiamas nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas. K. J. pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Apeliantas neigia savo kaltę ne tik tyčia pasišalinus iš įvykio vietos, tačiau ir sukėlus eismo įvykį, dėl kurio buvo padaryta žala svetimam turtui. Apeliantas nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tačiau subjektyvus apelianto požiūris į teismo įrodymų vertinimą nėra pagrindas konstatuoti, kad nutarimas nepagrįstas.
ATPK 127 str. 2 d. numatyta atsakomybė už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji šio pažeidimo sudėties požymiai apelianto veikoje įrodyti eismo įvykio vietos schema (b. l. 9), fotolentelėmis (b. l. 3-4, 8), pareigūnų tarnybiniais pranešimais (b. l. 2, 7), R. Ž.. paaiškinimais (b. l. 15), jos parodymais teisme, bei pareigūnų ir liudytojų parodymais teisme. Eismo įvykio aplinkybės užfiksuotos pagal nukentėjusiosios paaiškinimus. Ji nuosekliai teigė, tiek paaiškinimuose, tiek ir teisme, jog jai važiuojant keliu (duomenys neskelbtini) važiavo link (duomenys neskelbtini). Važiuodama (duomenys neskelbtini) teritorijoje, ji pamatė priešais atvažiuojantį automobilį ,,Volvo“, pastebėjo, kad jis važiuoja viduriu kelio, kadangi kelias siauras ir vingiuotas, siekdama prasilenkti su atvažiuojančiu automobiliu, ji pristabdė automobilį, pasitraukė į dešinį kelkraštį, tačiau prasilenkiant išgirdo kažkokį garsą, suprato, kad prasilenkiant automobiliai vienas kitą kliudė veidrodėliais, ir, pavažiavusi apie 100 metrų nuo susidūrimo vietos sustojo. Iš sustojusio automobilio ,,Volvo“ atėjo jaunuolis, priekaištaudamas jai, tačiau, pamatęs, kad ji ne viena automobilyje, grįžo prie automobilio ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Eismo įvykis įvyko apie 16.40 val., netrukus po to, jos vyras pranešė policijai apie eismo įvykį, nurodė nuvažiavusio automobilio požymius ir valstybinius numerius. Šiuos paaiškinimus bei parodymus patvirtina eismo įvykio vietos schema, bei fotolentelės – (b. l. 3, 4, 8), iš kurių matyti, jog apgadinti automobilių galinio vaizdo kairės pusės veidrodžiai. Iš pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, jog pareigūnams nukentėjusioji nurodė analogiškas įvykio aplinkybes.
Skunde teigiama, kad eismo įvykio schema buvo surašyta su klaidomis, todėl yra nepatikimas įrodymas ir iš jo negalima daryti išvadų dėl apelianto kaltės, taip pat nesutinkama su teismo nustatyta įvykio vieta. Apylinkės teismas įvertino tiek nukentėjusiosios, liudytojų, pareigūnų, tiek paties apelianto nurodomas aplinkybes, kas leido teismui spręsti, jog autoįvykis įvyko automobiliams važiuojant priešingomis kryptimis, prasilenkimo metu. Kiti autoįvykio schemoje nurodyti duomenys atitinka nukentėjusiosios, liudytojų parodymus ir pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytą informaciją. Aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo įrodymų vertinimui, kad po eismo įvykio apžiūrint eismo įvykio vietą, automobilio ,,Volvo“ veidrodėlio šukės rastos kelkraštyje, pagal automobilio ,,Audi A6 Avant“ važiavimo kryptį, t.y. priešingos eismo juostos kelkraštyje, nei važiavo automobilis ,,Volvo S60“, vairuojamas apelianto. Eismo įvykio vieta pažymėta 0,8 m atstumu nuo asfaltuoto kelio krašto. Teismas teisingai įvertino, kad asfaltuoto kelio plotis - 3,70 m, ir nusprendė, kad automobilių susidūrimo vieta - automobilio ,,Audi A6 Avant“ eismo juostoje. Įvykio vietos schemoje detaliai aprašyti matavimų rezultatai. Tad įvertinus šių duomenų visumą, teismui nekyla abejonės, jog duomenys, kuriais rėmėsi teismas, yra patikimi, jie fiksavo administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyto įvykio pasekmes ir tai neabejotinai patvirtina nukentėjusiosios paaiškinimus ir suteikia pagrindą tikėt jos parodymais, kad ji važiavo savo eismo juosta, buvo pasitraukusi dešiniau, tuo tarpu apeliantas nesiėmė visų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo krašto, tuo pažeidė KET 9 p, 125 p. reikalavimus, dėl to savo vairuojamos transporto priemonės galinio vaizdo veidrodėliu užkabino nukentėjusiosios transporto priemonės galinio vaizdo veidrodėlį ir jį sugadino. Išvada dėl to, kad KET reikalavimus pažeidė būtent K. J., darytina taip pat įvertinus ir eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotą šukių išsidėstymą. Tai tik patvirtina R. Ž. parodymus, kad ji stengėsi važiuoti kuo dešiniau, ir susidūrimas įvyko nukentėjusiosios kelio pusėje.
Apeliantas skunde taip pat ginčija kaltę dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo, tačiau aukštesnės instancijos tesimas, patikrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl šios veikos taip pat nepagrįsti ir turi būti atmesti.
Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Teismų praktikoje eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas be pagrindo atmetė liudytojų D. L. ir G. J. parodymus, kurie nurodo, kad eismo įvykis įvyko apie 16.00 val., priešingai nei nurodo nukentėjusioji, jog įvykis įvyko apie 16.45 val., liudytojas D. L. taip pat nurodė, jog prasilenkė su automobiliu Audi, važiuodamas toliau pamatė stovintį apelianto automobilį šalikelėje. Anot apelianto šie liudytojų parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji prima pasišalino iš eismo įvykio vietos.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas analizavo šias apelianto nurodomas aplinkybes ir nustatė, kad įvykis įvyko 16.40 val., tą patvirtina bylos duomenų visuma – eismo įvykio vietos schema, tarnybiniai pranešimai, nukentėjusiosios paaiškinimas, kurie atitinka ir ataskaitų žiūryklėje užfiksuotus duomenis. Apeliantas neneigia apie 16.00 val. važiavęs nuo Seirijų link Avižienių ir supratęs, kad įvyko eismo įvykis, sustojo. Tai, kad apelianto, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymuose nurodomas skirtingas įvykio laikas, esminės reikšmės neturi. Tai nelaikytina įrodymų prieštaringumu, nes tiek apeliantas, tiek ir liudytojai nurodo laiką apytiksliai.
Kaip jau aptarta anksčiau, byloje pagrįstai nustatyta, jog apeliantas buvo neatsargus, pažeidė KET 9 p., 125 p. reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, buvo apgadintas R. Ž. automobilis. Byloje nukentėjusiosios paaiškinimais, o taip pat ir paties apelianto paaiškinimais, parodymais neginčytinai nustatyta, jog abu automobiliai po eismo įvykio sustojo šalikelėse. Tai rodo, jog apeliantas suprato jog įvyko eismo įvykis, ir nors jis teigia, kad dėl įvykio jis nekaltas, tačiau KET 232 p. nurodyta pareiga visiems eismo įvykio dalyviams t.y. tiek nukentėjusiajam tiek kaltininkui pasilikti įvykio vietoje, ir užpildyti eismo įvykio deklaraciją, o jei dėl įvykio nesutariama, kviesti policiją, apeliantas to nepadarė, todėl teismas teisingai konstatavo, jog apeliantas iš eismo įvykio vietos pasišalino. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad nukentėjusiosios R. Ž. sutuoktinis pranešė policijos pareigūnams apie eismo įvykį, o šiems atvykus į įvykio vietą K. J. įvykio vietoje nebuvo.
Apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, kad iš nukentėjusiosios automobilio išlipę vyriškiai buvo neblaivūs, elgėsi agresyviai, jis važiavo su žmona ir mėnesio laiko kūdikio, kurį reikėjo maitinti, o jiems nuvažiavus, apeliantas bijojo, kad jie grįš ir jiems kažką padarys, nepaneigia padaryto pažeidimo fakto, todėl atmestini, kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį nei keisti, nei naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
palikti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nutarimą nepakeistą ir K. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.