Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-10-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-385/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-21
Bylos Nr.
1A-385/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Kęstutis Jucys (pran.), Elena Vainienė
Nuteistasis
R. P.
Nukentėjusysis
G. V.
Advokatai
Romaldas Brilius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-385/2009Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Viktoro Kažio, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,gynėjui advokatui Romaldui Briliui,nuteistajai R. P. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 1 punktą, nuteista 6 (šešeriems) metams laisvės atėmimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš R. P. G. V. priteista 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios G. V. civilinis ieškinys dėl 2 700 litų turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteista už tai, kad 2008 m. sausio 1 d., apie 02.00 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buto, esančio (duomenys neskelbtini) , virtuvėje tarpusavio konflikto su savo sugyventiniu T. V. metu tyčia vieną kartą dūrė virtuviniu peiliu pastarajam į krūtinės sritį, taip padarė jam durtinę-pjautinę kiauryminę kairės pusės krūtinės ląstos žaizdą su pjautiniu kairės pusės VI šonkaulio viršutinio krašto pažeidimu, kiauriniu durtiniu-pjautiniu širdiplėvės pažeidimu dešinio širdies skilvelio srityje, kiauriniu durtiniu-pjautiniu dešinio širdies skilvelio pažeidimu, kairio diafragmos kupolo kiauriniu durtiniu-pjautiniu pažeidimu, ūmiu nukraujavimu į krūtinės ląstos ertmę, todėl T. V. nuo durtinio-pjautinio kiauryminio kairės pusės krūtinės ląstos ertmės sužalojimo mirė.

Šalies argumentai

Nuteistoji R. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai bausmę, netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas. Teismas, anot apeliantės, neįsigilino į jos kaip kaltininkės asmenybę, gyvenimo sąlygas, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, kurios turi lemiamos reikšmės individualizuojant ir skiriant bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistoji dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, kad gyvena viena ir augina mažametį vaiką. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė jai švelnesnės, negu BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyta, bausmės rūšies.

Skunde pažymima, kad nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ji laisva valia nuoširdžiai prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir dėl to labai gailisi, kritiškai vertina savo elgesį ir stengėsi sušvelninti nusikaltimo padarinius: po nusikalstamos veikos padarymo atlygino padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiųjų ir su jais susitaikė. Šiuo metu su nukentėjusiaisiais palaiko glaudžius ryšius, nes jie yra jos mažamečio vaiko seneliai. Šios aplinkybės nepašalina baudžiamosios atsakomybės, tačiau jos vertintinos kaip atsakomybę lengvinančios.

Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad ji viena augina mažametę dukrą ir prižiūri invalidę nusenusią, reikalingą nuolatinės priežiūros savo senelę L. R. , kurių nebus kam prižiūrėti, jeigu jai reikės atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad jos mažametė dukra dar maitinama motinos pienu, todėl, jai paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nebus kam maitinti jos mažametę dukrą. Teismas pagrįstai nustatė byloje esant BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas sąlygas, tačiau nepagrįstai taikė BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punktą, o ne BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas. Tai, kad teismas šias nuostatas galėjo pritaikyti, patvirtina tai, jog ji nusikalto pirmą kartą dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, kurioms atsirasti turėjo įtakos ir nukentėjusiojo netinkamas elgesys. Be to, pažymi, kad nusikalto mylimam žmogui, būsimam sutuoktiniui, savo vaiko tėvui, pati užaugo skurde ir varge. Pasmerkusi tėvų elgesį ji mokosi, siekia įsigyti specialybę, kad galėtų dirbti ir išlaikyti vaiką. Padariusi nusikalstamą veiką, iš karto visiems pranešė, ką padarė, davė nuoširdžius parodymus, prisipažino, visiškai atlygino nukentėjusiesiems padarytą žalą. Teismas, parinkdamas bausmės rūšį, turėjo atsižvelgti į tai, kad nusikalstama veika padaryta neapgalvotai, nesiekiant tokių pasekmių. Šios aplinkybės leidžia taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes tokia bausmė atitiktų teisingumo principą. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Tai reiškia, kad BK 1 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo ir bausmės turi būti teisinga pusiausvyros proporcija. Nuteistoji skunde akcentuoja tai, kad teisinga bausmė yra tada, kai įvertinama kaltininko ir nukentėjusiojo interesai ir nė vienam iš jų nesuteikiamas prioritetas.

Prašo pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir paskirti jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 17 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Šioje nutartyje nurodyta, kad nuteistosios apeliacinio skundo pagrindinis prašymas buvo paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje, t. y. atsižvelgus į visas sąlygas, esančias BK 62 straipsnio 2 dalyje, pritaikyti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad šį savo prašymą nuteistoji R. P. grindė dviem esminėmis aplinkybėmis: 1) ji vienintelė išlaiko mažametę dukrą Orestą, gimusią 2008 m. liepos 11 d., kurios dėl paskirtos šešerių metų laisvės atėmimo bausmės nebus kam prižiūrėti; 2) nuteistoji prižiūri ir visapusiškai rūpinasi invalide senele L. R. , kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra. Šių aplinkybių pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti ir įvertinti, tačiau to nepadarė, t. y. aplinkybės dėl močiutės priežiūros nebuvo patikrintos ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo įvertinta, ar teisinga teismo išvada, kad laisvės atėmimo bausmė yra tinkamiausia priemonė kriminalinės bausmės paskirčiai realizuoti, ar dėl jos paskyrimo nenukentės vienerių metų neturinčios mažametės dukters priežiūra ir nuteistosios skunde nurodomo nusenusio, sergančio, taip pat priežiūros reikalaujančio asmens interesai. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji prie apeliacinio skundo pridėjo išrašą iš medicininių dokumentų apie L. R., gimusios 1935 metais, sveikatos būklę ir priežiūros jai būtinumą, tačiau ši bylos medžiaga nebuvo ištirta, L. R. sveikatos būklės, išlaikymo ir priežiūros aplinkybės nebuvo tikrinamos, nors teismui pateikta papildoma medžiaga privalo būti perskaityta ir perduota susipažinti proceso dalyviams. Byloje esantis išrašas iš L. R. medicininių dokumentų ir nukentėjusiosios G. V. prašymas dėl bausmės švelninimo, civilinio ieškinio atlyginimo nebuvo ištirti ir įvertinti.

Šalies argumentai

R. P. ir jos gynėjas prašo nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. P. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. P. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija) numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistoji neginčija faktinių bylos aplinkybių, tik prašo, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo principus teismas už padarytą nusikaltimą skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę R. P. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje: atsižvelgė į jos asmenybę (teisiama pirmą kartą, yra jauno amžiaus, teigiamai charakterizuojama), tai, kad padarė labai sunkų nusikaltimą, nusikalto netiesioginės tyčios kaltės forma, yra nustatyta viena atsakomybę sunkinanti ir dvi lengvinančios aplinkybės, dėl šių nusikalstamų veiksmų atsirado neatitaisomų padarinių. BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad R. P. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino visiškai, apie įvykį davė išsamius parodymus, todėl prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pagrįstai pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas R. P. pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad teismas, skirdamas bausmę, nei vienai iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių išskirtinės prioritetinės reikšmės nesuteikia. Šios visos aplinkybės sudaro vieningą visumą, į kurią teismas privalo atsižvelgti, skirdamas bausmę.

Šioje baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad nuteistoji iš tikrųjų išlaiko savo mažametę dukrą O. gimusią 2008 m. liepos 11 d., ją myli ir rūpinasi (t. 2, b. l. 46, Druskininkų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos pažyma Nr. S1-351). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į baudžiamosios bylos aplinkybių, kurios mažina padaryto nusikaltimo pavojingumą, visumą, nuteistosios kaip asmenybės pavojingumą visuomenei (charakterizuojama teigiamai (t. 1, b. l. 167), į kitas byloje nustatytas BK 62 straipsnio taikymo sąlygas, padarė išvadą, kad R. P. tikrai išlaiko mažametę dukterį, kurios, paskyrus ilgalaikę įstatyme numatytą bausmę, nebūtų kam prižiūrėti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka visiškai. Tačiau nuteistoji R. P. apeliaciniame skunde teigia, kad, skiriant jai bausmę, buvo netinkamai įvertinta arba apskritai liko neįvertinta tai, kad ji nusikalto pirmą kartą, jog nusikalstamiems veiksmams turėjo įtakos nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės bei netinkamas paties nukentėjusiojo elgesys; kad nusikalto prieš būsimą sutuoktinį, savo vaiko tėvą ir nors užaugo skurde, tačiau mokosi, stengiasi išlaikyti vaiką, be to, nuo pat pradžių prisipažino ir davė nuoširdžius parodymus, atlygino nusikaltimu padarytą materialinę žalą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiais nuteistosios teiginiais nesutinka visiškai. Kaip matyti iš skundžiamo Apygardos teismo nuosprendžio, R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teismas, pritaikęs BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 1 punkto nuostatas, paskyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. mažesnę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė. Skirdamas tokią bausmę, teismas atsižvelgė ne tik į BK 62 straipsnyje nurodytas privalomas sąlygas, leidžiančias kaltininkui skirti švelnesnę bausmę už sankcijoje numatytos bausmės minimumą (asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybės, turtinės žalos atlyginimą, mažamečio vaiko išlaikymą), bet ir į visas kitas aplinkybes: netinkamą jos motinos elgesį užtikrinant mažametės dukros (nuteistosios) priežiūrą ir auklėjimą; kad nuteistoji vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, sukėlusią sunkias pasekmes. Todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apygardos teismas neįsigilino į jos asmenybės ypatumus, gyvenimo sąlygas, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, turėjusias reikšmės individualizuojant bausmę.

Nuteistoji R. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji susitaikė su nužudytojo T. V. tėvais, atsiprašė jų ir šiuo metu su jais palaiko glaudžius ryšius. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės vertintinos kaip jos atsakomybę lengvinančios. Iš tikrųjų, byloje yra G. V. ir A. J. V. prašymas, kuriame jie nurodo, kad atleido nuteistajai ir pretenzijų dėl sūnaus nužudymo neturi (t. 2, b. l. 42). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nužudytojo T. V. motina (nukentėjusioji G. V. ) teisme prašė, kad R. P. būtų paskirta griežta bausmė (t. 2, b. l. 24-25). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistosios skunde nurodytos aplinkybės yra prieštaringos. BK 59 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teismas į jas gali atsižvelgti skirdamas bausmę. Šios R. P. skunde nurodytos aplinkybės neturi esminės reikšmės nei parenkant bausmės rūšį, nei nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, todėl vien tik tuo pagrindu nuteistajai parinkti kitą bausmės rūšį ar mažinti laisvės atėmimo bausmės trukmę nėra pagrindo.

Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas yra ne bausmės skyrimo taisyklė, bet išimtis – švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms sąlygoms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Teismas gali, tačiau neprivalo skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, tačiau nustatęs pagrindus, leidžiančius taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, privalo švelnesnės bausmės skyrimo galimybę apsvarstyti ir parinkti tokią valstybės prievartos priemonę, kuri būtų adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir atitiktų šiame straipsnyje esančias sąlygas, nurodančias į mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą. Šių aplinkybių nustatymas ir tinkamas įvertinimas yra vienas iš klausimų, svarstytinų nustatant bausmės rūšį ir jos dydį. Nuteistoji R. P. prašydama jai paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, skunde ypač akcentuoja tai, kad ji išlaiko mažametę dukrą, prižiūri nusenusią močiutę, kurių nebus kam prižiūrėti ir rūpintis, jeigu jai reikės atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka dėl šių motyvų: pirma, iš aukščiau paminėto Druskininkų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos rašto matyti, kad, R. P. nuteisus realia laisvės atėmimo bausme, jos mažametis vaikas bus apgyvendintas valstybiniuose kūdikių namuose, nes giminaičiai atsisako juo pasirūpinti; akivaizdu, kad tokiu atveju vaiko priežiūra ir išlaikymu pasirūpins atitinkamos valstybinės institucijos; antra, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. Nr. IX-994 redakcija) 5 skirsnis (151-153 straipsniai) reglamentuoja nėščių moterų ir vaikus iki trejų metų turinčių motinų laisvės atėmimo bausmės atlikimo ypatumus. Tokiu atveju nuteistajai paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, tarp jos ir mažametės dukros socialiniai ryšiai nebus nutraukti; trečia, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė nedirba, pragyvena iš gaunamos pašalpos už vaiką, jai taip pat padeda močiutė L. R. . Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistoji materialiai išlaiko L. R. , o tik jai padeda. Iš teismui pateiktų išrašų iš medicinos dokumentų matyti, kad L. R. skundžiasi silpnumu, širdies ir galvos skausmais, jai reikalinga priežiūra (t. 2, b. l. 41); 2009 m. rugsėjo 21 d. pažymoje nurodyta, kad L. R. serga širdies ir smegenų kraujagyslių ateroskleroze, reikalinga, kad kažkas jai padėtų judėti. Tačiau iš Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pažymos Nr. S-1664 matyti, kad nuteistosios močiutei L. R. rūpyba nėra įsteigta, specialūs poreikiai jai nenustatyti. Be to, iš nuteistosios parodymų teisme matyti, kad L. R. turi daugiau anūkų, todėl ją gali prižiūrėti ir kiti giminės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog R. P. turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinio teismo nuomone, R. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja proporcingumo principui. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad R. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra tinkamiausia priemonė kriminalinės bausmės paskirčiai realizuoti ir dėl to nenukentės mažametės dukters priežiūra ir nusenusio, sergančio, taip pat priežiūros reikalaujančio asmens interesai. Todėl R. P. taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 3 dalies 3 punkto nuostatų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. P. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra jokio pagrindo. Šiame straipsnyje nustatyta, kad jei straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką teismas taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas privalo motyvuotai nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina ir tai, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tik tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas R. P. skirdamas bausmę pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 1 punktą ir paskyrė švelnesnę bausmę, negu pritaikyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistoji jokių išimtinių aplinkybių nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokių aplinkybių byloje nėra.

Nors nuteistoji apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į Konstitucijoje įtvirtintų principų pažeidimus, kuriuos neva padarė pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą, tačiau su tokiu nuteistosios tvirtinimu sutikti negalima. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad įstatymo leidėjas teisingumo ir bausmės skyrimo proporcingumo principus įtvirtino BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei BK 54 straipsnio 3 dalyje. Nuteistosios skunde išdėstyti argumentai dėl Konstitucijos nuostatų pažeidimų yra deklaratyvūs, todėl smulkiau neanalizuojami. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas, R. P. skirdamas bausmę, atsižvelgė ir įvertino visas bylos aplinkybes, nuteistosios asmenybę ir siekė, kad paskirta bausme būtų sudarytos realios prielaidos visiems įstatyme numatytiems tikslams įgyvendinti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. P. paskirta bausmė nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Viktoras KažysElena Vainienė