- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-05-18
- Bylos Nr.
- 2A-244-538/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis (pirm.), Virginija Nijolė Griškevičienė, Žydrūnas Bertašius
- Atsakovas
- L. L.
- Ieškovas
- V. N.
- Trečiasis asmuo
- RAB „STAIIL“
- Advokatai
- Rūta Čilinskaitė
Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-244-538/2011
Teisėja Erinija Kazlauskienė Procesinio sprendimo kategorija
2011 m. gegužės 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Žydrūno Bertašiaus,
dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Rūtai Čilinskaitei, atsakovo L. L. (L. L.) atstovui advokatui Jonui Dargiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovui L. L., trečiasis asmuo RAB „STAIIL“, dėl nuostolių atlyginimo, netesybų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 100 000 Lt paskolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad pagal 2000-01-02 pakvitavimą atsakovas pasiskolino iš ieškovo 25 000 JAV dolerių savo tikslams. Paskola buvo įforminta Klaipėdoje ir pinigai grynaisiais perduoti atsakovui į rankas Klaipėdoje, todėl pinigai turėjo būti grąžinti Klaipėdoje. Pagal tos dienos Lietuvos banko JAV dolerio kursą tai sudarė 100 000 Lt. Paskolą atsakovas įsipareigojo grąžinti iš karto, ieškovui pareikalavus. 2006 m. sausio mėnesį ieškovas pareikalavo grąžinti atsakovo pasiskolintus pinigus, nesulaukė atsakymo. 2006-11-06 išsiuntė atsakovui raštišką reikalavimą įvykdyti prievolę iki 2008-09-01, bet atsakovas prievolės neįvykdė.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-06-23 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo V. N. atsakovui L. L. 595 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo V. N. valstybei 4,85 Lt bylinėjimosi išlaidų (išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu). Nurodė, kad byloje iškilo ginčas dėl pinigų perdavimo fakto, kurį tenka pareiga įrodyti ieškovui. Ieškovas įrodinėjo, kad pinigus perdavė atsakovui 2000-01-02 UAB „Savina“ kabinete. Šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų be ieškovo paaiškinimų ir pakvitavimo nėra. Atsakovas nepripažino fakto, kad pakvitavimo surašymo metu 2000-01-02 grynais gavo iš ieškovo 25 000 JAV dolerių, pripažino, kad gavo 5000 JAV dolerių, kiti pakvitavime nurodyti 20 000 JAV dolerių tai yra pervedimu gauti trečiojo asmens iš UAB „Savina“. Byloje nėra įrodymų, kaip atsakovas, kaip fizinis asmuo, panaudojo iš ieškovo 2000-01-02 gautus 25 000 JAV dolerių. Byloje nustatytos aplinkybės, kad 1999-12-20 UAB „Savina“, kurios darbuotojas buvo ieškovas, direktorė jo sutuoktinė, ir tretysis asmuo sudarė sutartį, kurios objektas iš RF eksportuojamos medienos pirkimas – pardavimas, tretysis asmuo parduoda medieną, UAB „Savina“ perka medieną, sutarties kaina 1000 000 JAV dolerių, sutarties galiojimo terminas 2000-12-31 ir 1999-12-29 UAB „Savina“ tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 11 pervedė į trečiojo asmens sąskaitą 20 000 JAV dolerių kaip išankstinį apmokėjimą už medieną. Tiek ieškovas, tiek atsakovas paaiškino, kad tokios pinigų sumos grynais pervežti per sieną tuo metu nebuvo galima. Ieškovas paaiškino, kad 20000 JAV dolerių trečiasis asmuo UAB „Savina“ nėra grąžinęs, mediena nėra gauta, trečiajam asmeniui įstatymu nustatyta tvarka, nėra pareikšta reikalavimo dėl 20000 JAV dolerių grąžinimo, šių pinigų iš trečiojo asmens nebuvo reikalaujama grąžinti. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas neįrodė, jog jis 2000-01-02 kaip fizinis asmuo turėjo 25 000 JAV dolerių. Sudarant paskolos sutartį, pakvitavimą, perduodant pinigus, yra nurodomas konkrečiai paskolos gavėjas ir paskolos davėjas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas faktiškai pakvitavime nurodytų 25 000 JAV dolerių negavo, tai yra pakvitavime nurodyta suma, kurią 1999-12-29 UAB „Savina“ tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 11 pervedė trečiajam asmeniui kaip išankstinį apmokėjimą už medieną. Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, jog atsakovo nėra pagrindo laikyti 2000-01-02 paskolos gavėju, nėra įrodytas pakvitavime nurodytos pinigų sumos perdavimo faktas, nėra pagrindo pripažinti, kad su atsakovu buvo sudaryta paskolos sutartis, todėl atsakovas neturi pareigos kaip paskolos gavėjas atsakyti ieškovui kaip paskolos davėjui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, jis pažeidė sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo taisykles nustatydamas faktinę aplinkybę, jog 2000-01-02 paskolos raštelį (pakvitavimą) atsakovas pasirašė ne savo vardu, o kaip įmonės atstovas ir kad kreditorius pagal šį raštelį yra ne ieškovas, o UAB „Savina”, bei kad šis raštelis tik patvirtina 20 000 JAV dolerių UAB „Savina“ mokėjimų trečiajam asmeniui, padarytą 1999-12-29 tarptautiniu mokėjimo pavedimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad 2000-01-02 iš UAB „Savina“ kasos būtų perduoti 25 000 JAV dolerių ir kad ši suma buvo užpajamuota trečiojo asmens RAB „STAIL“ buhalterijoje (nei kasos pajamų orderiu, nei pinigų paėmimo kvitu), jos ir negalėjo būti, nes pinigus gavo iš V. N. asmeniškai L. L.. Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai išaiškino paskolos raštelio esmę, nes raštelyje nurodyta, kad atsakovas įsipareigoja grąžinti pinigus, o ne Rusijos įmonė, raštelyje nurodyti atsakovo duomenys. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog UAB „Savina“ užsiiminėjo medienos prekyba ir buvo sudariusi sutartį su trečiuoju asmeniu, reiškia, jog ir atsakovo pakvitavimas yra išduotas ne ieškovui, o UAB „Savina“. Teismo nurodytos aplinkybės visiškai nepaneigia fakto, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai ir neobjektyviai įvertino liudytojo parodymus, kadangi tiek liudytojas A. S., tiek A. P. patvirtino aplinkybes, kad L. L. neneigė, kad jis kaip fizinis asmuo gavo iš V. N. 25 000 JAV dolerių. Taip pat pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ieškovas negalėjo pagal galiojančias normas pervežti per sieną 25 000 JAV dolerių nėra įrodymas, kad jis tų pinigų negavo. Be to teismo sprendime nėra pakankamos teisinės argumentacijos – nėra nurodyta, kokia teisės norma remiantis teismas padarė vieną ar kitą išvadą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2000-01-02 sudarytas skolos raštelis, kuriame nurodyta, kad „aš, L. L., RAB „STAIIL“ direktorius, Kaliningradas, Rusija iš N. V. gavau 25 000 (dvidešimt penkių tūkstančių) JAV dolerių sumą medienai įsigyti. Pinigines lėšas įsipareigoju grąžinti pagal pirmąjį kreditoriaus pareikalavimą. Pasas: LK 657011, išduotas 1998-10-08, Vilniaus miesto pasų poskyryje. Skolos raštelis sudarytas vienu egzemplioriumi. 2000 m. sausio 2 d. Parašas.“ (t. 1, b. l. 15–16). 1999-12-20 UAB „Savina“ ir tretysis asmuo sudarė sutartį, kurios objektas iš RF eksportuojamos medienos pirkimas – pardavimas, tretysis asmuo parduoda medieną, UAB „Savina“ perka medieną, sutarties kaina 1000 000 JAV dolerių, sutarties galiojimo terminas 2000-12-31 (t. 1, b. l. 58–59). 1999-12-29 UAB „Savina“ tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 11 pervedė trečiajam asmeniui 20 000 JAV dolerių kaip išankstinį apmokėjimą už medieną (t. 1, b. l. 83). UAB „Savina“ viena iš veiklos rūšių - prekyba mediena (t. 1, b. l. 85–89). Trečiojo asmens veikla buvo medienos perdirbimas (t. 1, b. l. 56–59). Ieškovas nuo 1997 metų iki 2005-07-08 dirbo UAB „Savina“ (t. 1, b. l. 54, 100).
Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį atmetė ir ieškovas, nesutikdamas su teismo sprendimo, prašo apginti jo pažeistą teisę, kuri jo nuomone, atsirado iš paskolos sutarties, kai 2000-01-02 įvyko pinigų perdavimo faktas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto nuomone.
Pirmosios instancijos teismas byloje sprendė klausimą dėl pakvitavimą išdavusios šalies, t. y. kas yra pinigus gavęs subjektas: atsakovas ar tretysis asmuo, ir paties pinigų perdavimo faktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 2000-01-02 pasirašant skolos raštelį galiojo Lietuvos Respublikos 1964 m. CK 293 straipsnis, tačiau, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, ginčo atveju taikytinos 2000 m. Lietuvos Respublikos CK normos, reglamentuojančios paskolos sutarties teisines pasekmes, nes ieškinys pareikštas 2008-10-27. CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.
CK 6.193 str. 1 d. nustatyta, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas nepripažino fakto, kad pakvitavimo surašymo metu 2000-01-02 grynais gavo iš ieškovo 25 000 JAV dolerių, pripažino, kad gavo 5000 JAV dolerių, kiti pakvitavime nurodyti 20 000,00 JAV dolerių tai yra pervedimu gauti trečiojo asmens iš UAB „Savina“. Taip pat nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kaip atsakovas, kaip fizinis asmuo, panaudojo iš ieškovo 2000-01-02 gautus 25 000 JAV dolerių. 1999-12-20 UAB „Savina“, kurios darbuotojas buvo ieškovas, direktorė jo sutuoktinė, ir tretysis asmuo sudarė sutartį, kurios objektas iš RF eksportuojamos medienos pirkimas – pardavimas, tretysis asmuo parduoda medieną, UAB „Savina“ perka medieną, sutarties kaina 1000 000 JAV dolerių, sutarties galiojimo terminas 2000-12-31. 1999-12-29 UAB „Savina“ tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 11 pervedė į trečiojo asmens sąskaitą 20 000 JAV dolerių kaip išankstinį apmokėjimą už medieną. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jis 2000-01-02 kaip fizinis asmuo turėjo 25 0000 JAV dolerių.
Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Byloje esančius įrodymus tiria ir vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Iš į bylą pateikto raštelio matyti, kad atsakovui pinigai buvo perduoti raštelio sudarymo dieną, t. y. 2000-01-02 ir atsakovas, o ne įmonė įsipareigojo grąžinti pinigus pagal ieškovo pareikalavimą. Raštelyje nėra įvardinta, kad kreditorius yra UAB „Savina“, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, kreditoriumi laiko raštelyje tiesiogiai įvardintą asmenį – ieškovą. Be to, raštelyje nurodyti ne įmonės RAB „STAIIL“ duomenys, o asmeniškai atsakovo paso duomenys, todėl darytina išvada, kad pinigai perduoti būtent atsakovui. Taip pat nustatyta, kad skolos raštelis surašytas vienu egzemplioriumi ir jis buvo pas ieškovą, o ne UAB „Savina“. Raštelyje nėra trečiojo asmens rekvizitų, antspaudo. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog UAB „Savina“ užsiiminėjo medienos prekyba ir buvo sudariusi sutartį su trečiuoju asmeniu, reiškia, jog ir atsakovo pakvitavimas yra išduotas ne ieškovui, o UAB „Savina“. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad UAB „Savina“ ir Rusijos įmonė „STAIIL“, 1999-12-20 pasirašiusios pirkimo – pardavimo sutartį, mokėjimą pagal ją įformino fizinio asmens išduotu pakvitavimu, kuriame nustatytas pinigų gražinimo terminas, nenurodant pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytų mokėjimo terminų. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino, kad paskolos raštelyje nenustatytas paskolos grąžinimo terminas. CK 6.53 str. nurodyta, kad prievolės įvykdymo terminas gali būti apibrėžtas pareikalavimo momentu, kuris ir nurodytas raštelyje. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai (CK 6.193 str., CPK 178 str., 185 str.).
Nustačius, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, konstatuotina, kad paskolos dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis Nr. 3K-3-595/2008), konstatuoja esant būtinybę šioje byloje ginti viešąjį interesą – imperatyvių įstatymo normų, nustatančių užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikoje, laikymosi užtikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenų laisvė sutartimis nustatyti tarpusavio įsipareigojimus nėra absoliuti, nes sutarties šalių valios autonomija yra ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (LR CK 6.157 str. 1 d.; 1964 m. LR CK 4 str. 1 d.). Taigi sutarties teisėtumas yra būtina jos galiojimo sąlyga. Byloje nustatyta, jog ieškovas ir atsakovas (fiziniai asmenys) 2000-01-02 sudarė paskolos sutartis, kurių dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai. Sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 184 str. nustatyta, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta (t. y. litais), o įstatymų nustatytais atvejais piniginės prievolės gali būti išreiškiamos ir vykdomos ir užsienio valiuta.
Užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja 1993 m. liepos 7 d. LR užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas. Paskolos sutarčių sudarymo metu galiojo imperatyvioji LR užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 3 d. nuostata, nustačiusi subjektus, turinčius teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta – tokias operacijas turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos šalių – fizinių asmenų – sudarytos paskolos sutartys tokio imperatyvaus įstatymo reikalavimo neatitiko. Remiantis sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 47 str. 1 d., sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Toks pat sandorio negaliojimo pagrindas (imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja) yra nustatytas ir 2000 m. LR CK 1.80 str. 1 d., todėl, vadovaudamasi LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d. ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudaryta paskolos sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento (1964 m. LR CK 47 str. 1 d., 59 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio tirti sandorio teisėtumo klausimą, tačiau šito nepadarė ir nekonstatavo sandorio negaliojimo fakto.
Ieškovas teisminės gynybos kreipėsi 2008-10-17 – galiojant 2000 m. LR CK. Vadovaujantis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d., sandoriams, pripažintiems negaliojančiais, 2000 m. LR CK įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti, taikomos 2000 m. LR CK taisyklės dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus niekine ir negaliojančia šalių sudarytą paskolos sutartį, remiantis 2000 m. LR CK 1.80 str. 2 d. ir 6.145 str. 1 d., atsakovas privalo grąžinti ieškovui visas pagal šias sutartis gautas sumas pagal tuo metu galiojusį JAV dolerio ir Lietuvos Respublikos lito kursą. Šiuo atveju atsakovas turėtų grąžinti ieškovui 100 000 Lt (25 000 JAV dolerių x 4). Bylos duomenimis nenustatyta, kad atsakovas yra grąžinęs ieškovui pinigus ir konstatuotina, kad atsakovas privalo grąžinti ieškovui pagal sutartį gautus 100 000 Lt.
Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių palūkanų paskirtis yra operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, todėl, pripažinus šalių sandorį niekiniu ir pritaikius restituciją – priteisus ieškovui jo perduotus pagal sandorį atsakovui pinigus, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.
Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuoti proceso ir materialinės teisės normų pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų byla nebuvo tinkamai išnagrinėta (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), dėl to Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas, ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis pripažįstama niekine ir negaliojančia, todėl taikytina restitucija, priteisiant iš atsakovo ieškovui 100 000 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Patenkinus ieškovo ieškinį bei apeliacinį skundą iš atsakovo priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1200 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 5, 33, t. 2, b. l. 46) (CPK 93 str. 1 d., 4 d.). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-11-10 nutartimi ieškovas V. N. buvo atleistas nuo 2000 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo paduodant ieškinį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-07-26 nutartimi ieškovas V. N. buvo atleistas nuo 2800 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą, todėl iš atsakovo priteistina 4800 Lt žyminio mokesčio valstybei (CPK 96 str. 1 d.).
Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2008-11-17 nutartimi ieškovo reikalavimui užtikrinti (turto arešto aktas Nr. 1208001465), paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (LR CPK 150 str. 5 d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo ir pinigų perdavimo momento ieškovo V. N. ir atsakovo L. L. 2000-01-02 paskolos sutartį dėl 25 000 JAV dolerių ir priteisti ieškovui V. N. iš atsakovo L. L. 100 000 Lt. Priteisti iš atsakovo L. L. ieškovui V. N. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2008-11-17 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1200 Lt žyminio mokesčio.
Priteisti iš atsakovo L. L. 4800 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2008-11-17 nutartimi ieškovo reikalavimui užtikrinti (turto arešto aktas Nr. 1208001465), palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo