- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-10
- Bylos Nr.
- I-329-394/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03119-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-10 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2012-11-14 iki 2012-12-28 ir nuo 2013-10-28 iki 2013-12-30, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, per maži pasivaikščiojimo kiemeliai, čiužiniai seni, antklodės be užvalkalų, nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais, o tai žemina asmens orumą, buitiniai prietaisai priimami tik iš artimų giminių ir tikrinami kelias paras, neleidžiama naudotis savo patalyne, atliekamos žmogaus orumą žeminančios patikros, karantino patalpos šaltos ir drėgnos. Kalinamas nežmoniškomis sąlygomis patyrė dvasinę, psichologinę bei kitokią neturtinę žalą, t.y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai, skunde nurodė, kad dalyvauti teismo posėdyje nepageidauja, pateikė rašytinį prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (10, 84 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu, pateikė teismui atsiliepimą (15-26 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-12-29 pažymos Nr. 69/06-6317 „Dėl R. K.“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012-11-16 iki 2012-12-28 ir nuo 2013-10-28 iki 2013-12-30 kamerose Nr. 91, 73, 71 ir 52, su dar 2-14 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,32 iki 5,03 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo laikomas 91 dieną. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų nebuvo atlikta. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 p. nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų patalpų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Vadovaujantis TI vidaus tvarkos taisyklių 92 p., pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, todėl pareiškėjo teiginiai, kad vienu metu vaikšto per daug asmenų, neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir pasivaikščiojimo trukmės yra nepagrįsti.
Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu kratų atlikimo patalpoje patikrinimų nebuvo atlikta, pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.
Atsakovas nurodo, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 p., Šiaulių TI direktorius 2011-06-22 pasirašė įsakymą, kuriuo buvo patvirtintas Suimtųjų gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašas, kuriame numatyta, kad Šiaulių TI laikomi asmenys privalo įstaigos administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti gyvenamąsias patalpas, kuriose gyvena. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias patalpas aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo pareigų, susijusių su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.
Atsakovas pažymi, kad asmeniui išduoti patalynės ir rankšluosčių kiekiai bei jų išdavimo datos žymimos Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėse sąskaitose. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 2 d. suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje patalyne aprūpinami pagal poreikius, poreikių patenkinimą ir išduotos patalynės kiekio pakankamumą asmenys patvirtina asmeniniu parašu išduotos patalynės kiekio grafoje. Pareiškėjas nesiskundžia dėl neva neišduotos patalynės, o pretenzijas reiškia tik dėl prastos jos kokybės. Įstaigoje išduodama patalynė nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė keičiama nauja. Įstaigoje laikomiems asmenims išduodama patalynė pagaminta iš margintos medvilnės – audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis. Šiaulių visuomenės sveikatos centras2012-06-25 ir 2013-06-26 atliktų patikrinimų metu nustatė, kad lovos skalbiniai peržiūrimi, įvertinami ir jei reikia nurašomi kartą per mėnesį, patikrinimų metu pažeidimų nenustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl prastos kokybės patalynės yra abstrakčios ir neįrodytos.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI televizorių, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų ir kitų daiktų priėmimo ir naudojimosi tvarka organizuojama vadovaujantis Bausmių vykdymo kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis. Tiek Bausmių vykdymo kodekse, tiek Suėmimo vykdymo įstatyme nurodyta, kad nuteistiesiems leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais. Šiaulių TI pareigūnai savo darbe vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo jų veiksmų pripažinti neteisėtais.
Atsakovas nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs, o 2012-11-16 užpildė prašymą ir nurodė, kad sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, tokį patį prašymą pateikė ir 2013 m.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas R. K. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. ir nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2014-12-29 pažymos Nr. 69/06-6317 (17 b. l.) matyti, kad pareiškėjas R. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2012-11-16 iki 2012-12-28 ir su pertraukomis nuo 2013-10-28 iki 2013-12-30, viso 91 dieną. Pareiškėjas kameroje Nr. 91 buvo laikomas nuo 2012-11-16 iki 2012-12-28 su dar 8-13 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,31 iki 2,05 kv. m., kameroje Nr. 73 - nuo 2013-10-28 iki 2013-10-31 su dar 1-3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,23 iki 4,46 kv. m., kameroje Nr. 71 – su pertrauka nuo 2013-11-11 iki 2013-11-27 su dar 2-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,88 iki 5,03 kv. m., ir kameroje Nr. 52 – nuo 2013-11-27 iki 2013-12-30 su dar 4-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,85 iki 3,7 kv. m. Taigi pareiškėjas net 43 dienas buvo laikomas kameroje Nr. 91, kurioje jam tenkantis kameros plotas buvo pastoviai mažesnis, nei numatyta minimali ploto norma (teko nuo 1,31 iki 2,05 kv. m.), o likusias 48 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 1,85 iki 5,03 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį šių kamerų plotą atsakovas nepateikė, todėl 2014-12-29 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 91 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (65-67 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista, t.y. Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), reikalavimus, kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nėra, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančioje joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI, patalpinimo į netinkamas karantino kameras, nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiais, dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, netinkamos patalynės, kamerų švaros ir dezinfekcijos, buitinių prietaisų priėmimo tvarkos.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 144 p. nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145.1 p. numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių, šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Iš byloje esančio 2013-02-08 patikrinimo akto Nr. EP-6 (43-49 b. l.) matosi, kad 2013-02-07 Šiaulių TI kratos patalpoje atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog patalpoje įrengtos trys kabinos, kuriose patiesti švarūs guminiai kilimėliai, pagal kasdieninės dezinfekcijos registracijos žurnalo atžymas guminiai kilimėliai dezinfekuojami kasdien dezinfekciniu tirpalu; kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, joje nustatyta oro temperatūra 15,6 °C (higienos normos HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas), reglamentuojama oro temperatūra šaltuoju metų laikotarpiu – 18–22 laipsniai. Iš 2012-07-09 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-254 (37-42 b. l.) matosi, kad 2012-06-25 patikrinus kratų atlikimo, laikino sulaikymo ir karantino kameras, nustatyta, jog kratų atlikimo patalpoje yra 3 tvarkingos, išvalytos persirengimo kabinos, karantino kamerose betoninė grindų danga nelygi, išdaužyta, ant lubų yra vandens nutekėjimo žymės, vietomis sienų, lubų dažai atsilupę (HN 76:2010 X skyriaus 62 p. pažeidimas). Taigi pareiškėjo teiginys, kad krata žiemos metu atliekama šaltose patalpose, pasitvirtino, tačiau nepasitvirtino teiginiai dėl šaltų ir drėgnų karantino kamerų, dėl orumo žeminimo, be to, pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, pareiškėjas nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta žeminant orumą, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.
Pareiškėjas teismui taip pat nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina jo orumą, nes jis yra nerūkantis. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN76-2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų (65-67 b. l.). Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013-06-26 ir 2014-09-25 atlikęs periodinius visuomenės sveikatos saugos patikrinimus Šiaulių TI, taip pat nustatė, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų, suimtieji pildo prašymus (51, 58 b. l.). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, o iš byloje esančių pareiškėjo prašymų, užpildytų 2012-11-16, 2013-10-31 ir 2013-11-28 (30-32 b. l.), matosi, kad pareiškėjas pats prašė paskirti jį į kamerą, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys, nes yra rūkantis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Šiaulių TI yra per maži, kad juose būtų galima pasivaikščioti. LR Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. ir LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 p. numato, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Vadovaujantis LR Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str., Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ (33 b. l.) nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, tokia pasivaikščiojimo trukmė neprieštarauja nurodytiems Lietuvos Respublikos teisės aktams. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 21 p. nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, 22 p. – kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 p. numato, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pažymėtina, jog pasivaikščiojimo kiemų plotas nėra reglamentuotas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013 m. birželio 26 d. atlikęs Šiaulių TI įrengtų pasivaikščiojimo kiemų patikrinimą (50-56 b. l.), nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant pastato stogo, ketvirtame aukšte, jų yra 21, kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį, kasdieninio valymo žurnalas ir atžymos apie valymą yra, sergantiems tuberkulioze paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis, taigi visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl pasivaikščiojimo kiemelių Šiaulių TI nenustatė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų kiemelių nepagrįstos.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI čiužiniai seni, antklodės naudojamos be užvalkalų, neleidžiama naudotis savo patalyne. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pagal šias normas kiekvienam asmeniui turi būti išduodamas vienas čiužinys, kurio naudojimo laikas yra 4 metai, antklodė, pagalvė, užvalkalas pagalvei, paklodė arba vietoj 2 paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Iš visuomenės sveikatos centro 2012-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-254 (37-42 b. l.) matosi, kad Šiaulių TI minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodė, pagalvės) dezinfekuojamos dezinfekcinėse kamerose, o 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 (50-56 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių TI suimtieji ir nuteistieji asmenys patalyne ir asmens higienos priemonėmis aprūpinami vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, asmenys, atsisakantys patalynės ar dalies jos, papildomai pasirašo „Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne“ asmens sąskaitos kortelėje. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014-12-29 pažymoje Nr. 62/08-510 (65-67 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių TI esantys suimtieji ir nuteistieji higienos priemonėmis ir patalyne aprūpinami kiekvieną mėnesį vadovaujantis nustatytomis normomis, išduodama patalynė –1 čiužinys, 1 antklodė, 1 pagalvė, 2 paklodės (vietoj užvalkalo antklodei), 1 pagalvės užvalkalas, 2 rankšluosčiai. Taigi pareiškėjas izoliatoriuje patalyne buvo aprūpintas, duomenų, jog dėl per mažo, netinkamo patalynės kiekio, komplektacijos ar būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, byloje nėra, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl netinkamos kamerų švaros, tvarkos bei dezinfekcijos. Vadovaujantis LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 59 p., gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) būtina atlikti ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Kaip atsiliepime nurodo atsakovas ir matyti iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014-12-29 pažymos Nr. 62/08-510 (65-67 b. l.), gyvenamosios patalpos valomos kasdien pagal poreikį ir vieną kartą savaitėje atliekamas pagrindinis valymas, valymo priemonės ir inventorius į kameras išduodami pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, o po valymo grąžinami atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Šiaulių TI direktorius 2011-06-22 įsakymu Nr. 1/01-205 patvirtino Suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašą (62-63 b. l.), kuriame nurodyta, kad Šiaulių TI laikomi asmenys privalo įstaigos administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti gyvenamąsias patalpas, kuriose gyvena, gyvenamosios patalpos sienas, grindų, tualetų, prausyklų, sanitarinių įrenginių, baldų paviršius valyti kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, valymo priemonėmis ir inventoriumi suimtuosius aprūpina korpuso vyresnysis. Visuomenės sveikatos centro 2012-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-254 (37-42 b. l.) ir 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 (50-56 b. l.) užfiksuota, kad apgyvendinimo patalpas su valymo priemonėmis valosi patys jose laikomi asmenys, apgyvendinimo patalpų valymui išduodama kalcinuota soda, kasdieninį patalpų valymą su dezinfekcinėmis medžiagomis atlieka tik įstaigos darbuotoja – dezinfektorė, apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ 1 % dezinfekcinis tirpalas, tirpalai gaminami kasdien, valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus, kamerų valymui yra skiriami šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys. Taigi pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo kamerų valymo ir dezinfekavimo yra nepagrįstos, be to, ir Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
Bausmių vykdymo kodekso 96 str. nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriai, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 27 str. taip pat numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pareiškėjo pretenzijos dėl leidimo naudotis aparatais, buitiniais prietaisais, dėl jų tikrinimo trukmės yra bendro pobūdžio, teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo leista naudotis kokiu nors konkrečiu buitiniu prietaisu, jam nebuvo perduotas konkrečių asmenų atneštas televizorius, kompiuteris ar kitoks aparatas, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (91 diena), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, dar daugiau, toks kalinimas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų net po 219,78 Lt (63,65 Eur) už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (68-81 b. l.), nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2014-10-22 nutartimi byloje Nr. A-858-746/2014 už 400 dienų priteisė 8500 Lt, LVAT 2014-11-26 nutartimi byloje Nr. A-858-1274/2014 už 29 dienas priteisė 700 Lt, LVAT 2014-12-01 nutartimi byloje Nr. A-442-1560/2014 už 358 dienas priteisė 6000 Lt, LVAT 2015-01-07 nutartimi byloje Nr. A-45-442/2015 už 221 dieną priteisė 1400 Eur, LVAT 2015-02-11 nutartimi byloje Nr. A-663-575/2015 už 564 dienas priteisė 2000 Eur) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 600 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 600,00 Eur (šešis šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.