Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Aldonos Tilindienės ir Liudos Uckienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Druskininkų autobusai“ ieškinį atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai dėl skolos suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

BUAB „Druskininkų autobusai“ bankroto administratorė prašo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento bankrutavusios UAB „Druskininkų autobusai“ ir atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos 2010 m. vasario 24 d. aktą „Dėl skolų suderinimo“, priteisti iš atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos, ieškovo BUAB „Druskininkų autobusai“ naudai 109.200 Lt sumą, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad skolų suderinimo aktas yra neteisėtas ir pažeidžiantis kitų kreditorių interesus, nes sudarydama šį sandorį UAB „Druskininkų autobusai“ jau buvo nemoki, vėlavo mokėti atlyginimus darbuotojams, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, o sudarius sandorį neteko lėšų, kurios galėjo būti skirtos ieškovo kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui. Druskininkų savivaldybė žinojo apie įmonės sunkią materialinę padėtį, todėl ieškinys tenkintinas CK 6.66 str. pagrindu. Be to, sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, kaip prieštaraujantis CK 1.80 str. Skolų suderinimo aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes būdamas nemokus UAB „Druskininkų autobusai“ pažeidė Laikinojo mokėjimo įstatymo 3 str. nustatytą atsiskaitymo eiliškumą, taip atsakovas įgijo pirmenybės teisę prieš pirmesnės eilės kreditorius, t. y., UAB „Druskininkų autobusai“ darbuotojus. Aktas negalėjo būti pasirašytas, nes Druskininkų miesto apylinkės teismas 2010-02-12 – 2010-02-24 nutartimis areštavo UAB „Druskininkų autobusai“ visas pinigines lėšas, taip pat turtines teises ir turtą darbuotojų reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Šiuo aktu buvo padarytos užskaitos iš areštuotų lėšų.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

1. Ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad Aktas Nr.1. prieštarauja LR laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymui, nes pastarasis įstatymas pripažintas netekusiu galios 2009 m. birželio 16 d. XI-293 LR laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo pripažinimo netekuiu galios įstatymu.

2. Taikant CK 1.80 straipsnyje įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą reikia nustatyti sąlygas: 1) teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; 2) sandoris pažeidžia normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Teismas privalo nurodyti konkrečią normą, kuriai prieštarauja sandoris. Skundžiamame teismo sprendime nenurodyta, kokioms imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja ginčijamas Aktas Nr.1.

3. Netinkamai taikyta CK 1.80 straipsnio 2 dalis. Teismas nepagrįstai taikė vienašalę restituciją, nors pats teismas Aktą Nr.1. pripažino dvišaliu sandoriu. Taikius vienašalę restituciją atsakovo padėtis ieškovo atžvilgiu nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, nes atsakovas nėra įtrauktas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašus. Teismas restituciją taikė, nors atsakovo nesąžiningų veiksmų nenustatė.

4. Teismas nepagrįstai priteisė palūkanas, nes Lietuvos apeliacinis teismas formuodamas praktiką yra pasisakęs, kad ieškovo ir jo kreditorių pažeistas teises ginant taikius restituciją, o ne turto įgijimą be teisinio pagrindo reguliuojančias normas, negali būti tenkinama ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003).

Bankrutavusios bendrovės (ieškovo) administratorė skolų suderinimo (įskaitymo) sandorį ginčija CK 6.66 straipsnyje bei CK 1.80 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pripažino ieškovą praleidus terminą pareikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, tačiau ieškinį tenkino CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais dėl CK 1.80 straipsnio normų taikymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako apeliacinio skundo ribose, t.y. dėl ginčijamo akto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Vienas įmonių bankroto instituto tikslų – kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, minėtas draudimas reiškia ir bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymo negalimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB „ Argovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004; kt.). Taigi įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Langvesta“ v. UAB „Impeka“, bylos Nr. 3K-3-391/2011).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamas 2010 m. vasario 24 d. šalių skolų suderinimo aktas buvo pasirašytas iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, tačiau galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Todėl svarbu įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, mastą.

Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-5411-178/2010 2010 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Druskininkų autobusai“ atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones iki bankroto bylos iškėlimo – areštavo bendrovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, esančius pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose bei sustabdė išieškojimus ir turto realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus.

Turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 str. 1 d.). Atsižvelgiant į nurodytą įskaitymo esmę, esant areštuotam šalies turtui ir turtinėms teisėms, pastaroji šalis įskaitymo negali atlikti, nes tai iš esmės reikštų disponavimą uždrausta teise. Įskaitymas, atliktas nepaisant tokio draudimo, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (TAARĮ 2 str. 1 d., CK 4.39 str. 1 d., 4.48 str. 2 d.) ir dėl to yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad sandorio sudarymo metu visam UAB „Druskininkų autobusai“ turtui ir turtinėms teisėms buvo taikytas areštas (arešto aktas įregistruotas viešame turto areštų aktų registre 2010-02-18), ieškovas neturėjo teisės disponuoti savo turtinėmis teisėmis, tame tarpe atlikti skolų įskaitymą. Įskaitymas, atliktas nepaisant tokio draudimo, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 4.39 str. 1 d., 4.48 str. 2 d.) ir dėl to yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.). Taigi šalių sudarytas skolų suderinimo aktas pažeidė ieškovo turtui taikytą turto areštą ir dėl to jis negalioja nuo pat atlikimo momento (CK 1.78 str. 1 d.). Nors pirmosios instancijos teismas ir nenurodė įstatymo normų, kurioms prieštarauja skolų suderinimo aktas, tačiau iš esmės padarė teisingą išvadą dėl sandorio prieštaravimo CK 1.80 str. 1 d. nuostatoms.

Negaliojančio sandorio pasekmė yra restitucijos taikymas (CK 1.80 str. 2 d.). Sutiktina su apelianto argumentu, jog apylinkės teismas nepagrįstai netyrė aplinkybių, susijusių su atsakovo sąžiningumu sudarant ginčijamą sutartį. Šios aplinkybės yra reikšmingos taikant restituciją (CK 1.80 str. 4 d.).

Vertinant atsakovo sąžiningumą, t. y. ar jis žinojo ar turėjo žinoti, kad įskaitymas pažeidžia taikomą turto areštą, atsižvelgtina į tai, jog: tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisines pasekmes nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre (TAARĮ 4 str. 1 d.), visi turto arešto duomenys, įrašyti į turto arešto aktų registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (TAARĮ 4 str. 2 d.), turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo (TAARĮ 5 str. 1 d.), laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre (TAARĮ 5 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas yra viešo administravimo subjektas, kuris su ieškovu 2008-03-21 buvo sudaręs visuomenės aptarnavimo sutartį. Atsakovas apie ieškovo finansines problemas buvo informuotas ieškovo 2009-11-05 raštu Nr. 59 (b.l.29-31). Todėl atsakovas turėjo pagrindą įtarti, jog ieškovas galimai yra nemokus, be to, turėjo realią galimybę susipažinti su turto arešto aktų registro duomenimis (beje, pagal turto arešto registrų duomenis ieškovui buvo taikyti dar dvidešimt penki areštai eilėje kitų civilinių bylų, kurių mastas siekė 128.000 Lt sumą), susipažinti su juridinių asmenų registro duomenimis, domėtis, ar jo sudaromi sandoriai nepažeidžia įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Vertinant atsakovo sąžiningumą visų faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgtina ir į tai, kad sandoris sudarytas likus nepilnam mėnesiui iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad atsakovas galėjo ir privalėjo žinoti, kad įskaitymas prieštarauja galiojančiam turto areštui, todėl, atlikdamas įskaitymą, buvo nesąžiningas.

Atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.80 str. 2 d. normą, reglamentuojančią restitucijos taikymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamu Aktu Nr.1 šalys įskaitė priešpriešinius reikalavimus – 129.309,55 Lt Druskininkų savivaldybės administracijos skolą UAB „Druskininkų autobusai“ bei 109.200 Lt UAB „Druskininkų autobusai“ skolą Druskininkų savivaldybės administracijai ir po įskaitymo galutinę Druskininkų savivaldybės administracijos skolą pripažino 20.109,55 Lt (b.l. 33). Atsakovo tvirtinimu, taikius restituciją atsakovas liko nelygiavertėje padėtyje, nes po Akto Nr 1 pasirašymo jis pervedė ieškovui 20.109,55 Lt sumą skolai padengti (b.l. 95), tačiau ši suma taikius restituciją jam negrąžinta. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtu argumentu, nes atsakovo pervesta 20.109,55 Lt suma neįtraukta į įskaitomų reikalavimų sumą.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju iš atsakovo palūkanos nepriteistinos. Tačiau pirmosios instancijos priteistas 6 procentų metinių palūkanų dydis keistinas į 5 procentų metinių palūkanų dydį (CK 6.210 str. 1 d.), nes atsakovas nagrinėjamu atveju yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis keleivių vežimo vietiniais (priemiestiniais) maršrutais organizavimą kaip savarankišką savivaldybių funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 33 p.) (Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta byloje UAB „Vaidė“, S.T. įmonė v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisakytina, nes jie nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, kolegija

nutaria:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti iš Druskininkų savivaldybės administracijos BUAB „Druskininkų autobusai“ naudai 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y., 2011-10-27, iki sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.