Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – ir Komisija, VRK) 2021 m. vasario 19 d. sprendimu „Dėl likviduojamos partijos (duomenys neskelbtini) pervestų aukų daliai politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ keltų kandidatų“ įpareigojo pareiškėją per 20 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo dienos pervesti į valstybės biudžetą 1 400 Eur sumą, lygią gautai ir priimtai aukai iš likviduojamos partijos (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Komisijos 2021 m. vasario 19 d. sprendimo 2 punkto dalį dėl pareiškėjo pripažinimo, kad jis politinei kampanijai finansuoti priėmė ir panaudojo nepriimtinas aukas, taip pat panaikinti sprendimo 4 punkto 4.1 papunktį dėl įpareigojimo pareiškėją pervesti į valstybės biudžetą 1 400 Eur ir priteisti visas bylinėjimo išlaidas pareiškėjo naudai.

Nurodo, kad 2021 m. sausio 28 d. Komisijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyrius (toliau – ir Kontrolės skyrius), išnagrinėjęs partijos (duomenys neskelbtini) nario skundą, paruošė pažymą Nr. 3-20 (1.2), kurioje konstatavo, kad pareiškėjas ir kiti keturi savarankiškai rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą kampanijoje dalyvavę kandidatai, gavo nepriimtinas aukas ir jas panaudojo rinkimų kampanijai. Komisija, atsižvelgdama į Kontrolės skyriaus pažymą, 2021 m. vasario 19 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjas, kandidatas (duomenys neskelbtini) rytinėje rinkimų apygardoje Nr. (duomenys neskelbtini) politinei kampanijai finansuoti priėmė ir panaudojo nepriimtinas aukas. Tuo pačiu sprendimu, įpareigojo pareiškėją gautus kaip auką 1 400 Eur pervesti per 20 dienų į valstybės biudžetą.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir Finansavimo įstatymas, FĮ) 8 straipsnis numato kitų (ne partijų) savarankiškų politinės kampanijos dalyvių finansavimo šaltinių baigtinį sąrašą ir, vienas iš jų, paminėtas 8 straipsnio, 1 dalies, 1 punkte – politinių partijų aukos, o FĮ 13 straipsnio 2 dalyje ir Politinių partijų įstatymo (toliau – ir PPĮ) 22 straipsnio 4 dalyje išvardinti asmenys, turintys teisę aukoti politinės kampanijos dalyviams ir tarp jų yra politinės partijos. Todėl partijos (duomenys neskelbtini), turinčios likviduojamos partijos statusą, veiksmas paaukoti savarankiškos politinės kampanijos dalyviui pareiškėjui 1 400 Eur neprieštaravo Finansavimo įstatymui ir PPĮ.

Pažymi, kad 2021 m. sausio 24 d. auditoriaus, tikrinusio savarankiško politinės kampanijos dalyvio (duomenys neskelbtini) rytinėje rinkimų apygardoje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo finansavimą ataskaitos priedo pirmos lentelės 4 punkte nurodoma, kad nenustatyta FĮ pažeidimų priimant aukas.

Pabrėžia, kad auka pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.476 str. laikoma turto ar neturtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui. Šiuo atveju partija (duomenys neskelbtini) parėmė pareiškėjo siekį tapti Lietuvos Respublikos Seimo nariu.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymi, kad likvidatorius turi juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas ir jam mutatis mutandis taikomos CK VII skyriaus nuostatos (CK 2.110 str.). Pripažinti juridinių asmenų organų sprendimus negaliojančiais galima teismo tvarka (CK 2.82 str.). Kreditorius turi teisę teisme ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str.). Pareiškėjo manymu, juridinių asmenų organų sprendimų panaikinimas yra civilinės teisės dalykas ir jų negaliojimo pagrindus nustato CK, todėl tik nuginčijus šiuos sandorius teisme, galima teigti jog likviduojama partija (duomenys neskelbtini) negalėjo aukoti pareiškėjo politinei kampanijai.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais. Pažymėjo, kad buvo partijos narys ir dalyvavo 2020 m. birželio 6 d. partijos (duomenys neskelbtini) kongrese.

Atsakovė Komisija pateiktame atsiliepime su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Pažymi, kad PPĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad politinės partijos turtas ir lėšos negali būti skirstomi jos nariams. Sprendimo 1 punkte konstatuota, kad likviduojama partija (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugpjūčio 4-6 d. pervedusi lėšas savarankiškiems 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyviams, partijos (duomenys neskelbtini) vienmandatėse rinkimų apygardose keltiems kandidatams, buvusiems partijos (duomenys neskelbtini) nariams, tame tarpe ir pareiškėjui, pažeidė PPĮ 22 straipsnio 2 dalį. Kadangi likviduojamos politinės partijos lėšų aukojimas kandidatų politinėms kampanijoms nėra susijęs su politinės partijos veiklos nutraukimu bei nebuvo numatytas sprendime likviduoti partiją (duomenys neskelbtini), laikytina, kad dalis partijos (duomenys neskelbtini) turto, pažeidžiant PPĮ 22 straipsnio 2 dalį, buvo paskirstyta buvusiems partijos (duomenys neskelbtini) nariams.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad sandorių, juridinio asmens organų panaikinimas yra civilinės teisės dalykas ir jų negaliojimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, todėl tik nuginčijus šiuos sandorius teisme galima teigti jog partija (duomenys neskelbtini) negalėjo aukoti pareiškėjos politinei kampanijai, nes kandidatų finansavimas nepatenka į CK reguliavimo sritį, be to, Komisija kontroliuoja kaip politinės partijos laikosi PPĮ reikalavimų. Šiuo atveju Komisija pagal jai teisės aktais suteiktą kompetenciją nustatė, kad likviduojama politinė partija (duomenys neskelbtini) pažeisdama PPĮ reikalavimus skirstė lėšas buvusiems partijos nariams.

Taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jo finansavimas 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos metu buvo patikrintas nepriklausomo auditoriaus, kuris pažeidimų dėl Finansavimo įstatymo nenustatė, kadangi auditoriai nėra įgalioti konstatuoti FĮ pažeidimų. Pažymi, kad pagal suformuluotą techninę užduotį, auditorius gautas aukas tikrina tik ribota apimtimi – ar yra aukas pagrindžiantys dokumentai ir ar jos gautos iš teisėtų finansavimo šaltinių pagal FĮ 7 ir 8 straipsnius. Minėtas įstatymas leidžia priimti aukas iš politinių partijų, tačiau jame nėra reglamentuotas likviduojamos politinės partijos statusas.

Komisijos atstovas teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sprendimo dalies, kuriuo pareiškėjas įpareigotas per 20 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo dienos pervesti į valstybės biudžetą 1 400 Eur sumą, lygią gautai ir priimtai aukai iš likviduojamos partijos (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2021 m. sausio 28 d. Komisijos Kontrolės skyrius, išnagrinėjęs partijos (duomenys neskelbtini) nario skundą, paruošė pažymą Nr. 3-20 (1.2), kurioje konstatavo, kad pareiškėjas ir kiti keturi savarankiškai rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą kampanijoje dalyvavę kandidatai, gavo nepriimtinas aukas ir jas panaudojo rinkimų kampanijai. Komisija, atsižvelgdama į Kontrolės skyriaus pažymą, 2021 m. vasario 19 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjas, kandidatas (duomenys neskelbtini) rytinėje rinkimų apygardoje Nr. (duomenys neskelbtini) politinei kampanijai finansuoti priėmė ir panaudojo nepriimtinas aukas, įpareigojo pareiškėją gautus, kaip auką 1 400 Eur, pervesti per 20 dienų į valstybės biudžetą .

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Politinių partijų įstatymas, Finansavimo įstatymas, užtikrinantis politinių kampanijų demokratiškumą, politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, reglamentuojantis politinių kampanijų finansavimo tvarką ir finansavimo kontrolę.

PPĮ 1 dalyje yra išvardinti politinės partijos finansavimo šaltiniai: politinės partijos nario mokesčiai; valstybės biudžeto asignavimai; politinės partijos lėšos, gautos iš PPĮ 17 straipsnyje nurodytos kitos jos veiklos; Lietuvos Respublikoje registruotų bankų arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruotų bankų padalinių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, politinei partijai suteiktos paskolos; palūkanos už banko sąskaitoje esančias lėšas; nuolatinio Lietuvos gyventojo savanoriškai skiriama vieno procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis; politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos gaunamos turinčių teisę aukoti fizinių asmenų aukos šios politinės partijos politinei kampanijai finansuoti. Finansuoti politines partijas kitomis, PPĮ 19 straipsnyje nenurodytomis, lėšomis draudžiama (PPĮ 19 straipsnio 10 dalis). Pagal PPĮ 22 straipsnio 2 dalį, politinės partijos turtas ir lėšos negali būti skirstomi jos nariams. Politinių partijų finansavimą pagal kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja Komisija ir kitos institucijos (PPĮ 24 straipsnio 1 dalis).

FĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitų savarankiškų politinės kampanijos dalyvių politinės kampanijos finansuojamos iš: pagal šį įstatymą turinčių teisę aukoti fizinių asmenų aukų ir politinių partijų aukų kandidatams ir kandidatų sąrašams, referendumo iniciatoriams arba referendumo oponentams; nuosavų (asmeninių) lėšų; palūkanų už politinės kampanijos sąskaitoje esančias lėšas. Pagal FĮ 13 straipsnio 2 dalį, politinės partijos turi teisę aukoti kandidatų, kandidatų sąrašų, referendumo iniciatorių ar referendumo oponentų politinėms kampanijoms. Jeigu nustatoma, kad politinės kampanijos dalyvis priėmė ir panaudojo lėšas ar nepiniginę auką iš kitų, šiame įstatyme nenurodytų, finansavimo šaltinių ar šio įstatymo reikalavimų neatitinkančias aukas, kurių suma viršija mažos aukos sumą, Vyriausioji rinkimų komisija priima sprendimą įpareigoti politinės kampanijos dalyvį panaudotų lėšų ar nepiniginės aukos dydžio sumą per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą, išskyrus atvejus, kai dėl šiurkščių šio įstatymo pažeidimų politinei partijai nebuvo skirti valstybės biudžeto asignavimai (FĮ 12 straipsnio 2 dalis). Pagal FĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, vieni iš šiurkščių FĮ pažeidimų yra laikoma atitinkamai politinės kampanijos dalyvio finansavimas šio FĮ 12 straipsnyje numatytomis nepriimtinomis aukomis ir jeigu politinės kampanijos dalyvis priima sprendimus naudoti politinei kampanijai aukas, gautas iš asmenų, kurie neturi teisės finansuoti politinių kampanijų, ar iš neleistinų politinės kampanijos finansavimo šaltinių. Sprendimą, ar politinės kampanijos dalyvis padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, priima Vyriausioji rinkimų komisija (FĮ 23 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš aptarto teisinio reglamentavimo, politinės partijos turtas ir lėšos negali būti skirstomi jos nariams (PPĮ 22 straipsnio 2 dalis). Tačiau byloje nustatyta, to neginčija ir pareiškėjas, kad likviduojama partija (duomenys neskelbtini) 2020 m. rugpjūčio 4 ir 6 dienomis savarankiškai politinės kampanijos dalyviui – pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) rytinėje rinkimų apygardoje Nr. (duomenys neskelbtini) registruotam kandidatui pervedė 1 400 Eur.

Pareiškėjo įsitikinimu, partijos (duomenys neskelbtini), turinčios likviduojamos partijos statusą, veiksmas paaukoti savarankiškos politinės kampanijos dalyviui pareiškėjui 1 400 Eur neprieštaravo Finansavimo įstatymui ir PPĮ, aukos gavimo metu jis nebuvo partijos (duomenys neskelbtini) nariu.

Pažymėtina, jog iš į bylą pateikto likviduojamos partijos (duomenys neskelbtini) likvidavimo komisijos 2020-08-03 sprendimo Dėl politinės partijos (duomenys neskelbtini) kandidatų parėmimo matyti, kad sprendimas paremti 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyvius, tame ir tarpe ir pareiškėją, buvo priimtas remiantis 2020 m. birželio 6 d. pasirašytu politinių partijų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir visuomeninio politinio judėjimo „(duomenys neskelbtini)“ susitarimu „Dėl teisinio ir politinio partijų susijungimo“ (toliau – ir Susitarimas), jo paskutiniuoju punktu, kuriame teigiama, jog „po partijų ir visuomeninio susijungimo likę veikiantys juridiniai asmenys visokeriopai rems partijos (duomenys neskelbtini) politinę ir visuomeninę veiklą, visomis išgalėmis prisidės, kad partija savo idėjas skleistų kuo didesniam ratui žmonių”.

Byloje nustatyta, jog Susitarimas sudarytas 2020 m. birželio 6 d., vėliau tą pačią dieną įvyko partijos (duomenys neskelbtini) XVIII kongresas, kuriame buvo priimtas sprendimas nutraukti partijos veiklą ir ją likviduoti. 2020 m. rugpjūčio 4–6 d. partija (duomenys neskelbtini) pervedė lėšas savarankiškiems 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyviams, partijos (duomenys neskelbtini) vienmandatėse rinkimų apygardose keltiems kandidatams, buvusiems partijos (duomenys neskelbtini) nariams. Byloje esančio 2021 m. vasario 19 d. VRK posėdžio protokolo Nr. P-5 duomenimis, po Partijos likvidavimo visi kandidatai perėjo į kitą partiją, liko tik likvidacinė komisija.

Teismas pažymi, jog 2020 m. rugpjūčio 3 d. likviduojamos partijos (duomenys neskelbtini) likvidavimo komisijos sprendime „Dėl politinės partijos (duomenys neskelbtini) kandidatų parėmimo“ remiamasi Susitarimu, kuris priimtas, kai asmenys, kuriems 2020 m. rugpjūčio 4–6 d. bendrai pervesta 16 100 Eur, buvo partijos (duomenys neskelbtini) nariais. Lėšos buvo pervestos ir pareiškėjui, kuris buvo partijos (duomenys neskelbtini) narys, jis teismo posėdžio metu patvirtino dalyvavęs partijos (duomenys neskelbtini) tarybos posėdyje, kuriame buvo patvirtinta XVII kongreso darbotvarkė, taip pat dalyvavo ir pačiame kongrese, kuriame priimtas sprendimas likviduoti politinę partiją. Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad jau Susitarimo pasirašymo metu buvo pradėdamos skirstyti partijos lėšos, kadangi įgyvendinus Susitarimo 11 punktą, buvo priimtas partijos likvidavimo komisijos sprendimas, kuriuo paskirstyti 16 100 Eur, buvusiems penkiems partijos (duomenys neskelbtini) nariams. Tai, jog lėšų skirstymo užbaigimo metu, lėšų gavėjas – pareiškėjas, jau nebuvo partijos (duomenys neskelbtini) nariu, neturi teisinės reikšmės, kadangi kaip jau minėta, lėšų skirstymo faktas buvo pradėtas 2020 m. birželio 6 d. Susitarimo pasirašymo metu, kuomet pareiškėjas buvo partijos (duomenys neskelbtini) narys.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, jog likviduojama partija (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugpjūčio 4-6 dienomis pervedusi lėšas 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyviui pareiškėjui, pažeidė PPĮ 22 straipsnio 2 dalies draudimą politinės partijos turtą ir lėšas skirstyti jos nariams ir pareiškėjas šių lėšų priimti negalėjo, nes žinojo apie partijos likvidavimą. Konstatavus, kad pareiškėjas partijos (duomenys neskelbtini) lėšų priimti neturėjo teisinio pagrindo, pagal FĮ 13 straipsnio 12 dalį, Komisija turėjo teisėtą pagrindą priimti sprendimą įpareigoti politinės kampanijos dalyvį panaudotų lėšų ar nepiniginės aukos dydžio sumą per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą.

Pažymėtina ir tai, kad pagal likviduojamo viešojo juridinio asmens teisinį statusą, galimybė disponuoti lėšomis yra apribota teisės aktais. Politinių partijų įstatymas tiesiogiai nedraudžia likviduojamai politinei partijai aukoti iškeltų kandidatų ir kandidatų sąrašų ar referendumo politinėms kampanijoms, tačiau pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 1 punktą, likviduojama politinė partija negali kelti kandidatus į Seimo narius. Taigi, likviduojamai politinei partijai yra apribota teisė disponuoti lėšomis, kadangi likviduojamą teisinį statusą turintis juridinis asmuo, pirmiausia turi atsiskaityti su kreditoriais, laikantis CK 2.113 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, net ir pripažinus, kad partija lėšų neskirstė savo nariams, tame tarpe ir pareiškėjui, o jas aukojo iškeltiems kandidatams ir kandidatų sąrašų ar referendumo politinėms kampanijoms pagal Politinių partijų įstatymo 22 straipsnio 4 dalį, partija dėl savo specifinio teisinio statuso, t. y. dėl to, jog yra likviduojama, negalėjo formaliai remtis Politinių partijų įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi ir aukoti iškeltiems kandidatams ir kandidatų sąrašų ar referendumo politinėms kampanijoms.

Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog sandorių ir juridinių organų sprendimų panaikinimas yra civilinės teisės dalykas ir jų negaliojimo pagrindus nustato CK, todėl tik juos nuginčijus teisme (Actio pauliana), galima teigti, jog partija negalėjo aukoti partijos (duomenys neskelbtini) savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams. Pažymėtina, jog pagal Politinių partijų įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, politinių partijų finansavimą pagal kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja VRK ir kitos institucijos. VRK kontroliuoja, kaip politinės partijos laikosi Politinių partijų įstatymo reikalavimų (24 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Politinių partijų įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija atsakinga už nuolatinį informacijos apie politinių partijų finansavimo pažeidimus pateikimą laiku Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Apžvelgus nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog VRK turėjo teisę įvertinti ar partija nepažeidė Politinių partijų įstatymo.

Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis, ginčo sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, jį apskundė nustatyta tvarka ir terminais. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas dėl įpareigojimo pareiškėją per 20 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo dienos pervesti į valstybės biudžetą 1 400 Eur sumą, lygią gautai ir priimtai aukai iš likviduojamos partijos (duomenys neskelbtini), atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis ginčo klausimą reglamentuojančiais teisės aktais, daro išvadą, kad Komisija teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, pareiškėjos skundas atmestinas, Komisijos 2021 m. vasario 19 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjas įpareigotas pervesti į valstybės biudžetą 1 400 Eur sumą, lygią gautai ir priimtai aukai iš likviduojamos partijos (duomenys neskelbtini), yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ginčijamo sprendimo 2 ir 4 dalies, vadovaujantis išdėstytais ar kitais argumentais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.