Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Arvydo Žibo, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, atsakovui V. K., atsakovo atstovei advokatei S. E. Šalūgaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. firmos ieškinį atsakovui V. K. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno miesto apylinkės teismas ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 33 037,- Lt ir 1 991,12 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog jas siejo atstovavimo santykiai. CK 2.150 straipsnis numato, kad atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Teismas, konstatavęs, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsiskaitymą su atstovaujamuoju (ieškovu), ieškinį iš esmės patenkino, tik priteistą sumą sumažino, nes pats ieškovas pateikė pažymą, kad atsakovas nėra atidavęs telefonų, kurių vertė 33 037,- Lt (T.II, 195-198 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas ir jos atstovė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Ieškovo atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Patikrinusi apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl 2004 m. sausio 7 d. įgaliojimo teisėtumo

Pasisakydama dėl šio apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad tarp bylos šalių nekyla ginčo, kad jas siejo atstovavimo santykiai. Tiek ieškovas, tiek atsakovas savo procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose, duotose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose, nurodė, kad atsakovas, veikdamas pagal 2004 m. sausio 7 d. įgaliojimą, ieškovo vardu paimdavo telefonus iš UAB „Omnitel“ (T.I, 7 b.l.). Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tarp ginčo šalių susiklostė atstovavimo teisiniai santykiai.

Sprendžiant ar susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos bendrosios atstovavimo santykius reglamentuojančios teisės normos, ar specialiosios, skirtos reguliuoti prokūros teisinius santykius, būtina išsiaiškinti ar visais atvejais pelno siekiančių juridinių asmenų įgaliojimams taikomos CK 2.176-2.185 straipsnių normos, skirtos reguliuoti prokūros teisinius santykius.

Prokūra yra viena iš įgaliojimų rūšių. Prokūra juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens verslu (CK 2.176 straipsnio 1 dalis). Taigi, jeigu pelno siekiantis juridinis asmuo išdavė prokūrą, prokuristas turės teisę atlikti visus teisinius veiksmus. Prokūroje nurodyti prokuristo kompetencijos ribojimai neturi jokios įtakos trečiųjų asmenų atžvilgiu (CK 2.180 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, pasinaudojus CK 2.180 straipsnio 1 dalimi, prokūroje gali būti numatomi atitinkamos prokuristo veiklos ribos (pvz., prokuristui suteikiama teisė veikti tik tam tikrose juridinio asmens veiklos srityse ar teisė sudaryti tik tuos sandorius, kurie neviršija tam tikros sumos, arba suderinti savo veiksmus su akcininkų susirinkimu ar stebėtojų taryba ir t.t.). Tačiau minėti ribojimai pagal CK 2.180 straipsnio 2 dalį galioja tik juridinio asmens viduje. Pažeidus šiuos ribojimus, sudaryti sandoriai dėl to nebus pripažinti negaliojančiais ir, atitinkamai, sukels prievoles juridiniam asmeniui. Šiuo atžvilgiu prokuristas iš dalies gali būti prilygintas juridinio asmens valdymo organui, kurio kompetencijos pažeidimas, sudarant sandorius, sukelia prievoles juridiniam asmeniui pagal CK 2.83 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į nurodytas prokuristo veikimo teisines pasekmes, CK 2.181 straipsnio 2 dalyje buvo numatytas konstitutyvinis prokūros registravimas - prokūra prieš trečiuosius asmenis įsigalioja tik nuo jos įregistravimo. Jeigu prokūra yra įregistruota Juridinių asmenų registre, tretieji asmenys gali panaudoti Juridinių asmenų registro duomenis apie prokuristą (registro duomenys pagal CK 2.71 straipsnio 3 dalį turi prima facie galią) ir nereikalauti papildomai pateikti prokūrą, nes, kaip minėta, prokūroje numatyti ribojimai neturi teisinės galios prieš trečiuosius asmenis.

Skirtingai nei prokūra, įgaliojimai, išduoti pagal CK 2.137, 2.140 – 2.141 straipsnius, yra riboti. Įgaliojime turi būti nurodoma, kokius konkrečiai veiksmus turi teisę atlikti įgaliotinis (CK 2.137 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įgaliotiniui pažeidus šias ribas, sudarytas sandoris nesukelia prievolių juridiniam asmeniui ir gali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 2.136 straipsnio 1 dalį. Juridinių asmenų registre įgaliojimai, skirtingai nei prokūra, pagal galiojančius įstatymus nėra registruojami. Be to, įgaliojimo registravimas nesuteiktų papildomų trečiųjų asmenų apsaugos priemonių, nes šie, atsižvelgdami į įgaliotinio kompetencijos pažeidimo teisines pasekmes, vis tiek turėtų remtis ne tik registro duomenimis apie įgaliotinį, bet ir pačiu įgaliojimu, kuriame nurodytos įgaliotinio kompetencijos ribos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija pažymi, kad pelno siekiantis juridinis asmuo turi teisę išduoti tiek įgaliojimą, tiek prokūrą. Minėta, kad prokūra išduodama tais atvejais, kai prokuristas įgaliojamas atlikti visus teisinius veiksmus pelno siekiančio juridinio asmens vardu, kitais atvejais išduodami įgaliojimai. Kaip matyti iš 2004 m. sausio 7 d. įgaliojimo turinio ieškovas įgaliojo atsakovą atlikti konkrečius veiksmus ieškovo vardu santykiuose su konkrečiu trečiuoju asmeniu UAB „Omnitel“. Taigi akivaizdu, kad ieškovas atsakovui išdavė ribotą įgaliojimą, todėl atstovavimo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo pagrįstai buvo įforminti įgaliojimu, o ne prokūra.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinio skundo argumentai, kad 2004 m. sausio 7 d. įgaliojimas yra niekinis, nes tarp ieškovo A. Ž. firmos ir atsakovo V. K. susiklostę atstovavimo santykiai turėjo būti įforminti prokūra, yra atmestini.

Be to teisėjų kolegija pažymi, kad CK nėra numatyta, kad pelno siekiantis juridinis asmuo gali išduoti įgaliojimą tik darbuotojui, o ne kitam fiziniam asmeniui. Vadinasi, neturi teisinės reikšmės ar atstovaujamąjį juridinį asmenį ir atstovą fizinį asmenį sieja darbo teisiniai santykiai. Dėl nurodytų motyvų apeliacinio skundo argumentai, kad 2004 m. sausio 7 d. įgaliojimas yra niekinis, nes tarp ieškovo A. Ž. firmos ir atsakovo V. K. susiklostė darbiniai teisiniai santykiai, tačiau ieškovas juos vengė įforminti, taip pat atmestini.

Kartu pažymėtina, kad atsakovas nors ir teigia, jog tarp jo ir ieškovo susiklostė darbiniai santykiai, tačiau savarankiško reikalavimo pripažinti, kad tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis nereiškė.

Dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant ar atsakovas atsiskaitė su ieškovu

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje turi būti nustatyta, ką šalys privalo įrodyti, t. y. byloje svarbu tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką ir paskirstyti tarp šalių įrodinėjimo pareigą. Pagal CK 2.150 straipsnį atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Ši CK norma suponuoja, kad būtent atstovas turi įrodyti, jog atsiskaitė su atstovaujamuoju. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas atsakovas V. K. (atstovas) nepateikė jokių įrodymų, kad atsiskaitė su ieškovu A. Ž. firma (atstovaujamuoju) už iš UAB „Omnitel“ paimtus telefonus 33037,00 Lt sumai.

Byloje esantis 2006 m. kovo 17 d. ekspertizės aktas Nr.11-2949 (05) taip pat negali būti įrodymu, kad atsakovas atsiskaitė su ieškovu, nes ekspertizės išvadose nurodyta, kad nustatyti ar A. Ž. firmoje nuo 2004 m. sausio 19 d., kai atsakovas pasirašė pirmąjį važtaraštį, iki 2004 m. birželio 19 d., kai atsakovas pasirašė paskutinį važtaraštį, susidarė mobiliųjų telefonų trūkumas (perteklius) nėra galimybės, kadangi nepateikti faktiškai rastų telefonų inventorizacijos aprašai nei 2004 m. sausio 19 d., nei 2004 m. birželio 19 d. (T.II, 147-148 b.l.).

Liudytojo L. Ž. parodymai pirmosios instancijos teisme, jog jis įnešė pinigus į A. Ž. firmos sąskaitą, kad ši padengtų skolą UAB „Omnitel“, patvirtina tik tai, jog tarp L. Ž. ir A. Ž. firmos atsirado sutartiniai teisiniai santykiai. Tačiau tai nereiškia, kad L. Ž. padengė atsakovo V. K. veiksmais padarytus nuostolius A. Ž. firmai ir įgijo kreditoriaus teises į atsakovą (CK 6.50 str.). L. Ž. įgytų reikalavimo teisę atsakovo V. K. atžvilgiu tik tokiu atveju, jei būtų aiškiai išreiškęs valią, jog atlygina V. K. veiksmais A. Ž. firmai padarytą žalą. Tačiau kaip matyti iš L. Ž. parodymų pirmosios instancijos teisme, jis įnešė savo pinigus į A. Ž. firmą tam, kad būtų įvykdyta ieškovo A. Ž. prievolė atsiskaityti su UAB „Omnitel“, o ne tam, kad būtų padengti V. K. padaryti nuostoliai A. Ž. firmai. Todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad jeigu atsakovas V. K. atlygins ieškovui padarytus nuostolius, ieškovas, gavęs pinigus iš L. Ž., nepagrįstai praturtės. Ieškovo A. Ž. firmos prievolė grąžinti L. Ž. iš jo gautus pinigus išlieka.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad 2003 m. rugpjūčio 19 d. Pavedimo sutarties Nr. KI-46/1-3080-1204, sudarytos tarp UAB „Omnitel“ ir ieškovo, priedo Nr. 7 (prekybos tvarka) 1.4 punktas numato, jog šaliai perduotos prekės iki pardavimo galutiniam vartotojui yra pirmosios šalies nuosavybė. Tai apelianto teigimu patvirtina, kad telefonų aparatai yra UAB „Omnitel“ nuosavybė, todėl ieškovas neturi teisinio suinteresuotumo reikšti ieškinį atsakovui V. K.. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka, nes tame pačiame 1.4 punkte taip pat yra nurodyta, kad A. Ž. firma atsako UAB „Omnitel“ už firmos žinioje esančių prekių praradimą ar sužalojimą. Iš šio sutarties priedo Nr. 7 punkto turinio matyti, kad ieškovas paėmęs prekes iš UAB „Omnitel“ tampa prekių teisėtu valdytoju, atsakingu prekių savininkui už jų praradimą ar sužalojimą. Tuo pačiu būdamas teisėtu prekių valdytoju, ieškovas turi teisę reikšti tretiesiems asmenims, dėl kurių kaltės prekės prarastos ar sugadintos, ieškinius dėl nuostolių atlyginimo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įtakos neturi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus pagrįstai konstatavo, jog ieškovas ieškinio reikalavimus įrodė, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad su ieškovu atsiskaitė, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo (apelianto) ieškovui priteistinos 800,- Lt advokato pagalbos išlaidos, turėtos apeliaciniame procese (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. K. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. G. V. g. 10-19, Kaunas) ieškovo A. Ž. firmos (į/k136019740, buveinė K. Š. g. 4-20, Kaunas) naudai 800,- Lt (aštuonis šimtus litų) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliaciniame procese.