- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-24
- Bylos Nr.
- A-143-1058-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kupiškio rajono apylinkės teismui
- Pareiškėjas
- I. P., S. V., V. S.
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. P., S. V. ir V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kupiškio rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, delspinigių bei palūkanų priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai I. P., S. V. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 2 – 9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovų Kupiškio rajono apylinkės teismo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neteisėtai neišmokėtą atlyginimo dalį: I. P. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 25 516,09 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. – 6 763,99 Lt, iš viso – 32 280,08 Lt, S. V. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 17 430,33 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. – 4 063,30 Lt, iš viso – 21 493,63 Lt, V. S. nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 4 874,04 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. – 4 398,18 Lt, iš viso – 9 272,22 Lt; 2) įpareigoti atsakovą Kupiškio rajono apylinkės teismą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos tęsti padidėjusio atlyginimo jiems mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dieną galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą, ir tęsti jo mokėjimą iki tol, kol teisėjų atlyginimo dydžiai bus sureguliuoti įstatymu; 3) priteisti iš atsakovo Kupiškio rajono apylinkės teismo delspinigius: pareiškėjai I. P. – 10 991,36 Lt, pareiškėjui S. V. – 8 069,95 Lt, pareiškėjui V. S. – 837,67 Lt; 4) priteisti iš atsakovo Kupiškio rajono apylinkės teismo kiekvieno jų naudai 5 procentų metines palūkanas nuo kiekvienam jų priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjai nurodė, kad yra Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjai. Pareiškėjai teigė, kad atsakovai netinkamai vykdo pareigą mokėti jiems atlyginimą, neteisingai apskaičiuodami mokamo atlyginimo dydį. Pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo oficialaus paskelbimo iki skundo pareiškimo dienos teisėjų atlyginimo dydžio klausimas nėra iki galo sureguliuotas teisės normomis. Kadangi nėra atitinkamo teisinio reguliavimo, siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 ,,Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (toliau – Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimas Nr. 84) nustatė tvarką, kuria remiantis turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo paskelbimo būtent taip de facto ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas ir priedai. Per visą laikotarpį, kurį Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, nustatančios teisėjų atlyginimų ir jų priedų mažinimą, nebetaikomos dėl jų prieštaravimo Konstitucijai, valstybė teisėjams mokėjo atlyginimus ir jų priedus pagal iki šio įstatymo ir iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) priėmimo galiojusią tvarką. Yra pagrindas teigti, kad Lietuvos valstybė Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 patvirtintą bei faktiškai nesant atitinkamo aiškaus teisinio reguliavimo nusistovėjusią teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką pripažino ir taip prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus mokėti teisėjams atlyginimus ir jų priedus pagal šią savo pripažintą tvarką. Tai, kad šiuo metu atsakovas Kupiškio rajono apylinkės teismas moka jiems priedus, numatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, ir moka juos laikydamasis Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 patvirtintos tvarkos, parodo ne tik tai, kad šis atsakovas pripažįsta ir sutinka, kad jiems po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo turi būti mokamas iki sumažinimo, įvykdyto remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, buvęs atlyginimas. Ši aplinkybė taip pat iš dalies patvirtina skundo pagrįstumą. Priedai, kuriuos, išreikštus procentais, moka jiems atsakovas Kupiškio rajono apylinkės teismas, skaičiuojami nuo pagrindinės atlyginimo dalies, kuri yra atsakovo apskaičiuojama pagal nebegaliojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad valstybė pritarė ir įsipareigojo, kartu įpareigodama atsakovą, teisėjams mokėti atlyginimą pagal tam tikrą sąlyginę formulę VA = PA + P. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ,,Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 1604) bazinę mėnesinę algą nuo 2004 m. gegužės 1 d. nutarta padidinti nuo 105 Lt iki 115 Lt, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 ,,Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1023) nuo 2008 m. sausio 1 d. – iki 128 Lt, atsakovas nuo 2004 m. gegužės 1 d. privalėjo perskaičiuoti jų atlyginimus, t. y. pagrindinį atlyginimą (PA) skaičiuoti atsižvelgiant į padidėjusį bazinį mėnesinį atlyginimą. Be to, padidėjus pagrindiniam atlyginimui, atsakovas privalėjo jiems mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą (nekintamą jo dalį), nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, kuriuo apylinkės teisėjams buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, taip pat privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą (priklausomai nuo darbo stažo trukmės kintamą jo dalį). Pareiškėjai pažymėjo, jog vadovaujantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. A1-29 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ (toliau – Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. A1-29), iš atsakovo priteistina 0,06 proc. delspinigių nuo laiku neišmokėtos teisėjų atlyginimų sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos. Remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovo kiekvieno jų naudai priteistinos 5 proc. metinės palūkanos nuo kiekvienam jų priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (b. l. 26 – 27) su skundu nesutiko.
Lietuvos valstybė nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, įtvirtinančias teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001 – 2006 m.), – 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalį, 4 dalį, 5 ir 6 dalis, kiek tai susiję su teisėjų atlyginimų mažinimu pereinamuoju laikotarpiu. Tačiau pripažino, kad šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio koeficientus), 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 m. nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. priėmė nutarimą Nr. 84 (Teismų tarybos 2003 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 113 „Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (toliau – Teismų tarybos 2003 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 113)) ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ (toliau – Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 207). Nors Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau bet kuriuo atveju faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis būtent šiais nutarimais. Pabrėžė, kad teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, o pagal paminėtą metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant nurodytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą. Nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusią bazinę mėnesinę algą.
Atsakovas Kupiškio rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą (b. l. 30 – 31) su skundu sutiko.
Kupiškio rajono apylinkės teismas nurodė, kad pareiškėjai teisingai nurodė jų atlyginimo skaičiavimo tvarką. Pakitus bazinei mėnesinei algai, negavo papildomų lėšų atlyginimams, todėl mokėti pareiškėjams padidėjusį atlyginimą neturėjo galimybės. Be to, nesant teisėjų atlyginimų dydžio aiškaus teisinio reguliavimo, netgi turėdamas darbo užmokesčio lėšų ekonomiją, negali šių lėšų skirti teisėjų darbo užmokesčio padidėjimui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 2 d. sprendimu (b. l. 94 – 102) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės: I. P. – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 25 516,09 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. – 6 763,99 Lt, iš viso – 32 280,08 Lt, S. V. – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 17 430,33 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. – 4 063,30 Lt, iš viso – 21 493,63 Lt, V. S. – nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 4 874,04 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. – 4 398,18 Lt, iš viso – 9 272,22 Lt. Teismas nurodė, kad vykdymo procese iš priteistų sumų nustatyta tvarka išskaičiuoti mokesčius. Teismas atmetė kitą skundo dalį.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai I. P. ir S. V. 2004 m. gegužės 1 d. dirbo Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjais, o pareiškėjas V. S. šiame teisme pradėjo dirbti nuo 2007 m. kovo 2 d. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 1.1, 1.2 punktais, 1, 2 priedais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 382), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 – 3, 7 punktais, 4 straipsnio 1, 2 dalimis, 7 straipsnio 3 dalies 1, 5 punktais, 7 straipsnio 4, 5, 6 dalimis, 8 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207. Pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Nesant įstatymo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 1 priede įtvirtintus koeficientus. Pareiškėjams – Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjams taikomas koeficientas – 28, teismo pirmininkui – 33, kuris yra dauginamas iš bazinės mėnesinės algos, o ne iš nutarime nurodyto pastovaus dydžio. Didėjant baziniam dydžiui, turi didėti ir teisėjų pareiginė alga. Atitinkamai turi padidėti ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, kuria turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Teismas nustatė, kad pareiškėjai I. P. tarnybinis atlyginimas mažėjo. Pareiškėjai S. V. ir V. S. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 nustatyto atlyginimo nėra gavę. Todėl jiems negali būti pridedamas atlyginimų skirtumas, nurodytas Teismų tarybos balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207 patvirtintoje metodikoje. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas jiems skaičiuojant atlyginimus neturėtų būti taikomas, nes už tokį patį darbą gautų mažesnį atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams priteistinos prašomos sumos. Atlyginimo skirtumas priteisiamas su mokesčiais, kurie turės būti išskaičiuoti vykdymo procese. Pažymėjo, kad senaties taikyti neprašoma (CK 1.126 str. 2 d.). Pareiškėjams priteistina negauta atlyginimo dalis už skunde prašomus laikotarpius. Teismas pažymėjo, kad kita skundo dalis atmetama. Nėra juridinio pagrindo įpareigoti atsakovą Kupiškio rajono apylinkės teismą mokėti pareiškėjams atlyginimus į ateitį, atsižvelgiant į didėjančią bazinę mėnesinę algą, iki klausimas bus sureguliuotas įstatymu. Iš teismo atsiliepimo matyti, kad jis taip skaičiuoti atlyginimus pareiškėjams neatsisakytų, esant neišmokėtos atlyginimų dalies finansavimui. Kupiškio rajono apylinkės teismo kaltės dėl viso teisėjams priklausančio atlyginimo nemokėjimo nėra. Be to, pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą, delspinigiai gali būti priteisti esant kaltei. Teismo kaltės nėra. Palūkanos pagal CK 6.210 straipsnį gali būti taikomos esant civiliniams piniginių prievolių santykiams. Byloje nagrinėjami santykiai, kylantys iš tarnybos. CK 6.210 straipsnis yra CK XVII skyriuje, reglamentuojančiame sutarčių nevykdymo civilines teisines pasekmes.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (b. l. 106 – 108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Lietuvos valstybė nurodo, kad teismo argumentas, jog teisėjų atlyginimai turi būti skaičiuojami taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 koeficientus ir susieti su bazine mėnesine alga, yra nepagrįstas. Teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, o pagal Teismų tarybos patvirtintą metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant nurodytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš skundo matyti, kad pareiškėjai S. V. ir V. S. prašo priteisti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, dirbant Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjais, o pareiškėja I. P. – šio teismo pirmininke iki 2008 m. gegužės 1 d.
Savo reikalavimą priteisti prašomas sumas pareiškėjai pirmiausia grindžia aplinkybe, jog Kupiškio rajono apylinkės teismas, apskaičiuodamas jų pagrindinį atlyginimą bei priedus, nuo 2004 m. gegužės 1 d. privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatytą 115 Lt bazinės mėnesinės algos dydį, o nuo 2008 m. sausio 1 d. privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatytą 128 Lt bazinės mėnesinės algos dydį. Pažymėtina, kad byloje nekeliamas ginčas dėl to, jog apskaičiuodamas pareiškėjams priklausantį darbo užmokestį atsakovas Kupiškio rajono apylinkės teismas taikė 105 Lt dydžio BMA, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“.
Vertinant šio pareiškėjų reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjai prašo priteisti neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto atlyginimo dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.
Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams, jų skunde nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų. Pastarąją išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimas perskaičiuoti jiems priklausantį atlyginimą, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 bei 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus (atitinkamai) 115 Lt ir 128 Lt BMA dydžius, atmestinas kaip nepagrįstas.
Tuo pačiu pagrindu atmestini ir pareiškėjų reikalavimai įpareigoti atsakovą nuo 2008 m. gegužės 1 d. mokėti padidėjusį atlyginimą, atsižvelgiant į mokėjimo dieną galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą.
V.
Pareiškėjai taip pat siekia, kad jiems būtų išmokėtas faktiškai sumokėto ir taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 proc. priedą apskaičiuoto tarnybinio atlyginimo skirtumas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nuo 2000 m. sausio 1 d. nepagrįstai 10 proc. (iki 40 proc.) sumažino tarnybinio atlyginimo priedą, kuris ir buvo taikomas apskaičiuojant pareiškėjų atlyginimą skunde nurodomu laikotarpiu.
Dėl šio reikalavimo kolegija pirmiausia pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nėra pripažintas neteisėtu, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Teisėjų atlyginimas laikinai įstatymu gali būti mažinamas tik esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Pabrėžtina, jog Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė doktrina, kuri apima ir šio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse pateiktą Konstitucijos nuostatų aiškinimą, saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje iš esmės pabrėžė, kad teisėjų teisė į įgytą atlyginimą ir jo nemažinimą yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–587/2009). Pastaruoju atveju pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008 konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, be kita ko, yra pabrėžęs, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių reguliavimo įstatymo lygmeniu, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių reguliavimą įstatymo lygmeniu pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir jiems turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2005 m. gegužės 1 d. (už paskutinius trejus metus, skaičiuojant nuo 2008-05-01). Pasisakydama dėl minėtos trejų metų laikotarpio ribos, kolegija pažymi, kad, spręsdamas analogiškas bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009-08- 24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi DK 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.
Pasisakydama dėl galimybės nustatyti pareiškėjams priteistino darbo užmokesčio dydžius apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių apskaičiuoti minėtą 10 proc. (iki 40 proc.) tarnybinio atlyginimo priedo sumažinimą palyginus su situacija, buvusia iki minėto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 įsigaliojimo (2000-01-01). Be to, pažymėtina, kad pareiškėja I. P. yra teismo pirmininkė, o apylinkės teismų pirmininkų darbo užmokesčio apskaičiavimas ir mokėjimas buvo vykdomi kitu, negu šių teismų teisėjų, teisiniu pagrindu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494). Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos I. P. darbo užmokesčio (už laikotarpį nuo 2005-05-01 iki 2008-05-01) apskaičiavimo ypatumus, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 nuostatas. Taip pat nėra duomenų apie tai, ar nurodytu laikotarpiu kiti pareiškėjai ėjo Kupiškio rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, ne tai yra taip pat reikšminga nustatant jiems priteistino darbo užmokesčio dydžius. Aptartos situacijos išsprendimas reikalauja naujų įrodymų pateikimo ir jų vertinimo, todėl kolegija konstatuoja, kad nustatyti minėtų sumų dydžius apeliacinės instancijos teisme nėra įmanoma.
Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti pareiškėjų reikalavimai dėl įpareigojimo mokėti pareiškėjams nesumažinto dydžio darbo užmokestį, priteisti delspinigius ir metines palūkanas, kolegija, iš esmės sutikdama su šiais klausimais pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais, pripažįsta šią teismo sprendimo dalį pagrįstą. Nesant pareiškėjų apeliacinio skundo dėl šios teismo sprendimo dalies, kolegijos manymu, nėra būtinumo plačiau pasisakyti dėl tokio teismo sprendimo argumentacijos.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra keistinas: sprendimo dalis dėl pareiškėjams priteistino darbo užmokesčio dydžio už laikotarpį iki 2008 m. gegužės 1 d. naikintina ir ši bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjų I. P., S. V. ir V. S. reikalavimai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies iki 2008 m. gegužės 1 d. priteisimo, ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.