Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d. (skundas teismui išsiųstas 2018 m. gegužės 21 d.; b. l. 59), jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį plotą, turi būti įvertinamas gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN pareiškėjas buvo apgyvendintas 2-o sektoriaus 4-o būrio 2-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 62,52 kv. m., joje buvo 20 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. ploto (b. l. 66, 80).

Atsakovo pateikti oficialūs dokumentai – Pravieniškių PN 2-o sektoriaus 2018 m. birželio 1 d. pažyma Nr. 62-2793 (b. l. 80) ir Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 14 d. pažyma (b. l. 81), laikytini patikimais įrodymais, teismas neturi pagrindo jais abejoti, todėl vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 4-o būrio 2oje (gyvenamojoje patalpoje) vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. gyvenamojo ploto. Teismas negali nesutikti su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. p.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Iš bylos duomenų matyti, kad kamerų tipo patalpose pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas, todėl jo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos bei kitų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose atmetami.

Pareiškėjas nurodė, kad jo būrys, kuriame buvo 74 žmonės naudojosi 5 klozetais ir 6 praustuvėmis, sanitarėse patalpose trūko sanitarinių įrenginių.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Normos) nurodyta, kad tualete turi būti įrengta – po klozetą arba unitazą 12-ai asmenų ir po pisuarą 12-ai asmenų, prausykloje praustuvė – 1 vnt. dešimčiai asmenų, dušo sieteliai – 1 vnt. 15-ai asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. vienam besiprausiančiam asmeniui.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 4 būrio sanitarinio mazgo patalpoje buvo 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 1 kojų plautuvė (b. l. 69). Tačiau konkrečių duomenų, kiek nuteistųjų naudojosi minėtais sanitariniais įrenginiais, byloje nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su nuteistųjų aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, minėtos aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitariniuose mazguose buvo nehigieniška. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 5 punktą, sanitariniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti atsakingi asmenys (b. l. 111). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad sanitariniai mazgai buvo nešvarūs, nehigieniški, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už šių patalpų tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl jo argumentai dėl nehigieniškų sąlygų sanitariniuose mazguose atmestini.

Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitarinias įrenginiais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas yra atskirose rakinamose kabinose, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų plotą mažino tai, jog nebuvo įrengtas poilsio kambarys, o nuteistieji drabužius džiovino ir maisto produktus laikė gyvenamosiose patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5 punkte nurodyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamos šios patalpos: laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui, 5.8 p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; 5.9 p.), esant techninėms galimybėms virtuvėlė; 5.10. kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui, 5.11 p.). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 2-ame sektoriuje nuteistiesiems nėra įrengti poilsio kambariai, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Byloje taip pat liko nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl patalpų maisto produktams laikyti neįrengimo. Kita vertus, iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad nuteistieji maisto produktus galėjo laikyti šaldytuvuose ir virtuvėlėje.

Atsakovo į bylą pateiktoje Ūkio skyriaus pažymoje (b. l. 81-83) nurodoma, kad įstaigos 2-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti ir išsidžiovinti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji galėjo džiautis savo asmeninius drabužius. Pareiškėjas nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su galimu jo teisių pažeidimu, nesuteikiant galimybės skalbti ir džiovinti rūbus. Todėl nurodytos aplinkybės dėl jam nesudarytų sąlygų naudotis drabužių skalbimo ar džiovinimo paslaugomis laikytinos abstrakčiomis, įrodymais nepagrįstomis, kurių pagrindu negalimas atsakovo neteisėtų veiksmų, nesudarant sąlygų asmeniniams drabužiams skalbti ar džiovinti, konstatavimas.

Pareiškėjas nurodė, kad patalpose buvo nepakankamas apšvietimas, žiemos metu šalta.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpų apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, o jei nustatomi kokie nors gedimai, jie nedelsiant pašalinami.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Atsižvelgiant į tai, kad patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie apšvietimo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal higienos normos HN 76:2010 22 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos higienos normoje HN 134:2015. Nors į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų kalinimo sąlygų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra numatyta Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Taip pat nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinis šildytuvus ir ventiliatorius. Įstaigoje tiekiamas centralizuotas šildymas.

Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (temperatūros ir kt. pažeidimų) nesikreipė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos patalpos temperatūros dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamosios patalpos temperatūros atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Pareiškėjo argumentus dėl užimtumo stokos ir Socialinių programų nebuvimo paneigia Pravieniškių PN-AK 2018 m. birželio 1 d. pažyma (b. l. 80), Individualaus darbo su nuteistuoju knygelė (b. l. 85-97), pareiškėjui išduoti pažymėjimai (b. l. 101, 102), iš kurių matyti, kad pareiškėjui bendros ir individualios Socialinės reabilitacijos programos buvo taikomos. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų dienotvarkių matyti, kad 2-jo sektoriaus nuteistųjų Socialinės reabilitacijos priemonėms, psichologinei terapijai ir mokymui skirtas laikas nuo 8.30 val. iki 13.00 val. ir nuo 13.30 val. iki 18.50 val. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad pareiškėjui neleidžiama naudotis nurodytais užsiėmimais. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose dienos metu jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimtikita leistina veikla. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl užimtumo stokos ir Socialinių programų nebuvimo nekonkretūs, deklaratyvūs, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų stogai buvo iš asbesto, kuris žalojo sveikatą. Atsakovo atstovas nurodė, jog 4-o būrio stogas yra asbestinio šiferio danga. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto dulkių vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi kaip jau buvo minėta, byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo aprūpinimo sanitariniais įrenginiais, laisvalaikio kambariu, kambariu maisto produktams laikyti, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 16 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, sukrėtimu, sveikatos sutrikimais, orumo pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš atsakovo atstovo pateikto Medicinos pažymėjimo (išrašas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos) matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota (b. l. 77). Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo (sanitarinių įrenginių trūkumo sanitariniuose mazguose, neaprūpinimo laisvalaikio kambariu) galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D.prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, bei nenustatęs, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista K. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.