Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Irma RandakevičienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-775/12Teisminio proceso Nr. 1-01-3-00037-2010-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.4.(S)

2012 m. spalio 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačių kaltintojų ir išteisintųjų A. Č. ir J. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. išteisinta iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, A. Č. išteisinta iš kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikalstamos veikos požymių.

A. Č. ir J. Š. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais, prašymai dėl proceso išlaidų priteisimo atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. kaltinama tuo, kad ji 2009-08-25, 19.58 val., interneto svetainės www.supermama.lt forume pasivadinusi nick‘u „zekcija“ išspausdino komentarą: „Noriu irasyti aukle A. Č. is Šeškines, (duomenys neskelbtini) m. gimimo. Nors su vaiku elgėsi tinkamai, skaniai gamino, buvo tvarkinga ir t.t., bet tiesiog „terorizavo“ vyresnįjį 6-metį vaiką, buvusi per vasara namuose. Vaikas net išeidavo i lauka, o uzejus lietui – neidavo namo, o laukdavo laiptinėje, eme blaškytis per miegus, atsinaujino naktinis šlapinimasis i lova. Todėl civilizuotai paaiškinome auklei, kad mes norėtume su ja atsisveikinti po 2 sav. (nuo naujo mėnesio pradžios), kaip ir buvom kalbėję anksčiau – kad ne viena puse nesijaustu išprausta i kampa: be aukles, ar be pajamų kažkuri laika. Sia žinia aukle sutiko bambėdama, meluodama vyrui apie mano tariamus vėlavimus, telefono nekėlimus, atvirai kritikuodama mano bendravimą su vyresniuoju sūnumi ir t.t. Si aukle inese labai daug destrukcijos i musu seimą. Siekdama, kad as padidinčiau atlyginimą eme kritikuoti mano tvarka namie, mane, kad as sakysiu, jog nespėju ir sutinku jai mokėti papildomai, kad ji kažką pavalytu. Tačiau as aukle samdžiau vaiku priežiūrai, o ne namu ūkio darbams, kuriuos as su malonumu pati atlieku, todėl po kurio laiko sis „teroras“ baigesi. IR DABAR FAKTAS, DEL KURIO TRAUKIU JA I „JUODĄJI“ SARASA“. Musu neperspejusi nei penktadieni, nei sekmadienio vakare – si aukle pirmadienio ryte nepasirodė darbe, i skambučius neatsakė. Aišku tai sudarė mums nepatogumu, turėjom atsivežti vaiku močiute is kito miesto, nenuėjom pusdieni i darbą. Dabar jau sutarėm su kita aukle ir tikimės viskas bus gerai, bet išties nesitikėjau, kad žmones, kuriuos įsileidi i namus, perki jiems maistą pagal jų pageidavimą, laikai šeimos nariu ir patiki viską, kas brangiausia, gali šitaip kerštauti uz musu sąžininga norą savo seimai duoti viską, kas geriausia, civilizuotu būdu baigti musu susitarimą, jei nepasisekė sutarti gražiuoju“ (kalba netaisyta). Taip pat tos pačios dienos vakarą, 2009 m. rugpjūčio 25 d., 20.35 val., paskelbė ir aukščiau nurodyto komentaro patikslinimą „patikslinu – viena is 2 sutartu savaičių aukle dar dirbo, bet va antraja savaite nutarė mums pakerštauti“ (kalba netaisyta). Po šio komentaro, 2009-09-01, 11.42 val. buvo papildytas „Vilniaus juodųjų auklių sąrašas“, esantis interneto svetainėje www.supermama.lt ir A. Č. buvo įtraukta į juodųjų auklių sąrašą, t.y. J. Š. tokiu būdu interneto svetainėje www.supermama.lt paskleidė tikrovės neatitinkančią, niekinančią ir žeminančią, pakertančia pasitikėjimą bei viešai įžeidžiančią A. Č. informaciją.

A. Č. buvo kaltinama tuo, kad ji 2009-08-17, apie 18.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), girdint J. Š. mažamečiam sūnui P. Š., pavadino J. Š. ir jos šeimą, kurią sudaro keturi asmenys, t.y. ji, sutuoktinis A. Š. ir du mažamečiai sūnūs P. ir A. Š., „durnių laivu“ ir taip užgauliai ir įžeidžiančiai pavadindama ją ir jos šeimą viešai įžeidė ir pažemino. Be to, A. Č. 2010-05-05, apie 10.00 val., teismo rūmų, esančių Laisvės pr. 79A, Vilniuje, koridoriuje, girdint J. Š. sutuoktiniui A. Š. ir A. Č. advokatei A. S., pavadino J. Š. „veidmaine prakeikta“ ir taip užgauliai ir įžeidžiamai ją pavadindama viešai įžeidė ir pažemino.

Antra, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo nutraukė jos baigiamąją kalbą, pažeisdamas BPK 293 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą draudimą apriboti baigiamųjų kalbų trukmes, nors ji, kaip privati kaltintoja, ketino pasinaudoti savo teise dalyvauti baigiamosiose kalbose ir išreikšti savo poziciją dėl J. Š. pareikšto kaltinimo. Skunde pažymima, kad iš A. Č. buvo atimta ir galimybė savo argumentus pateikti į bylą raštu, kadangi teismas, iš pradžių tenkinęs jos prašymą rašytinę baigiamosios kalbos versiją prijungti prie bylos, vėliau ją grąžino, motyvuodamas tuo, kad baigiamoji kalba įrašyta į teisiamojo posėdžio protokolą. Apeliantė mano, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas atėmė iš jos, kaip privačios kaltintojos, galimybę pateikti savo byloje ištirtų įrodymų vertinimą bei argumentus, kuriais remiantis turėtų būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis J. Š. atžvilgiu.

Trečia, apeliantė mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi 2012-01-25 J. Š. į bylą pateiktais garso įrašais kaip įrodymais, kadangi nebuvo pašalintos abejonės dėl jų tikrumo ir autentiškumo, taip pat nebuvo jokio faktinio patvirtinimo, jog pateikti garso įrašai buvo daromi būtent tada, kai tą nurodo J. Š. ir liudytojas A. Š. Skunde pažymima, jog teisminio nagrinėjimo metu apeliantė bandė pateikti teismui prašymą skirti minėtų garso įrašų ekspertizę, tačiau jai nebuvo leista tai padaryti ir prašymą teismas nemotyvuotai atmetė. Pakartotinai raštu paduotas prašymas skirti ekspertizę, nors ir išnagrinėtas vėliau teisminio nagrinėjimo metu, prie bylos prijungtas nebuvo.

Ketvirta, apeliantės teigimu, ji neturėjo galimybės dalyvauti ir pasisakyti teismo posėdyje, kuriame turėjo būti nagrinėjamos jos pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo. Apeliantė nurodo, jog telefonu ji buvo informuota tik apie posėdžio laiką, tuo tarpu apie jo vietą jai pranešta nebuvo. Ir nors į teismą ji atvyko nurodytu laiku, nerado jokios informacijos kur vyksta posėdis. Į salę teismo posėdžio sekretorė ją palydėjo tik tuomet, kai posėdis jau buvo pasibaigęs ir buvo skelbiama teismo nutartis, kuri, apeliantės nuomone, nėra tinkamai motyvuota.

Skunde išdėstyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, apeliantės nuomone, sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tiesą ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl nuosprendis dalyje dėl J. Š. išteisinimo turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėstydama argumentus, kuriais grindžiamas skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį dalyje dėl J. Š. išteisinimo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apeliantė pažymi, jog savo apeliaciniu skundu, kaip ir nuo pat proceso pradžios, prašo J. Š. pripažinti kalta dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo, t.y. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį. Mano, kad abiejų nusikalstamų veikų aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai ištirtos, tačiau teismas suklydo jas analizuodamas ir vertindamas, t.y. neteisingai įvertino įrodymus, ko pasėkoje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau ši klaida galėtų būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, ilgai trukęs procesas dar užsitęstų, dėl ko susidarytų prielaidos J. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus suėjus senaties terminui.

Remdamasi apeliaciniame skunde išdėstyta J. Š. kaltės pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį analize, apeliantė daro išvadą, jog interneto svetainės www.supermama.lt forume paskelbtame komentare J. Š. pateikė informaciją (faktus, žinias), o ne savo nuomonę, ir komentare išdėstyti teiginiai yra melagingi bei neatitinka tikrovės. Būdama profesionali auklė, apeliantė elgiasi tinkamai su vaikais, visada randa priėjimą prie jų ir bendrą kalbą. Tuo tarpu jokių neabejotinų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog ji galėjo terorizuoti vieną iš J. Š. vaikų, byloje nesurinkta, prieštaringi ir pačios J. Š. bei jos sutuoktinio parodymai šiuo klausimu. Apeliantės įsitikinimu, savo darbe ji taikė elementarius vaiko auklėjimo metodus, kurie naudojami ir ugdymo įstaigose. Dirbant Š. šeimoje, jai niekada nebuvo priekaištaujama dėl netinkamo elgesio, atvirkščiai, ji buvo giriama kaip kompetentinga darbuotoja. Visi kaltinimai atsirado, tik jai išėjus iš darbo, dėl ko iš keršto J. Š. parašė komentarą internete. Apeliantės nuomone, vaiko fizinės bei psichinės sveikatos būklės sutrikimai, apie kuriuos kalba tėvai, negali būti siejami su jos darbu šeimoje, kadangi vieni jų jau egzistavo iki jos atėjimo, kiti gi – nepatvirtinti jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis.

Skunde pažymima, jog J. Š. komentare parašytais teiginiais apeliantei buvo priskirti neigiami poelgiai, neigiamos charakterio ir elgesio savybės, tokiu būdu ją diskredituojant kaip žmogų ir darbuotoją – auklę, žeminant jos garbę ir orumą bei pakertant pasitikėjimą ja. Jos kaip auklės reputacija buvo sugadinta ir ji prarado galimybę įsidarbinti, kadangi komentaras paskelbtas interneto portalo, kuris turi tikslinę auditoriją, t.y. jaunus tėvus, forume, kurio tema „Vilniaus juodųjų auklių sąrašas". Sužinojusi apie J. Š. komentarą, apeliantė jautėsi itin pažeminta ir įžeista, jai prasidėjo sveikatos problemos, paūmėjo jau buvusios ligos. Visas šias aplinkybes, apeliantės teigimu, patvirtina byloje surinkti duomenys.

Apeliantės nuomone, nuosprendis skundžiamoje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes, ko pasėkoje, buvo neteisingai kvalifikuota A. Č. veika ir nepagrįstai pripažinta, jog šioje veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje, požymių. Skunde pažymima, jog A. Č. apeliantė buvo įžeista daugiau kartų, tačiau kaltinimus jai reiškia dėl dviejų jai skaudžiausių epizodų, t.y. dėl to, kad A. Č. ją įžeidė, pasakiusi „durnių laivas" bei pavadinusi „veidmainė prakeikta".

Skunde nurodoma, jog pirmąjį įžeidimą apeliantė patyrė po to, kai A. Č. buvo informuota apie tai, jog šeima ketina atsisakyti jos paslaugų. Į šią žinią A. Č. sureagavo su dideliu pykčiu pasakydama „nu durnių laivas" bei vėliau dar kartą pakartodama „tikras durnių laivas". Apeliantės teigimu, šie žodžiai buvo ištarti su agresija, juos ji suprato vienareikšmiškai, t.y. kaip norą pažeminti ją, o tuo pačiu ir jos šeimą dėl to, kad atsisakoma A. Č. paslaugų. Skunde pažymima, jog apie tai, kad A. Č. paslaugų šeima yra priversta atsisakyti, pastarajai buvo iš anksto ir gražiai paaiškinta, todėl netinkamas A. Č. atsakas apeliantę ypatingai žeidė. Apeliantė teigia, jog pavadindama ją ir jos šeimą „durnių laivu", girdint sūnui Pauliui, A. Č. neigiamai, nepadoriai apibūdino ją ir jos artimiausius žmones, užgauliai atsiliepė apie jos pačios bei šeimos žmogiškąsias asmenines savybes, gyvenimo būdą, vertybes, taip pat menkino apeliantės žmogiškąjį prestižą, ją žemino jos pačios bei mažamečio sūnaus akyse. Po šio įžeidimo ji pasijautė blogai: akyse tvenkėsi ašaros, juto lengvą drebuliuką, savotiškai prarado kalbos dovaną, nes iš netikėtumo nežinojo, ką ir atsakyti. Sūnus P. taip pat jautėsi įžeistas, kadangi būdamas beveik septynerių metų amžiaus, žodžio „durnius" reikšmę suprato. Vyras, kuriam apeliantė viską papasakojo, irgi jautėsi įskaudintas.

Remiantis BK 155 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių analize, skunde konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. Č. užgaulius žodžius „durnių laivas" vertina kaip ištartus netyčia, šalims konfliktuojant, ar išsprūdusius. Apeliantės įsitikinimu, su pykčiu ir agresija išsakydama minėtą frazę, A. Č. tyčia siekė įžeisti ir pažeminti ją bei jos šeimą. Apeliantė pažymi, jog tą dieną tarp jos ir A. Č. nebuvo jokio konflikto, jos ramiai kalbėjosi, o A. Č. pyktis ir jo pasėkoje pasakytas įžeidimas buvo visai netikėtas ir negalėjo būti išprovokuotas situacijos, juolab, kad minėtus žodžius A. Č. pasakė net du kartus, ją pakartojo ir skambindama apeliantės sutuoktiniui.

Apeliantės nuomone, nepagrįsta teismo išvada, jog A. Č. pasakius „durnių laivas", nieko neįvyko, o kaltinimų pateikimas A. Č. vertintini kaip pačios apeliantės gynybinė pozicija. Apeliantė nurodo, jog konflikto metu ji iš tiesų jautėsi labai įžeista ir pažeminta, tačiau stengėsi susitvardyti, todėl išėjo į balkoną apsiraminti, tuo tarpu sprendimą neatsisakyti auklės tuoj pat, priėmė dėl to, kad likusias dvi savaites nebūtų kam prižiūrėti vaikų, be to, vis dar galiojo susitarimas su aukle dėl vaikų priežiūros iki 2009-09-01. Toliau su aukle buvo bendraujama, tačiau tik lakoniškai, vengiant bet kokių priežasčių, kurios galėtų sukelti jai pykčio priepuolius ar įžeidinėjimus, ir tikintis, kad likusios dienos praeis be incidentų.

Apeliantės įsitikinimu, žodžiai „durnių laivas“ A. Č. buvo išsakyti tokiu būdu ir aplinkybėmis, kad ypatingai įžeidė ją, pažemino jos autoritetą vaiko akyse, sukėlė didžiulį psichologinį diskomfortą, ir tai nebuvo vienkartinis veikimas, nulemtas netyčios ar emocinio susijaudinimo, šie žodžiai ir vėliau buvo atkartoti girdint kitiems žmonėms bei įrašyti į skundą teismui, siekiant pažeminti šeimą kitų asmenų akyse.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad įžeidžiantis A. Č. elgesys tęsėsi ir tolesnio teisminio nagrinėjimo metu, o jos skundas ir viso proceso metu duoti parodymai yra akivaizdžiai neteisingi, aplinkybės ir faktai yra išgalvoti ar iškraipyti, tokiu būdu siekiant sukelti apeliantei nepatogumų, ją įžeisti bei apšmeižti ją ir jos šeimą, be kita ko, paviešinant tam tikras jos privataus gyvenimo smulkmenas tretiesiems asmenims.

Atsikirtimais į privačios kaltintojos ir išteisintosios J. Š. apeliacinį skundą, privati kaltintoja ir išteisintoji A. Č. prašo J. Š. apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-05-24 nuosprendį dalyje dėl A. Č. išteisinimo, J. Š. civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ir prašymo priteisti proceso išlaidas atmetimo palikti nepakeistu. Pažymi, jog pats J. Š. priešpriešinis skundas nepagrįstai pirmosios instancijos buvo priimtas ir išnagrinėtas, kadangi neatitinka įstatymo jam keliamų reikalavimų.

A. Č. nuomone, J. Š. apeliacinio skundo teiginys, jog frazę „durnių laivas“ ji suprato vienareikšmiškai kaip įžeidimą, turi būti vertinamas kritiškai, kadangi iki apeliacinio skundo padavimo pastaroji nebuvo tikra, ką šiais žodžiais A. Č. norėjo pasakyti ir kaip ji pati tokius žodžius suprato. Taip pat A. Č. mano, jog jos veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 155 straipsnio 1 dalį ir dėl to, jog minėti žodžiai nebuvo ištarti viešai, o girdint tik asmenims, kuriems pagal kaltinimo formuluotę jie buvo skirti. Jokių kitų asmenų Š. bute tuo metu nebuvo. A. Č. teigimu, byloje nėra ir jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog J. Š. dėl šios frazės patyrė neturtinę žalą, priešingai, pastaroji pati pripažino, kad nesijautė taip įžeista ir pažeminta, kad galėtų ir norėtų kreiptis į teismą bei siekti A. Č. nubaudimo iki į teismą nesikreipė A. Č..

Atsikirtimuose pažymima, kad frazė „durnių laivas" buvo pasakyta iš nuostabos, susijaudinus ir nesuvaldžius emocijų, ir ja buvo apibūdinta ne J. Š. ar jos šeima, o susiklosčiusi situacija. Todėl J. Š. skundo teiginiai, neva šiais žodžiais A. Č. tyčia siekė ją pažeminti ir atkeršyti už tariamą atleidimą, neatitinka tikrovės. A. Č. teigimu, iš darbo ji išėjo pati ir jokios nuoskaudos ar noro keršyti neturėjo. Kita vertus, tokius žodžius ji ištarė iš susijaudinimo tuomet, kai sužinojo, jog J. Š. pamelavo vaikui apie tariamą jos atleidimą dėl netinkamo pareigų vykdymo. Tuo tarpu procesiniuose dokumentuose bei duodant parodymus frazė buvo pakartota, siekiant detaliai atkurti paskutinės A. Č. darbo dienos Š. šeimoje įvykius.

Atsikertant į J. Š. apeliacinio skundo argumentus dėl epizodo, kuriame jos atžvilgiu buvo pasakyti žodžiai „veidmainė prakeikta", atkreipiamas dėmesys į tai, kad tarp A. Č. ir Š. šeimos tam momentui jau buvo susiklostę konfliktiški santykiai. Todėl šie A. Č. galimai pasakyti žodžiai tuo metu atitiko įprastą šalių bendravimo pobūdį ir nėra pagrindo jų laikyti užgauliais BK 155 straipsnio prasme. Kita vertus, byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog tą dieną A. Č. iš tiesų pasakė minėtą frazę, o jei ir pasakė, tai tą padarė ne tyčia, o išprovokuota, nustebinta ir sukrėsta Š. elgesio ir įžūlumo, nesiekdama pažeminti bei įžeisti J. Š. Tuo tarpu pačios J. Š. A. Č. daugiau nei po 7 mėnesių pareikšti kaltinimai vertintini kaip gynybinė pozicija, siekiant ne tik apsiginti nuo pateikto kaltinimo, bet ir teismo pagalba nubausti asmenį, drįsusį ginti savo teises ir interesus teisėtais būdais.

Č. nuomone, J. Š. prašymas bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje atmestinas, kadangi pati J. Š., parašiusi komentarą viešoje erdvėje (internete), paviešino ne tik A. Č. asmeninius duomenis, bet ir savo pačios šeimos privataus gyvenimo detales.

Teismo posėdyje privati kaltintoja ir išteisintoji A. Č. bei jos gynėja prašė A. Č. apeliacinį skundą patenkinti, privačios kaltintojos ir išteisintosios J. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Privati kaltintoja ir išteisintoji J. Š. bei jos gynėjas prašė J. Š. apeliacinį skundą patenkinti, privačios kaltintojos ir išteisintosios A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Privačios kaltintojos ir išteisintosios A. Č. apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas iš dalies, Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012-05-24 nuosprendžio dalis, kuria neišdėstytas teismo sprendimas dėl J. Š. pareikšto kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 4 d).

Motyvuojamoji dalis

Privačios kaltintojos ir išteisintosios J. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl privačios kaltintojos ir išteisintosios A. Č. apeliacinio skundo

Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias.

Žinia, pagal Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo (toliau Visuomenės informavimo įstatymo) 2 straipsnio 69 punktą, yra skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Tuo tarpu nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ir ji, turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 p.).

Teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas ( 2001 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Feldek prieš Slovakiją ).

Byloje nustatyta, kad išteisintoji J. Š. interneto svetainės www.supermama.lt forume pasivadinusi nick‘u „zekcija“, 2009-08-25, 19.58 val., išspausdino komentarą: „Noriu irasyti aukle A. Č. is Šeškines, (duomenys neskelbtini) m. gimimo. Nors su vaiku elgėsi tinkamai, skaniai gamino, buvo tvarkinga ir t.t., bet tiesiog „terorizavo“ vyresnįjį 6-metį vaiką, buvusi per vasara namuose. Vaikas net išeidavo i lauka, o uzejus lietui – neidavo namo, o laukdavo laiptinėje, eme blaškytis per miegus, atsinaujino naktinis šlapinimasis i lova. Todėl civilizuotai paaiškinome auklei, kad mes norėtume su ja atsisveikinti po 2 sav. (nuo naujo mėnesio pradžios), kaip ir buvom kalbėję anksčiau – kad ne viena puse nesijaustu išprausta i kampa: be aukles, ar be pajamų kažkuri laika. Sia žinia aukle sutiko bambėdama, meluodama vyrui apie mano tariamus vėlavimus, telefono nekėlimus, atvirai kritikuodama mano bendravimą su vyresniuoju sūnumi ir t.t. Si aukle inese labai daug destrukcijos i musu seimą. Siekdama, kad as padidinčiau atlyginimą eme kritikuoti mano tvarka namie, mane, kad as sakysiu, jog nespėju ir sutinku jai mokėti papildomai, kad ji kažką pavalytu. Tačiau as aukle samdžiau vaiku priežiūrai, o ne namu ūkio darbams, kuriuos as su malonumu pati atlieku, todėl po kurio laiko sis „teroras“ baigesi. IR DABAR FAKTAS, DEL KURIO TRAUKIU JA I „JUODĄJI“ SARASA“. Musu neperspejusi nei penktadieni, nei sekmadienio vakare – si aukle pirmadienio ryte nepasirodė darbe, i skambučius neatsakė. Aišku tai sudarė mums nepatogumu, turėjom atsivežti vaiku močiute is kito miesto, nenuėjom pusdieni i darbą. Dabar jau sutarėm su kita aukle ir tikimės viskas bus gerai, bet išties nesitikėjau, kad žmones, kuriuos įsileidi i namus, perki jiems maistą pagal jų pageidavimą, laikai šeimos nariu ir patiki viską, kas brangiausia, gali šitaip kerštauti uz musu sąžininga norą savo seimai duoti viską, kas geriausia, civilizuotu būdu baigti musu susitarimą, jei nepasisekė sutarti gražiuoju“ (kalba netaisyta). Taip pat tos pačios dienos vakarą, 2009 m. rugpjūčio 25 d., 20.35 val., paskelbė ir aukščiau nurodyto komentaro patikslinimą „patikslinu – viena is 2 sutartu savaičių aukle dar dirbo, bet va antraja savaite nutarė mums pakerštauti“ (kalba netaisyta).

Po šio komentaro, 2009-09-01, 11.42 val., buvo papildytas „Vilniaus juodųjų auklių sąrašas“, esantis interneto svetainėje www.supermama.lt ir privati kaltintoja A. Č. buvo įtraukta į „juodųjų auklių“ sąrašą.

Taigi J. Š. buvo kaltinama tuo, kad aukščiau išdėstyto turinio komentaru interneto svetainėje www.supermama.lt paskleidė tikrovės neatitinkančią, niekinančią ir žeminančią, pakertančią pasitikėjimą bei viešai įžeidžiančią A. Č. informaciją ir tokiu būdu padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje ir BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir tinkamai įvertinęs bylos įrodymus, iš kaltinimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, J. Š. išteisino, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta.

Analizuojant bylos medžiagą ir visų pirma, išteisintosios J. Š. parodymus matyti, kad ji minėtame komentare išsakė savo asmeninę nuomonę apie buvusią savo jaunesniojo vaiko auklę, kurią, pasak šios, lėmė tam tikrų įvykių, kilusių jos šeimoje dėl A. Č., kaip auklės darbo, grandinė. Šiai nuomonei susiformuoti, išteisintosios teigimu, įtakos turėjo pačios A. Č. elgesys, pasireiškęs jų šeimoje vienokio ar kitokio pobūdžio J. Š. kritika dėl tvarkos namuose, bendravimo su vyresniuoju sūnumi, skundais pastarosios vyrui dėl šios, kaip teigia pati, tariamų vėlavimų grįžtant į namus, neatsiliepimų į skambučius, nusiskundimais vienokiu ar kitokiu vyresniojo vaiko elgesiu, šio elgesio vertinimu, jam taikomais auklėjimo metodais, kas, pasak J. Š., vyresniajam vaikui, o tuo pačiu ir visai jų šeimai kėlė įtampą. Dėl to buvo priimtas sprendimas atsisakyti A. Č. paslaugų, abipusiai sutariant, su aukle atsisveikinti po dviejų savaičių. Atidirbusi vieną iš dviejų jų sutartų savaičių, sekančios savaitės pradžioje, J. Š. teigimu, nieko neįspėjusi, A. Č. pas juos neatėjo, neatsakė į skambučius, ir tokiu savo elgesiu jų šeimai sukėlė didelius nepatogumus. Dėl šios priežasties, pasak J. Š., ji pastarąją ir įtraukė į auklių „juodąjį sąrašą“.

Visas šias, aukščiau išdėstytas aplinkybes J. Š. argumentavo konkrečiais pavyzdžiais, kuriuos vienu ar kitu aspektu patvirtino ne tik liudytoju apklaustas pastarosios vyras A. Š., bet ir liudytojos L. L., R. Š., į bylą pateikta rašytinė medžiaga, pažymint ir tai, kad iš esmės visos J. Š. nurodytos aplinkybės, lėmusios jos komentare išdėstytą nuomonę, tiek savo seka tiek ir faktais sutampa su A. Č. nurodytomis aplinkybėmis. Todėl tai, kad pastarųjų nurodytas tapačias situacijas J. Š. ir A. Č. supranta ir vertina skirtingai, neleidžia teigti, kad J. Š. paskleidė tikrovės neatitinkančią, niekinančią ir žeminančią, pakertančią pasitikėjimą bei viešai įžeidžiančią A. Č. informaciją.

Kolegijos nuomone, vertinant J. Š. komentarą, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas yra dialektiška sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo išsakyta, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai.

Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją, išteisintosios J. Š. vertinamasis samprotavimas interneto svetainėje www.supermama.lt buvo susijęs su tam tikru faktiniu pagrindu: A. Č. iš tiesų dirbo aukle Š. šeimoje, kurioje auga du skirtingo amžiaus berniukai. Auklė, tėvų supratimu, buvo tvarkinga, gerai prižiūrėjo mažąjį, gamino valgyti, tuo tarpu su vyresniuoju vaiku teigiamo kontakto nesurado, ko beje neneigė ir pati A. Č. Kad prieš išsiskiriant tarp jos ir Š. ta tema vyko pokalbiai bei, kad paskutinės savaitės pirmadienį ji nepasirodė Š. namuose, o į skambučius neatsiliepė dėl to, kad išeidama iš namų, pamiršo pasiimti savo mobilaus ryšio telefoną, A. Č. taipogi pripažino, motyvuodama tuo, kad išteisintoji J. Š. turėjo iš jos elgesio suprasti, jog ji daugiau pas pastaruosius neateis. Tačiau sprendžiant iš pačios A. Č. parodymų, apie tai, kad ji daugiau aukliauti neateis, J. Š. tiesiai nepasakė ir akivaizdu, kad išeidama iš tų namų penktadienį dėl šios situacijos dar nebuvo apsisprendusi – savaitgalį iš Š. nesulaukusi atsiprašymo, pirmadienį neatėjo į darbą.

Nustatyta ir tai, kad po pokalbių su aukle, A. Š. tiek tarpusavyje, tiek ir su vyresniuoju vaiku, aiškindavosi tam tikras situacijas, pvz. dėl J. Š. grįžimo į namus laiko, neatsiliepimo į telefoninius skambučius, analizuodavo prieštaringai jiems vaiko ir auklės papasakotas aplinkybes apie tuos pačius įvykius. Todėl to, kas dėl santykių su aukle vyko Š. šeimoje, negali paneigti nei vienas iš byloje apklaustų, privačią kaltintoją teigiamai charakterizavusių liudytojų, kadangi tik Š., jų vyresnysis sūnus bei A. Č. buvo betarpiški kilusių situacijų, kurias, kaip jau minėta, pastarieji suprato ir vertino skirtingai, dalyviai.

Visos aukščiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad išteisintoji J. Š., interneto svetainės www.supermama.lt forume išsakydama savo subjektyvią nuomonę, kuriai beje netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, ir ją argumentuodama tam tikru faktiniu pagrindu, neperžengė Konstitucijos 25 ir Konvencijos 10 straipsniuose numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų. Šiuo atveju sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo ir teisės reikšti nuomonę - koaliziją, pirmenybė teikiama pastarajai.

Dėl pasakyto šioje dalyje tenkinti privačios kaltintojos ir išteisintosios A. Č. apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Tačiau, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo A. Č., J. Š. buvo kaltinama ir kito, padaryto idealia veikų sutaptimi, nusikaltimo, numatyto BK 155 straipsnio 1 dalyje padarymu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas dėl šio J. Š. pareikšto kaltinimo nuosprendyje nepasisakė ir taip iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 307 str.). Dėl paminėtos aplinkybės skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria neišdėstytas sprendimas dėl J. Š. pareikšto kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 4 p.).

Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliante, kad abiejų J. Š. inkriminuotų veikų aplinkybės buvo ištirtos ir, priešingai nei mano ši, tinkamai įvertintos, jų pagrindu daro išvadą, kad J. Š., iš kaltinimo, numatyto BK 155 straipsnio 1 dalyje, taipogi turi būti išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, pažymint tai, kad toks kolegijos sprendimas pagal teisminę praktiką nėra laikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu.

Įžeidimu, kaip ir šmeižimu, kėsinamasi į kito asmens orumą ir garbę, kuri siejama su tuo, kaip kiti žmonės vertina konkretų individą – jo padėtį visuomenėje, gabumus, darbštumą, dorovingumą ir pan. Tai yra žmogaus reputacija, labiausiai priklausanti nuo paties asmens, jo santykių su kitais, taip pat ir nuo to, ką apie jį kalba kiti. Orumas siejamas su tuo, kaip pats žmogus save vertina, su jo požiūriu į save. Todėl įžeidimas (nusikaltimo atveju) yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminamas veiksmu, žodžiu ar raštu. Tuo tarpu tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Interneto svetainės www.supermama.lt forume J. Š. aukščiau išdėstyto turinio komentare pasidalindama savo patyrimu santykiuose su vaiko aukle, apie A. Č. asmenybę atsiliepė neperžengdama įprastų elgesio taisyklių, bendražmogiškų moralės reikalavimų, dėl ko minėtas komentaras, savo pobūdžiu, nesiekia tokio užgaulumo laipsnio nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė.

Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, 2011-01-19 posėdyje priimdamas J. Š. priešpriešinį skundą, padarė baudžiamojo proceso pažeidimą dėl ko buvo suvaržytos jos teisės, sukliudžiusios priimti teisingą nuosprendį, yra nepagrįstas.

Pagal BPK 410 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą kaltinamasis privataus kaltinimo byloje iki įrodymų tyrimo teisme pradžios turi teisę paduoti skundą prieš nukentėjusįjį, kaltindamas jį nusikalstamos veikos, nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, padarymu, jeigu ši veika yra susijusi su jam pareikštu kaltinimu. Jeigu tokie asmenys nesusitaiko, kaltinimai nagrinėjami vienoje byloje.

Ši įstatymo nuostata, kaip ir apeliantės teisė į gynybą bei teisingą teismą, priešingai nei teigia ji, nepažeista.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, kaltinamosios J. Š. priešpriešinį skundą teismas iš tiesų priėmė 2011-01-19, tačiau tai buvo padaryta iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, šio skundo nuorašas tą pačią dieną buvo išsiųstas tiek A. Č., tiek ir jos atstovei (1 t. b. l. 135-138). 2011-02-28 taikinamajame posėdyje A. Č. bei J. Š. nesusitaikius, jų abiejų privataus kaltinimo skundai, tos pačios dienos nutartimi, buvo perduoti nagrinėti tiesiamajame posėdyje, taip nustatant nagrinėjimo teisme ribas (BPK 413 str. 5 d., 1 t. b.l. 148-155). Įrodymų tyrimas teisme buvo pradėtas tik 2011-06-22 teisiamajame posėdyje, t. y. praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams po J. Š. priešpriešinio skundo priėmimo (2 t. b. l. 75-91). Reikia pažymėti, kad priešingai nei teigia apeliantė, priešpriešinio skundo turiniui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Iš turinio esmės buvo galima suprasti kokia padaryta veika kaltinama A. Č. bei kokiais duomenimis ji grindžiama (BPK 412 str.). Todėl, pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog abu teismui pateikti kaltinimai yra kilę iš tos pačios įvykių grandinės, nebuvo pagrindo nepriimti J. Š. priešpriešinio skundo.

Apeliantės argumentai susiję su įrodymų vertinimu, teigimu, kad teismas negalėjo remtis J. Š. pateiktais į bylą garso įrašais, kaip įrodymų šaltiniu, taipogi yra nepagrįsti ir atmetami.

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje dalyje pasakyta, kad teismai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl A. Č. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos nepagrįstomis.

Teisėjų kolegijos nuomone, įrodymai, kuriais grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados, nuosprendyje išdėstyti, išanalizuoti ir teisingai įvertinti, nei vienam iš įrodymų, tame tarpe ir garso įrašams, neteikiant pranašumo prieš kitus. Be to, reikia pažymėti ir tai, kad J. Š. pateikti garso įrašai, neturėjo lemiamos įtakos išteisinamojo nuosprendžio priėmimui.

Tai kad teismas, anot apeliantės, nesiėmė pašalinti abejonių dėl šių garso įrašų tikrumo bei jų autentiškumo, nepaskiriant atitinkamos ekspertizės, skundžiamo nuosprendžio pagrįstumui, esminės įtakos neturi. Viena vertus, bylos nagrinėjimo teisme metu, dėl šiuose įrašuose užfiksuotų pokalbių turinio bei juose dalyvaujančių asmenų balsų, jokio ginčo nebuvo. Kita vertus, šiuose įrašuose užfiksuotas pokalbių dalyvių, kaip nustatyta bylos medžiaga, A. Š. ir A. Č., ko ši nei vieno posėdžio metu nepaneigė, turinys, su pastarųjų bei kitų byloje apklaustų asmenų nurodytomis, jų žinomomis aplinkybėmis, nesiskyrė, buvo sujungtas nuoseklia ir logine grandine. Tuo tarpu laikas, kada tiksliai tie įrašai buvo daryti, vienos ar kitos dienos eigoje, esminės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi.

Byloje nustatytų aplinkybių analizė neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas esmingai būtų pažeidęs baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą, jų vertinimą, kas beje yra teismo prerogatyva, bei nuosprendžio surašymą. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir jomis abejoti nėra pagrindo.

Apeliantės argumentas, kuriuo ši teigia neturėjusi galimybės dalyvauti ir pasisakyti teismo posėdyje, kuriame buvo svarstomos jos pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo, nes jai nebuvo pranešta šio klausimo svarstymo vieta, taipogi nepagrįstas.

Sprendžiant iš byloje esančių duomenų, 2012-05-25 buvo gautos privačios kaltintojos A. Č. pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo (3 t. b. l. 171-201). Teismo posėdis buvo paskirtas 2012-06-06, 9.00 val., Vilniaus m. 1 apylinkės teisme, apie ką apeliantė buvo informuota 2012-05-29 telefonu (3 t. b. l. 202). Šios aplinkybės neneigia ir A. Č. Tačiau sprendžiant iš protokole esančių įrašų, į šį teismo posėdį A. Č. neatvyko, jos interesus atstovavo advokatė I. Karšul, kuri teismui perskaitė ir savo telefoninę žinutę, rašytą apeliantei dėl teismo posėdžio (3 t. b. l. 203). Nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad A. Č. turėjo visas galimybes dalyvauti ir pasisakyti teismo posėdyje, kuriame buvo svarstomos jos pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo, vienok jomis nepasinaudojo.

Apeliantės argumentai, kad jai, kaip privačiai kaltintojai buvo apribota teisė dalyvauti baigiamosiose kalbose, ribojant baigiamųjų kalbų trukmę bei atimant galimybę savo argumentus pateikti į bylą raštu, yra pagrįsti.

Pagal BPK 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, privatus kaltintojas yra nukentėjusysis arba jo atstovas, palaikantys kaltinimą šio Kodekso numatytose privataus kaltinimo bylose. Todėl nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jam suteikta teisė palaikyti kaltinimą, teikti įrodymus, dalyvauti baigiamosiose kalbose, pateikti pasiūlymus dėl teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo, baudžiamųjų įstatymų taikymo, bausmės rūšies ir dydžio, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (BPK 34 str. 2 d.). Taigi akivaizdu, kad privačiam kaltintojui suteiktos teisės iš esmės yra analogiškos toms, kuriomis teismo proceso metu naudojasi prokuroras. Be šių teisių, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme privatus kaltintojas naudojasi ir visomis teisėmis, kurios numatytos nukentėjusiajam ar jo atstovui, taigi ir teise pasakyti baigiamąją kalbą bei atsikirtimus (BPK 28 str. 2 d., 293 str.). Tačiau, sprendžiant iš protokole esančių įrašų, teisė pasakyti baigiamąją kalbą A. Č., kaip privačiai kaltintojai ir kaip nukentėjusiajai nebuvo suteikta, o paskutinio žodžio metu, jo trukmė buvo ribojama, leidžiant jai pasisakyti tik dėl pareikšto kaltinimo (3 t. b. l. 99-114). Nustatytos aplinkybės rodo, kad tokiais bylą nagrinėjusio teismo veiksmais buvo suvaržytos A. Č., kaip privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios procesinės teisės, tačiau šis pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos tikrinamos nuosprendžio dalies teisėtumui bei pagrįstumui, kuria ji buvo išteisinta. Nustatyti pažeidimai neturėjo neigiamos įtakos ir tikrinamos nuosprendžio dalies teisėtumui bei pagrįstumui, kuria buvo išteisinta J. Š. Todėl, įvertinus tai, kad aukščiau aptarti baudžiamojo proceso pažeidimai (pasakyti baigiamąją kalbą nebuvo suteikta teisė ir privačiai kaltintojai bei nukentėjusiajai J. Š.) neturi esminės įtakos teismo išvadų pagrįstumui, nes išteisinus kaltinamąsias, jų, o juolab kaip privačių kaltintojų ir nukentėjusiųjų teisių suvaržymai, padaryti teisminio nagrinėjimo metu įgauna tik formalų pobūdį, išteisinamasis nuosprendis dėl to negali būti naikinamas.

Taigi, nežiūrint aukščiau aptartų, A. Č. skunde nurodytų ir kolegijos pripažintų baudžiamojo proceso pažeidimų, šios bylos procesas kaip visuma, buvo sąžiningas. Nustatyti pažeidimai, išskyrus tai, kad nebuvo priimtas sprendimas dėl J. Š. pareikšto kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, neturėjo įtakos skundžiamo nuosprendžio dalies teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliantės skundas dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo, taipogi atmestinas.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte pasakyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis, kaip kad nagrinėjamu atveju, išteisinamas nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Dėl privačios kaltintojos ir išteisintosios J. Š. apeliacinio skundo

Įžeidimas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, kaip jau buvo minėta, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Taigi įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes.

Analizuojant bylos medžiagą matyti, kad A. Č. buvo kaltinama tuo, kad ji, 2009-08-17, apie 18.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, girdint J. Š. mažamečiam sūnui, pavadino ją ir jos šeimą „durnių laivu“ ir taip ją bei jos šeimą viešai įžeidė, bei, kad A. Č., 2010-05-05, apie 10.00 val., teismo rūmų, esančių Laisvės pr. 79A, Vilniuje, koridoriuje, girdint J. Š. sutuoktiniui ir A. Č. advokatei, pavadino ją „veidmaine prakeikta“ ir taip ją taipogi viešai įžeidė.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir tinkamai įvertinęs bylos įrodymus, iš kaltinimo, numatyto BK 155 straipsnio 1 dalyje, A. Č. išteisino, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta.

Byloje nustatyta, kad žodžius „durnių laivas“, A. Č. Š. bute pasakė apibūdindama tarp jos ir Š. susiklosčiusią situaciją, kai, pasak šios, J. Š. patvirtino sūnaus žodžius dėl jos atleidimo, pridurdama ir tai, kad ji nesusitvarkė su pastarosios vaiku. Ir nors šią situaciją, tiek laike, tiek ir aplinkybėmis, apeliantė aiškina šiek tiek kitaip nei išteisintoji A. Č., tačiau akivaizdu, kad pokalbis apie auklės atleidimą vaiko akivaizdoje vyko, kaip ir pastaba jai, kad ši nesusidorojo su J. Š. vyresniuoju sūnumi.

Esant nustatytoms aplinkybėms paneigti išteisintosios A. Č. duotų šiuo aspektu parodymų, bylos duomenimis negalima. Po rašytojo V. P. išleistos tuo pačiu pavadinimu knygos, viešoje erdvėje šis posakis paplito, kas matyti ir iš A. Č. parodymų, teigiant kad šiuos žodžius ji sako gana dažnai, ir vartojamas tuomet, kai ironizuojamai atsiliepiama apie vieną ar kitą, t. y. kvailai, beviltiškai, absurdiškai susiklosčiusią situaciją. Todėl teigti, kad A. Č. šiuo posakiu J. Š. vertino kaip asmenybę ar siekė ją bei jos šeimą tyčia įžeisti, nėra jokio pagrindo.

Apeliantės argumentai, neva tai A. Č. tyčia viešai įžeidė ją pavadindama „veidmaine prakeikta“, taipogi nėra pagrįsti. Išteisintoji šią aplinkybę nuosekliai neigia, motyvuodama tuo, kad šie žodžiai, nors to ir neprisimena, galėjo jai išsprūsti tuomet kai iš A. Š. išgirdo, jog šie jau atostogų metu planavo ją atleisti. Tačiau, A. Č. teigimu, jeigu šiuos žodžius ji ir pasakė, tai tikrai ne su tikslu J. Š. įžeisti. Šie žodžiai, pasak A. Č., jai galėjo tiesiog išsprūsti, nes ji buvo šokiruota bei sutrikusi dėl tokio pastarųjų elgesio. Šių išteisintosios argumentų paneigti taipogi negalima. Viena vertus, perklausius J. Š. pateiktą įrašą, teismas nustatė, kad žodžius „veidmaine prakeikta“, A. Č. pasako gana tyliai, o tai reiškia, kad jie išsprūdo ir balsu buvo ištarti sau, nei pasakyti konkrečiam asmeniui. Kita vertus, įžeidimo atveju kaltininkas turi suvokti užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir norėti jį pažeminti. Tuo tarpu to pasakyti apie A. Č. negalima, nes ši po tuo metu kilusio emocinio susijaudinimo iš viso negalėjo prisiminti, kad būtų sakiusi šią frazę pokalbyje su Š. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, A. Č. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios įžeisti J. Š.

Teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad A. Č. iš kaltinimo, numatyto BK 155 straipsnio 1 dalyje išteisinta pagrįstai, t. y. nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, neturi pagrindo tenkinti ir apeliantės J. Š. skundo dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo ir išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame teismo nuosprendyje, teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą, jei kaltinamasis išteisinamas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Tuo tarpu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje, kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti tik iš kaltinamojo, pripažinto kaltu (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 4 punktu,

nusprendė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kurioje neišdėstytas sprendimas dėl J. Š. pareikšto kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: J. Š. dėl kaltinimo, numatyto BK 155 straipsnio 1 dalyje išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitoje dalyje, privačios kaltintojos ir išteisintosios A. Č. apeliacinį skundą, atmesti.

Privačios kaltintojos ir išteisintosios J. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.