Vilniaus apygardos teismo nutartis

Skundas Nr. 1S-275-957/2025 Teisminio proceso Nr. 1-47-3-00042-2025-0 Procesinio sprendimo kategorija 2.5.21

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 229¹ straipsnio 2 ir 4 dalimis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo P. J. gynėjo advokato Algimanto Ruginio skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria pripažintas Švedijos Karalystės Jotos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendis ir juo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalimi, paliekant šiuo nuosprendžiu P. J. paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę bei nutarta ją vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. P. J. Švedijos Karalystės Jotos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Švedijos bausmių už narkotikų nusikaltimus įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 3 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė už tai, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. balandžio 27 d. kartu su kitais asmenimis augindamas kanapes neteisėtai gamino piktnaudžiavimui skirtas narkotines medžiagas. Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat priimtas sprendimas dėl P. J. deportacijos iš Švedijos taikant draudimą sugrįžti.

3. Skundžiama Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nutartimi tenkintas Lietuvos kalėjimų tarnybos teikimas ir nutarta pripažinti Švedijos Karalystės Jotos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. P. J. minėtu Švedijos Karalystės Jotos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta bausme ir palikta šiuo nuosprendžiu paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nuteistojo P. J. perėmimo iš Švedijos Karalystės dienos. Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2024 m. gegužės 30 d. iki 2025 m. birželio 18 d., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir bausmės dalį, atliktą pagal Švedijos Karalystės Jotos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendį nuo 2025 m. birželio 19 d. iki nuteistojo P. J. perdavimo Lietuvos Respublikai dienos.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

5. Skunde gynėjas nurodo, kad P. J. nesutinka būti perduotas Lietuvos Respublikai Švedijos nuosprendžiui paskirtos bausmės atlikimui, nes toks jo perdavimas į gimtąją šalį nutrauktų ir sužlugdytų teigiamus šiuo metu jo gyvenime vykstančius pokyčius. Nuteistasis yra pradėjęs integruotis į Švedijos visuomenę ir mano, kad geriausios sąlygos tęsti gyvenimą be narkotikų ir laikantis įstatymų būtų tuomet, jei jis galėtų atlikti likusią bausmės dalį Švedijoje. Pasak gynėjo, nors apylinkės teismas akcentavo, kad remiantis teisiniu reglamentavimu, nuteistojo sutikimas dėl jo perdavimo nėra būtinas, taip pat kad yra priimtas sprendimas dėl nuteistojo deportacijos iš Švedijos, tačiau yra ypatingai svarbus nuteistojo interesas gauti palankesnes socialinės reabilitacijos sąlygas, kas turėtų būti suderinama su teisingumo sistemos interesais ir veiksmingu Europos Sąjungos valstybių narių teisiniu bendradarbiavimu perduodant (perimant) nuteistuosius laisvės atėmimo bausmei atlikti. Gynėjas abejoja, ar Lietuvoje nuteistasis efektyviau atliktų socialinę reabilitaciją nei Švedijoje, kadangi Lietuvoje nuteistajam tenka mažiau nei 3 m² asmeninės erdvės, be to, jo teistumo faktai būtų paviešinami kitiems apie tai nežinantiems asmenims Lietuvos Respublikoje. Taip pat kyla klausimų dėl lygtinio paleidimo taikymo galimybės, nes šie klausimai sprendžiami pagal vykdančios, o ne pagal perduodančios valstybės sąlygas. Gynėjo teigimu, akivaizdu, kad išduodančioje valstybėje palankesnės lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos sąlygos.

7. Apylinkės teismo nutartyje minima, kad buvo priimtas sprendimas deportuoti nuteistąjį P. J. iš Švedijos ir uždraudimas jam visam laikui atvykti į šią valstybę, tačiau sprendime nekalbama apie tai, kad jis negali Švedijoje atlikti likusios bausmės dalies. Bausmės atlikimo tvarka ir jos likęs terminas Švedijos Karalystėje nuteistajam yra konkretus ir aiškus, o perkėlus bausmę atlikti Lietuvos Respublikoje kiltų daug neaiškumų dėl lygtinės bausmės, bausmės atlikimo sąlygų, neaiški ir pati perkėlimo procedūra.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

10. Nuteistojo P. J. gynėjas skundu neginčija nutarties dalies, kuria Lietuvos Respublikoje pripažintas Švedijos Karalystės Jotos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendis bei suderinta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalimi, paliekant šiuo nuosprendžiu paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdamas į tai, aukštesnysis teismas, nenustatęs šiuo aspektu esminių proceso teisės pažeidimų, plačiau dėl to nepasisako, kartu konstatuodamas, kad ši nutarties dalis teisėta ir pagrįsta.

12. BPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybių teismų nuosprendžiai ir Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir šio Kodekso VII dalyje nustatytas taisykles. Europos Sąjungos valstybių narių paskirtos laisvės atėmimo bausmės pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje reglamentuotas BPK 365⁵ straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir šio Kodekso VII dalies nuostatas.

15. Pirmiausia nekyla abejonių, kad nuteistasis P. J. yra Lietuvos Respublikos pilietis, be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Šių aplinkybių neginčija ir nuteistojo P. J. gynėjas, atitinkamai konstatuotina, kad byloje nustatytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytos Švedijos Karalystės teismo priimto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje sąlygos.

16. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatytas ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas, kadangi aktualiame Švedijos Karalystės teismo sprendime yra priimtas sprendimas, pagal kurį P. J. bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką. Būtent pastaroji Švedijos Karalystės teismo priimto sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje sąlyga aktuali ir sprendžiant dėl nuteistojo P. J. gynėjo skunde akcentuojamos efektyvios jo ginamojo socialinės reabilitacijos. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 2 straipsnio 11 punkte apibrėžta socialinės reabilitacijos sąvoka, nurodant, kad tai visuma socialinių, psichologinių, teisinių, pedagoginių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti nuteistojo sėkmingą reintegraciją į visuomenę. Atsižvelgiant į tai, kad Švedijos Karalystės teismo sprendimu nuspręsta P. J. deportuoti iš Švedijos Karalystės, gynybos teiginiai dėl nuteistojo pradėtos integracijos į Švedijos visuomenę nelaikytini turinčiais esminę reikšmę. Aukštesnysis teismas pažymi, kad socialinė reabilitacija tiek teisine, tiek faktine prasme gali būti veiksminga tik toje valstybėje, kuri turi nuolatinę jurisdikciją asmens atžvilgiu ir privalo užtikrinti jo pagrindinių teisių įgyvendinimą. Tokia valstybė paprastai yra asmens pilietybės valstybė, nes tik ji turi pareigą priimti savo pilietį ir sudaryti sąlygas jo socialinei reintegracijai. Valstybė, priėmusi sprendimą dėl asmens deportacijos ir draudimo sugrįžti, iš esmės pripažįsta, kad ji nebelaiko savęs atsakinga už tokio nusikaltimą padariusio asmens resocializaciją. Socialinės reabilitacijos priemonės negali būti efektyvios, kai asmens teisinis statusas yra laikinas ir egzistuoja nuolatinė jo išsiuntimo į pilietybės valstybę rizika. Pažymėtina, kad socialinė reabilitacija suponuoja stabilų teisinį ryšį tarp asmens ir valstybės, įskaitant teisę gyventi, dirbti ir gauti socialines paslaugas. Taigi, Švedijos Karalystės teismui priėmus sprendimą dėl P. J. deportacijos ir draudimo jam grįžti, iš esmės nebelieka jokių sąlygų stabiliam teisniam ryšiui tarp šio nuteistojo ir Švedijos Karalystės, o tai eliminuoja ilgalaikės integracijos galimybę ir paverčia reabilitacijos priemones Švedijos Karalystėje formaliomis. Atitinkamai P. J. socialinė reabilitacija realią prasmę įgyja tik Lietuvos Respublikoje, kuri perima jį kaip pilietį ir prisiima visą su tuo susijusią teisinę atsakomybę.

17. Aukštesnysis teismas atmeta nuteistojo gynėjo skundo argumentus dėl privalomų konsultacijų su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija. Aukštesnysis teismas šiuo aspektu pažymi, kad konsultacijos nagrinėjamu atveju nėra būtinos. Tokia išvada išplaukia iš aktualių teisės normų aiškinimo:

17.1. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais konsultacijos su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija yra privalomos. Atsižvelgdama į konsultacijų rezultatus, laisvės atėmimo vietų įstaiga gali nesutikti, kad sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarys palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, ir nedelsdama apie tai informuoja kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją, ir grąžina jai šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, jeigu jie buvo gauti. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika gali pripažinti ir vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės ir kitais atvejais, negu numatyta šio straipsnio 1 dalyje, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) nuteistasis sutinka, kad Lietuvos Respublika perimtų vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės; 3) laisvės atėmimo vietų įstaiga sutinka, kad sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai; 4) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.

17.2. Paminėtų teisės normų analizė rodo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 6 straipsnio 3 dalį konsultacijos su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija yra privalomos tais atvejais, kurie patenka į šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, t. y. kai sprendžiama dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo perdavimo ne tipiniu pagrindu. Tai apima situacijas, kai nuteistasis nėra automatiškai laikomas socialiai integruotinu Lietuvoje ir būtina individualiai įvertinti, ar bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje iš tiesų sudarys palankesnes sąlygas jo socialinei reabilitacijai. Tokiais atvejais valstybė veikia diskrecijos pagrindu, todėl prieš priimdama sprendimą privalo gauti ir įvertinti kitos valstybės poziciją. Konsultacijos čia atlieka saugiklį nuo formalaus ar nepagrįsto sprendimo perimti bausmės vykdymą. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad konsultacijos nėra privalomos, kai perduodamas deportuotas Lietuvos Respublikos pilietis, nes tokia situacija patenka į šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kur socialinės reabilitacijos prielaidos yra preziumuojamos įstatymo. Sprendimas dėl asmens deportavimo reiškia, kad nuteistasis bet kuriuo atveju bus grąžintas į Lietuvos Respubliką, todėl jo socialinė reintegracija neišvengiamai vyks būtent šioje valstybėje. Tokiu atveju nereikia papildomo individualaus vertinimo, ar Lietuva yra tinkamiausia valstybė bausmei vykdyti, nes alternatyvios valstybės objektyviai nėra. Konsultacijų pareiga būtų perteklinė ir neatitiktų proceso ekonomiškumo principo. Todėl įstatymų leidėjas tokiose situacijose sąmoningai pasirinko supaprastintą mechanizmą.

18. Atmetami ir nuteistojo P. J. gynėjo skundo argumentai, kad bausmės atlikimo tvarka ir jos likęs terminas Švedijos Karalystėje nuteistajam yra konkretus ir aiškus, o perkėlus bausmę atlikti Lietuvos Respublikoje kiltų daug neaiškumų dėl lygtinės bausmės, bausmės atlikimo sąlygų, neaiški ir pati perkėlimo procedūra. Pažymėtina, kad skundžiama nutartimi pripažinus Švedijos Karalystės Jotos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir nutarus jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nuosprendžiu paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta bausme ir palikta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi į ją įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpiai bei Švedijos Karalystėje atliktas bausmės laikas. Taigi, priešingai skundo teiginiams, nuteistajam P. J. paskirtos bausmės terminas yra aiškus. Tuo tarpu lygtinio paleidimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, todėl gynėjo teiginiai dėl tariamų neaiškumo yra deklaratyvūs, kaip ir teiginiai dėl perkėlimo procedūros.

19. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo P. J. gynėjo advokato Algimanto Ruginio skundą atmesti ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.