Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Ž. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2009 m. birželio 17 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Ž. K. už tai, kad jis 2009 m. birželio 7 d., apie 15 val. 00 min., Kaune, Žemaičių plente, vairuodamas transporto priemonę Volvo XC90, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neįsitikino, kad tai daryti saugu, važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į stovintį kitam asmeniui priklausantį automobilį ir jį apgadino, iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pasišalino, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 ir 234 punktų reikalavimus.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Ž. K. pripažino kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nurodydamas, kad minėtų administracinių pažeidimų padarymo faktus ir Ž. K. kaltę įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 2), eismo įvykio vietos schema (b. l. 7), nuotraukos (b. l. 8-9), policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (b. l. 10), paaiškinimai dėl eismo įvykio (b. l. 11-13), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 14). Teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgė į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes.

II.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo Ž. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Anot apelianto, teismas pažeidė ATPK 248 ir 252 straipsnius, iš karto, dar nepradėjęs bylos nagrinėjimo, netyręs įrodymų, pripažindamas jį pažeidėju, nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl fotonuotraukų prijungimo prie bylos ir laikė tinkamais įrodymais administracinio teisės pažeidimo protokolą, eismo įvykio vietos schemą, fotonuotraukas, kadangi juose yra nepašalintų prieštaravimų. Nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie automobilio Mercedes Benz sugadinimus ir jų padarymą apelianto vairuojamu automobiliu, automobilis Mercedes Benz buvo neapžiūrėtas, o jo automobilio Volvo XC90 techninės apžiūros aktas to taip pat nepatvirtina, nes ant automobilio esantys defektai atsirado iš anksčiau, jo žmonai atsitrenkus į mūrinę tvorą. Teigia, kad teismas neapklausė įvykio liudininko Žydrūno, neužtikrino nukentėjusiojo G. B. dalyvavimo, galėjusių padėti išsiaiškinti esmines bylos aplinkybes, nepagrįstai vadovavosi Z. K. paaiškinimais. Nurodo, kad iš įvykio vietos pasitraukė nesąmoningai, nesuprato, kad žala padaryta, buvo įsitikinęs, kad jokio eismo įvykio nėra, dėl menko automobilių susilietimo nematė, kad žala jiems būtų padaryta. Mano, kad teismo skirta administracinė nuobauda yra neadekvati jam inkriminuotai veikai, nes žala padaryta nedidelė, dėl įvykusio nesusipratimo nuoširdžiai gailisi, automobilis reikalingas jo darbinėms funkcijoms vykdyti, nepilnamečiams vaikams vežioti į mokyklą ir darželį, prižiūrėti jo ligotą motiną. Teigia, kad esant tokioms aplinkybėms buvo pagrindas taikyti ATPK 30 straipsnio 2 dalį ir 30¹ straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu Institucija prašo skundo netenkinti, nurodo, kad byla išspręsta teisingai, vadovaujasi teismo nutarime išdėstytomis aplinkybėmis. Papildomai nurodo, kad Ž. K. iš esmės neneigia padaryto pažeidimo, pripažįsta, kad atsitrenkė į kitą automobilį, nurodo, kad atlygino žalą, tuo patvirtindamas, kad žala kito asmens turtui buvo padaryta, todėl darytina išvada, kad Ž. K. žinodamas, kad padarė eismo įvykį ir dėl to yra kaltas, pasišalino tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės. Teigia, kad administracinė nuobauda paskirta pagrįstai, sankcijos ribose, o Ž. K. nurodytos aplinkybės dėl transporto priemonės reikalingumo nelaikytinos išskirtinėmis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ž. K. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), – užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET – užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <...>.

Apeliaciniame skunde Ž. K. iš esmės neigia padaręs administracinius teisės pažeidimus, teigia, kad žalos nepadarė, iš eismo įvykio pasišalino, nes dėl menko transporto priemonių susidūrimo nematė, kad automobiliams būtų padaryta žala. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės padarius pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje. Minėtame straipsnyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėtis materiali, t. y. tam, kad pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį kiltų administracinė atsakomybė, būtina konstatuoti, jog asmuo padarė KET pažeidimą, dėl kurio buvo sugadintas (apgadintas) kitiems asmenims priklausantis turtas. Tuo pačiu ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicija nereikalauja, kad būtų padaryta konkretaus dydžio minimali žala, – užtenka paties fakto, jog kitam asmeniui priklausantis turtas buvo apgadintas. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. kad 2009 m. birželio 7 d., apie 15 val. 00 min., Kaune, Žemaičių plente, Ž. K. vairavo transporto priemonę Volvo XC90, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į stovintį kitam asmeniui priklausantį automobilį, nėra, tačiau apeliantas teigia, kad žalos nepadarė, žalą atlygino, skatinamas moralės normų ir bendražmogiškų vertybių. Šie jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytų aplinkybių visumai. Žalos padarymo faktą patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 2), eismo įvykio vietos schema, kurioje nurodyta, kad apgadintas automobilio Mercedes Benz bamperis (b. l. 7), Mercedes Benz fotonuotraukos (b. l. 8), nukentėjusiojo G. B. paaiškinimas (b. l. 12). Pažymėtina, kad pats Ž. K., atlygindamas žalą nukentėjusiajam, netiesiogiai pripažino, kad ji buvo padaryta, tai patvirtina ir jo teismo posėdžio pirmosios instancijos metu duoti paaiškinimai – „galvojau nieko neatsitiko, buvo blizgutis atšokęs, dažai nepažeisti ir dar buferį reikia nukentėjusiajam pritraukti, tai čia nedideli pažeidimai“, taip pat nurodė, kad žalą atlygino patarus advokatui, taip siekdamas švelnesnės administracinės nuobaudos paskyrimo (b. l. 31). Minėtas paaiškinimas akivaizdžiai prieštarauja jo apeliacine skunde išdėstytiems argumentams, kurie dėl tokio Ž. K. nenuoseklumo vertintini kaip pasirinkta gynybos taktika. Ž. K. argumentas, kad žalos nebuvo, yra paremtas jo subjektyviu įsitikinimu, prieštaraujančiu faktinei padėčiai, todėl pripažintinas teisiškai nereikšmingu. Esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti Ž. K. kalte, padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, nėra.

Vertinat Ž. K. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog administracinę atsakomybę pagal minėtą straipsnį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, N1-1715/2007). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad abejonių dėl Ž. K. tyčios, pasišalinant iš įvykio vietos, nėra, jo veika pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį kvalifikuota pagrįstai.

Šiuo aspektu pirmiausia įvertinama tai, kad Ž. K. neneigia pajutęs, kaip atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau teigia, kad kontaktas buvo nedidelis, jis tik nežymiai savo automobiliu prisilietė prie nukentėjusiojo G. B. automobilio. Minėti argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Byloje esanti rašytinė medžiaga – fotolentelės (b. l. 8, 9) , transporto techninės apžiūros aktas (b. l. 14) patvirtina, kad apgadinimai buvo padaryti abiems automobiliams. Mercedes Benz automobiliui buvo apgadintas bamperis, o ant Volvo automobilio rasti tokie defektai – braukimo žymė ant galinio bamperio, išdaužtas kairės pusės galinis atšvaitas, kontakto žymė ant sukabinimo įtaiso. Įvertinus šių defektų pobūdį bei tai, kad automobiliai yra skirtingų markių ir modelių, pripažintina, kad kontaktas buvo pakankamai žymus. Apeliantas teigia, kad defektai ant jo automobilio yra atsiradę iš anksčiau, jo žmonai prieš mėnesį įvažiavus į mūrinę tvorą. Analogišką versiją jis buvo pateikęs 2009 m. rugpjūčio 10 d. pareiškime (b. l. 25), kuriame papildomai nurodė, kad dėl šio įvykio 2009 m. birželio 7 d. yra kreipęsis į draudimo bendrovę. Kreipimosi faktą patvirtina prie apeliacinio skundo pridėtas pranešimas apie įvykį (b. l. 46), tačiau jame, priešingai nei teigia apeliantas, pranešama ne apie žmonos įvažiavimą į mūrinę tvorą, o apie įvykį, atsitikusį 2009 m. birželio 7 d., apie 15 val., Kaune, Žemaičių plente. Tai, teisėjų kolegijos nuomone, neginčijamai patvirtina, kad Ž. K. versija yra jo pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Faktą, kad kontaktas tarp automobilių buvo pakankamai žymus, o žala akivaizdi, kas neginčijamai įrodo, jog Ž. K. suprato padaręs eismo įvykį ir tikslingai iš jo pasišalino, patvirtina ir Z. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti rašytiniai paaiškinimai (b. l. 13). Z. K. nurodė tokias aplinkybes – apelianto automobilis, važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į automobilį Mercedes Benz ir nuo smūgio atšoko, vos nepartrenkdamas jos su dukra, apeliantas išlipo iš automobilio ir, per dvi minutes jį apžiūrėjęs, staigiai nuvažiavo, paaiškino, kad automobiliui Mercedes Benz padaryti sugadinimai buvo aiškiai matomi. Apeliantas teigia, kad šie parodymai dėl jo nurodytų motyvų turėtų būti vertinami kaip nepatikimi, tačiau teisėjų kolegija juos atmeta kaip nepagrįstus. Tai, kad Z. K. nematė įvykio aplinkybių, o liudijo paprašyta policijos pareigų pagal jų nupasakotą įvykio versiją, yra tik prielaida, nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis ir paneigta paties Ž. K. paaiškinimais, kad įvykio vietoje matė vidutinio amžiaus moterį (Z. K. 41 metai), o daugiau asmenų nebuvo. Pažymėtina, kad iš policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (b. l. 10) bei nukentėjusiojo G. B. paaiškinime (b. l. 12) nurodytų aplinkybių matyti, kad įvykio vietoje buvo keli pašaliniai asmenys, tarp jų ir asmuo, prisistatęs Žydrūnu, todėl tas faktas, kad apeliantas jo nepastebėjo, netiesiogiai patvirtina Z. K. paaiškinimus, kad Ž. K. labai skubėjo pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Dėl Ž. K. argumento, kad neaišku iš kur Z. K. atsirado, pažymėtina, kad ji paaiškinimus pateikė ikiteisminio tyrimo eigoje – tą pačia dieną, kai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Jame nurodyta, kad pridedami trys paaiškinimai (pagal faktinę situaciją byloje yra nukentėjusiojo, apelianto ir Z. K. paaiškinimai). Tas faktas, kad Z. K. šalia Ž. K. matė šviesiaplaukę moterį, o apeliantą atpažino iš policijos pareigūnų parodytos nuotraukos, pripažintinas teisiškai nereikšmingu. Byloje duomenų, kad šalia Ž. K. sėdėjo jo tamsiaplaukė žmona, kad Z. K. asmens atpažinimui buvo pateikta tik Ž. K. nuotrauka, nėra. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nutartis administracinėje byloje Nr. 29-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, psl. 57-59) yra ne kartą konstatavęs, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka leidžia pašalinti visas klaidas, kurios gali būti padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Jei nagrinėjant bylą teisme šio asmens teisės užtikrinamos ir teismas tinkamai išnagrinėja bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimas vien tik dėl pažeidimų, galimai padarytų ankstesniame proceso etape, negali būti naikinamas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Ž. K. dalyvavo, todėl turėjo galimybę pateikti visus jo nuomone reikšmingus bylai dokumentus, teikti paaiškinimus, ginčyti byloje esančius įrodymus, pateikti jo versiją patvirtinančius duomenis, tačiau šia teise nepasinaudojo, Ž. K. jokių pastabų dėl perskaitytų rašytinių įrodymų nepateikė, liudytojų apklausti neprašė (b. l. 31, 33). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo kelti Z. K. rašytinių parodymų leistinumo klausimą, nėra.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais motyvais, atmestini ir apelianto argumentai, kad buvo būtina apklausti nukentėjusįjį G. B. ir įvykio liudininką Žydrūną. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, neginčijamai patvirtinančias, kad kontaktas tarp automobilių buvo žymus bei kad žala kitam automobiliui padaryta, paties Ž. K. prisipažinimą, jog į kitą automobilį atsitrenkė, pripažintina, kad minėtų asmenų parodymai neesminiai. Ta aplinkybė, kad jie teismo posėdyje neapklausti, nesudaro pagrindo kelti įrodymų pakankamumo klausimą.

Ž. K. taip pat nurodė, kad teismas be pagrindo pripažino tinkamais įrodymais administracinio teisės pažeidimo protokolą, eismo įvykio vietos schemą, nuotraukas, transporto priemonės techninės apžiūros aktą, kadangi juose yra nepašalintų prieštaravimų – nėra jokių duomenų apie byloje esančių fotonuotraukų patekimą į bylą, dokumentuose skiriasi jam priklausančio automobilio apžiūros datos, įvykio vietos schema neišsami. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto argumentus, atmeta juos kaip nepagrįstus – fotonuotraukos, kaip pridedami įrodymai, yra nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 2); transporto priemonės techninės apžiūros akte (b. l. 14) nurodyta automobilio suradimo data, įvertinus administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytą datą (b. l. 2), kuri sutampa su fotonuotraukose fiksuota (b. l. 9) bei apelianto paaiškinimo (b. l. 11) pateikimo datomis (2009 m. birželio 9 d.), laikytina aiškiu rašymo apsirikimu, nedarančiu įtakos jame užfiksuotų duomenų patikimumui; įvykio vietos schemoje duomenys užfiksuoti pakankamai detaliai, numatyti baziniai orientyrai, atstumai, Ž. K. pateikti įrodymai jų nepaneigia, be to, apeliantui Ž. K. neneigiant faktinių aplinkybių, nurodyti įvykio vietos schemos trūkumai yra pripažintini teisiškai nereikšmingais, kaip neturintys jokios įtakos padarytos veikos kvalifikavimui.

Dėl apelianto argumento, kad teismas pažeidė ATPK 248 ir 252 straipsnius, iš karto, dar nepradėjęs bylos nagrinėjimo, netyręs įrodymų, pripažindamas jį pažeidėju, pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese, kaip ir baudžiamajame procese, galioja nekaltumo prezumpcija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N15-156/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N9–677/2006). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pažeidėju gali būtu pripažįstamas tik nuo nutarimo, pripažįstančio jį kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, įsiteisėjimo momento. Teisėjų kolegija sutinka, kad Ž. K. nepagrįstai įvardintas teismo posėdžio protokole kaip pažeidėjas, tačiau įvertinus tai, jog apeliantas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kur jam buvo užtikrintos visos teises, numatytas ATPK 272 straipsnyje, visapusiškai ištirta rašytinė bylos medžiaga, išklausyti jo paaiškinimai, suteikta galimybė teikti papildomus prašymus, į kuriuos pateikti motyvuoti atsakymai (b. l. 27, 31-33), pripažintina, kad Ž. K. įvardinimas pažeidėju teismo posėdžio protokole yra tik formalus trūkumas, neturintis jokios įtakos nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Ž. K. taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuobaudą, turėjo taikyti ATPK 30 straipsnio 2 dalies ir 30¹ straipsnio nuostatas. Teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgė į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes ir skyrė galutinę administracinę nuobaudą – minimalią sankcijoje numatytą baudą (3000 Lt) su teisės vairuoti atėmimu minimaliam sankcijoje numatytam laikotarpiui (trejiems metams), todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos ATPK 30 straipsnio 2 dalies nuostatos, nėra. Dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Padarytos žalos nedidelis dydis, gailėjimasis dėl pažeidimo buvo įvertinti, parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose, o apelianto nurodytos aplinkybės – automobilio reikalingumas jo darbinėms funkcijoms vykdyti, nepilnamečiams vaikams vežioti į mokyklą ir darželį, prižiūrėti jo ligotą motiną – nelaikytinos išskirtinėmis ir ypatingomis, jos nesuteikia jokio prioriteto administracinei atsakomybei švelninti pagal ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.