Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. K., R. D. ir I.N. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

N. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., i bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2006 m. balandžio 11 d. iki 2006 m. liepos 4 d.

R. D. pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3, 4 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu pakeista bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylika metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2006 m. balandžio 11 d. iki 2007 m. vasario 20 d.

I. N. pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2006 m. kovo 12 d. iki 2007 m. birželio 8 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 3 d., vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 2 p., išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. K. , R. D. ir I. N. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta dėl ligos, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, N. K., turėdamas tikslą platinti psichotropines medžiagas, su R. D. susitarė, kad R. D. tolimesniam platinimui padės N. K. ir jo bendrininkams įsigyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos-amfetamino. Vykdydamas išankstinį susitarimą iki 2006 m. kovo 12 d. R. D. , turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis 19818 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis, t. y. 7861,22 g psichotropinės medžiagos-amfetamino, ir šį kiekį psichotropinės medžiagos ikiteisminio tyrimo metu per nenustatytą asmenį perdavė per du kartus 2006 m. kovo 12 d., apie 11 val. 50 min. ir apie 12 val. 30 min., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), N. K.. N. K. įgijęs ir parsigabenęs šį didelį kiekį psichotropinės medžiagos- šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 7861,22 g amfetamimo laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Po ko, 2006 m. kovo 12 d., apie 14 val. 10 min., N. K. savo namuose minėtą kiekį amfetamino tolimesniam platinimui perdavė asmeniui, kurio atžvilgiu byla yra išskirta dėl ligos. Asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta dėl ligos, veikdamas bendrai su I. N. , pagal I. N. išankstinį prašymą, tolimesniam platinimui 2006 m. kovo 12 d., apie 14 val. 20 min., prie namo (duomenys neskelbtini), perdavė nurodytą psichotropinę medžiagą – 19818 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 7861,22 g amfetamino, I. N. , kuris šią psichotropinę medžiagą įgijęs gabeno iki „Statoil“ degalinės, kurioje buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Liudytojas A. Č. parodė, kad jo surašyta pažyma yra pagrįsta tik jo paties subjektyviu gautų duomenų įvertinimu. Tačiau teismas nepagrįstai neištyręs telefoninių pokalbių ir jų išklotinių minėtą pažymą įvertino kaip patikrintą ir patikimą įrodymą. Apeliantas teigia, jog yra nepagrįstos liudytojo A. Č. subjektyvios išvados, kad telefoninio pokalbio metu minimos tuščios vietos autobuse reiškia psichotropinių medžiagų kiekį kilogramais, nes byloje apklausti asmenys patvirtino, jog buvo ketinama įsigyti 10 ir 20 kilogramų psichotropinių medžiagų, o apie 7 ar 14 kilogramų įsigijimą nebuvo kalbėta.

Liudytojas A. Č. patvirtino apelianto parodymus, kad pastarasis psichotropinių medžiagų perdavimo dieną nebuvo (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas buvo susisiekęs ar susitikęs su asmeniu, perdavusiu psichotropines medžiagas priemones. Todėl teismas nepagrįstai teigia, kad būtent apeliantas per nenustatytą asmenį du kartus perdavė N.K. šias medžiagas. Be to, nepagrįstai nenustatytas šis asmuo, nors jis ir jo automobilis yra užfiksuoti videoįrašuose.

Teismas nepagrįstai atmetė apelianto gynėjo prašymą išreikalauti duomenis apie įrangos, kuria buvo atliekami įrašai, metrologinę patikrą, nes 2006 m. kovo 12 d. pokalbio metu kalbama, kad pokalbis vyksta šeštadienį, nors pagal kalendorių ši diena buvo sekmadienis. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad telefoninių pokalbių metu minimos tuščios vietos autobuse, bilietai ir faksas reiškia psichotropines medžiagas. Apeliantas nurodo, kad jo ir nuteistojo N. K. vaikai tuo metu ruošėsi važiuoti į atrakcionų parką užsienyje ir kad būtent apie šią išvyką autobusu buvo kalbama telefonu.

Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. p. nuostatomis, teigia, kad nei nuteistojo N. K. , nei liudytojo A. Č. parodymai nepatvirtina jo kaltės dėl psichotropinių medžiagų prekybos. Nuteistasis N. K. jį iš keršto apkalbėjo. Be to, iš nepagrįstai neišanalizuotų telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad nelogiška tokį didelį kiekį ir apie 20000-30000 eurų vertės psichotropinių medžiagų būtų galima patikėti bendrininkų visai nekontroliuojamam, nuolat girtaujančiam ir mažai pažįstamam asmeniui. Liudytojas A. Č., kaip policijos pareigūnas, buvo suinteresuotas apkaltinti apeliantą, nes nuo 2000 m. niekaip negalėjo pasiekti, kad jis būtų nuteistas už narkotinių medžiagų gamybos organizavimą. Todėl apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, vertindamas juos tik kaip pasirinktą gynybos versiją.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis N. K. ir jo gynėjas bei nuteistųjų R. D. ir I. N. gynėjai prašė nuteistųjų N. K., R. D. ir I. N. apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras prašė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apygardos teismas nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. D. nuteisė už neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimą, gabenimą, laikymą ir perdavimą, turint tikslą šią medžiagą platinti.

Pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems I. N. ir N. K. paskyrė teisingas savo dydžiu bausmes.

Apeliacinių skundų argumentai teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės ir paskirtų bausmių dydžių nepaneigia.

R. D. apeliaciniame skunde ginčija visus skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus, kuriais teismas pagrindė jo kaltę. Tai nuteistasis daro apeliuodamas į byloje surinktų duomenų, kuriuos apygardos teismas pripažino įrodymais, patikimumą ir įrodomąją vertę.

Kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei teigia apeliantas, nuosprendyje aptartų įrodymų patikimumas, jų įrodomoji vertė nustatyta, atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių, jų eiliškumą, nuoseklią darną.

Nuosprendyje, nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, aiškiai ir pakankamai motyvuotai aptarta kokiais įrodymais grindžiama R. D. kaltė ir kokie įrodymai yra atmetami.

Teismas išsamiai aptarė liudytojo A. Č. nuteistojo N. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas dėl ligos (A. S.) parodymus, telefoninių pokalbių išklotinių turinį, slapto sekimo protokoluose užfiksuotus duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad šių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina R. D. kaltę.

R. D. apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama N. K. parodymų vertinimui, apeliuojant į jų nenuoseklumą, suinteresuotumą jį (R. D.) apkalbėti, neigiamas asmenines savybes.

Iš tiesų, N. K. parodymai nėra nuoseklūs. R. D. kaltinančius parodymus jis davė tik ikiteisminio tyrimo metu po pirmos apklausos (t. 1, b. l. 134-139, 141-142, 144-145). Ikiteisminio tyrimo pradžioje jis iš viso neigė bet kokias sąsajas su psichotropinėmis medžiagomis, o apygardos ir apeliacinės instancijos teisme neigė R. D. dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme (t. 1, b. l. 132-133; t. 4, b. l. 4-5, 16-17, 133-134).

Be jokios abejonės, esant tokiai N. K. parodymų kaitai, vien jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui (pagal BK 301 str. 1 d. prasmę, tik šie nuteistojo parodymai turi įrodomąją vertę), aiškiai nepakaktų pagrįsti R. D. kaltei.

Tačiau paminėtus nuteistojo parodymus esminėse detalėse patvirtina liudytojo A. Č. parodymai apie R. D. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir telefoninių pokalbių turinys, kurio prasmė yra visiems aiški ir suprantama.

Pažymėtina, kad R. D. apeliacinio skundo argumentai ir N. K. teiginiai apie R. D. apkalbėjimo motyvus (noras, kad būtų pakeista kardomoji priemonė suėmimas į švelnesnę ir R. D. bendravimas su N. K. žmona) yra neįtikinami. Maža to, N. K. niekada netvirtino, kad R. D. apkalbėjo, siekdamas kardomosios priemonės pakeitimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. D. kaltinančius parodymus 2006 m. rugpjūčio 23 d. N. K. davė ir po jo paleidimo iš suėmimo (t. 1, b. l. 144-145, 155-156). N. K. taip pat nesugebėjo paaiškinti, kodėl esant tokiems patiems blogiems jo ir R. D. santykiams, vienu atveju davė nepalankius R. D. parodymus, o vėliau (apygardos teisme) jau tvirtino, kad pastarasis su psichotropinių medžiagų platinimu nėra susijęs.

Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę remtis ir pagrįstai rėmėsi N. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Byloje nėra nustatyta, kada tiksliai A.S. N.K. perdavė pinigus už psichotropines medžiagas ir ar tai jis padarė per vieną kartą.

Iš N. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 1, b. l. 134-139, 141-142; t. 4, b. l. 5-134) seka, kad tie pinigai jam buvo perduoti 2006 m. kovo 12 d. paimant psichotropines medžiagas.

Iš liudytojo A. Č. parodymų, slapto sekimo protokolo (kuriame užfiksuota, kad 2006 m. kovo 10 d. prie N. K. namų A. S. kažką perdavė N. K.) ir telefoninių pokalbių išklotinės (kurioje užfiksuota, jog N. K. 2006 m. kovo 10 d. pokalbyje sako R. D., kad ,,jau litai pas mane“) galima pagrįstai manyti, kad pinigai už psichotropines medžiagas arba bent dalis jų 2006 m. kovo 10 d. jau buvo pas N. K.. Šių prieštaravimų pašalinti nėra galimybės, juo labiau, kad pinigai iš viso nebuvo rasti nei pas N. K., nei pas R. D.. Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės ir atsakomybės klausimus, o taip pat patikimumo prasme vertinant N. K. parodymus.

Kolegija netiki ir atmeta neįtikinamus, naivius ir prieštaringus N. K. ir R. D. aiškinimus, kad pokalbiais apie ,,laisvas vietas autobuse“, ,,bilietų pardavimą“, ,,kiaušinių ir vištienos laukiančius klientus“, ,,kiaušinių pasibaigimą Lietuvoje“ ir ,,remonto pabaigą“ buvo siekiama užmaskuoti legalias pinigų keitimo operacijas, kurių slėpti nebuvo jokios prasmės (t. 1, b. l. 102-105). Pažymėtina ir tai, kad N. K. ir A. S., A. S. ir I. N. telefoniniuose pokalbiuose, kurie sekdavo iš karto po A. K. pokalbių su R. D. ar prieš šiuos pokalbius taip pat buvo minimi ,,autobusų bilietai“, ,,bilietų atidėjimas ant savaitės“, ,,autobuso vietos“. Šie išsireiškimai paminėtuose pokalbiuose jau nebuvo siejami su pinigų keitimu. Maža to, tiek I. N. , tiek A. S. patvirtino, kad ,,tuščiomis vietomis“ jie tarpusavio pokalbiuose užmaskuotai įvardindavo psichotropinių medžiagų kiekį, o ,,bilietų atidėjimą“ ar „autobuso sulūžimą“ – sandorio įgyjant psichotropines medžiagas atidėjimą. Kad būtent tokia buvo paminėtų žodžių reikšmė (pokalbiuose su A. S. ) pripažino ir N. K..

R. D. savo apeliaciniame skunde ginčija ir slapto sekimo protokole užfiksuotų duomenų įrodomąją vertę, apeliuodamas į tai, kad iš vaizdo įrašo prie šio procesinio dokumento matosi, jog psichotropinės medžiagos (duomenys neskelbtini) g. buvo perduotos ne prie namo (duomenys neskelbtini), kaip nurodyta protokole, bet prie namo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 85-92). Šie apelianto argumentai paminėto protokolo įrodomosios vertės nesumenkina, nes iš internetinio žemėlapio (www.maps.lt), kurį apeliacinės instancijos teismas pridėjo prie baudžiamosios bylos, matyti, kad psichotropinių medžiagų perdavimas įvyko tarp namo (duomenys neskelbtini) ir namo (duomenys neskelbtini). Todėl protokole užfiksuota šių medžiagų perdavimo vieta (prie namo (duomenys neskelbtini)) nėra klaidinga.

R. D. savo apeliaciniame skunde nenurodo kokią reikšmę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumui turi A. K. perduotų ir iš jo namų A. S. paimtų paketų su psichotropine medžiaga skaičius (du, trys ar keturi), nes byloje nustatyta, kad N. K. per du kartus buvo atvežta 19818 g miltelių, savo sudėtyje turinčių labai didelį kiekį (7861,22 g) psichotropinės medžiagos – amfetamino. Duomenų, kad dalį psichotropinės medžiagos N. K. pasiliko sau, byloje nėra. Toks pat kiekis miltelių su tokiu pačiu kiekiu psichotropinės medžiagos buvo rastas automobilyje, kuriuo važiavo I. N. .

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad slapto sekimo protokole užfiksuota, jog nežinomas vyras N. K. 11 val. 54 min. perdavė du maišus, kuriuos pastarasis nusinešė į namą (duomenys neskelbtini). Po to, 12 val. 32 min. tas pats vyras N. K. perdavė dar vieną maišą. 14 val. 20 min. A. S. iš N. K. buto išsinešė didelį kelioninį krepšį su mėlynomis juostelėmis ir popierinį krepšį su rankenomis.

Iš transporto priemonės apžiūros protokolo matyti, kad tie patys krepšiai (didelis kelioninis krepšys ir popierinis krepšys su rankenomis) buvo rasti apžiūrimo automobilio bagažinėje (t. 1, b. l. 29-30). Popieriniame pakete rastas popierinis maišas su užrašu ,,Rimi“. Šiame maiše rasti du, vienas į kitą sukišti ir atskirai surišti juodi polietileno maišai su psichotropine medžiaga. Dideliame kelioniniame krepšyje rasti trys polietileno maišai su psichotropine medžiaga. Šios aplinkybės leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta dėl ligos, N.K. bute psichotropines medžiagas patogumo dėlei sudėjo į du krepšius. Taigi, jokių neaiškumų dėl N. K. atvežto, iš jo namų paimto ir I. N. perduoto psichotropinės medžiagos kiekio, byloje nėra.

R. D. apeliaciniame skunde ginčijamas ir telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo teisėtumus ir panaudotos technikos (monitoringo komplekso ,,T.“) patikimumas.

Byloje nustatyta, kad R. D., N. K. ir kitų asmenų pokalbių kontrolė šioje byloje buvo atliekama teisėtai, t. y. leidus ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 1, b. l. 93-94, 99-100, 107).

Iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento rašto seka, kad minėtas kompleksas nėra priskiriamas prie matavimo prietaisų, kuriems reikalinga metrologinė patikra (t. 4, b. l. 117).

Kolegija negali spėlioti, kokią prasmę turi N. K. ir R. D. telefoninio pokalbio, vykusio 2006 m. kovo 12 d., metu užfiksuotas aiškinimasis dėl išeiginių dienų (t. 1, b l. 104). Tačiau aišku viena, kad N. K. ilgai nesuprato, jog švenčių dienai (Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai) 2006 m. kovo 11 d. sutapus su išeigine diena, ši diena (išeiginė diena) persikėlė į pirmadienį, t. y. kovo 13 dieną. Bet kokiu atveju šis nuteistųjų nesusikalbėjimas nereiškia, kad paminėtas pokalbis vyko, ne 2006 m. kovo 12 d.

Priešingai nei teigiama R. D. apeliaciniame skunde, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne vien liudytojo A. Č. tarnybiniu pranešimu, kuris skundžiamame nuosprendyje tik paminėtas, bet ir šio liudytojo pakankamai plačiai aptartais parodymais, sekimo bei telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokoluose užfiksuotų duomenų ir pokalbių analize bei kitais nuosprendyje aptartais įrodymais.

R. D. nenurodo kuo gali pasireikšti savo pareigas atliekančio policijos darbuotojo A. Č. suinteresuotumas neteisėtai apkaltinti apeliantą dėl prekybos psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis. Todėl į šį deklaratyvų teiginį kolegija neturi galimybės atsakyti.

Kolegija sutinka su R. D. skundo argumentu, kad buvo rizikinga perduoti vertingą prekę (psichotropinę medžiagą) alkoholiu piktnaudžiaujančiam N. K.. Tačiau faktinės bylos aplinkybės rodo, kad noras pasipelnyti šiuo atveju nusvėrė natūralų savisaugos instinktą.

Priešingai nei teigia apeliantas, telefoninių pokalbių turinys, šių pokalbių maniera, vartoti išsireiškimai rodo, kad N. K. ir R. D. buvo pakankamai gerai pažystami ir pasitikėjo vienas kitu. Maža to, R. D. ne kartą ragino N. K. negirtauti.

Neatitinka tikrovės R. D. teiginiai, kad pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo tirti telefoninių pokalbių įrašai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisme buvo praklausyti tie telefoniniai pokalbiai, kurių pageidavo R. D. ir jo gynėjas (t. 4, b. l. 24). Kitų pokalbių įrašų, o taip pat ir slapto sekimo vaizdo įrašų, proceso dalyviai ištirti nepageidavo. To daryti nuteistasis ir jo gynėjas nepageidavo ir apeliacinės instancijos teisme.

Iš nuteistojo N. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, I. N. ir A. S. parodymų, duotų apygardos teisme, seka, kad psichotropinių medžiagų įgijimo ir realizavimo procese keitėsi ne „vietų autobuse“ skaičius, o šių medžiagų pageidaujamas kiekis, kuris nuo 7 kg laipsniškai padidėjo iki 20 kg. Šią aplinkybę pilnai patvirtina telefoninių pokalbių tarp N. K. ir R. D. turinys (t. 1, b. l. 101-105, 108-111).

Byloje iš tiesų nėra nustatyta, kada ir kur R. D. susitiko su asmeniu, kuriam perdavė psichotropines medžiagas. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu paaiškėjo, kad iš šios baudžiamosios bylos išskirtoje kitoje byloje dėl psichotropinių medžiagų perdavimo N. K. yra pareikštas įtarimas A. G.. Šis asmuo buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jokių reikšmingų bylai aplinkybių nenurodė. Neatmetama aplinkybė, kad jis su prekyba psichotropinėmis medžiagomis nėra susijęs.

BPK 255 str. 1 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl apygardos teismo nuosprendyje išdėstyta formuluotė, kad psichotropines medžiagas R.D. N.K. perdavė per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, yra teisinga.

Kolegija taip pat neturi pagrindo keisti šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių.

Taigi, apelianto priekaištai dėl paminėto asmens nenustatymo teismui negali būti adresuojami. Be to, ši aplinkybė nuteistojo atsakomybės nepašalina ir jo nusikalstamų veiksmų apimties nesumažina.

Nuteistieji N. K. ir I. N. savo apeliaciniuose skunduose ginčija tik paskirtos bausmės dydį.

Kolegija daro išvadą, kad skirdamas N. K. ir I. N. minimalias BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes, teismas BK 41 ir 54 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (labai sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), veikos padarymo motyvus (siekimas pasipelnyti), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas), bendrininkavimo formą ir rūšį (veikė bendrininkų grupe kaip aktyvūs vykdytojai), atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (nustatyta viena atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė), nuteistųjų asmenybes, jų šeimines padėtis, artimųjų sveikatos būklę.

Kolegija sutinka su apeliantų teiginiais, kad pastarieji socialiniai-demografiniai kaltininkų asmenybes apibūdinantys požymiai yra svarbūs. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad į juos apygardos teismas atsižvelgė skirdamas N. K. ir I. N. minimalias sankcijoje numatytas bausmes. Tačiau jie negali lemti BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymą ir nuvertinti kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas abiejų nuteistųjų prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kolegija, nagrinėdama bylą tik pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, neturi teisės kitaip vertinti teismo išvadų dėl paminėtos aplinkybės pripažinimo, sprendžiant bausmės paskyrimo N. K. klausimą (BPK 320 str. 4 d.). Tačiau, įvertinus N. K. parodymų kaitą apygardos teisme, tokia pirmosios instancijos teismo išvada kelia pagrįstų abejonių.

Bet kokiu atveju, byloje nėra BK 62 str. taikymo N. K. ir I. N. sąlygų, nes nėra nustatytos antrosios jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės. N. K. savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tačiau akivaizdu, kad apygardos ir apeliacinės instancijos teisme neigdamas R. D. dalyvavimą šios veikos padaryme, jis elgėsi kaip tik priešingai.

Be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką ta linkme, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kartu nustatomas bent vienas šių momentų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis (kasacinė nutartis Nr. 2K-201/2007).

Iš to seka, kad minėtos aplinkybės turinio elementai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo, todėl net nustačius kelias BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų kaltininko veiksmų kombinacijas tai traktuojama kaip viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Byloje taip pat nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas I. N. ir N. K. aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Priešingai, švelnesnės nei sankcijoje numatyta bausmės paskyrimas už 7861,22 g amfetamino, kurio kiekis beveik 8 kartus viršija „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose“, patvirtintose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 d. įsakymu Nr. V-239, nurodytą labai didelio kiekio (virš 100 g) ribą, pažeistų visuomenės interesą ir aiškiai nesiderintų su veikos pavojingumu bei padariniais, kurie būtų neišvengiamai atsiradę po šių psichotropinių medžiagų išplatinimo. Tuo pačiu būtų pažeistas BK 41 str. 2 d. 5 p., reikalaujantis, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų N. K. , R. D. ir I. N. apeliacinius skundus atmesti.