Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-14 · Administracinė byla Nr. A-575-1993-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-14
Bylos Nr.
A-575-1993-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Atsakovas
Valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas
A. J., V. N., V. T., A.
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-1993/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės atstovui Jevgenijui Gaščenko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., A. J., V. N., V. T. (V. T.), A. Z., V. P., R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. J., A. J., V. N., V. T. (V. T.), A. Z., V. P., R. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (T I, b. l. 2-6), patikslintais skundais (T II, b. l. 3-7, 30-39) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: A. J. – 3 179,06 Lt, A. J. – 2061,79 Lt, V. N. – 769,82 Lt, V. T. – 683,15 Lt, A. Z. – 2 765,35 lt, V. P. – 722,88 Lt, R. K. – 4 409,01 Lt; taip pat prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti finansų asignavimų valdytojui (Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas, įpareigoti išmokėti priteistas negauto darbo užmokesčio sumas bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinėje. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 ir 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir teigė, kad ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Pažymėjo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba) yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, todėl bendrąja prasme jų darbdaviu laikytina Lietuvos Respublikos valstybė. Teigė, kad Lietuvos Respublikos valstybei pirmiausia tenka pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už vidaus pareigūnų darbą.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė (toliau – ir atsakovas, Institucija) prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepimuose (T I, b. l. 59-62, T II, b. l. 96-97) paaiškino, kad apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad Institucijos vadas neturėjo nei finansinės galimybės, nei teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei buvo nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Nurodė Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą. Atkreipė dėmesį, kad remiantis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, valstybės tarnautojų darbdavys yra valstybė ir teigė, kad nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė. Manė, kad Lietuvos valstybė turėtų skirti papildomas reikiamas lėšas apmokėjimui už pareigūnų atliktą darbą, nes Institucija yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepime (T II, b. l. 110-113) pažymėjo, kad patraukdami atsakovu Lietuvos valstybę pareiškėjai privalėjo jai suformuluoti reikalavimus bei nurodyti teisinį šių reikalavimų pagrindą. Pažymėjo, kad pareiškėjų nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vadovautis negalima, nes skirtingos nagrinėjamos ir nurodytų bylų faktinės aplinkybės. Manė, kad pareiškėjai gali reikalauti žalos (negautų pajamų) atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Teigė, kad Lietuvos valstybę turi atstovauti Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties yra nukreipiama tik į ateitį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu (T II, b. l. 119-123) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies ir iš Valstybės sienos apsaugos rinktinės prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisė: A. J. – 3 076,29 Lt, A. J. – 2 045,92 Lt, V. N. – 769,82 Lt, V. T. – 665,51 Lt, A. Z. – 2 765,35 Lt, V. P. – 722,88 Lt, R. K. – 4 323,08 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė; prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX?856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Taip pat nurodė Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 ir 5 dalis, Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir pažymėjo, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjų atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo principams. Nustatė, kad periodas, už kurį buvo prašoma atlyginti darbo užmokesčio nepriemoką, neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.), t. y. nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 26 d. Teismas pabrėžė, kad įpareigojimas skirti iš valstybės biudžeto lėšas ir įpareigoti išmokėti pareiškėjams priteistas darbo užmokesčio sumas yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (T II, b. l. 132-136), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pakeičiant netinkamą šalį tinkama. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią byloje dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo vykdant antikonstitucinius įstatymus ar kitus teisės aktus, vieninteliu atsakovu yra laikoma Lietuvos valstybė. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-62/2010 ir 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009. Pažymi, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl įstatymas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol jo prieštaravimą Konstitucijai konstatuoja Konstitucinis Teismas. Nurodo, kad Institucija privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimų panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Teigia, kad pareiškėjai nepagrįstai patraukė Instituciją atsakovu ir mano, kad tinkamas atsakovas yra Lietuvos Respublikos valstybė. Institucija gali turėti tik trečiojo suinteresuoto asmens statusą, nes priešingu atveju, Institucija būtų priversta neatsiskaityti su dabar dirbančiais gyventojais dėl įstatymų leidėjo klaidos išleidžiant antikonstitucinį įstatymą, o tai prieštarautų konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės, visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui bei teisėtų lūkesčių principams. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas su patikslintu skundu į teismą kreipėsi 2010 m. vasario 3 d., tad, o pagal Darbo kodekso, o pagal Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2010 m. vasario 3 d. iki 2007 m. vasario 3 d. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę kelti klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, atsižvelgiant į visuotinai žinomą itin sunkią valstybės ir jos institucijų ekonominę ir finansinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Atsiliepimas

Pareiškėjai A. J., A. J., V. N., V. T., A. Z., V. P., R. K. atsiliepimu prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas, prašydamas atidėti ar išdėstyti sprendimą, objektyviais įrodymais nepagrindė, kad teismo sprendimas iš esmės apsunkintų atsakovo padėtį. Be to, tokios aplinkybės negali būti laikomos tinkamu pagrindu skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, nes šis klausimas nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Teigia, kad apeliaciniame skunde nenurodyti jokie konkretūs materialinių ar procesinių teisės normų pažeidimai, ir/ar kiti konkretūs pagrindai, darantys teismo sprendimą nepagrįstą ar neteisėtą. Pažymi, kad apeliantas prašo ne panaikinti, o pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, prašomą negauto darbo užmokesčio sumą priteisiant iš kito atsakovo – Lietuvos valstybės. Pabrėžia, kad apeliantas sutiko su jų reikalavimų pagrįstumu, todėl nėra pagrindo visiškai naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Apeliantas neteisingai aiškina Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį ir 298 straipsnį, nes, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsiliepimu prisideda prie Institucijos apeliacinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2004-2007 metus pareiškėjams A. J., A. J., V. N., V. T., A. Z., V. P., R. K. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjų skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Minėta nutartimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329.

Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė, o ne Lietuvos valstybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Institucijos apeliaciniame skunde nurodyta teismine praktika šioje byloje vadovautis negalima, kadangi apelianto nurodytų bylų teisinės ir faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi: atsakovo nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o teisėjo santykis su teismu kaip įstaiga, kurioje jis atlieka savo funkcijas, yra specifinis, skiriasi nuo valstybės tarnautojo santykio su įstaiga, kurioje jis tarnauja; VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas teisėjams netaikytinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjams buvo priteistos neišmokėtos darbo užmokesčio dalys, pritaikius Darbo kodekse nustatytą trejų metų senaties terminą, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktais suvestiniais atsiskaitymo lapeliais (T I, b. l. 148-160, 162-167, 169-173, 175-184, 186-192, T II, b. l. 41-45, 47-53, 55-61, 63-68, 70-74, 76-80, 82-88), darytina išvada, jog pareiškėjams priteistina suma apskaičiuota teisingai. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius