- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-13
- Bylos Nr.
- e2S-126-372/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- O. E.
- Ieškovas
- A. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo O. E. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-14244-471/2019 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui O. E. ir išvadą teikiančiai institucijai Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir jo bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo bei materialinio išlaikymo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui O. E. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su tėvu tvarkos nustatymo, materialinio išlaikymo priteisimo. Teismo prašė: 1) nustatyti nepilnamečio sūnaus A. K.-E. gyvenamąją vietą su ieškove; 2) nustatyti atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką; 3) priteisti iš atsakovo nepilnamečiui vaikui materialinį išlaikymą – 1200 Eur įsiskolinimą už 2019-07-01 – 2019-10-31 laikotarpį; po 300 Eur periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki vaikui sukaks pilnametystė, priteistą išlaikymą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į metinę infliaciją; priteisto išlaikymo valdytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės teismo sprendimas byloje nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus A. K.-E. gyvenamąją vietą su ieškove, uždrausti atsakovui be teismo leidimo išvežti sūnų iš Lietuvos į bet kurią užsienio valstybę bei priteisti iš atsakovo sūnui laikiną materialinį išlaikymą po 200 Eur. Nurodė, kad kartu su atsakovu (kilusiu iš T) turi nepilnametį sūnų (gimusį A), su kuriuo ieškovė iš A grįžo į Lietuvą, kadangi atsakovas pradėjo vartoti narkotines medžiagas, turi psichikos problemų, yra agresyvus ir vaiką nuteikinėja prieš jo motiną. Pažymėjo, kad po patirtų išgyvenimų bei grasinimų apsigyveno Lietuvoje, sūnus mokosi kalbėti lietuviškai, lanko mokyklą; atsakovas savo sūnaus neišlaiko, grasina, kad vaiką išveš į T, kur jo niekas neras.
Atsiliepimas
3. Atsakovas ieškovės teiginių dėl jo elgesio neginčijo; nurodė, kad vaikas priklauso (duomenys neskelbtini), o ieškovė yra įvykdžiusi vaiko pagrobimą; sutiko, kad sūnus gyventų Lietuvoje, o jis mokėtų sūnui išlaikymą į (duomenys neskelbtini) santaupų ar pasitikėjimo fondą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas nutarė: 1) iki galutinio procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-14244-471-2019 priėmimo dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečio vaiko A. K.-E. laikiną gyvenamąją vietą su jo motina A. K. jos gyvenamojoje vietoje; 2) priteisti iš tėvo O. E. laikiną išlaikymą sūnui periodinėmis išmokomis po 200 Eur kas mėnesį nuo ieškinio pareiškimo dienos (2019 m. spalio 30 d.); nustatyti, kad laikiną išlaikymą A. K.-E. uzufrukto teise valdo jo motina A. K.; 3) uždrausti tėvui O. E. be teismo leidimo išsivežti nepilnametį vaiką A. K.-E. iš Lietuvos Respublikos teritorijos.
5. Teismas nurodė, kad byloje yra duomenų, jog vaiko išvežimas iš (duomenys neskelbtini) įvykdytas galimai pažeidžiant nustatytą tvarką, tačiau šioje proceso stadijoje tai patikimai patvirtinančių įrodymų nepateikta. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo 20 straipsnio 1 dalimi, neatidėliotinais atvejais šio reglamento nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės narės teisėje, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.
6. Teismas nurodė, kad atsakovo elgesys akivaizdžiai neatitinka nepilnamečio vaiko interesų ir daro jam neigiamą įtaką; pažymėjo, jog vaikas visą laiką nuo gimimo (taip pat ir šalims A. pradėjus gyventi atskirai) gyvena su ieškove. Dėl šių priežasčių teismas vaiko laikiną gyvenamąją vietą nustatė su ieškove jos gyvenamojoje vietoje.
7. Įvertinęs ieškovės reikalavimą ir nurodytas aplinkybes, siekdamas užtikrinti vaiko interesus, teismas pripažino tikslingu priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikui. Teismas nurodė, kad prašomo priteisti laikino išlaikymo dydis (200 Eur kas mėnesį) iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl išlaikymo vaikams dydžio, ir yra laikytinas reikalingu tenkinti vaiko įprastinius poreikius. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie atsakovo sunkią turtinę padėtį, dėl kurios jis būtų nepajėgus teikti vaikui tokio dydžio laikiną išlaikymą, nėra, todėl vertintina, kad tokio dydžio laikino išlaikymo iš atskirai gyvenančio tėvo priteisimas nepažeis atsakovo interesų.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės leidžia manyti, jog konkrečioje situacijoje yra grėsmė, kad atsakovas gali išsivežti vaiką ten, kur nėra taikomos Europos Sąjungos teisės normos; atsakovui su sūnumi išvykus iš Lietuvos Respublikos, o juo labiau – jį paslėpus, Lietuvos teismų sprendimų (jei ginčas bus toliau nagrinėjamas Lietuvoje) įvykdymas ateityje pasunkėtų arba net pasidarytų neįmanomas. Teismas nurodė, jog uždraudžiant be teismo leidimo išvežti nepilnametį vaiką, bus užtikrintas padėties, esančios bylos pradėjimo nagrinėti metu, stabilumas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
9. Skunde dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsakovas (apeliantas) O. E. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. nutartį, kadangi Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos taikyti laikinąsias apsaugos priemones Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalies pagrindu. `
Atsiliepimas
10. Atsakovas nurodė, kad teismas neturėjo jurisdikcijos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo 20 straipsnio 1 dalimi, kadangi šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra neatidėliotino pobūdžio. Be to, nėra įrodyta, jog ieškovė, dar būdama (duomenys nekelbtini), negalėjo kreiptis į vietos institucijas dėl tėvų pareigų nustatymo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra neatidėliotino pobūdžio, kadangi vaikas Lietuvoje atsidūrė ne laikinai ir ne atsitiktinai, ieškovė turėjo visas galimybes kreiptis pirmiausia į (duomenys neskelbtini) institucijas.
11. Atsakovas nurodė, kad laikinosios priemonės turi būti priimtos dėl asmenų, esančių valstybėje narėje, kur įsikūrę jurisdikciją tokias priemones priimti turintys teismai, vadinasi, tiek vaikas, tiek abu tėvai turi būti būtent toje valstybėje, kurios teismas priima laikinąsias apsaugos priemonės. Šioje byloje vienas iš asmenų, kuriam priimtos laikinosios apsaugos priemonės sukuria teisines pasekmes, t. y. tėvas, gyvena kitoje valstybėje narėje, kas iš esmės rodo, jog nėra ir antrosios reikalingos sąlygos, siekiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) yra pradėta vaiko grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą byla pagal 1980 m. Hagos konvenciją, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės trukdytų vaiką grąžinti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą.
12. Ieškovė atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašė skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodė, kad dėl atsakovo elgesio yra kilusi grėsmė ne tik vaikui, bet ir jai pačiai; ji ir vaikas šiuo metu gyvena Lietuvoje, yra Lietuvos piliečiai, todėl, ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo (apelianto) atskirasis skundas netenkintinas.
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
14. Nagrinėjamu atveju klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiamas byloje, turinčioje tarptautinį elementą. Tais atvejais, kai tarptautinis elementas yra susijęs su ES valstybe nare, išskyrus Daniją, taikomi ES reglamentai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo 20 straipsnio 1 dalimi, neatidėliotinais atvejais šio reglamento nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės narės teisėje, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.
15. Atsakovas atskirajame skunde akcentuoja, kad teismas neturėjo jurisdikcijos taikyti laikinąsias apsaugos priemones vadovaudamasis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo 20 straipsnio 1 dalimi, kadangi šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra neatidėliotino pobūdžio, be to – laikinosios priemonės turi būti priimtos dėl asmenų, esančių valstybėje narėje, kur įsikūrę jurisdikciją tokias priemones priimti turintys teismai, vadinasi, tiek vaikas, tiek abu tėvai turi būti būtent toje valstybėje, kurios teismas priima laikinąsias apsaugos priemonės.
16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl taikyto 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas ,,Briuselis II bis“), kurio 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinos, įskaitant apsaugines, priemonės neatidėliotinais atvejais šio reglamento nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės narės teisėje, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės netaikomos, kai valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją pagal šį reglamentą nagrinėti bylą iš esmės, jau yra ėmęsis priemonių, kurias jis laiko tinkamomis (Reglamento 20 straipsnio 2 dalis).
17. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina šias būtinas sąlygas: laikinosios apsaugos priemonės turi būti 1) neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3) terminuotos. Reglamentas „Briuselis II bis“ nedetalizuoja, kokios laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, todėl konkreti laikinoji apsaugos priemonė nustatoma pagal ją taikančios valstybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018).
18. Pažymėtina, jog tais atvejais, kai teismas, gavęs ieškinį, sprendžia, kad jame pareikšti reikalavimai yra jam teismingi, jis taiko laikinąsias apsaugos priemones pagal savo nacionalinę teisę. Tačiau tais atvejais, kai teismas nustato, kad pareikštas reikalavimas yra jam neteismingas, laikinąsias apsaugos priemones jis gali taikyti tik esant būtinoms šios nutarties 18 punkte nurodytoms sąlygoms.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje klausimas sprendžiamas iš esmės neišsprendus teismingumo klausimo ir nagrinėjamu atveju vadovavosi Reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsniu.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes (netinkamas atsakovo elgesys (narkotikų vartojimas, agresyvumas, smurtas prieš ieškovę, vaiko nuteikinėjimas prieš motiną, grasinimai) daro neigiamą įtaką mažamečio sūnaus interesams; atsakovas jokio išlaikymo sūnui neteikia, o ieškovės pajamos yra mažos; šiuo metu vaikas su motina gyvena Lietuvoje, čia deklaruota jų abiejų gyvenamoji vieta, vaikas lanko ugdymo įstaigą; atsakovui su sūnumi išvykus iš Lietuvos Respublikos, o juo labiau – jį paslėpus, Lietuvos teismų sprendimų (jei ginčas bus toliau nagrinėjamas Lietuvoje) įvykdymas ateityje akivaizdžiai pasunkėtų arba net pasidarytų neįmanomas; laikinosios apsaugos priemonės taikytos iki galutinio procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-14244-471-2019 priėmimo dienos) sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja nutarties 18 punkte nurodytos sąlygos – pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra: 1) neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3) terminuotos.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teisę ir pareigą auklėti savo vaikus turi abu tėvai, o teismo pareiga yra užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai bei išlaikyta vaikų tėvų interesų pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, besąlygiškai vadovavosi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu. Atsižvelgęs į šalių nepilnamečio vaiko interesus, pagrįstai nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
22. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas, kaip jau minėta, į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju buvo taikyta tinkama ir pagrįsta laikina priemonė, kuri subalansuoja ieškovės ir atsakovo teisių ir pareigų pusiausvyrą nepilnamečių vaikų atžvilgiu, taip pat apsaugo nepilnamečių vaikų teises bei interesus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.