Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant suinteresuotų asmenų Vilkaviškio rajono savivaldybės ir VĮ „Turto bankas“ atstovams (teismo šaukimai įteikti tinkamai, gauti prašymai bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant), suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui (teismo šaukimas įteiktas tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų esmė.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, prieštaravimų pareiškimo tenkinimui jokia forma neišreiškė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas visiškai.

Teismo posėdyje nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

Išklausęs teismo posėdyje pareiškėją ir suinteresuotą asmenį R. Š., taip pat ištyręs šios bylos rašytinius įrodymus (1995 m. liepos 5 d. Vilkaviškio rajono Paviržupės žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos posėdžio protokolą Nr. 1 (b.l. 6), 1996 m. birželio 6 d. Vilkaviškio rajono žemės ūkio bendrovės „Paviržupė“ turto atidavimo už pajus aktą (b.l. 7, 50), 1998 m. rugsėjo 22 d., 1999 m. birželio 8 d. sutartis dėl pajaus pirkimo-pardavimo (b.l. 8, 9, 10), Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. B-ĮV-1473 Dėl adresų suteikimo (b.l. 11), Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Virbalio seniūnijos 2016 m. sausio 18 d. raštą Nr. (2.3) GI-3 (b.l. 12), ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimą (b.l. 13), išrašą iš Juridinių asmenų registro apie Vilkaviškio rajono žemės ūkio bendrovę „Paviržupė“ (b.l. 25), išrašą iš Nekilnojamojo turto registro (b.l. 27), Vilkaviškio rajono valdytojo 1992 m. liepos 17 d. potvarkio Nr. 441p Dėl žemės ūkio bendrovių įregistravimo išrašą (b.l. 47), įmonės įregistravimo pažymėjimą (b.l. 48), Vilkaviškio rajono Paviržupės žemės ūkio bendrovės valdybos 1995 m. vasario 29 d. posėdžio protokolą Nr. 2 (b.l. 49), Vilkaviškio rajono „Paviržupės“ žemės ūkio bendrovės turto atidavimo už pajus aktus Nr. 180, Nr. 364, Nr. 367, Nr. 432 (b.l. 51, 52, 53, 54), žemės ūkio bendrovės „Paviržupė“ įstatus (b.l. 55-65), nekilnojamo daikto 2015 m. gruodžio 17 d. kadastrinių matavimų bylą), teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes:

nekilnojamas daiktas – trąšų sandėlis buvo pastatytas 1970 m., statytoju buvo tuometinis Vilkaviškio rajono J. Janonio kolūkis; reorganizuojant kolūkį, pastatas – trąšų sandėlis galiausiai perėjo Vilkaviškio rajono žemės ūkio bendrovės „Paviržupė“, kuri buvo įsteigta 1992 m. liepos 17 d., nuosavybėn (b.l. 47, 48, 49, 55-65, suinteresuoto asmens R. Š. paaiškinimai, nekilnojamo daikto 2015 m. gruodžio 17 d. kadastrinių matavimų byla);

likviduojant Vilkaviškio rajono žemės ūkio bendrovę „Paviržupė“, 1995 m. liepos 5 d. bendrovės likvidacinė komisija nutarė privatizuoti visus pastatus už pajus, išskyrus Vigainių 300 v. kiaulidę ir administracinį pastatą; tame tarpe buvo nutarta privatizuoti ir Paviržupės trąšų sandėlį; 1996 m. birželio 6 d. trąšų sandėlis buvo perduotas už 20000 Lt vertės pajus 5 pajininkams: P. Š. (pajaus vertė – 1600 Lt), R. Š. (pajaus vertė – 5400 Lt), A. K. (pajaus vertė – 6230 Lt), A. S. (pajaus vertė – 4870 Lt) ir D. S. (pajaus vertė – 2000 Lt) (b.l. 6, 7, 50, 51, 52, 53, 54);

pareiškėjas R. R. 1998 m. rugsėjo 22 d. sutartimi dėl pajaus pirkimo-pardavimo nupirko iš A. K. pastarajam už pajus atitekusią trąšų sandėlio dalį, o 1999 m. birželio 8 d. sutartimis dėl pajaus pirkimo-pardavimo nupirko iš A. S. ir D. S. pastariesiems už pajus atitekusias trąšų sandėlio dalis; nors sutartys sudarytos dėl pajų pirkimo, bet realiai buvo perkamos trąšų sandėlio dalys; tačiau konkrečiai nekilnojamojo daikto – trąšų sandėlio – dalių pirkimo pardavimo sutartys, perdavimo-priėmimo aktai surašyti nebuvo, sutartys nustatyta tvarka įregistruotos nebuvo (b.l. 8, 9, 10);

pareiškėjas R. R. iš karto po trąšų sandėlio dalies įsigijimo pradėjo atitinkama trąšų sandėlio dalimi, tiksliau patalpa, pažymėta plane 1-1, kurios plotas 219,72 kv.m., kas sudaro 675/1000 dalis sandėlio, naudotis: kadangi ūkininkavo, laikė jame ūkio techniką (traktorių, kultivatorių, plūgą, priekabą ir kt.); trąšų sandėlį prižiūrėjo, jį tvarkė, remontavo jo stogą, duris; trąšų sandėlio dalimi naudojasi iki šiol (b.l. 12, 13, pareiškėjo ir suinteresuoto asmens R. Š. paaiškinimai);

nekilnojamas daiktas – trąšų sandėlis, jo kadastro duomenys bei daiktinės teisės į šį daiktą Nekilnojamo turto registre neįregistruota, 2015 m. gruodžio 17 d. pareiškėjo R. R. užsakymu atlikti šio nekilnojamo daikto kadastriniai matavimai, bylos Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) (Statiniai) (b.l. 27, nekilnojamo daikto 2015 m. gruodžio 17 d. kadastrinių matavimų byla).

Sprendimo motyvai ir teisiniai argumentai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 1, 5, 8 punktų bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 530 straipsnio normos numato teismui teisę ginti asmens civilinę teisę, nors ir nepažeistą, tačiau oficialiai nepripažintą, nustatant įstatymo numatytus juridiškai reikšmingus faktus, taip pripažįstant civilines teises ir pakeičiant asmens civilinius teisinius santykius su kitais asmenimis.

Pagal CK 4.47 straipsnio 11 punktą vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra įgyjamoji senatis. Įgyjamosios senaties samprata pateikiama CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bei kt.).

Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ savo atsiliepime į pareiškimą pirmiausia nurodo, kad yra svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė, tačiau jokių konkrečių argumentų, tuo labiau įrodymų, kurie patvirtintų, kad trąšų sandėlis yra valstybės nuosavybė, nepateikia.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kaip minėta, nei pats trąšų sandėlis kaip daiktas, nei daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos.

Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Taip pat išaiškinta, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Taigi, nors nagrinėjamu atveju daiktinės teisės į trąšų sandėlį neįregistruotos valstybės vardu, be to, trąšų sandėlio dalis ilgą laiką yra valdoma pareiškėjo, tačiau tai savaime nepaneigia trąšų sandėlio priklausymo nuosavybės teise valstybei galimybės.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, šios kategorijos bylose tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal generalinio prokuroro pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). O kaip minėta, nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ konkrečių duomenų dėl trąšų sandėlio priklausymo valstybei nuosavybės teise nėra pateikę.

Nustatyta, kad trąšų sandėlis buvo pastatytas Vilkaviškio rajono J. Janonio kolūkio ir priklausė šiam nuosavybės teise, o kolūkį reorganizavus, galiausiai nuosavybės teisė perėjo Vilkaviškio rajono žemės ūkio bendrovei „Paviržupė“. Pagal 1964 m. Civilinį kodeksą buvo skiriama ne tik valstybinė nuosavybė, bet kaip atskira nuosavybės rūšis buvo ir kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė. Pagal tuometinį teisinį reglamentavimą kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta. Jokių konkrečių duomenų, kad vykstant pertvarkymams trąšų sandėlis būtų perduotas valstybės (ar savivaldybės) nuosavybėn, byloje nėra. Aplinkybė, kad Vilkaviškio rajono Paviržupės žemės ūkio bendrovės valdybos 1995 m. vasario 29 d. posėdžio protokole trąšų sandėlis buvo minimas tarp bendrovei priklausančių pastatų, rodo, kad po Vilkaviškio rajono J. Janonio kolūkio reorganizavimo trąšų sandėlis iš tiesų perėjo Vilkaviškio rajono žemės ūkio bendrovės „Paviržupė“ nuosavybėn. Taigi, konstatuotina, kad duomenų, jog trąšų sandėlis priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, byloje nėra.

Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ taip pat išsakė pastabą, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog trąšų sandėlis buvo sukurtas (pastatytas) pagal statybą reglamentavusių teisės aktų reikalavimus, t.y. kad jo statyba buvusi teisėta.

Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalies reguliavimą privačios pareiškėjo nuosavybės objektu gali būti tik teisėtai, pagal statybos vykdymo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus pastatytas pastatas. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami pripažinti, jog trąšų sandėlis buvo pastatytas, sukurtas teisėtai, jo statyba neprieštaravo galiojusiems statybą reglamentavusiems teisės aktams, todėl gali būti privačios nuosavybės objektas ir pripažintas įgytu pareiškėjo nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, kadangi, kaip minėta, nustatyta, jog trąšų sandėlis buvo pastatytas 1970 metais, statytoju buvo tuometinis Vilkaviškio rajono J. Janonio kolūkis, vėliau reorganizacijos metu trąšų sandėlis perėjo žemės ūkio bendrovės nuosavybėn. Kolūkių gamybinių pastatų registracija jokiu lygiu, išskyrus vidinę apskaitą, vykdoma nebuvo, valstybinė žemė valdoma patikėjimo teise, statybos techniniai dokumentai nėra išlikę, nes nebuvę pareigos juos saugoti ir privatizacijos procese archyvuoti. Pripažinus nustatytomis tokias aplinkybes, teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog ginčo pastato statyba buvo ar galėjo būti nelegali ar kitaip neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-148/2011, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis byloje Nr. 2A-752-464/2011 ir kt.).

Teismas taip pat sprendžia, jog pareiškėjas byloje leistinais ir pakankamais įrodymais įrodė ir visas kitas būtinas nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį pripažinimui sąlygas, nustatytas CK 4.68 – 4.71 straipsniuose, t.y. pareiškėjas praeityje ir šiuo metu nebuvo ir nėra įgijęs iki galo nuosavybės teisės į 675/1000 dalis trąšų sandėlio jokiu kitu CK 4.47 straipsnyje apibrėžtu būdu (nors pareiškėjas trąšų sandėlio atitinkamą dalį faktiškai įgijo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, tačiau tai nebuvo įforminta teisės aktų nustatyta tvarka); pareiškėjas 675/1000 dalis trąšų sandėlio įgijo sąžiningai ir iki šiol jas valdo bei naudoja sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai (byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu nupirko iš asmenų, kuriems už pajus buvo perduotas trąšų sandėlis, jiems priklaususias trąšų sandėlio dalis; duomenų, kad trąšų sandėlio atitinkama dalis būtų užvaldyta per prievartą ar kitaip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, byloje nėra; pareiškėjas buvo ir yra įsitikinęs, kad trąšų sandėlio atitinkamą dalį įgijo teisėtai ir niekas kitas į ją nepretenduoja (su kitais trąšų sandėlio bendrasavininkais ar kitais asmenimis ginčo dėl trąšų sandėlio dalies įsigijimo ir naudojimosi ja niekada nebuvo); nuo pat įsigijimo momento pareiškėjas pradėjo atvirai, nesislapstydamas valdyti trąšų sandėlio dalį, ja naudojosi ir nepertraukiamai naudojasi iki šiol; tas faktas, jog trąšų sandėlio atitinkama dalis nėra įregistruota pareiškėjo vardu, taip pat nėra kliūtis teismui konstatuoti daikto atviro valdymo sąlygos buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011)); daiktinės teisės į trąšų sandėlį nėra įregistruotos viešame registre nei pareiškėjo, nei jokių kitų asmenų vardu; pareiškėjas 675/1000 dalis trąšų sandėlio valdė ir valdo kaip savo, elgiasi kaip šio daikto savininkas (naudoja, prižiūri, remontuoja, saugo); pareiškėjas 675/1000 dalis trąšų sandėlio teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdo daugiau nei 10 metų.

Šių sąlygų visuma teismui duoda teisinį pagrindą pripažinti, jog pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu yra įgijęs nuosavybės teisę į 675/1000 dalis (patalpa, plane pažymėta 1-1, kurios plotas 219,72 kv.m) trąšų sandėlio, plane pažymėto 1 F1/p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. (duomenys neskelbtini) (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CK 4.47 straipsnio 11 punktu, 4.68 - 4.71 straipsniais, CPK 259, 265, 270, 307, 443 straipsnio 1 dalimi, 530-533 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti visiškai.

Nustatyti faktą, kad pareiškėjas R. R., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 675/1000 dalis (patalpa, plane pažymėta 1-1, kurios plotas 219,72 kv.m) trąšų sandėlio, plane pažymėto 1 F1/p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.