Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui prokurorui V. M.,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Zarasų skyriaus, atstovui V. Č. (V. Č.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, R. V. ir A. B. dėl sprendimo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau- ir prokuroras, ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr.13-27169 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“; 2) pripažinti negaliojančia 2018 m. liepos 20 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Zarasų rajono I-ojo notarų biuro notarės J. V., notarinio registro Nr.2179, 10 dalį, numatančią 187/3050 dalies žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) ežero), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimą po ½ lygiomis dalimis A. B. ir R. V.; 3) taikyti restituciją natūra, įpareigojant atsakovus A. B. ir R. V. grąžinti valstybės nuosavybėn (duomenys neskelbtini) ežero 187/3050 dalis: A. B.- 187/6100 žemės sklypo dalį, R. V. - 187/6100 žemės sklypo dalį.

Valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau- ir Vandens įstatymas) 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 6 straipsnis) ir jie savivaldybių ar fizinių asmenų privačion nuosavybėn negali būti perleisti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnis). Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą (toliau- ir Sąrašas) tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Vyriausybė). Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka <...> kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įsigyti privačion nuosavybėn iki Vandens įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas įsigaliojo 1997 m. lapkričio 19 d., Vyriausybė Sąrašą patvirtino 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr.1268. Ginčijamo sprendimo priėmimo dieną (duomenys neskelbtini) ežeras į Sąrašą nebuvo įrašytas. Tačiau reikšminga tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001-05-21 įsakymu Nr.276 buvo patvirtinti Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašas, kurio 5.5 punktu sąrašui priskirti vandens telkiniai, iki 1940 metų nuosavybės teise priklausę valstybei. Ši nuostata su tam tikrais pakeitimais buvo perkelta į Vandens įstatymo 2009-12-17 redakcijos XI-580, 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Tai patvirtina valstybės nuoseklų požiūrį į minėtą kriterijų kaip eliminuojantį teisę bet kokia forma privatizuoti vandens telkinius, priklausiusius ir priklausančius valstybei. 1927 m. gruodžio 28 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateikto Ežerėnų apskrities Dusetų valsčiaus Salos kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planas, 1937 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Zarasų miškų urėdijos sudarytas Valstybinių ežerų sąrašas Nr.1115 ((duomenys neskelbtini) eilės Nr.) patvirtina, kad ežeras (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. ir vėliau buvo valstybės nuosavybė. Todėl pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas jis nuo 1997 m. lapkričio 19 d. buvo priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams, ir nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkuriamos.

Mano, jog esant tokioms aplinkybėms, Sprendimas turėtų būti panaikintas, nes yra neteisėtas, savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, t. y. panaikinus administracinį aktą dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, turi būti panaikinti ir tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni aktai ir vykdoma restitucija.

Atsakovai A. B. ir R. V. teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, prašė bylą nagrinėti, jiems nedalyvaujant, atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. A. B. buvo išduota Utenos apskrities Utenos apskrities 2004 m. gruodžio 8 d. išvada Nr. 18-518, kuri buvo patikslinta 2006-06-05 įsakymu Nr.61-194, ir kuria nustatyta, jog A. A. B. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,76 ha žemės ir 3,84 ha vandens telkinį. Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr.13-18740 A. A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,76 ha žemės ir 1,91 ha vandens telkinio, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius tyrėtajam žemės sklypus. Šis Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimas nagrinėjamojoje byloje nėra ginčijamas. Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr.13-27169 A. A. B. atkurtos nuosavybės teisės į jam priklausančią 1,93 ha vandens telkinio dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,87 ha dydžio (duomenys neskelbtini) ežero dalį, esančią bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija 30,50 ha vandens telkinio sklype Nr. (duomenys neskelbtini) Utenos apskrityje, Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) (toliau- ir skundžiamas Sprendimas).

A. A. B. (duomenys neskelbtini) mirė. 2018 m. liepos 20 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, patvirtintu Zarasų rajono 1-ojo notarų biuro notarės J. V., notarinio registro Nr.2176, (toliau- ir Paveldėjimo teisės liudijimas) mirusio vaikai A. B. ir R. V. lygiomis dalimis po 1/2 dalį paveldėjo A. A. B. turtą, tarp jų- ir 187/3020 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., (duomenys neskelbtini) (Paveldėjimo teisės liudijimo 10 punktas), į kurį ginčijamu Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės- (duomenys neskelbtini) ežero dalį.

Byloje nagrinėjamas ginčas, kurį iškėlė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą - (duomenys neskelbtini) ežero dalį, bei šio sprendimo pagrindu išduoto Paveldėjimo teisės liudijimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso apibrėžimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taikant ABTĮ, viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, yra išimtinė valstybės nuosavybė, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teises A. A. B., jam buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys – (duomenys neskelbtini) ežero dalis. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad šis asmuo turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o vandens telkinys, į kurį jis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21 iki šiol), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims, taip pat Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal CK 4.7 straipsnio nuostatas, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 1997 m. liepos 23 d., 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims, pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip indentifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997-10-21 Nr. VIII-474, įsigaliojo nuo 1997-11-19.

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas), ir teisės aktų nustatyta tvarka nėra įsigyti privačion nuosavybėn iki 1997-11-19. Toks teisės normų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2017.

Byloje pateikti archyviniai dokumentai: 1927 m. gruodžio 28 d. Ežerėnų apskrities Dusetų valsčiaus Salos kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planas, 1937 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Zarasų miškų urėdijos sudarytas Valstybinių ežerų sąrašas Nr.1115 ((duomenys neskelbtini) eilės Nr.) patvirtina, kad ežeras (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, jis iki 1997-11-19 privačion nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka perleistas nebuvo, todėl pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 4 straipsnio 3 dalies nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvo žemės fondo. Tokia sąlyga yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 50 punkte, kuriuo nustatyta, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje. Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.).

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, kurio dalis, kaip lygiavertė turėtajam vandens telkiniui, buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teises A. A. B., Sprendimo priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė- NŽT, priimdama ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal suformuotą teisminę praktiką, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui negali būti teikiamas prioritetas, o nustačius, kad ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas ir atsižvelgus į tai, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja, jog ginamos tik teisėtai įgytos teisės, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012).

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 94 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Konstatavus Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtą administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės mirusio pretendento A. A. B. vardu, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl Nacionalinė žemės tarnyba privalo operatyviai pakartotinai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Pareiškėjo reikalavimas pripažinti negaliojančia ir panaikinti paveldėjimo teisės liudijimo dalį laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimą, todėl patenkinus pareiškėjo prašymo pagrindinį reikalavimą, tenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia.

Pareiškėjas prašo taikyti restituciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, nenustatyta. Atsižvelgus į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą.

Panaikinus pareiškėjo prašymu prašomus panaikinti administracinius aktus ir sandorius, naikinama Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 4 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo prašymą tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr.13-27169 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“.

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2018 m. liepos 20 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Zarasų rajono I-ojo notarų biuro notarės J. V., notarinio registro Nr.2179, 10 punktą, pagal kuri A. B. ir R. V. lygiomis dalimis po ½ paveldėjo žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) ežero), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų r. sav., (duomenys neskelbtini), 187/3050 dalis.

- įpareigoti A. B. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn (duomenys neskelbtini) ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Dusetų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), 187/6100 dalis.

- įpareigoti R. V. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn (duomenys neskelbtini) ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Zarasų rajono savivaldybėje, Dusetų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), 187/6100 dalis.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi taikytą reikalavimų užtikrinimo priemonę – draudimą perleisti nuosavybės teisę registre Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoto žemės sklypo 187/3030 daliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Zarasų rajono savivaldybėje, Dusetų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), priklausiusiai A. A. B.

Apie reikalavimų užtikrinimo priemonės panaikinimą, įsiteisėjus sprendimui, pranešti valstybės įmonei Registrų centrui, išsiunčiant sprendimo nuorašą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.