Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-20 · Administracinė byla Nr. I-3129-484/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-20
Bylos Nr.
I-3129-484/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3129-484/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01077-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K) suteikti jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 1 Eur neturtinės žalos (b. l. 1-3).

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K bausmę atlieka nuo 2002 metų. Per visą bausmės atlikimo laiką jis neturėjo galimybės gauti ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais. Nuo 1989 metų gyvena su sugyventine R. R., su kuria susilaukė trijų vaikų. Laikotarpiu nuo 2009-09-19 iki 2011 metų negavo pasimatymų fiziniu kontaktu, todėl vaikai negalėjo jo apkabinti. Lukiškių TI-K jo teisę į ilgalaikius pasimatymus pažeidžiama iki šiol, nes bausmę kalėjimo režimu atliekantiems nuteistiesiems Lukiškių TI-K nėra sudaryta sąlygų gauti ilgalaikį pasimatymą. Tuo, pareiškėjo manymu, yra pažeidžiamos Jungtinių Tautų Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 2,5 7,10 ir 26 straipsnių ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio nuostatos, jis yra diskriminuojamas nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K dirbti ūkio darbus bei suimtųjų, taip pat nuteistųjų, kurie atlieka bausmę ne kalėjimo režimu, atžvilgiu.

Taip pat nurodė, kad nuo 2017-01-01 įsigaliojus naujoms Bausmių vykdymo kodekso pataisoms, Lukiškių TI-K buvo įrengti ir pradėjo veikti 3 ilgalaikių pasimatymų kambariai, tačiau bausmę atliekantys kalėjimo režimu nuteistieji vėl piktybiškai diskriminuojami šiuo aspektu. Ilgalaikių pasimatymų nebuvimas, pareiškėjo teigimu, padarė neatitaisomos žalos jo ir jo sugyventinės fizinei ir psichinei sveikatai, šeimos santykiams. Skunde pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl pasimatymų teisės suvaržymo kardomojo kalinimo metu.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7-11). Visų pirma, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu pareiškėjas dalį reikalavimo dėl žalos atlyginimo reiškia už laikotarpį nuo 2002-09-24, o skundą teismui pateikė 2017-04-05. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Nurodo, kad pareiškėjas yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 85 str. 1 d. 1 p. paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Vienas trumpalaikis pasimatymas gali trukti iki 4 valandų. Pagal Lukiškių TI-K nustatytą tvarką, asmenys, norintys pasimatyti, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba tiesiogiai atvykus. Pažymėjo, kad asmenys, norintys atvykti pasimatyti arba asmenys, kurie yra laikomi Lukiškių TI-K, pasimatymui gali registruotis ne ilgesniame nei 15 dienų laikotarpyje. Minėtu laikotarpiu galima registruotis tik vienam pasimatymui. Pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Lukiškių TI-K vedama pasimatymų apskaita. Pabrėžė, kad įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K iki 2017 m. sausio mėn. nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai.

Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad S. G. savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Atsakovas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip siekį nesąžiningai pasipelnyti iš valstybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuteistojo teisės į ilgalaikius pasimatymus su artimaisiais galimo ribojimo Lukiškių TI-K ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2002-09-24 iki 2017-04-05. Išanalizavus bylos medžiagą, pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, darytina išvada, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jam kilo psichologinė įtampa, emocinė depresija, tapo dirglus. Todėl, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017-04-04 (b. l. 4), o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014-04-03, ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Šiuo atveju teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014-04-03, skundas šioje dalyje atmestinas. Atsižvelgiant į tai, teismas toliau pasisako dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014-04-04 iki 2017-04-04.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2002-09-24 visą kalinimo laikotarpį Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta galimybė į ilgalaikius pasimatymus su sugyventine ir vaikais, dėl ko padaryta neatitaisoma žala jo ir jo šeimos narių psichinei ir fizinei sveikatai.

Bylos rašytiniais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas yra nuteistasis, atliekantis laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos kalėjime, todėl, atsižvelgiant į jo statusą, teisę į pasimatymus reglamentuoja BVK nuostatos. BVK 85 straipsnyje yra nurodytos paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos. Vadovaujantis BVK 85 str. 1 d. 2 p. paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. Taigi, pagal BVK 85 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, ilgalaikiai pasimatymai šiai grupei asmenų nėra numatyti.

Ilgalaikių pasimatymų suteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 str.) dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr., pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (aiškiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.). Konvencija įpareigoja valstybes – dalyves gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas Europos Žmogaus Teisių Teismo kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje P. M. v. Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).

Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje E. prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje K. prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Kaip jau buvo minėta, teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 – 889/2013). Tačiau laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz. LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1348-14).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014).

Pareiškėjas skunde teismui tik abstrakčiai nurodė, kad yra pažeidžiama jo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sugyventine ir vaikais, tačiau konkrečiai neįvardino, kada kreipėsi dėl tokių pasimatymų suteikimo ir nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija priėmė atitinkamus sprendimus jų nesuteikti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjo sugyventinė ar vaikai būtų išreiškę valią dėl ilgalaikių pasimatymų su pareiškėju suteikimo. Lukiškių TI-K 2017-05-08 rašte Nr. 9-5373 nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2013-04-23 iki 2017-04-01 pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių prašymų, skundų ar kitokių pareiškimų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo (b. l. 32). Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K iki 2017 m sausio mėn. nebuvo įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas ar jo šeimos nariai būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūno 2017-04-19 tarnybiniame pranešime dėl nuteistojo S. G. Nr. 24-2342 nurodoma, kad nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, LR BVK nenumato galimybės turėti ilgalaikių pasimatymų. Taip pat paaiškinta, kad Lukiškių TI-K ilgalaikiai pasimatymai organizuojami vadovaujantis Ilgalaikių pasimatymų su sugyventiniais suteikimo tvarko aprašu, patvirtintu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007-02-27 įsakymu Nr. V-56 ir Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016-12-30 įsakymu Nr. 1-356 (b. l. 14). Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad pasimatymų organizavimas įstaigoje, be kita ko, vykdomas remiantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu. Remiantis šiuo aprašu, asmenys, norintys pasimatyti, turi ne vėliau kaip prieš 15 dieną suderinti pasimatymo datą, laiką trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba tiesiogiai atvykus. Prie atsiliepimo į skundą pridėtos Nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjui, vadovaujantis BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo suteikti tiek eiliniai, tiek papildomi trumpalaikiai pasimatymai su sugyventine, vaikais draugais, kurie truko nuo 2 iki 4 val. (b. l. 21-24). Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas dėl trumpalaikio pasimatymo suteikimo pateikė prašymą ir 2017-04-10 (b. l. 25). Lukiškių TI-K pareigūno viza ant prašymo patvirtina, kad jam priklauso pasimatymas ir bus suteiktas. Nustatytos aplinkybės rodo, kad Lukiškių TI-K, remdamasi galiojančiais teisės aktais, savo kompetencijos ribose stengiasi padėti pareiškėjui puoselėti šeimos santykius, gerbia jo šeimos privatumą. Taigi, byloje nenustačius, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus nagrinėjamu aspektu ir įpareigoti Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės į ilgalaikius pasimatymus ribojimu. Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog patyrė fizinį ir dvasinį skausmą, t. y. neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą, nes Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo teismas nenustatė. Nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti 1 Eur neturtinės žalos atlyginimą taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. G. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė