- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-363/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- A. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie VRM
- Trečiasis asmuo
- Teisingumo ministerija
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,
atsakovo atstovams Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui, Policijos departamento prie VRM atstovui Egidijui Šiaudikiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie VRM, tretysis asmuo Teisingumo ministerija, dėl žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš L. R. 160 000 Lt neturtinės žalos ir 48 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nurodė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2002-03-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-160-03/2002 nustatė, kad apeliantas nuo 1997-04-08 iki 1997-04-29 buvo laikomas suimtas be teisinio pagrindo, tuo pažeidžiant L. R. Konstitucijos 20 straipsnį. Teismas priteisė ieškovui neturtinės žalos atlyginimo tik už 7 dienas, todėl už neteisėtai atimtą laisvę (22 dienos) padaryta žala nebuvo visiškai atlyginta. Iš viso neturtinę žalą dėl neteisėto laisvės atėmimo apeliantas įvertino 90 000 Lt. Be to, neteisėto suėmimo laikotarpiu ieškovo butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo apvogtas, dėl ko jis patyrė 20 000 Lt turtinės ir 40 000 Lt neturtinės žalos. Dėl neteisėto suėmimo ieškovas taip pat negalėjo įvykdyti 1997-01-20 su leidykla „EUROPA“ pasirašytos autorinės sutarties, ir patyrė žalos dėl negautų pajamų už knygą – 28 000 Lt bei 30 000 Lt neturtinės žalos (3 t., b. l. 1-2, 216-218).
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti, nes ieškovas praleido CK 1.125 str. 8 d. nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą (3 t., b. l. 184-185).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, jos su ieškovo A. Č. ieškiniu nesutinka, nes jis yra nepagrįstas (4 t., b.l. 1-3). Nurodė, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad policijos pareigūnai ieškovo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovo butas jo suėmimo metu buvo užantspauduotas, todėl nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad nebuvo pasirūpinta jo turto apsauga. Byla dėl ieškovo reikalavimų atlyginti žalą dėl buto vagystės bei sutarties su leidykla „Europa“ neįvykdymo, nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Ieškovo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėto suėmimo atmestinas, nes ieškovas praleido CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo LR Teisingumo ministerija su ieškiniu nesutiko, prašydamas taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti (3 t., b. l. 22; 4 t., b. l. 4). Nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002-03-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-160-03/2002 buvo atmesti ieškovo reikalavimai dėl 20 000 Lt ir 28 000 Lt turtinės žalos priteisimo, nes šiems reikalavimams pagrįsti ieškovas nebuvo pateikęs jokių įrodymų. Kadangi analogiškiems reikalavimams šioje byloje pagrįsti ieškovas pateikė tuos pačius įrodymus, kaip ir išnagrinėtoje byloje, bylos dalis dėl turtinės žalos priteisimo turi būti nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, priteisdamas ieškovui A. Č. iš atsakovo L. R. 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti, o likusią ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip neįrodytą (4 t., b. l. 126-130).
Teismas konstatavo, kad ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėto suėmimo, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas buvo ir yra kalinamas, jo laisvė yra suvaržyta, pripažino, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir turi būti atnaujinamas.
Apygardos teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 2002-03-07 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-160-03/2002, priteisė ieškovui 500 Lt neturtinei žalai už jo neteisėtą sulaikymą nuo 1997-04-01 iki 1997-04-08 atlyginti, tačiau liko neatlyginta neturtinė žala už likusį neteisėto sulaikymo laikotarpį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paties ieškovo neteisėti veiksmai sąlygojo jam procesinių prievartos priemonių taikymą, be to, už 7 dienas neteisėtai atimtą laisvę teismas jau buvo priteisęs 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, sprendė, kad 3500 Lt yra pakankama suma, kompensuojanti ieškovo patirtą neturtinę žalą dėl likusių 22 dienų neteisėto sulaikymo.
Teismas dėl reikalavimo atlyginti žalą, padarytą apvogus ieškovo butą neteisėto suėmimo metu, konstatavo, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo neteisėto įkalinimo ir vagystės iš jo buto, bei parengtinio tardymo pareigūnų veiksmų, todėl ieškovo reikalavimai dėl 20 000 Lt turtinės ir 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestini. Be to, teismas pabrėžė, kad ieškovui negali būti atlyginta neturtinė žala apvogus jo butą neteisėto suėmimo metu, kadangi tokio pobūdžio žalos rūšies (neturtinės) atlyginimo nenustatė tuo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas.
Sprendime taip pat konstatuota, kad atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė dėl ieškovo neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų leidyklai, kadangi sutartinės prievolės įvykdyti leidyklai „Europa“ nebuvo įmanoma dėl paties A. Č. kaltės, o ne dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, kadangi jis pažeidė visuomenės saugomus interesus ir dėl to buvo patrauktas kaltinamuoju bei 1997-04-01 Kauno apylinkės teismo nutartimi jam paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė. Teismo teigimu, ieškovas A. Č. neįrodė priežastinio ryšio tarp jo negautų pajamų bei atsakovo veiksmų, jog dėl neteisėto suėmimo ieškovas neturėjo galimybės įvykdyti autorinės sutarties.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priteisti iš L. R. jo naudai 160 000 Lt neturtinės bei 48 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.250 str. 2 d. numato, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas priteisė tik simbolinę sumą žalai atlyginti. Europos žmogaus teisių teismas nagrinėjo bylą S. R. prieš Lietuvos Respubliką, kurioje buvo sudaryta taikos sutartis ir Lietuvos Respublika įsipareigojo S. R. už 12 neteisėtai iškalėtų dienų sumokėti 12 000 Lt. Taigi S. R. buvo sumokėta 1000 Lt už vieną neteisėto įkalinimo dieną, todėl apeliantui už 22 neteisėto suėmimo dienas turėtų būti priteista ne mažiau kaip 22 000 Lt. Be to, įvertinus skirtingą dabartinę ir 1997 metais buvusią lito vertę, neturtinės žalos atlyginimas už neteisėtą kalinimą turėtų būti dar didesnis. Neturtinę žalą sąlygojo ir tai, kad apelianto įkalinimo faktas tapo plačiai žinomas visuomenei.Teismo išvada, jog ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo neteisėto įkalinimo, vagystės iš buto bei parengtinio tardymo pareigūnų veiksmų, nepagrįsta. Teismas konstatavo, kad apeliantas savo buto raktus pats perdavė B. J. , tačiau tai, pasak apelianto, jis padarė dėl tardytojo gąsdinimų jo atžvilgiu. B. J. ir apvogė apelianto butą tuo metu, kai jis buvo neteisėtai įkalintas, taigi tarp pareigūnų neteisėtų veiksmų ir ieškovui padarytos žalos yra priežastinis ryšys.Teismas nepagrįstai atmetė ir ieškovo reikalavimą atlyginti žalą dėl įsipareigojimų leidyklai neįvykdymo. Byloje Nr. 2-160-03/2002 yra leidinio „EUROPA” vyriausiojo redaktoriaus raštas, kuriame nurodoma, kad A. Č. pagal 1997-01-20 sutartį Nr. 12 (1 t. b. l. 130-133) pateikė redakcijai medžiagą knygai „Berija ir jo parankiniai Lietuvoje” (2 t., b. l. 98). Rašte taip pat nurodoma, kad, remiantis sutarties 6 punktu, ieškovui buvo pasiūlyta pataisyti medžiagos atskiras dalis, gautas iš ypatingojo archyvo, tačiau A. Č. iki nustatyto termino neįvykdžius sutarties reikalavimų, už knygos paruošimą jam nebuvo apmokėta. Be to, byloje yra vertybių, pavogtų iš buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), sąrašas, kurio antrame puslapyje nurodyta, kad iš buto dingo įvairūs dokumentai (2 t., b. l. 107). Tarp šių dokumentų ir buvo medžiaga knygai „Berija ir jo parankiniai Lietuvoje”. Be to, teismas klaidingai suprato ieškovo paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kad jo parengta knyga buvo išleista ir jis buvo nurodytas kaip šios knygos sudarytojas. Knyga tokiu pavadinimu buvo išleista, tačiau jis nėra jos autorius, knygos sudarytoju nurodytas J. B. .
Taigi byloje yra pakankamai įrodymų, kad ieškovas dėl neteisėto suėmimo neturėjo galimybės įvykdyti sutarties su „EUROPOS“ leidykla ir dėl to negavo sulygto honoraro. Negautos pajamos vertintinos kaip turtinė žala. Be to, ieškovas, neturėdamas galimybių įvykdyti pažado leidyklai, patyrė didžiulį emocinį stresą, gėdą prieš leidėjus, todėl prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą, kurią vertina 30 000 Lt (4 t. b. l. 136-139).
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas A. Č. ieškinį, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, todėl prašo pakeisti apygardos teismo sprendimą ir ieškovo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, pripažinęs, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nepagrįstai jo netaikė. Ieškovas pateiktame prašyme dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. A. Č. prašymą argumentavo tuo, kad teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 494 straipsnį, bet ši aplinkybė nesusijusi su ieškinio senaties termino atnaujinimu ir negali būti pagrindu tai padaryti.Teismas nepagrįstai svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujintas senaties terminas, pripažino tai, kad ieškovas buvo kalinamas, atliko ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, jo teisės yra suvaržytos. Pagal L. R. bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnį, bausmes atliekantys L. R. piliečiai turi visas L. R. piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato L. R. įstatymai ir teismo nuosprendis. Taigi tiek kalinamieji, tiek ir nuteistieji gali nevaržomi ginti savo pažeistas teises, kreipdamiesi į teismą. Laisvės atėmimas negali būti laikomas svarbia priežastimi, dėl kurios praleistas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas. Ieškovas turėjo visas galimybes realizuoti savo teisę skųsti pareigūnų veiksmus bei reikalauti žalos atlyginimo ir laiku su ieškiniu kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė, ir praleido ieškinio senaties terminą. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.Nepagrįstai ieškovui skundžiamu sprendimu priteista 3 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas tokį žalos dydį, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepilnai įrodė žalos padarymo faktą, pilnai nepagrindė jos dydžio, todėl priteista suma yra nepagrįstai didelė (4 t., b. l. 143-145).
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą teigia, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo teismui buvo pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino, kadangi jis buvo paduotas Vilniaus 1 apylinkės teismui dar 1997-08-07, tačiau šis teismas ieškinio dalį dėl 21 dienos neteisėto įkalinimo atmetė, nurodydamas, kad ieškovas turi teisę dėl šio laikotarpio pateikti ieškinį tinkamam atsakovui bendra tvarka. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 str. 1 d.). Taigi, ieškovui 1997-08-07 pareiškus ieškinį Vilniaus 1 apylinkės teismui, senaties terminas buvo nutrauktas ir prasidėjo iš naujo tik įsiteisėjus šio teismo sprendimui, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl žalos atlyginimo už likusias neteisėto įkalinimo dienas, t. y. 2004-12-06. Ieškinys Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas 2006-03-03, t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, vadovaudamasis CK 1.134 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškinio senatį taikyti atsisakė. Nors trečiasis asmuo LR Teisingumo ministerija šį sprendimą skundė apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas skundo netenkino ir pripažino, kad ši norma taikyta teisingai. Taigi teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties ir nagrinėjo bylą iš esmės, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo atmestini. Taip pat atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai ir dėl priteisto neturtinės žalos dydžio nepagrįstumo, kadangi neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neadekvačiai mažas (4 t., b. l. 159-161).
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujamas Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos bei Policijos departamento prie LR VRM, atsiliepimuose į ieškovo apeliacinį skundą nesutinka su A. Č. apeliaciniame skunde išdėstytais reikalavimais bei skundžiamu teismo sprendimu, palaiko atsakovo apeliacinį skundą ir teigia, kad ieškovo skundas yra nepagrįstas, bei prašo jo apeliacinį skundą atmesti (4 t., b. l. 150-151, 155-156).
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, jog neteisėtais pareigūnų veiksmais ieškovui buvo padaryta neturtinės žalos, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako (CPK 320 str.).
Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindo iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovui, dėl teismo sprendime nurodytų motyvų.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
Ieškovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, jog neteisėtais pareigūnų veiksmais buvo padaryta neturtinės žalos ir ieškovas turi teisę į jos atlyginimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.
Apeliantas, nesutikdamas su teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, teigia, kad jis neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei teismų praktikos. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentai nepaneigia teismo nustatyto neturtinės žalos dydžio bei jį pagrindžiančių sprendimo motyvų.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 str. (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 d. ir 7 str. (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažinta, jog įstatymas negali nustatyti asmeniui padarytos materialinės arba moralinės žalos ribų, ieškovo neteisėto suėmimo laikotarpiui nuo 1997-04-01 iki 1997-04-29 negali būti taikomas, kadangi Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja nuo jų oficialaus paskelbimo ir neturi atgalinės grįžtamosios galios. Taigi, spręsdamas ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi 1964 m. CK 486 str. (1994-05-17 įstatymo Nr. I-459 redakcija), taikydamas teisės analogiją pagal CK 7¹ str., 483 str., 485 str. nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-34/2001).
Civilinės atsakomybės taikymo pagrindas - neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltės atsakovo veiksmuose nustatymas. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galioja rungimosi principas (CPK 12 str.) ir bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė (CPK 178 str.), t. y. kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo pagrindą ir dydį, visapusiškai ištyrė ir įvertino reikšmingas bylos aplinkybes, vadovavosi neturtinės žalos nustatymo kriterijais. Pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka faktines bylos aplinkybes ir įstatymą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (CK 1.5 str.) bei teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-51/2005; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis c. b. 3K-3-390/2005; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis c. b. 3K-3-196/2007; 2008 m. liepos 8 d. nutartis c. b. 3K-3-364/2008).
Neturi pagrindo apelianto skundo teiginys, jog patirtą neturtinę žalą sąlygojo ir tai, kad jo įkalinimo faktas tapo plačiai žinomas visuomenei. Apeliantas, pagrįsdamas šį savo argumentą, remiasi byloje esančiu laikraščio „Europa“ vyriausiojo redaktoriaus J. B. raštu, kuriame nurodoma, kad jis buvo informuotas, jog A. Č. suimtas (2 t., b. l. 98). Vien ta aplinkybė, kad apie ieškovo suėmimą sužinojo nurodytas asmuo, neįrodo, kad neteisėto suėmimo faktas tapo plačiai žinomas visuomenei. Apeliantas šį savo teiginį pagrindžiančių kitų duomenų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 185 str., 314 str.).
Kita vertus, minėta, kad žalos, padarytos neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais, atlyginimo klausimas šioje byloje sprendžiamas pagal 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas (1994-05-17 įstatymo Nr. I-459 redakcija). Tuo metu galiojusio CK 497 straipsnis numatė, kad žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba žala gali būti iš viso neatlyginama, jei nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, pagrįstai atsižvelgė į ieškovo neteisėto sulaikymo aplinkybes. Iki neteisėto A. Č. sulaikymo, jis Kauno apylinkės teismo teisėjo 1997-04-01 nutartimi buvo atiduotas į psichiatrinę gydymo įstaigą 2 mėnesių laikotarpiui (iki 1997-06-01) stacionarinei teismo psichiatrinei ekspertizei atlikti (1 t., b. l. 27), ši teismo nutartis nebuvo pripažinta neteisėta ir nepagrįsta. Iš teismo nutarties matyti, kad ieškovas baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-1517-96 buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas tuo metu galiojusio BK 207 straipsnio 1 dalyje ir 208 straipsnyje (oficialaus dokumento suklastojimas ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimas ar panaudojimas; antspaudo, štampo ar blanko suklastojimas arba suklastotų šių daiktų gaminimas, realizavimas ar panaudojimas). Pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 52 straipsnio 1 dalį, kaltinamuoju buvo laikomas asmuo, kurio atžvilgiu įstatymo nustatyta tvarka yra priimtas nutarimas patraukti kaltinamuoju, kuris galėjo būti priimtas tik esant pakankamai įrodymų, duodančių pagrindą pareikšti kaltinimą nusikaltimo padarymu (1961 m. BPK 161 str.). Taigi tai, kad A. Č. baudžiamojoje byloje buvo patrauktas kaltinamuoju ir jam pareikštas kaltinimas dėl nusikalstamų veiksmų padarymo, patvirtina, kad paties ieškovo neteisėti veiksmai buvo procesinių prievartos priemonių taikymo jo atžvilgiu priežastimi. Bylos duomenimis, Kauno miesto apylinkės teismo 1997-04-01 nutartis, kuria ieškovas atiduotas į psichiatrinę gydymo įstaigą, nėra pripažinta neteisėta, taigi dar iki neteisėto ieškovo sulaikymo jo atžvilgiu teisėtai buvo skirta procesinė prievartos priemonė (atidavimas į psichiatrinę gydymo įstaigą) ir įstatymu nustatyta tvarka buvo suvaržytos jo teisės. Tačiau tardymo pareigūnai netinkamai ją įgyvendino, nes neatidavę ieškovo į gydymo įstaigą, 1997-04-01 atvežė jį į Kauno VPK areštinę, kur ieškovas buvo neteisėtai įkalintas iki 1997-04-08, iš kur tą pačią dieną buvo pervežtas į Pataisos reikalų departamento prie LR VRM Vilniaus tardymo izoliatorių-kalėjimą, ir tik 1997-04-29 iš PRD prie VRM Vilniaus tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ieškovas buvo išvežtas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę stacionarinei teismo psichiatrinei ekspertizei atlikti.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog dėl paties ieškovo neteisėtų veiksmų, turinčių 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalyje ir 208 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių, jam buvo teisėtai pritaikyta procesinė prievartos priemonė - atidavimas į psichiatrinę gydymo įstaigą, o teisėtai pritaikytos procesinės prievartos priemonės netinkamas įgyvendinimas iš dalies sąlygojo ir tai, jog ieškovas buvo neteisėtai laikomas suimtas teismo sprendime nustatytu laiku.
Beje, pagal galiojusias materialinės teisės normas, maksimali moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo riba buvo 10 000 litų, todėl nepagrįstas ir ieškovo A. Č. reikalavimas dėl ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodyto dydžio kompensacijos už moralinę žalą, be to, apeliaciniame skunde, skaičiuojant žalos dydį, be pagrindo nurodyta analogija su Europos žmogaus teisių teismo byla S. R. prieš Lietuvos Respubliką.
Neturi pagrindo ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta tenkinti jo reikalavimus dėl atlyginimo turtinės ir neturtinės žalos, padarytos apvogus jo butą.
Minėta, kad civilinės atsakomybės taikymo pagrindas - neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltės atsakovo veiksmuose nustatymas, o sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad ieškovo turto vagystė iš jo buto buvo įvykdyta būtent jo neteisėto įkalinimo metu (nuo 1997-04-01 iki 1997-04-29). Iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų matyti, kad ji buvo įvykdyta laikotarpiu tarp 1997-04-03 ir 1997-05-09 (baudžiamosios b. l. 290), tačiau konkretus laikas ir data nenustatyta. Kita vertus, net jeigu vagystė ir būtų buvusi įvykdyta apelianto neteisėto sulaikymo metu, tai nebūtų pakankamo pagrindo išvadai, jog pareigūnai neužtikrino jo turto apsaugos, kaip to reikalauja įstatymas, kadangi ieškovas 1997-04-07 tardytojui rašytu pareiškimu paprašė jo buto raktus perduoti saugoti B. J. (1 t., b. l. 35, 2 t., b. l. 113), ką patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga (baudžiamosios b. l. 63-64, 78-79, 192-195).
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, jog raktą nuo savo buto A. Č. perdavė B. J. ne savo noru, bet verčiamas tardytojo, kuris jį gąsdinęs, ir kad butą apvogė B. J. , kai jis buvo neteisėtai įkalintas. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek apelianto minimas tardytojas, tiek ir liudytoja B. J. apklausų metu parodė, jog A. Č. paprašė B. J. pasaugoti jo butą ir perdavė jai raktą (baudžiamosios b. l. 63-64, 78-79, 192-195); be to, 2001-06-04 nutarimu baudžiamoji byla B. J. atžvilgiu nutraukta, nesant jos veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 271 straipsnyje, sudėties, ir ši byla sustabdyta iki bus nustatytas asmuo, trauktinas baudžiamojon atsakomybėn (baudžiamosios b. l. 287-289), o kitų duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str., 314 str.)
Apygardos teismas, pagrįstai konstatavęs, jog ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo neteisėto įkalinimo ir vagystės iš jo buto, padarė teisingą išvadą, jog negali būti taikoma deliktinė atsakomybė atsakovui, nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, ieškovui negali būti atlyginama neturtinė žala, susijusi su jo buto vagyste neteisėto suėmimo metu, ir dėl to, kad tokio pobūdžio valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo nenumatė tuo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas.
Teismas turėjo pagrindo atmesti ir ieškovo A. Č. reikalavimą dėl atlyginimo turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su neįvykdymu įsipareigojimų pateikti leidyklai knygos rankraštį, kurį apeliantas grindžia tiek jo neteisėto įkalinimo faktu, tiek ir nurodytos vagystės iš buto faktu; juolab kad sprendžiant atsakovo civilinės atsakomybės klausimą ir šiuo atveju būtina nustatyti visas šios civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6. 245- 6. 249 str., 1964 m. CK 483 str., 486 str.).
Bylos duomenimis, leidinio „EUROPA” vyriausiojo redaktoriaus rašte nurodoma, kad A. Č. pagal 1997-01-20 sutartį Nr. 12 (1 t., b. l. 228), 1997 m. kovo 18 d. pateikė redakcijai medžiagą knygai ir jam buvo nustatytas terminas iki tų pačių metų balandžio 4 dienos ją pataisyti, be to, patvirtinama, jog šio reikalavimo apeliantas neįvykdė, todėl redakcija jam nesumokėjo pagal sutartį numatytos pinigų sumos už knygos parengimą (2 t., b. l. 98). Tačiau pats sutarties pažeidimo ir dėl to kilusių nuostolių atsiradimo faktas nesudaro pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei. Nors byloje konstatuota, kad apeliantas nuo 1997-04-01 iki 1997-04-29 (t. y. tada, kai baigėsi terminas knygos medžiagai pataisyti) buvo neteisėtai suimtas, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog A. Č. neturėjo galimybės įvykdyti sutartinės prievolės leidyklai „Europa“ dėl to, kad jam pažeidus visuomenės saugomus interesus ir dėl to patraukus jį kaltinamuoju, 1997-04-01 Kauno apylinkės teismo nutartimi jis buvo atiduotas į psichiatrinę gydymo įstaigą dviems mėnesiams nuo 1997-04-01 iki 1997-06-01 (1 t., b. l. 27). Taigi ieškovo laisvė ir galimybės pataisyti knygos rankraščius ir tinkamai įvykdyti sutartį su leidykla „Europa“ buvo apribotos dėl neteisėtų jo paties veiksmų, turinčių nusikaltimų sudėties požymių, dėl ko jam ir buvo paskirta pirmiau minėta procesinė prievartos priemonė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog valstybės pareigūnų neteisėti veiksmai, netinkamai įgyvendinant šią prievartos priemonę, nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su apelianto prisiimtų pagal sutartį įsipareigojimų leidyklai neįvykdymu.
Be to, nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kuriais šios turtinės žalos atsiradimą apeliantas sieja ir su vagyste iš jo buto, iš kurio, jo teigimu, buvo pavogti knygos rankraščiai, o savo teiginį, kad knygos rankraščiai iki vagystės buvo bute, grįsdamas byloje esančiu vertybių, pavogtų iš buto, esančio Kaune, Vytenio g. 14-17, sąrašu, kurio antrame puslapyje nurodyta, kad iš buto dingo įvairūs dokumentai (2 t., b. l. 107), tarp kurių, apelianto teigimu, ir buvo medžiaga minėtai knygai. Beje, iš byloje esančios sutarties matyti, kad už tinkamai paruoštą knygą apeliantas pagal sutartį su leidykla būtų gavęs 28 000 Lt (1 t., b. l. 228), tačiau A. Č. apeliaciniame skunde nurodytame iš buto pagrobtų vertybių sąraše (2 t., b. l. 107) įrašyta, jog buvo pagrobti dokumentai, neturintys „materialinės vertės išraiškos“. Kita vertus, minėta, jog byloje nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp apelianto neteisėto suėmimo ir vagystės iš jo buto, todėl net ir pripažinus įrodytu faktą, kad knygos rankraščiai iš tiesų buvo pagrobti iš buto, atsakomybė už nuostolių dėl neįvykdytos sutarties atsiradimą tektų ne šios bylos atsakovui, kurio atsakingi pareigūnai ėmėsi priemonių, kad užtikrintų sulaikytojo asmens turto saugumą.
Taigi nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, jog ieškovas A. Č. neįrodė priežastinio ryšio tarp jo negautų pajamų, tinkamai neįvykdžius sutarties su leidykla „Europa“, bei atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl ši ieškinio dalis atmesta pagrįstai. Dėl tų pačių motyvų pagrįstai atmestas ir apelianto reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl neišleistos knygos, juolab, kad 1964 m. Civilinis kodeksas neturtinės žalos atlyginimo tokiu atveju ir nenumatė.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
Neturi pagrindo atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atnaujino ieškovo A. Č. praleistą ieškinio senaties terminą, pripažindamas, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, o svarbia priežastimi, dėl kurios buvo atnaujintas senaties terminas, nepagrįstai pripažindamas tai, jog ieškovas buvo kalinamas, atliko laisvės atėmimo bausmę, dėl ko jo teisės buvo suvaržytos.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas apeliaciniame skunde iš dalies teisingai nurodo, jog nepaisant laisvės atėmimo, ieškovas turėjo galimybę realizuoti savo teisę apskųsti pareigūnų veiksmus bei reikalauti žalos atlyginimo, kad įstatymas neriboja šios nuteistojo asmens teisės, tačiau sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į kitus kriterijus.
Įstatymuose nėra įvardyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama dėl senaties termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis. Klausimą, ar yra svarbios konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, ar jos sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 straipsnio 3–4 dalys, CPK 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Apygardos teismas, atnaujindamas ieškovo A. Č. praleistą ieškinio senaties terminą bei pripažindamas, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, nepažeidė aukščiau nurodytų įstatymo nuostatų.
Neturi pagrindo atsakovo apeliacinio skundo motyvas, kad šiuo atveju ieškinio nepateikimas per nustatytą terminą leido kitai civilinio teisinio santykio šaliai pagrįstai tikėtis, jog ieškovas apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje ieškovo veiksmai, ginant savo teises, patvirtina, kad jis nebuvo atsisakęs savo teisės į žalos atlyginimą, bet priešingai, aktyviais veiksmais siekė apginti savo teises.
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo, į teismą kreipėsi dar 1997-08-07 (1 t., b. l. 2). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję bylą pagal ieškovo ieškinį, dalį jo atmetė, motyvuodami tuo, kad ieškovas nurodė netinkamą atsakovą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėjo 2004-12-06 (2 t., b. l. 124-125, 256-260). Apygardos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog pagal teismų praktiką ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino eigos nenutraukia, todėl ieškinio senaties terminas atsakovo (tuo metu) Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos atžvilgiu byloje pasibaigė 2000-08-07. Tačiau akivaizdu, jog ieškovas iki 2004-12-06 apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo galėjo tikėtis jo reikalavimo patenkinimo iš ieškinyje nurodyto atsakovo (VRM), o šiai nutarčiai įsiteisėjus (2004-12-06) turėjo neabejotinai suprasti, kad jo nurodytas atsakovas netinkamas ir kad ieškinio senaties terminas dėl to nebuvo nutrūkęs. Tai, kad A. Č. ir po minėtos teismo nutarties priėmimo siekė apginti, jo teigimu, pažeistas teises, patvirtina byloje esantis 2005-03-05 pareiškimas, kuriame jis prašo teismo skirti jam gynėją kasaciniam skundui surašyti (2 t., b. l. 265), ir, nors minėta 2004-12-06 apygardos teismo nutartis kasacine tvarka nebuvo apskųsta, ieškovas 2006-03-02 kreipėsi su ieškiniu kitam atsakovui dėl ankstesniais teismų sprendimais atmestų reikalavimų, pareikštų netinkamam atsakovui, dalies patenkinimo (3 t., b. l. 1-2), o 2008-11-03 Vilniaus apygardos teismui pareiškė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (4 t., b. l. 111-112).
Be to, teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi nustatyti, ar ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, taikydamas individualius sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartus.
Ieškovas A. Č. yra fizinis asmuo, iš kurio negalima reikalauti gero proceso įstatymų bei teismų praktikos žinojimo, ir nors ieškovui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę laisvės atėmimo vietoje, buvo sudarytos galimybės konsultuotis su advokatais bei gauti valstybės finansuojamą teisinę pagalbą, akivaizdu, jog dėl atliekamos laisvės atėmimo bausmės kvalifikuotos teisinės pagalbos savalaikis ir operatyvus suteikimas buvo apsunkintas, tačiau nepaisant to, kaip minėta, ieškovas rūpestingai ir aktyviai įgyvendino ir gynė savo teises.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo teigti, jog ieškovas savo teises įgyvendino nerūpestingai ar aplaidžiai, ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl turėjo pagrindo jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d., 1.5 str., CPK 3 str., 185 str., 329-330 str.).
Dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo motyvų, susijusių su ieškovui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymu, teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi motyvai dėl neturtinės žalos dydžio nurodyti aukščiau, atsakant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus bei konstatuojant, kad teismo nustatytas neturtinės žalos dydis teisingas ir protingas; todėl neturi pagrindo ir atsakovo apeliacinio skundo motyvai, jog apygardos teismo priteista suma ieškovo neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįstai didelė.
Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo apeliacinių skundų argumentais panaikinti ar pakeisti apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329-330 str.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimą.