Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00538-2012-4

2014 m. balandžio 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nukentėjusiesiems K. M., T. N., nuteistojo gynėjui advokatui Dominykui Varnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo

A. V. nuteistas pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį (K. M. turto įgijimas apgaule) laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį (T. N. turto įgijimas apgaule) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir skirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64 straipsnio 1 d., 3 d. prie šios subendrintos bausmės pridėta dalis Kauno miesto apylinkės teismo 2009-10-27 nuosprendžiu skirtos bausmės ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

K. M. iš A. V. priteista 7800 Lt (septyni tūkstančiai aštuoni šimtai litų) turtinei žalai atlyginti.

T. N. iš A. V. priteista 11940 Lt (vienuolika tūkstančių devyni šimtai keturiasdešimt litų) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2010 m. rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) rajone, K. M. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis yra aukštas pareigas užimantis pareigūnas, į kurio pareigas įeina vairuotojo pažymėjimų išdavimas, todėl jis gali už piniginį atlygį padaryti K. M. bei jo pažįstamiems vairuotojo pažymėjimus ir suteikti įvairias vairavimo kategorijas, tokiu būdu įgaudamas K. M. pasitikėjimą, aiškiai suvokdamas, kad jis neturi jokių galimybių padaryti vairuotojo pažymėjimą bei suteikti vairavimo kategorijas, tyčia suklaidindamas K. M., 2010 m. rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytomis dienomis, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), per 2 kartus, apgaule, paėmė iš K. M. 7000 Lt bendroje sumoje (kiekvieną kartą paimdamas lygiomis dalimis po 3500 Lt), kaip mokestį už suteikimą K. M. sūnui R. M. „C“, „E“ vairavimo kategorijų,

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, 2010 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną, telefoninio pokalbio metu melagingai pranešė K. M., kad vairavimo kategorijų suteikimui reikalinga papildomai sumokėti 800 Lt bei pažadėjo, kad vairuotojo pažymėjimas su reikalingomis vairavimo kategorijomis bus pagamintas po 2011 m. Naujųjų metų, 2010 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, degalinės (duomenys neskelbtini) teritorijoje, esančioje kelyje (duomenys neskelbtini) paėmė iš K. M. 800 Lt, tačiau vairuotojo pažymėjimas su suteiktomis „C“ bei „E“ kategorijomis R. M. nebuvo pagamintas, pinigai negrąžinti, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. M. priklausantį 7800 Lt turtą.

Be to, A. V. pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2010 m. rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), pateikė K. M. tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis yra aukštas pareigas užimantis pareigūnas, į kurio pareigas įeina vairuotojo pažymėjimų išdavimas, todėl jis gali už piniginį atlygį padaryti K. M. bei jo pažįstamiems vairuotojo pažymėjimus ir suteikti įvairias vairavimo kategorijas, tokiu būdu įgaudamas K. M. pasitikėjimą, aiškiai suvokdamas, kad jis neturi jokių galimybių padaryti vairuotojo pažymėjimą bei suteikti vairavimo kategorijas, tokiu būdu tyčia suklaidindamas K. M., 2010 m. rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje pažadėjo K. M. šio pažįstamam T. N. pagaminti vairuotojo pažymėjimą ir suteikti „C“, „E“ vairavimo kategorijas už 5500 Lt mokestį, vėliau pažadėjo E. N. pagaminti vairuotojo pažymėjimą ir suteikti „B“ vairavimo kategoriją už 2500 Lt atlygį, vėliau pažadėjo T. N. pagaminti vairuotojo pažymėjimą ir suteikti „D“ vairavimo kategoriją už 1750 Lt atlygį, tokiu būdu tyčia suklaidindamas K. M., T. N., E. N. 2010 m. spalio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą datą, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini) rajone, paėmė iš K. M. T. N. priklausančius 5500 Lt, kaip mokestį už T. N. vairuotojo pažymėjimo pagaminimą ir suteikimą „C“ bei „E“ vairavimo kategorijų,

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, 2010 m. spalio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios adresu, (duomenys neskelbtini) rajone, paėmė iš K. M. T. N. priklausančius 1250 Lt, kaip mokestį už E. N. vairuotojo pažymėjimo pagaminimą ir suteikimą „B“ vairavimo kategorijos,

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio mėn. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną, prie parduotuvės(duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini) rajone, paėmė iš K. M. T. N. priklausančius 1750 Lt, kaip mokestį už T. N. papildomą suteikimą „D“ vairavimo kategorijos,

tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2010 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu dieną, prie policijos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), susitikęs su T. N., aiškiai suvokdamas, kad jis neturi jokių galimybių pagaminti vairuotojo pažymėjimą bei suteikti vairavimo kategorijas, paprašė, kad T. N. sumokėtų jam likusią pinigų sumą 2750 Lt bendroje sumoje už vairuotojo pažymėjimų pagaminimą ir vairavimo kategorijų suteikimą pastarajam bei jo broliui E. N., tokiu būdu tyčia suklaidindamas T. N. iš karto apgaule paėmė iš šio 1250 Lt, o už 2 valandų, (duomenys neskelbtini) rajone iš T. N. paėmė 1500 Lt,

tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2010 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną, adresu (duomenys neskelbtini) pateikdamas T. N. tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad reikia sumokėti dar 490 Lt už vairavimo ir teorinius egzaminus VĮ „Regitra“ ir 200 Lt už tai, kad T. N. broliui E. N. nereikėtų po dviejų metų perlaikyti egzaminų dėl jam išduotų laikinų teisių reikalinga papildomai sumokėti 690 Lt, taip tyčia suklaidindamas T. N. iš karto iš jo grynais paėmė 690 Lt, tačiau nei T. N., nei E. N. vairuotojo pažymėjimų nepagamino, reikiamų vairavimo kategorijų nesuteikė, pinigų negrąžino, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą T. N. priklausantį 11940 Lt turtą.

Teismas pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinus reikalavimus, neteisingai interpretavo nukentėjusiųjų parodymus ir nepagrįstai padarė išvadas, jog nuteistasis nukentėjusiesiems pateikė neva neteisingą informaciją, apie tai, kad jis užima aukštas pareigas policijoje ir už atlygį gali padaryti vairuotojo pažymėjimus bei suteikti kategorijas. Skunde pažymima, jog nukentėjusieji vienareikšmiškai teigė, kad jiems žinoma, jog vairuotojo pažymėjimus išduoda ne policija ar prokuratūra, tačiau VĮ „Regitra“, todėl galima būtų teigti, jog nukentėjusieji prašė A. V. už atlygį atlikti nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnyje, tai yra pagaminti netikrus dokumentus – vairuotojų pažymėjimus, o tokiai veiklai pavykus patys užsiimti tokia nusikalstama veika. Liudytojai E. M., R. M., V. G., O. O. patys nematė, kad A. V. nukentėjusieji davė pinigus, todėl asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, kuriais šie asmenys atpažino A. V. kaip asmenį, kuriam nukentėjusieji mokėjo pinigus už vairuotojo pažymėjimų ir įvairių kategorijų tvarkymą, yra niekiniai, nes jie prieštarauja pačių liudytojų parodymams, todėl teismas jų parodymus vertindamas kaip A. V. kaltės įrodymus taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

A. V. nuosekliai viso proceso metu aiškino, jog ši byla yra V. G. kerštas, tačiau pastarasis pirmosios instancijos teisme taip ir nebuvo apklaustas, nepagrįstai, nemotyvuotai atmestas ir gynybos prašymas apklausti L. V., kuri galėjo paliudyti apie šias aplinkybes. Tuo buvo pažeistas rungtyniškumo principas bei kaltinamojo teisė į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtinti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., LR BPK 7 str., 21 str., 22 str. 44 str., 45 str., 268 str., 270 str., 292 str. 1 d. Tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio nuosprendis turi būti panaikintas.

Skunde apeliantas teigia, jog nukentėjusieji yra suinteresuoti šioje byloje, todėl jų nenuoseklūs parodymai (painiojosi dėl perduotų pinigų sumos) turi būti vertinami kritiškai, tačiau teismas nukentėjusiųjų ir jiems artimų asmenų parodymams nepagrįstai suteikė pranašumą prieš nuteistojo parodymus, o gynybos nurodyti liudytojai iš viso nebuvo apklausti. Teismas nenurodė motyvų, dėl ko atmeta kitus įrodymus. Be to, tik formaliai nuosprendyje išdėstė įrodymus, jų nevertino ir netyrė, neanalizavo kaltinančių įrodymų turinio ir neatskleidė jų tarpusavio ryšio, tuo pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Skunde taip pat teigiama, jog nuosprendyje teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo, nenurodė motyvų dėl esminio sukčiavimo požymio – apgaulės buvimo nuteistojo veikoje. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusieji nurodė aiškiai žinoję, kad policijoje vairuotojo pažymėjimai neišduodami, bei vadovaujantis nukentėjusiųjų ir liudytojo J. D. parodymais, nukentėjusieji prašė ne tarpininkauti gaunant tikrą dokumentą, tačiau už atlygį pagaminti netikrus dokumentu, nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusieji, rengęsi užsiiminėti nusikalstama veika, buvo apgauti A. V.. Be to, nukentėjusieji neneigė, jog skolino pinigus nuteistajam. Vien tai, kad A. V. negrąžino pinigų, nėra apgaulės požymis. Nesant jokių rašytinių įrodymų, jog nukentėjusieji A. V. pinigus perdavė su tikslu gauti vairuotojo pažymėjimus, ši aplinkybė tegali būti vertinama kaip prielaida, tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Be to, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Esant šioms aplinkybėms, lieka neaišku, kodėl A. V. veika pripažinta nusikaltimu, numatytu LR BK 182 str. 1d., todėl laikytina, jog baudžiamasis įstatymas A. V. atžvilgiu pritaikytas neteisingai.

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas skirdamas nuosprendžiu suėmimą grubiai pažeidė BPK reikalavimus, nes nenurodė suėmimo pagrindo ir motyvų. Tuo pažeidė BPK 122 str. 1 dalies bei BPK 122 straipsnio 6 dalies reikalavimus, o taip pat ir BPK 122 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nes nenurodė motyvų, kodėl kitomis kardomosiomis priemonėmis nėra galimybės pasiekti baudžiamojo proceso tikslų. Tuo pačiu buvo pažeistas ir ultimum remedium (paskutinės išeities) bei BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas. Suėmimas A. V. paskirtas neteisėtai ir dėl to, jog prieš skiriant šią kardomąją priemonę, nebuvo atsiklausta byloje dalyvavusių asmenų nuomonės ir net nesant valstybinio kaltinimo prašymui keisti kardomąją priemonę. Taip iš gynybos buvo atimta teisė prieštarauti tokios priemonės skyrimui, teikti argumentus ir rodymus, pasisakyti dėl suėmimo. Nebuvo sudaryta galimybė gynybai teikti duomenis apie A. V. šeimyninę padėtį, gyvenamąją vietą. Tai, kad A. V. turi pastovią gyvenamąją vietą, kurioje gyvena su šeima, iki nuosprendžio priėmimo jokia kardomoji priemonė net nebuvo skirta ir tai nesukliudė nei tyrimui, nei teisminiam nagrinėjimui, rodo, jog skirtoji kardomoji priemonė – suėmimas yra per griežta. Be to, buvo pažeista ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 5 straipsnio 4 dalyje, BPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė aukštesniajam teismui paduoti skundą dėl suėmimo paskyrimo ir teisė į greitą sprendimo dėl suėmimo teisėtumo priėmimą, nes pateikus skundą Kauno apylinkės teismo priimtas 2013 m. spalio 14 d. nuteistojo A. V. gynėjo skundas buvo persiųstas nagrinėjimui į Kauno apygardos teismą, tačiau nebuvo išnagrinėtas ir nepriėmus jokio sprendimo 2013 m. spalio 17 d. raštu grąžintas apylinkės teismui tinkamai išspręsti skundo priėmimo klausimą. Įtakotas aukštesnės instancijos teismo, Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 18 d. nutartimi atsisakė priimti 2013 m. spalio 14 d. gynėjo skundą dėl kardomosios priemonės.

Apibendrindamas apeliantas teigia, jog Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl paminėtų pažeidimų – netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstyramo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl nuosprendis turi būti panaikintas.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą T. N. prašo nuteistojo A. V. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą atmesti. Teismas įrodymus vertino nepažeisdama BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų, išsamiai ir bešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes. Kardomoji priemonė – suėmimas nuteistajam skirta teisingai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusieji ir prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinis skundas atmetamas.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apelianto manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kitus duomenis neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai A. V. pripažino kaltu, padarius BK 182 str. 1 d. numatytus nusikaltimus.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, motyvavo ir nuosekliai argumentavo išvadas tiek dėl pačių veikų, tiek ir dėl nuteistojo kaltės, todėl pagrįstai nustatė A. V. veikoje BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, pripažino jį kaltu padarius šias nusikalstamas veikas ir skyrė teisingą bausmę.

Teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė tik juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje ir rėmėsi tik ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Teismas nuosekliais, išsamiais argumentais paneigė nuteistojo versiją dėl pinigų skolinimo ir keliamas abejones dėl nukentėjusiųjų parodymų, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo išvadomis.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nukentėjusiųjų ir liudytojų V. G., E. M., E. N., R. M., O. O. parodymus ir pagrįstai, juos lygindamas ir gretindamas tiek tarpusavyje, tiek su kitais rašytiniais bylos duomenimis, vertindamas juos visų byloje surinktų duomenų ir nustatytų faktų visumoje, nustatė, jog jie yra nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa. Visi šie asmenys nurodė ir patvirtino aplinkybes, kad tiek K. M., tiek ir T. N. perdavė A. V. kaltinime nurodytas pinigų sumas ir, nors dėl sumų kai kurie parodymai nėra visiškai tikslūs ir nuoseklūs, tačiau vertinant tai, kad sutapo asmenų parodymai dėl pinigų perdavimo vietos, laiko būdo, tikslo, bei sutapo su rašytiniais duomenimis dėl sveikatos patikrinimo, ko reikia siekiant įgyti ar pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, šie nesutapimai nelaikytini reikšmingais, keliančiais pagrįstų abejonių liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų nuoseklumu. Pažymėtina, jog pinigų ėmimo fakto iš nukentėjusiųjų neneigia ir pats nuteistasis, tačiau jis teigė, kad jis pinigus iš nukentėjusiųjų tik skolinosi, o nuketėjusieji, teigdami, jo pinigai buvo perduoti už pažadą suteikti įvairias vairavimo kategorijas, vairuotojo pažymėjimą E. N., jį apkalba dėl internete pasirodžiusių žinučių, kad nuteistasis aferistas, ir bendravimo su V. G., su kuriuo nuteistojo santykiai nėra geri, tačiau šią nuteistojo versiją paneigia nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys nukentėjusiųjų ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai.

Byloje tiek nukentėjusiojo K. M., tiek ir paties A. V. parodymais nustatyta, kad jog tarp šių asmenų buvo nusistovėję draugiški asmeninai santykiai. K. M. buvo atvežęs nuteistajam malkų, nuteistais už jas buvo sumokėjęs, vėliau A. V. prisistatė aukštas pareigas policijoje užimančiu darbuotoju, į kurio pareigas įeina ir vairuotojo pažymėjimų išdavimas, kategorijų suteikimas, nurodė, kad gali padaryti vairuotojo pažymėjimą ar kategorijas už atlygį. Nukentėjusysis pasitaręs su sūnumi R. M. nusprendė šiuo pasiūlymu pasinaudoti ir įgyti papildomas kategorijas sūnui ir tuo tikslu per kelis kartus perdavė A. V. 7800 Lt, tačiau papildomų kategorijų negavo. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojas R. M. bei liudytoja O. O.. R. M. parodė, kad davė K. M. apie 8 000 Lt, kuriuos tėvas per kelis kartus perdavė A. V., pats kartą vežė tėvą iki (duomenys neskelbtini) parduotuvės ir matė kaip tėvas nuėjęs į A. V. automobilį kalbėjosi su pastaruoju. Tėvas taip pat siūlė „pasidaryti“ vairuotojo pažymėjimą ir liudytojo draugu T. N., kuris sutiko. Pirmą kartą pinigus vežė K. M., po to T. N. su nuteistuoju bendravo tiesiogiai. O. O., R. M. draugė, taip pat patvirtino, jog R. M. tėvas pasakė, kad turi pažįstamą, kuris gali „padaryti“ pažymėjimą su papildomomis kategorijomis. Ji R. M. davė pinigus iš savo santaupų, iš viso apie 8000 Lt. Vieną kartą su R. M. ir K. M. važiavo ir ji, su kaltinamuoju susitiko K. M., kuris perdavė 3500 Lt. Po kiek laiko paprašyta likusių pinigų. Žadėjo, kad kategorijos bus prieš Naujus metus, po to teigė, kad vėliau. Draugas jokių teisių negavo. Kaip matyti iš aptartų duomenų, K. M., R. M., O. O. parodymai dėl to, jog kaltinime nurodyta pinigų suma buvo perduota A. V. dėl papildomų vairuotojo pažymėjimo kategorijų sutapo tarpusavyje, iš esmės nekito tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Be to, pagrindą tikėti šiai parodymais suteikia ir objektyvūs rašytiniai bylos duomenys, iš kurių matyti, jog R. M. 2010 m. spalio 15 d. išsiėmė vairuotojų sveikatos patikrinimo medicininę pažymą, kas patvirtina šių asmenų parodymus, jog pinigai buvo skirti būtent vairuotojo pažymėjimams ir, kad tai buvo žadama padaryti iki Naujųjų metų.

Tiek K. M., tiek ir R. M. parodymai, kad tokiu būdu vairuotojo pažymėjimą tvarkėsi ir T. N., kad už T. N. kartą pinigus vežė K. M., o po to T. N. bendravo tiesiogiai, sutampa ir su paties T. N. parodymais, jog jis pinigus už save ir už brolį davė per K. M. iki tol, kol susipažino su A. V.. Susipažinus tiesiogiai bendravo su A. V. ir jam pinigus perdavė su tikslu „padaryti“ kategorijas „C“, „E“ ir „D“, taip pat išduoti broliui E. N. vairuotojo pažymėjimą. Nukentėjusysis T. N. parodė, jog A. V. prisistatė kaip aukštas pareigas užimantis pareigūnas, paskyrė susitikimą prie (duomenys neskelbtini) esančio policijos pastato (duomenys neskelbtini). T. N. parodymus patvirtino ir liudytojas E. N., kuris sakė perdavęs broliui T. N. per du kartus 2500 Lt, kad įgytų vairavimo teisę. Matė, kad nuteistasis atvažiuodavo pas brolį. Šių asmenų parodymus patvirtino ir liudytojas E. M., kuris parodė, kad T. N. yra jo draugas, kuris sakė, kad darosi vairuotojo pažymėjimo „C“ ir „E“ kategorijas, broliui – „B“ kategoriją. Minėjo, kad tas vyriškis, kuris tai daro, t. y. nuteistasis, yra buvęs komisaras ir turi galimybių padaryti vairuotojo pažymėjimo kategorijas. Matė kartą pas T. N. atvažiavusį kaltinamąjį. T. N. parodymus patvirtino ir liudytoja V. G., kuri parodė, jog T. N. dažnai kalbėdavo su nuteistuoju telefonu, kaltinamasis žadėdavo padaryti „kategorijas“ pigiau. Matė, kaip T. N. nešdavo nuteistajam pinigus. Be to, VšĮ (duomenys neskelbtini) raštu nustatyta, kad T. N. 2010-11-29 kreipėsi į įstaigą, užpildė vairuotojų garbės deklaraciją ir išduota vairuotojų sveikatos patikrinimo medicininė pažyma (t 2, b. l. 9-12). Asmens parodymo atpažinti pagal nutrauką protokolais nustatyta, jog liudytojai E. M., R. M., V. G. ir O. O. atpažino A. V. kaip asmenį, kuriam K. M. ir T. N. mokėjo pinigus už vairuotojų pažymėjimus ir įvairių kategorijų tvarkymą. Nors šie asmenys tiesiogiai pinigų perdavimo fakto savo akimais nematė, tačiau jie patvirtino nukentėjusiųjų susitikimus su nuteistuoju, ko neneigė ir pats nuteistasis, patvirtino, jog A. V. buvo perduodami pinigai. To A. V. taip pat iš esmės neneigė, tik nurodė, kad pinigai buvo skirti kitiems tikslams. Atsižvelgiant į tai, kad visi aukščiau aptartų asmenų parodymai yra iš esmės nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo bei pagrindžiami rašytinais įrodymais, įvertinus, kad nukentėjusieji buvo išsiėmę sveikatos pažymas, reikalingas išsiimant vairuotojo pažymėjimus, nors nei vienas vairuotojo pažymėjimo tuo metu nebuvo parardęs ir jo atsiimti nereikėjo, darytina išvada, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl pinigų perdavimo A. V. ir šių pinigų perdavimo ikslo, todėl teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas tiek dėl A. V. padarytų veikų faktinių aplinkybių, tiek ir dėl jo kaltės.

Kaip jau minėta, A. V. neneigė, kad jam buvo perduoti pinigai, nurodė, kad šie pinigai jam buvo perduoti kaip paskola, o nukentėjusieji susimokę su nuteistojo žmonos giminaičiais broliais G., kurie visaip kenkia nuteistajam, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, paremtus surinktų duomenų visumos analize, paneigiančius šiuos nuteistojo argumentus. Nuteistojo aiškinimą, kad jam pinigai buvo paskolinti, paneigia nuoseklūs ir išsamūs, tarpusavyje neprieštaraujantys anksčiau aptarti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kurie tarpusavyje sudaro nuoseklią visumą. Tiek nukentėjusieji, tiek ir liudytojai nurodė analogiškai, t. y. kad pinigai buvo skirti už papildomas kategorijas ir už vairuotojo pažymėjimą E. N.. Būtent aptariamu laiku tiek R. M., tiek ir T. N. išsiėmė sveikatos pažymas dėl vairuotojų pažymėjimų. Byloje nenustatyta, kad R. M. ar T. N. tuo metu būtų praradę teisę vairuoti, taigi jiems nebuvo jokios būtinybės išsiimti sveikatos pažymėjimų iš naujo, kaip tik dėl naujų kategorijų. Šios pažymos išduotos būtent nagrinėjamų įvykių metu. Nukentėjusieji pripažino, kad skolino A. V. pinigų, tačiau nurodė kitas konkrečias sumas ir aplinkybes ir šioje byloje ieškinių dėl paskolintų pinigų nereiškia. Pažymėtina, jog pinigai skolinti jau po to, kai buvo perduotos sumos dėl vairuotojų pažymėjimų tvarkymo. Visos šios aplinkybės tik sustiprina pagrindą tikėti būtent nukentėjusiųjų parodymais ir anksčiau aptartais liudytojų parodymais, o nuteistojo parodymus atmesti kaip visiškai nepagrįstus ir prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinėms instancijos teismas taip pat sutinka su teismo motyvu, jog paprastai pinigai skolinami pažįstamiems asmenims, skolinami savi, o ne svetimi pinigai. Šiuo atveju nustatyta, jog K. M. perdavė R. M. iš draugės skolintus pinigus, T. N. pinigus.

Nepagrįstas ir skundo argumentas dėl to, jog nukentėjusieji nori pakenkti dėl susimokymo su broliais G., kurie kenkia nuteistajam rašydami neigiamo turinio žinutes internete apie A. V.. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, tokie skundo argumentai nelogiški, nes nukentėjusieji žinodami, jo A. V. galimai sukčiauja, anksčiau teistas už tai, kad išviliojo pinigus žadėdamas padėti gauti vairuotojo pažymėjimus, nebūtų įsitraukę į sandorius su A. V., o tuo labiau skolinę pinigų beveik visiškai nepažįstamam asmeniui, galimai sukčiautojui. Be to, žinutės internete pasirodė jau po pirmųjų pinigų perdavimų 2010 m. rugsėjo mėnesį, tačiau net ir po to nukentėjusieji dar ne kartą jam perdavė pinigus dėl vairuotojo pažymėjimų gavimo, taip pat gavo pažymas apie sveikatos būklę. Tai leidžia pagrįstai tikėti nukentėjusiaisiais ir liudytojais, jog nukentėjusieji jokios kitos informacijos apie nuteistąjį, išskyrus tą, kurią jiems buvo pateikęs pats A. V., neturėjo ir veikė būtent A. V. pateiktos klaidingos įtikinčios informacijos įtakoje.

Jokių A. V. teisinančių duomenų nenurodė ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos L. V. ir K. K.. Šios liudytojos tik patvirtino aplinkybę, kad A. V. anksčiau yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę už sukčiavimą, kad G. talpina įvairias juos šmeižiančias žinutes Internete. Patvirtino mačiusios K. M., kuris vežė malkas. L. V. patvirtino, jog A. V. skolinosi iš nukentėjusiojo (kurio konkrečiai, negali nurodyti) 6000 Lt, tačiau jokių konkrečių pinigų perdavimo aplinkybių nei viena nėra mačiusios. Šie duomenys negali būti vertinami kaip teisinantys A. V., patvirtinantys skunde nurodytas aplinkybes, jog pinigai buvo skolinti, o ne perduoti dėl vairuotojo pažymėjimų, nes skolinimo versija nuosekliai paneigta anksčiau nurodytais motyvais, be to, nukentėjusieji neneigė jam skolinę pinigų, tačiau tai buvo kitomis aplinkybėmis, jau po to kai buvo perduoti pinigai už vairuotojo pažymėjimų gavimą ir šiais parodymais, dėl jau anksčiau aptartų aplinkybių, nėra pagrindo netikėti. Be to, kaip jau minėta, nukentėjusiųjų ar jų pažįstamų asmenų liudytojų sąsajų su V. G. nenustatyta, išskyrus tai, kad jau po to kai buvo perduoti pinigai V. G. buvo susisiekęs su K. M. ir teigė, kad A. V. yra aferistas, apgavęs ir kitus žmones. Be to, kaip jau aptarta anksčiau, vertinant nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus kartu su rašytiniais bylos duomenimis, ši nuteistojo versija prieštarauja ne tik faktinėms aplinkybėms, bet ir elementariai logikai.

Skunde teigiama, jog liudytojas tyrėjas J. D. nurodė, kad nukentėjusieji apklausų metu sakė, jog palauks, kol bus pagaminti pažymėjimai, ir jie pradės gaminti, jei gausis, tačiau įtarimai dėl dokumentų klastojimo nei A. V., nei nukentėjusiesiems nepareikšti ir teismas, nustatydamas, kad A. V. nukentėjusiesiems pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis yra aukštas pareigas užimantis pareigūnas, į kurio pareigas įeina ir vairuotojo pažymėjimų išdavimas, todėl jis gali už piniginį atlygį padaryti vairuotojo pažymėjimą ir sutekti įvairias kategorijas, neleistinai interpretavo nukentėjusiųjų parodymus ir padarė prieštaraujančią bylos duomenims išvadą. Šį skundo argumentą teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą, prieštaraujantį faktinėms bylos aplinkybėms ir jį atmeta, nes tiek iš ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tiek ir iš teisme duotų parodymų matyti, jog K. M. nuosekliai teigė, jog A. V. prisistatė aukštu pareigūnu galinčiu padaryti vairuotojo pažymėjimą ir reikiamas kategorijas, pats klausinėjo K. M., ar pastarasis turi pažįstamų, kuriems tokių dalykų reikėtų. Šias aplinkybes, kad A. V. prisistatė aukštu pareigūnu, galinčiu padaryti vairuotojo pažymėjimą, suteikti reikalingą kategoriją už atlygį nuosekliai nurodė ir T. N., kuris, be to, parodė, jog A. V. suorganizavo susitikimą prie policijos pastato Kaune, Chemijos prospekte, teigė, kad mato einantį komisarą, taip dar labiau sustiprindamas neva įtakingo pareigūno įvaizdį. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto skunde nurodyti liudytojo tyrėjo žodžiai apie nukentėjusiųjų ketinimą užsiimti tokia veikla – pažymėjimų padirbinėjimas, tik prielaidos, nes nukentėjusiųjų apklausos protokoluose (t 1, b. l.60-61 62-63, 69) tokių duomenų neužfiksuota. Be to, tiek R. M., tiek ir T. N. nuosekliai teigė, kad A. V. prisistatė aukštas pareigas užimančiu, įtakingu policijos pareigūnu, galinčiu padėti įsigyti vairuotojo pažymėjimą ar reikiamas vairavimo kategorijas, todėl teismo išvados šioje dalyje teisėtos ir pagrįstos, o skundo argumentai atmetami. Tai, kad nei nukentėjusiesiems, nei nuteistajam neinkriminuotas dokumentų klastojimas ar tai, jog nukentėjusieji suprato, kad tai, ką padarys A. V., yra neteisėta (vairuotojo pažymėjimas ir kategorijos būtų įgytos neįvykdžius visų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų), A. V. veikų kvalifikavimui ar nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų vertinimui reikšmės neturi, nes aplinkybės dėl galimo klastojimo ar nukentėjusiųjų galimo ketinimo užsiimti neteisėta veikla nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, tai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl A. V. nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudotos apgaulės ir šios apgaulės įtakoje pinigų pasisavinimo aplinkybės, t.y. nepaneigia aplinkybės, kad pinigai buvo užvaldyti neteisėtai, panaudojant apgaulę.

Nepagrįsti, todėl atmetami ir skundo argumentai, jog teismas nenurodė motyvų dėl esminio sukčiavimo požymio – apgaulės buvimo nuteistojo veikoje. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė aplinkybę, kuo pasireiškė apgaulė nuteistojo veikoje. Teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl aukštesnės instancijos teismas su jomis visiškai sutinka. Teismas pagrįstai nurodė, kad apgaulė suprantama kaip turto savininko ar valdytojo suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsispendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui. Viena iš apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Ši apgaulės forma nustatoma tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nustatė teismas, tarp nuteistojo ir K. M. buvo susiklostę asmeniniai santykiai, nuteistasis rodė iniciatyvą ir siekė bendravimo, atvežus malkas, sumokėjo, taip įgijo pasitikėjimą, sudarė doro, sąžiningo, verto pasitikėjimo žmogaus įvaizdį, po to prisistatė aukštas pareigas užimančiu policijos pareigūnu, galinčiu „padaryti“ vairuotojo pažymėjimą ar reikiamas kategorijas už tam tikrą atlygį, be to, reikalavo tokių dokumentų, kurių iš tiesų reikia vairuotojo pažymėjimui – nuotraukos, sveikatos pažymėjimo, ką nukentėjusieji ir pateikė A. V.. Tokiu būdu A. V. įgijo K. M. pasitikėjimą ir piktnaudžiaudamas šiuo pasitikėjimu, pranešdamas neteisingas aplinkybes, kad yra įtakingas, aukštas pareigas užimantis policijos pareigūnas, galintis nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos padėti gauti vairuotojo pažymėjimą ar papildomas kategorijas, suklaidino nukentėjusįjį. Šiuo atveju tarpusavio pasitikėjimo pagrindu pateikta melaginga informacija buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui sutikti su nukentėjusiojo pasiūlymu ir perduoti R. M. pinigus dėl papildomų kategorijų bei pasiūlyti T. N. dėl tokio sandorio.

T. N. apie A. V. sužinojo iš draugo R. M., kuris teigė, kad jo tėvas pažįstą įtakingą policijos pareigūną, kuris gali padėti neteisėtu būdu gauti vairuotojo pažymėjimą ar reikiamas kategorijas, be to, vėliau A. V. pats parodė iniciatyvą bendrauti tiesiogiai su T. N. ir asmeniškai jam prisistatė aukštu policijos pareigūnu, kad sustiprintų įvaizdį sutarė susitikti (duomenys neskelbtini) prie policijos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), teigė matantis einantį policijos komisarą. T. N. būdamas R. M. draugas, pasitikėdamas R. M. bei jo tėvu, tuo labiau, kai R. M. jau buvo kreipęsis dėl papildomų kategorijų gavimo, bendraudamas su nuteistuoju aukščiau nurodytomis aplinkybėmis prie policijos pastato Kaune, taip pat pasitikėjo nuteistuoju. A. V. įgijus T. N. pasitikėjimą, pastarajam A. V. pateikta melaginga informacija buvo esminė apsisprendimui įsitraukti į tokį sandorį ir perduoti pinigus A. V. už papildomas vairavimo kategorijas ir E. N. vairuotojo pažymėjimą. Tokiu būdu A. V. piktnaudžiaudamas įgytu pasitikėjimu, ir pateikdamas melagingą informaciją, kuri turėjo esminę reikšmę nukentėjusiųjų apsisprendimui, t. y. prisistatydamas netikru asmeniu, galinčiu gauti nukentėjusiesiems ir jų artimiesiems reikalingus dokumentus, žinodamas, kad to jis padaryti negali, paėmė iš nukentėjusiųjų pinigus ir taip juos užvaldė, t. y. sukčiavo, todėl jo veika abiem atvejais teisingai kvalifikuota pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį.

Skiriant bausmes A. V. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nepažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino veikų pavojingumą ir pobūdį (padarytos dvi tyčinės, tęstinės veikos dviejų nukentėjusiųjų atžvilgiui, jos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, padaryta turtinė žala neatlyginta), nuteistojo asmenybę ir pavojingumą (anksčiau buvo teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, baustas administracine tvarka), į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Teismas įvertino šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant jų dydžius ir atsižvelgęs į veikų pakartotinumą, rodantį nuteistojo pavojingumą visuomenei, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti A. V. skirtinos laisvės atėmimo bausmės, artimos sankcijos vidurkiui. Paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, o subendrintoji bausmė pagrįstai subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009-10-27 nuosprendžiu paskirta bausme, nes naujos veikos padarytos šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Atsižvelgiant į veikų pobūdį, padarytą nemažą žalą, nuteistojo asmenybę, jo pavojingumą, polinkį daryti analogiškas nusikalstamas veikas, teisėjų kolegijos manymu, bausmės, paskirtos tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek ir subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos, būtinos ir pakankamos pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus tikslus, tame tarpe užtikrinti nubaudimą bei bendrąją ir individualiąją prevenciją.

Nukentėjusieji K. M. ir T. N. buvo pareiškę civilinius ieškinius ir prašė atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, t. y. priteisti iš A. V. tas pinigų sumas, kurias jis apgaule įgijo iš nukentėjusiųjų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog civiliniai ieškiniai pagrįsti ir įrodyti, nes nukentėjusieji neteko pinigų būtent dėl A. V. neteisėtų, nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, nors nukentėjusieji pinigų neteko dėl A. V. kaltų veiksmų, tačiau šiuo atveju tai nesudaro pagrindo priteisti jiems šias sumas. Pažymėtina, jog abu nukentėjusieji puikiai suprato, jog jie pinigus moka už neteisėtą, įstatymų draudžiamą, veiką, t. y., kad būtų išduoti vairuotojo pažymėjimai, išvengiant visų teisės aktuose numatytų reikalavimų, nelaikant reikiamų egzaminų ir pan. Nukentėjusieji buvo apgauti, A. V. savo pažado nevykdė, ir taip užvaldė svetimą turtą. Tai neteisėtas, amoralus veikimas ir baudžiamąja teise, įtvirtinant atsakomybę bei bausmes už tokias veikas, siekiama užkirsti tam kelią, tačiau nukentėjusieji elgėsi taip pat neteisingai, mokėjo pinigus už žinomai neteisėtą, įstatymų draudžiamą, veikimą. Iš neteisės negali kilti teisė. Esant šioms aplinkybėms, aukštesniojo teismo nuomone, nukentėjusiųjų atžvilgiu įvykdytas sukčiavimas neužtikrina reikalavimo teisės į žalos atlyginimą, todėl nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai tenkinti nepagrįstai. Šioje dalyje nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, todėl keistinas, nukentėjusiųjų K. M. ir T. N. ieškiniai atmestini. Kadangi nukentėjusiųjų perduotą turtą – pinigus A. V. įgijo neteisėtai, nusikalstamu būdu, šis turtas, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinas iš A. V..

Nepagrįsti, todėl atmetami skundo argumentai dėl nepagrįstai skirtos kardomosios priemonės suėmimo.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas ne tik pripažino A. V. kaltu, bet ir skyrė kardomąją priemonę suėmimą bei nustatė terminą – iki įsiteisės teismo nuosprendis. Nors teismas nemotyvavo savo sprendimo skirti A. V. kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau įvertinus tai, jog teismas pripažino neginčytinai įrodytomis aplinkybes dėl to, kad A. V. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir jis kaltas dėl jų padarymo bei turi būti nubaustas laisvės atėmimo bausmėmis, darytina išvada, jog teismas sprendė, kad paskyrus laisvės atėmimo bausmę nuteistasis gali pasislėpti. Nors toks pagrindas nuosprendyje konkrečiai neįvardintas, tačiau, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog suėmimas A. V. skirtas pagrįstai.

Pagal BPK 121 straipsnio nuostatas kardomosios priemonės gali būti skiriamos tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Kardomoji priemonė taip pat gali būti skiriama kaltinamajam ir nuteistajam. BPK 122 straipsnio 7, 8 dalyse nurodyta, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų, be to, suėmimas gali būti skiriamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Patikrinus apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą apeliacine tvarka, nustatyta, jog A. V. kaltė dėl sukčiavimų įrodyta pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais. Taip pat nustatyta, jog. A. V. pagrįstai skirtos adekvačios laisvės atėmimo bausmės. Todėl A. V. galėjo būti skiriama kardomoji priemonė. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog byloje buvo ir yra pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte. A. V. pripažintas padaręs net dvi tyčines tęstinio pobūdžio nusikalstamas sveikas bausmės vykdymo atidėjimo metu, todėl jam grėsė reali laisvės atėmimo bausmė, kuri ir buvo paskirta, jis nebuvo saistomas artimais socialiniais, šeimyniniais ryšiais – pats yra ukrainietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, nedirbo, buvo išsituokęs. Be to, kaip patvirtina Kauno apygardos teisme gautas 2014-02-25 Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato raštas „Dėl nuosprendžio vykdymo“, A. V. gyvenamojoje vietoje nerastas, paskelbta jo paieška, užvesta paieškos byla (Nr. 79-7-0022-13). Visos šios aplinkybės paneigia skundo argumentus dėl nuolatinės gyvenamosios vietos ir šeiminių santykių reikšmės ir patvirtina, jog BPK 119 str. įtvirtintas tikslas – užtikrinti nuosprendžio vykdymą švelnesnėmis priemonėmis negali būti pasiektas.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendis dėl A. V. padarytų veikų ir jo kaltės bei skirtų bausmių yra pagrįstas, teisėtas.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo ir baudžiamojo poveikio priemonės taikymo (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiųjų K. M. ir T. N. civilinius ieškinius atmesti.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. iš A. V. konfiskuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą – 19740 Lt (devyniolika tūkstančių septynis šimtus keturiasdešimt litų).

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.