- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-10
- Bylos Nr.
- 2-1019/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Algirdas Gailiūnas
- Trečiasis asmuo
- FR
- Ieškovas
- Plass Investments Limited
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų akcinės bendrovės įmonių grupės „Alita“, V. J. ir trečiojo asmens FR&Invest IGA, S.A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-1038-153/2012 pagal ieškovo Plass Investments Limited ieškinį atsakovams akcinei bendrovei įmonių grupei „Alita“, V. J., tretiesiems asmenims FR&R Invest, IGA S.A., valstybės įmonei Registrų centrui dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais bei nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Plass Investments Limited kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams AB įmonių grupei „Alita“, V. J., tretiesiems asmenims FR&R Invest, IGA S.A., VĮ Registrų centrui dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais bei nuostolių atlyginimo priteisimo.
Atsakovai AB įmonių grupė „Alita“, V. J. ir trečiasis asmuo FR&R Invest, IGA S.A. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo Plass Investments Limited atžvilgiu ir įpareigoti ieškovą per 10 kalendorinių dienų nuo nutarties priėmimo dienos įmokėti į teismo sąskaitą 50 000 Lt užstatą, skirtą atsakovų AB įmonių grupės „Alita“, V. J. bei trečiojo asmens FR&R Invest, IGA S.A. ir kitų į bylą įtrauktų asmenų būsimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, papildomai nutartyje nurodant, kad už teismo nutartimi numatyto įpareigojimo nevykdymą kaltam asmeniui skiriama 1 000 Lt dydžio bauda už kiekvieną pažeidimo dieną. Prašyme nurodė, kad atsakovai yra tinkami subjektai, turintys teisę reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi atsiliepime į ieškinį yra pareiškę prašymą priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad teismų praktika numato galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovui, kuriam nėra pareikšta savarankiškų materialinių reikalavimų, įstatymas leidžia taikyti ir kitas priemones, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo priteisimas gali būti apsunkintas arba neįmanomas dėl to, jog ieškovas yra Kipro Respublikoje registruota bendrovė, kurio įstatinis kapitalas mažas, ieškovo valdymo organas yra juridinis asmuo, todėl priverstinis Lietuvos teismo sprendimo vykdymas Kipro Respublikoje yra apsunkintas, ieškovo turimo turto Lietuvoje vertė nėra pakankama bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, teismo sprendimas gali būti neįvykdytas dėl aplinkybių nepriklausančių nuo atsakovo, t.y. dėl ieškovo bankroto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartimi nutarė netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas pažymėjo, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas numato galimybę kaip laikinąsias apsaugos priemones taikyti ir kitas įstatyme numatytas ar teismo pritaikytas priemones, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas nurodė, kad prašyme nurodytos priemonės užstato bylinėjimosi išlaidoms atlyginti taikymą, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra užsienio valstybėje registruotas juridinis asmuo, reglamentuoja CPK LX skyriaus pirmojo skirsnio 794-799 straipsnių nuostatos ir ieškovui kitos valstybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pareiga atsakovo prašymu sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti netaikoma, jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis.
Teismo teigimu, draudimas taikyti užstatą yra įtvirtintas 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos „Dėl civilinio proceso“ (Konvencija įsigaliojo 1957 m. balandžio 12 d.) 17 straipsnyje, kuris draudžia iš Konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti, jeigu jie yra dalyvaujantys byloje asmenys, kurie reiškia savarankiškus reikalavimus kitoje Konvenciją ratifikavusioje valstybėje narėje. Teismas pažymėjo, kad analogišką draudimą nustato ir 1980 m. spalio 25 d. priimtos Hagos konvencijos „Dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą“ 14 straipsnio nuostatos. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublika yra šių abiejų Hagos Konvencijų dalyvė (1954 m. kovo 1 d. Hagos Konvencija Lietuvoje įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 16 d., o 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija – 2000 m. gegužės 31 d.), Kipro Respublika taip pat yra ratifikavusi 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvenciją „Dėl civilinio proceso“ ir 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją „Dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą“.
Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nors Europos Bendrijos pirminėje teisėje nėra tiesiogiai įtvirtinto draudimo taikyti užstatą vienos šalies asmens, pareiškusio reikalavimus civilinio proceso tvarka kitos šalies valstybėje esančiam asmeniui, atžvilgiu, tačiau Europos Bendrijų Steigimo sutarties 12 straipsnyje įtvirtintas nediskriminacijos principas taikomas itin plačiai ir apima draudimą taikyti bet kokius suvaržymus vienoje Bendrijos narėje įregistruotai įmonei kitoje Bendrijos narėje įregistruotos įmonės atžvilgiu, taigi ir civiliniame procese, kai sprendžiama dėl užstato atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui, taikymo galimumo. Tokiu būdu užtikrinama Bendrijos erdvėje veikiančių teisės subjektų lygiateisiškumas ir teisminės gynybos prieinamumas visose Bendrijos narėse. Teismas pažymėjo, kad Europos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tuomet, kai bylinėjasi Bendrijoje veikiantys teisės subjektai, užstato taikymas vieno asmens atžvilgiu kito asmens galimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti reikštų Europos Bendrijų Steigimo sutarties 59 ir 60 straipsnių nuostatų dėl laisvo paslaugų teikimo ir nediskriminavimo pilietybės pagrindu, pažeidimą (Europos Teisingumo Teismo 1993 m. sprendimas A. H. v P. H., byla Nr. C-20/92) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio mėn. 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1546/2010).
Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju ieškovo įpareigojimą įmokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti draudžia minėtų 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos „Dėl civilinio proceso“ 17 straipsnio ir 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos „Dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą“ 14 straipsnio nuostatos, todėl prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė ieškovo atžvilgiu negali būti taikoma. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog užstatas ieškovo atžvilgiu negali būti taikomas, kiti prašyme nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai AB įmonių grupė „Alita“, V. J. ir trečiasis asmuo FR&R Invest, IGA S.A. prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsakovai ir trečiasis asmuo neprašė teismo taikyti CPK 794 straipsnyje numatyto užstato, skirto bylinėjimosi išlaidų atlyginimui, instituto. Šiuo atveju buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Jei nacionaliniai teisės aktai leidžia reikalauti užstato ar bylinėjimosi išlaidų atlyginimo garantijos iš ieškinį pareiškusio tos pačios valstybės piliečio ar joje registruoto asmens, toks reikalavimas gali būti taikomas ir užsienio piliečiams ar užsienyje registruotiems asmenims ir nebus laikomas diskriminuojančiu, kadangi 1954 m. ir 1980 m. Hagos konvencijų nuostatos draudžia skirtingą vietos ir užsienio asmenų traktavimą ir papildomų teisinių ribojimų užsienio asmenims taikymą, lyginant su vietos asmenimis. Atsižvelgiant į CPK 145 straipsnyje įtvirtintą nebaigtinį laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą bei paties laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslą, nėra ginčo, kad atsakovų ir trečiojo asmens prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – ieškovo įpareigojimas užtikrinti galimai atsakovams palankaus teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovo naudai įvykdymą – gali būti taikoma Lietuvoje registruoto juridinio asmens atžvilgiu, jei prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškę asmenys įrodo, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas arba neįmanomas. Tokia laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma ir užsienyje registruotiems juridiniams asmenims, nepaisant to, kad valstybė, kurioje registruotas ieškinį Lietuvos teisme pareiškęs juridinis asmuo, yra ratifikavusi 1954 m. ir 1980 m. Hagos konvencijas.Draudimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones užsienio subjekto atžvilgiu kai nacionaliniams subjektams jos gali būti taikomos, pažeidžia nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principus. Atsakovai ir trečiasis asmuo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismui nurodė, kad prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo atžvilgiu ir nurodė tiek faktinį prašymo pagrindą, tiek juridinius argumentus, pagrindžiančius tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, vertindamas prašyme dėstomus argumentus, nepagrįstai rėmėsi ginčo santykiui netaikytina CPK 794 straipsnio 2 dalies norma, reglamentuojančią kitą institutą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas Plass Investments Limited prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2012 vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą bei skirti apeliantams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ieškovo teigimu, teismas pagrįstai nustatė, kad ginčui spręsti taikytinos CPK 794-799 straipsnių normos, o ne CPK normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Ieškovas nurodo, kad nepaisant to, kaip apeliantai įvardija savo prašymo dalyką, savo esme tai yra prašymas dėl užstato, užtikrinančio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir tokie prašymai sprendžiami CPK LX skyriuje nustatyta tvarka, ką patvirtina ir formuojama teismų praktika. Nežiūrint to ieškovas pažymi, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jų taikymas nėra prima facie pagrįstas. Ieškovo įsitikinimu, apeliantai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jiems skirtina bauda.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis paliktina nepakeista.
Atskirojo skundo turinys patvirtina, kad apeliantai sutinka, jog nėra pagrindo taikyti užstato CPK 794 straipsnio pagrindu, ir teigia, kad nagrinėjamu atveju taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, numatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 bei 13 punktuose. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tai reiškia, kad siekiant užtikrinti ieškinį gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais materialiniais reikalavimais, todėl padės įgyvendinti subjektines teises, jeigu bus pripažinta, kad jos buvo pažeistos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be ieškovo, gali prašyti kiti asmenys, kurie byloje vadinami kitaip negu ieškovai, bet yra pareiškę materialinius reikalavimus, t. y. jų statusas tam tikru aspektu prilygsta ieškovo statusui. Pavyzdžiui, trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais; vienas atsakovas kito atsakovo turtui, jeigu ieškovas inter alia prašo taikyti restituciją; atsakovas, pareiškęs priešieškinį, pareiškėjas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose ir t. t. (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-824/2011). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad apeliantai ieškovui nėra pareiškę materialinių reikalavimų, o yra pareiškę tik prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kuris yra procesinio pobūdžio, todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą laikinųjų apsaugos priemonių sąvoką bei jų taikymo taisykles, nėra pagrindo taikyti apeliantų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nėra pagrindo skirti apeliantams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kaip nurodoma atsiliepime į atskirąjį skundą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.