Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-04-12 · Civilinė byla Nr. 2A-404-467/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-12
Bylos Nr.
2A-404-467/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-05787-2011-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrutė Kalinauskienė, Alma Urbanavičienė, Rita Kisielienė
Atsakovas
T. R.
Ieškovas
S. G.
Kategorijos
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-404-467/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05787-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.1; 121.14.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovei T. R. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. G. 2011 m. liepos 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės T. R. 17 264 Lt skolos, 14 674,40 Lt sutartinių palūkanų bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog atsakovė T. R. skolinga ieškovei S. G. 17 264 Lt pagal 2007 m. gruodžio 17 d. notaro patvirtintą paskolos sutartį. Šią sumą atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. gruodžio 17 d., tačiau to nepadarė iki šiol. Atsakovės rašytu ir pasirašytu 2007 m. gruodžio 17 d. rašteliu šalys susitarė, kad atsakovė mokės ieškovei 2 procentų mėnesines palūkanas. Palūkanų atsakovė taip pat nemokėjo. Atsakovė tvirtino, kad ji nuosavybės teise valdo devynių butų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pardavinėja jame esančius butus, 2009 metų pradžioje turi sudaryti vieno iš šių butų pirkimo-pardavimo sutartį bei atsiskaityti su ieškove. Tačiau vėliau ieškovė sužinojo, kad praktiškai visi butai minėtame name jau yra parduoti, bet atsakovė neatsiskaitė.

Vilniaus miesto 2 apylinkės 2011 m. liepos 15 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei S. G. iš atsakovės T. R. 17 264 Lt skolos, 14 674,40 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė T. R. pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir prašė preliminarų sprendimą panaikinti bei ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovė teikia teismui tikrovės neatitinkančią informaciją, sąmoningai siekdama suklaidinti teismą pateikia iškreiptus faktus bei melagingais parodymais nepagrįstai siekia prisiteisti iš atsakovės pinigus. Atsakovė 2007 m. gruodžio 17 d. parašė raštelį, kuriame patvirtino, kad gauna iš ieškovės 5000 eurų, t.y. 17 264 Lt dvejiems metams. Ieškovė paprašė nurodyti raštelyje 2 procentus palūkanų į mėnesį, tačiau šalys sutarė pasirašyti sutartį notariškai ir jokių palūkanų neminėti, todėl palūkanos neturėtų būti skaičiuojamos. Pasirašydama tokią paskolos sutartį, atsakovė buvo įsitikinusi, kad paskolą grąžins anksčiau numatyto termino, nes su keletu asmenų buvo sudariusi preliminarias sutartis dėl jai priklausančio turto pardavimo. Keli asmenys, kurie turėjo įsigyti atsakovės turtą, kreipėsi į teismą ir teismas areštavo atsakovės turtą bei turimas pinigines lėšas. Dėl taikyto arešto parduoti savo turtą tiems patiems arba kitiems asmenims atsakovė neturėjo galimybės. Apie tai, jog dėl atsakovės turto prasidėjo teisminiai ginčai, atsakovė 2008 metų pabaigoje pranešė ieškovei, taip pat pranešė, jog jos turtas yra areštuotas ir ji visiškai negali disponuoti savo turtu. Susitikimo metu su ieškove, šalys susitarė, kad palūkanos nebus skaičiuojamos. Ieškovė piktnaudžiauja tuo, jog nėra raštiškai įtvirtintas žodinis susitarimas neskaičiuoti palūkanų. Be to neskaičiuoti palūkanų šalys sutarė notarine sutartimi. Ieškovė taip pat sąmoningai ilgai nesikreipė į teismą, kad po kelių metų galėtų pareikšti ieškinį su tokiomis didelėmis palūkanomis. Prasidėję teisminiai ginčai bei taikytos laikinosios apsaugos priemonės - turto bei lėšų areštas - nagrinėjamos bylos kontekste laikytini aplinkybe, atitinkančia CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas force majeure sąlygas ir sudarančia galimybę konstatuoti atsakovo civilinės atsakomybės netaikymo pagrindo buvimą.

Atsiliepimu į atsakovės prieštaravimus ieškovė prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog, nors atsakovė paskolos sutartį ir įsipareigojimą mokėti sutartines palūkanas, pasirašė kaip fizinis asmuo, ji veikė kaip verslininkė ir pinigus skolinosi siekdama investuoti į devynių butų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą. Todėl yra natūralu, kad ieškovė su atsakove susitarė dėl sutartinių palūkanų mokėjimo. Atsakovė, pažeisdama CPK 12 ir 178 straipsnių reikalavimus, nepateikia jokių įrodymų apie rašytinio susitarimo dėl palūkanų mokėjimo pakeitimą, todėl jos motyvas, kad susitarta dėl palūkanų nemokėjimo, atmestinas. Atsakovė aiškino, kad pinigus neužilgo turės ir iškarto su ieškove atsiskaitys, tačiau to nepadarė, negrąžino skolos bei nesumokėjo palūkanų, todėl į teismą ieškovė kreipėsi tik dabar, nes ją suklaidino atsakovė. Teisminių ginčų su kitais asmenimis buvimas negali būti traktuojamas kaip force majeure aplinkybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. vasario 9 d. galutiniu sprendimu (sprendime klaidingai nurodyta, kad sprendimas priimtas 2011 metais) preliminarų sprendimą paliko nepakeistą bei priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad atsakovė sandorio sudarymo metu sutiko su šalių sulygtomis paskolos sąlygomis, todėl, patvirtindama paskolos sutartį notariškai, nepareikalavo, kad ieškovė grąžintų atsakovei jos rašytą skolos raštelį. Tokiais veiksmais atsakovė pripažino, kad šalių sudarytą paskolos sandorį apibūdina du dokumentai: notaro patvirtinta sutartis ir atsakovės ranka rašytas paskolos raštelis. Teismas konstatavo, kad šalių sulygtos metinės palūkanos atitinka šių dienų rinkos aktualijas. Atsakovė nenurodė aplinkybių, išvardintų CK 6.204 straipsnio 2 dalyje, kurios leistų taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytą teismo įsikišimą į sutartimi sureguliuotus šalių tarpusavio santykius. Teismas pažymėjo, jog manydama, kad šalių sulygtos palūkanos yra pernelyg aukštos, atsakovė turėjo galimybę refinansuoti sutartį: pasiskolinti lėšų palankesnėmis sąlygomis ir grąžinti ieškovei jos paskolintas lėšas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė T. R. apeliaciniu skundu prašo sprendimo dalį dėl 14 674,40 Lt palūkanų priteisimo panaikinti ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 3910,01 Lt palūkanų, pakeisti sprendimo dalį dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo už priteistą 31 938,40 Lt sumą ir priteisti ieškovės naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už 21 174,01 Lt sumą bei proporcingai patenkintų reikalavimų daliai peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nurodo, jog paskolos raštelyje nebuvo sulygta dėl palūkanų dydžio tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama ir palūkanos atlieka jau ne mokėjimo, o kompensacinį vaidmenį, t.y. kai jos skirtos kreditoriaus patirtiems nuostoliams atlyginti. Akivaizdu, kad tai nėra tapatūs dalykai, todėl teismas nepagrįstai priteisė 2 procentų dydžio mėnesines palūkanas ir už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 17 d. iki ieškinio pateikimo dienos. Ieškovės su atsakove paskoliniai santykiai laikytini sudarytais tik notarui patvirtinus paskolos sutartį ir vertintini tik pagal šią sutartį. Net ir vertinant pagal protingumo kriterijų arba vadovaujantis elementaria logika, negali galioti du skirtingi sandoriai, sudaryti tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko. Tokiu atveju, jeigu jie nėra vienas kito tęsinys ar papildymas, turėtų galioti vėliausiai sudarytas sandoris. Kadangi ieškovė posėdžio metu pripažino ir patvirtino, kad buvo sakiusi atsakovei, jog neskaičiuos ir nereikalaus jokių palūkanų, jeigu tik ji laiku grąžins skolą, ieškovė faktiškai pripažino paskutinį šalių susitarimą dėl paskolos, t.y. notariškai patvirtintą paskolos sutartį kurioje, palūkanos apskritai nebuvo numatytos. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad neginčydama ir nepareikalaudama grąžinti paskolos raštelio po paskolos sutarties patvirtinimo pas notarą atsakovė pripažino, jog šalių sudarytą paskolos sandorį apibūdina du dokumentai - paskolos raštelis ir paskolos sutartis. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų už naudojimąsi paskola dydžio, todėl jas teismas turėjo skaičiuoti pagal pateiktą teismui dokumentą apie vidutinę tarpbankinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu - 7,47 procentų per metus. Teismas netyrė ieškovės veiksmų sąžiningumo, prieštaringų aplinkybių dėl ieškovės nepagrįstai uždelsto kreipimosi į teismą, nepateikė vertinimo dėl atsakovės atsakomybę šalinančių aplinkybių, dėl palūkanų dydžio ir pagrįstumo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog apeliantės motyvai, kad notarine sutartimi šalys pakeitė paskolos raštelyje nustatytas sąlygas, yra nepagrįsti. Teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.872 straipsnio 3 dalies nuostatas: jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Atsakovė šios prezumpcijos nenuginčijo, o ieškovė pateikė teismui tinkamą rašytinį įrodymą pagrįsti aplinkybę dėl tikrosios šalių valios sudarant paskolos sutartį ir dėl šalių sulygtos palūkanų normos. Ieškovė pateikė rašytinį įrodymą šalių sudarytos paskolos sutarties atlygintinumui įrodyti - atsakovės ranka parašytą ir pasirašytą 2007 m. gruodžio 17 d. paskolos raštelį, o jeigu šalys būtų susitarusios kitaip - šis raštelis būtų atsakovei grąžintas. Šalys susitarė dėl paskolos grąžinimo termino ir dėl atlyginimo už naudojimąsi pinigais, tačiau apeliantė ne tik negrąžino paskolos sulygtais terminais, bet ir nepagrįstai reiškia reikalavimą dėl palūkanų normos sumažinimo. Šis apeliantės reikalavimas yra atmestinas, kadangi atsakovė, manydama, kad palūkanų norma šalių nustatyta pernelyg didelė, galėtų gauti paskolą palankesnėmis sąlygomis ir refinansuoti paskolą. Sutartinės palūkanos pagrįstai priteistos už naudojimąsi pinigais per laikotarpį iki ieškovė kreipėsi į teismą, kadangi būtent atsakovės veiksmai lėmė delsimą kreiptis į teismą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas apskųstajam pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti.

Viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis. Esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą.

Byloje nustatyta, kad ieškovė S. G. paskolino atsakovei T. R. 17 264 Lt pinigų sumą, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. gruodžio 17 d., ką tvirtina atsakovės parašas 2007 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartyje ir paskolos raštelyje (b.l. 6, 8-9), taip pat pačios atsakovės fakto pripažinimas (CPK 187 str. 1 d.). Atsakovė privalėjo grąžinti ieškovei skolą paskolos sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d.), tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė. Šią aplinkybę atsakovė taip pat pripažino, tačiau nurodė, jog sutartinio įsipareigojimo neįvykdė dėl to, kad po paskolos sudarymo prasidėjo teisminiai ginčai ir atsakovės turtas bei lėšos buvo areštuoti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje surinktų įrodymų pakanka tam, jog konstatuoti paskolos prievolės neįvykdymo faktą ir ieškinį dėl 17 264 Lt paskolos priteisimo iš atsakovės tenkinti. Atsakovė šioje dalyje teismo sprendimo neskundžia, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti nepakeistas.

Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje iš jos ieškovės naudai priteista 14 674,40 Lt palūkanų ir prašo šioje dalyje priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 3910,01 Lt palūkanų. Tokį prašymą atsakovė grindžia tuo, kad šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų už naudojimąsi paskola dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas jas skaičiuoti turėjo pagal pateiktą teismui dokumentą apie vidutinę tarpbankinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu - 7,47 procentų per metus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, jog rašytinio susitarimo tarp šalių dėl palūkanų dydžio už naudojimąsi paskola nebuvo.

Į bylą pateikta ir abi šalys pripažįsta, kad dėl tos pačios 17 264 Lt paskolos buvo surašyti du dokumentai - paprastos rašytinės formos atsakovės rašytas skolos raštelis (b.l. 8-9) ir notarinės formos paskolos sutartis (b.l. 6). Tačiau, jeigu ieškovė nurodo ir tai pripažino pirmosios instancijos teismas, kad šalių sudarytą paskolos sandorį apibūdina abu rašytiniai dokumentai, tai atsakovė tvirtino ir tvirtina apeliaciniame skunde, kad pirmiausia buvo pasirašytas raštelis ir gauti pinigai (paskola), o paskui ieškovės pageidavimu paskola įforminta notariškai. Tokiu būdu atsakovė laiko, jog šalių paskoliniai santykiai buvo įforminti vėlesne paskolos sutartimi ir pagal šios sutarties nuostatas vertintini. Dėl to, kad pastarojoje paskolos sutartyje nėra numatytas palūkanų už naudojimąsi paskola mokėjimas, apeliantė laiko, jog tokiu būdu buvo įformintas žodinis šalių susitarimas dėl palūkanų nemokėjimo. Taigi tarp šalių kilo ginčas dėl šalių susitarimo/nesusitarimo dėl palūkanų už naudojimąsi paskola buvimo apskritai.

Įstatymas (CK 6.872 str. 1 d.) numato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė sandorio sudarymo metu sutiko su šalių sulygtomis paskolos sąlygomis pagal skolos raštelį, patvirtinant paskolos sutartį notariškai, nepareikalavo, kad ieškovė grąžintų jos rašytą skolos raštelį, todėl tokiais veiksmais pripažino, jog šalių sudarytą paskolos sandorį apibūdina du dokumentai. Teisėjų kolegija su tokiais teismo argumentais nesutinka. Kaip tvirtina bylos duomenys, 2007 m. gruodžio 17 d. atsakovė savo ranka parašė ir pasirašė raštelį, kuriame nurodė, jog skolinasi iš ieškovės 5000 Eur su 2 proc. mėnesinių palūkanų dvejiems metams (b.l. 8-9). Tame pačiame raštelyje nurodė, kad ši sutartis bus patvirtinta pas notarą, nenurodant mėnesinių palūkanų (%), kas ir buvo padaryta - 2007 m. gruodžio 17 d. notariškai patvirtinta abiejų šalių pasirašyta paskolos sutartis, kurioje nurodyta, jog skolinamą 17264 Lt sumą atsakovė iš ieškovės gavo prieš pasirašant šią sutartį, ir palūkanos nenumatytos. Šių aplinkybių iš esmės neneigia ir ieškovė (b.l. 64). 2007 m. gruodžio 17 d. notariškai patvirtintoje paskolos sutartyje yra aptartos visos esminės šalių sulygtos sąlygos (paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus), todėl akivaizdu, jog šalių paskoliniai santykiai buvo įforminti vėlesne paskolos sutartimi, kurioje palūkanos už naudojimąsi paskolos suma šalių nebuvo sutartos, ką iš esmės pripažino ir ieškovė teismo posėdyje (b.l. 64), nurodydama, jog ji „nenorėjo taip paprastai skolinti tokios sumos, todėl vyko pas notarą“, taip pat sutiko su atsakovės siūlymu, kad „palūkanų nereikia nurodyti, o notaro apie palūkanų įrašymą ji neklausė“. Ieškovė taip pat nurodė, kad, „praėjus 2 metams nuo paskolos suteikimo, ji sutiko tik dėl skolos grąžinimo, o dabar reikalauja palūkanų, nes praėjo daug laiko“. Minimi įrodymai įgalina daryti išvadą, kad šalys paskolos sutartimi dėl palūkanų už naudojimąsi paskola apskritai nesusitarė (CPK 185 str.).

Pagal CK 6.872 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė šios prezumpcijos neginčijo, nėra pareiškusi ieškinio dėl 2007 m. gruodžio 17 d. paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu, šį dokumentą teismui pateikė ieškovė, o atsakovė, patvirtindama paskolos sutartį notariškai, nepareikalavo, kad ieškovė grąžintų atsakovei jos rašytą skolos raštelį. Dėl to pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalių sudarytą paskolos sandorį apibūdina abu dokumentai: notaro patvirtinta sutartis ir atsakovės rašytas paskolos raštelis. Teisėjų kolegija tokius teismo argumentus pripažįsta nepagrįstais, kadangi, kaip jau buvo aptarta aukščiau, abi šalys sutarė, jog paskolos santykiai tarp jų bus įforminti notariškai patvirtinta sutartimi, todėl pirmiau atsakovės pasirašytas raštelis negali sukelti šalims jokių teisinių pasekmių, nes galioja vėlesnis sandoris, sudarytas dėl to paties paskolos dalyko ir kurį pasirašė abi sandorio šalys (CK 6.181 str. 3 d.). Ginčyti skolos raštelį dėl nurodytų aplinkybių nebuvo reikalo, nes jis iš esmės jau negaliojo, o faktas, kad jis liko pas ieškovę, neaktualus, kadangi savo pagrindinį reikalavimą dėl skolos priteisimo ieškovė grindžia notariškai patvirtinta paskolos sutartimi.

Tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje numatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.874 str. 1 d.). Šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Tačiau dėl to, kaip jau buvo nurodyta, kad šalių notariškai patvirtintoje paskolos sutartyje palūkanų klausimas iš viso nebuvo aptartas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi skolos raštelyje nurodytomis 2 proc. dydžio mėnesinėmis palūkanomis ir priteisė ieškovės naudai 14674,40 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 17 d. iki ieškinio pateikimo dienos, t.y. už 42,5 mėnesio. Įstatymas (CK 6.872 str. 1 d.) numato, kad tuo atveju, jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė be pagrindo reikalauja palūkanų dydį sumažinti iki sandorio sudarymo metu galiojusios vidutinės tarpbankinės palūkanų normos. Būtent dėl to, kad šalys nagrinėjamu atveju nebuvo susitarusios dėl palūkanų už naudojimąsi paskola dydžio, pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai nurodo apeliantė, privalėjo jas skaičiuoti pagal pateiktą dokumentą apie vidutinę tarpbankinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu, t.y. 7,47 proc. per metus (b.l. 60). Tokiu būdu už naudojimąsi paskola sutarties laikotarpiu, t.y. už dvejus metus arba 24 mėnesius turėjo būti priskaičiuota 2579,24 Lt (17264 x 7,47 x2) atlyginimo funkciją atliekančių palūkanų.

Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju nei įstatymai, nei šalių sutartis nenustatė kitokio palūkanų dydžio, kai sutartis pažeidžiama ir/ar nutraukiama. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašo priteisti palūkanas iš viso už 42,5 mėnesio, už likusius 18,5 mėnesio galėjo būti priskaičiuota ir priteista 1330,77 Lt (17264 Lt x 5 proc. : 12 x 18,5) kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų.

Taip pat ieškovei iš atsakovės preliminariuoju sprendimu pagrįstai priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą skolos ir palūkanų sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau suma, nuo kurios skaičiuotinos nurodyto dydžio palūkanos turėtų būti 21174,01 Lt (17264 Lt skola plius 3910,01 Lt palūkanų), kadangi atsakovė neįvykdė prievolės grąžinti skolą (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., 6.874 str. 1 d.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais ir pakeičia skundžiamą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą ir preliminarų sprendimą dalyje dėl palūkanų priteisimo dėl netinkamo procesinės ir materialinės teisės normų pritaikymo (CPK 320 str., 329 str. 1 d.) ir ieškovės ieškinį šioje dalyje tenkina iš dalies – priteisia iš atsakovės ieškovės naudai 3910,01 Lt palūkanų bei patikslina, jog 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą skolos ir palūkanų sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo skaičiuotinos už 21174,01 Lt sumą (CPK 430 str. 6 d. 3 p.).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo galutinį ir preliminarų sprendimus – patenkina atsakovės apeliacinį skundą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovė iš viso patyrė 958 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 10, 43) ir 3250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 5, 49, 83), todėl iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų sumai ieškovės naudai priteistina 635,22 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d. ir 3 d.). Patenkinus apeliacinį skundą iš atsakovės valstybei priteistina 160 Lt su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusių išlaidų (b.l. 59, CPK 96 str.). Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš ieškovės priteistina 10 Lt, iš atsakovės – 15,20 Lt pašto išlaidų valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. galutinį sprendimą ir 2011 m. liepos 15 d. preliminarų sprendimą pakeisti, išdėstant rezoliucinę dalį taip:

Priteisti ieškovei S. G. iš atsakovės T. R. 17264 Lt (septyniolika tūkstančių du šimtus šešiasdešimt keturis litus) skolą, 3910,01 Lt (tris tūkstančius devynis šimtus dešimt litų 01 centą) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 21174,01 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2011 m. liepos 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 635,22 Lt (šešis šimtus trisdešimt penkis litus 22 centus) bylinėjimosi išlaidų ir 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės S. G. 10 Lt (dešimt litų), o iš atsakovės T. R. – 15,20 Lt (penkiolika litų 20 centų) pašto išlaidų valstybei (įmokos kodas 5660).

Teisėjos Andrutė KalinauskienėRita KisielienėAlma Urbanavičienė